Šakiai???

Toks vienas labai neaiškus sapnas šiandi man buvo, kad truputį nesupratau esmės, tačiau man jis įstrigo dėl kelionės keblumo ir nuostabių vaizdų.

Buvau namuose ir tėvai nusprendė važiuoti į Šakius (kodėl į Šakius? Geriau neklauskit...).

Įsėdom į tėtės senąją mašiną, nors aš spyriausi, kad važiuotume su manąja. Tėtis sako: - geriau savo pasilaikyk vėliau.
Nesupratau nė kiek, ką norėjo pasakyti. Tačiau įsėdau į mašiną. Važiavom laukais, kol mama paprašė sustoti. Kažkur pievoje ji pamatė kažkokį augalą - medelį ir būtinai norėjo jį turėti. Išlipom ir ėmėm jį kasti lauk. Paskui iš kažkur ištraukiau patį didžiausią šiukšlių maišą, į jį įkišom medelį ir daug žemės, ir įdėjom į mašinos saloną ant galinių sėdynių.
Važiuodami toliau įvažiavom į mišką. Nerealaus grožio miškelis iš kurio ir išvažiuoti nesinorėjo: gaivus, šviesus, tvarkingas, nei šiukšlių, nei triukšmo nieko. Gera.
Išvažiavom iš miškelio ir staigus posūkis į dešinę žemyn. Buvo toks jausmas, kaip su amerikietiškais kalneliais - suki į dešinę ir staigus leidimasis žemyn.
<...>
Atsimenu, tėtė važiavo į didelį kalną, kalno apačioje buvo didžiulis švaraus vandens ežeras, kuris iš viršaus buvo ovalo formos ir nuostabiai atspindėjo dangų. Pakraščiai apaugę medžiais. Tas ežeras buvo tarp dviejų kalnų, papėdėje. Mes jau buvome užvažiavę į pusę kalno ir aš pažiūrėjau žemyn. Mano akys buvo užburtos. Gaila, kad negaliu perteikti to grožio, bet pasitelkit savo vaizduotę: apačioje tyvuliuoja ežeras (kazkas tokio, kaip apačioje), bet ežeras buvo ovalo formos.
Kitoje pusėje buvo medžiais apaugęs pakraštys ir matėsi akmeninių namų stogai. Bet jie atrodė taip , kad lyg būtų iškalti iš uolų ar pastatyti ant kalno šlaito. Kažkas tokio kaip šiame paveikslėlyje.
Važiavom iš lėto, nes keliukas buvo siauras ir vingiuotas ir bet kada galėjai žemyn nusiristi, nors apačioje yra irgi namai. Iš priekio pravažiavo viena mašina ir viena karieta su arkliais. Tačiau ant staigaus posūkio teko sustoti, nes ten buvo neįmanoma su mašina pravažiuoti. Ten rąsto pločio praėjimas, nes nuslydęs gali tekti kirsti žemyn ant namų ir uolų. Tačiau man ramybės nedavė viena mintis, kaip ta mašina iš priekio galėjo atvažiuoti, juk posūkį gali praeiti tik žmogus....? (kažkas panašaus į paveikslėlį). Tik įsivaizduokit šitą keliuką rąsto pločio ir pamėginkit su mašina pravažiuoti...., juolab kad jis "pasviręs" 45 laipsnių kampu....Ant uolos iškaltas "turėklas" kurio reikėtų įsikibti pereinant. Tėvai įsikibo ir perėjo, tačiau aš kažko užsišikau ir negalėjau pereti. Pradėjau drebėti ir galvoti ar išvis čia įmanoma pereiti. Iš už nugaros važiavo žmogus ant dviračio. Aš jį stebėjau ir žiūrėjau, kaip jis elgsis. O jis važiavo ir nė nemanė sustoti ar sukti link posūkio. Aš žiūriu išsprogdinusi akis, kaip jis su dviračiu visu greičiu varo link skardžio ir skrenda.... Čia šiuo atveju geriausiai parodytų vaizdo klipelis su "Golden Boy" "Bicycle Race" pabaiga kai nuo tilto skuodzia.... (http://www.youtube.com/watch?v=XIjlFtcIsgI)...
<...>
Aš perėjau tą posūkį ir patraukėme toliau. Namai atrodė kaip tradiciniai lietuviški senoviniais namai, o kita dalis, kaip aukščiau parodytam paveiksliuke...

Į Klaipėdą geležikeliu su mašina

Vos prieš kelias dienas sapnavau dar vieną nesąmonę :D Sumastėm chebra varyt į Klaipėdą (matyt, tam įtakos turėjo sausio vidury aptarinėta kelionė). Aš, Dalia ir dar 3 žmogeliai. Sėdom į mano mašiną ir nukūrėm keliuku. Reikėjo pervažiuoti geležinkelį ir kažkaip iš kalbų ir diskusijų sumąstėm važiuoti geležinkeliu... Mat normalus kelias link Klaipėdos buvo kažkoks... neaiškus...
Nežinau kaip ir kada sugebėjau nuimt padangas nuo ratų ir mano mašinytė labai mielai varė geležinkelio bėgiais kaip tikras traukinys :D
Važiuojam linksmai ir matom iš priekio atvaro traukinys, kiek tolėliau yra bėgių sankirta ir paspaudžiau greitį, kad spėt ant kitų bėgių užvažiuot prieš susitrenkiant. Aš spaudžiu pedalą ir mano širdis kaip pasiutus daužosi, pila prakaitas, man žiauriai karšta ir žaidžiama mano nervais, nes priešais atvaro traukinys, o jei nespėsim ant kitų bėgių užvažiuot - kapės su šakutėm.
Spėjom.
Likus keliom sekundėm iki susidūrimo, spėjau pervažiuot į kitus bėgius.
Paskui man dar ilgai širdis daužėsi, ilgai ausyse ūžė (nuo nežmoniško rėkimo mašinoj), kol atsipeikėjau. Nežinau kas buvo mano keleiviams, bet aš tik po gero laiko atsitokėjau... O aš už vairo :D Paskui buvo vienų bėgių išsišakojimas į tris kelius: 2 vedė į Paryžių, vienas į Skuodą. Galvoju, kuris iš jų man pakeliui į Klaipėdą? Pasirinkau Skuodą.
Kiek vėliau po nežimų geležinkelių klajojimų sustojome viename mieste/miestelyje. Ten ieškojome nakvynės, tačiau "miestelio gidas" mums parodė dvarą - mokyklą. Ale joje galima apsistoti. Įėjom, apžiūrėjom mokyklą ir išsirinkom vieną iš administracinių patalpų. Tačiau atėjo mokyklos sargas ir teko nešti kudašių lauk pro langus (nežinau kodėl teko begti, bet šokom lauk su visais stiklais) bėgom per kiemus, o iš paskos pitbuliai varo.
Visą kelią galvojau: "WTF???"