Įkurtuvės

Visai neseniai sapnavau, kad su draugėm išvažiavau paatostogauti ar paiškylauti. Pamenu turėjau su savimi mažą mergytę - dukrelę. Žavus mažytis padarėlis :D Aišku to sapno liko nuotrupos, nors jis pats buvo labai įdomus. Tai pats sapnas buvo suskaidytas kaip ir į dvi dalis. Spėju iš to, kad mano dukrelę buvo skirtingo amžiaus :DDD
Pirmoji dalis
Su draugėmis keliavom po kalnuotą šalį, buvo daug žalumos, daug upių ir upelių. Ėjome per labai aukštą perėją link kažkokio piramidinio pastato, kurio paskirties taip ir nesupratau. Perėja iš abiejų pusių buvo įrėminta aukštų vartų, dar labiau išryškinantys gilų tarpeklį, kurį ketinome pereiti. Laikiau dukrelę ant rankų ir paprašiau Aušros, kad mudvi nufotografuotų. Tą momentą, kai mus fotografavo, mačiau viską Aušros akimis: mergytė savo mažomis rankomis apsivijusi mano kaklą, šypsodamasi kaip profesionalė žvelgė į kamerą. Už mūsų buvo nuostabi panorama:žaliais medžiais apėję kalnai ir uolos, rodančios, kad už mūsų gilus tarpeklis. Šalimais kaip be jokios vietos stūkstojo vartų dalis. Aušra nuspaudė mygtuką ir mačiau kaip objektyvas stačiakampio forma lėtai užsidaro, sugaudamas momentą ir įrašydamas jį į atmintį. Dukra buvo ne daugiau kaip 2 metukų. Mano vizija vėl grįžo į mane ir mes patraukėme per tarpeklį. Prieky mūsų atargiai kulniavo mano sesuo.

Antroji dalis
Buvo ta pati kompanija, tik mano dukra jau paaugusi. Jai jau buvo kaip ir septyni metukai. Kitokia vietovė, aplink vėl žaliuojantys medžiai ir nuostabi gamta. Kitoje kelio pusėje ramiai tyvuliavo ežeras. Dukra su teta (mano seserim) ir Aušra (spėju buvo krikštamotė :DDDD) nubėgo kaži kur į priekį. Skubėjo nubėgti į mugę. Aš mintyse suskaičiavau kiek turiu pinigų, ir kiek galiu išleisti. Galėjau išleisti visus, nors pinigų nedaug buvo. Prie mūsų naujojo namo stovėjo naujutėlaitė maišina su maisto produktais bagažinėje. Norėjau mugėje šiokių tokių smulkmenų nusipirkti. Ėjau susimąsčiusi, tad labai nustebau kai dukra čiupo mane už rankos ir patraukė į kirpyklos pusę. Ji prašė, kad sumokėčiau už jos šukuoseną. Ji savavališkai su teta ir Aušra nubėgo į kirpyklą, nusikirpo plaukus, pasidarė šukuosenas, o man reikėjo viską apmokėti. Pašiurpau, kai sužinojau kokios sumos paprašė už tris. Liko keli litai mugei... Chmmm... Mano dukros gražūs ir vešlūs plaukai buvo patrumpinti ir iškarpyti. Ech... visgi mergaitė. Pasidairę po mugę patraukėme naujų namų link. Ėjome paežere, praeidami įstabias vilas, pasislėpusias tarp medžių guotų. Šalia namo stovėjo mano mašina, sunešėme produktus į vilą ir ėmėme ruoštis vakarėliui. Vyrukai turėjo atvykti vėliau.
Įpusėjus ruošai ir pramogaujant, koridoriuje pasigirdo kažkokių dviejų vyriškių balsai: "Mes irgi norim pašvęsti įkurtuves". Aušra bandė juos išprašyt, galų gale šūktelėjo mane. O aš supykusi tiesiog begte nubėgau į koridorių ir įsibėgėjusi juos abu išspyriau lauk. Tiesiogine to žodžio prasme fly-kick :))) Jie nuvirto ant grindinio, uždariau ir užrakinau duris. Paprašiau visų, kad visur užrakintų langus ir duris, užtrauktų užuolaidas, nes kol uždarinėjau duris, išgirdau kaip vienas leptelėjo "mes dar grįšim". Man į širdį įsigraužė kirminas ir vis nedavė ramybės. Grįžome prie ruošos ir toliau linksminomės. Netrukus lauke išgirdau stiklų dužimą. Išėjau patikrinti. Išėjusi lauk, paskui save uždariau duris, pašviečiau žibintuvėliu, bet nieko gero nepamačiau, apėjau aplink mašiną, šiukšlių konteinerį ir grįžau namo. Sustojau mirusia širdim - durys, kurias buvau uždariusi ir užrakinusi, buvo praviros...
Įėjau į vidų, šaukiau visus vardu, apėjau kambarius, bet buvo tylu. Nesmagi tyla... Užlipau į antrą aukštą, į kurį laiptai buvo tik iš podėlio... Antro aukšto kambariuose nieko nebuvo, išverčiau ir palėpes, nes iš jų sklido keistas garsas - lyg kas dustų.Nieko. Tik magnetofonas, iš kurio ir sklido garsas.... supykau. Šaukiau dukrą. Ėjau link laiptų, tačiau pastebėjau, kad podelio burys buvo užrakintos, o jų lengvai neišspirsi. Tada pasiutusi su alkūne išpyliau kambario lango stiklus ir išsikapanojau lauk. Sode buvo tamsu. Priėjusi prie saugiklių, įjungiau sodo apšvietimą. Iš kažkur toli atsklido dukros šauksmas: "Mama". Puoliau į tą pusę. Pamačiau tris vyrus. Vienas jų laikė mano dukrelę, kiti du mano sesę ir dar kažkokią mano draugę. Aušra ir kitos dvi gulėjo ant žemės be sąmonės. Ėjau link jų ir staiga pajutau smūgį iš nugaros ir krūtinę plūstelėjusi šiltą srovelę. Galiausiai ėmė sekti jėgos ir apėmė šaltis....
"Mama!"

O kur daugiau mūsų rašytojų?

Laikas eina, mėnesiai bėga, tačiau sapnų rašytojų liko mažai... Kodėl? Ar jau taip nesapnuojat nieko? O gal tiesiog tingit aprašyti? :} Karts nuo karto šį tą parašinėju aš ir Natsu-chi. Nebūtina gi romanų rašyti, užtenka paragrafą kokį parašyti bent jau esmę :D Nemėgstu ilgų sapnų rašyti - nelabai kas mėgsta ilgus skaityt :D
Beje, SU PAVASARIU, chebra!!!!! Manau pabudot iš žiemos miego ;)
Klausimas ne į temą: kada varom vėl tūsintis į sodybą? :D

Kaip ant sparnu

Nuo mazumes man patinka lektuvai, daznai sapnuodavau kad turiu sparnus ar siaip galiu skraidyt... Netgi svajojau isvykti i uzsieny studijuoti pilotavimo. Atsimenu norejau buti naikintuvo pilote :DDDD Taciau ilgai jau nesapnavau sapno, kad skraidyciau. Ir po keliu ilgu metu stai dar vienas skraidymo sedevras mano naktiniuose skrydziuose...

Viskas vyko Vilniuje, ir momentas tas, kad is bendrabucio turejau nusikapstyti i paskaitas Vilniaus Kolegijoje.
Sapnuoju, kad miegu ir kad metas keltis. Bet as taip tingejau keltis, kad miegojau iki paskutines minutes. Tada staigiai prisiminiau, kad bus svarbus kontrolinis, tad zaibiskai sokau is lovos, apsirengiau, paskubom issivaliau dantis, greit sumeciau daiktus i kuprine ir isbegau pro duris. Tekina begau link stoteles, kad tik speciau i 17 troleibusa butent tam tikram laikui, kad nepaveluociau i paskaita. Pacia pirmaja. Jau buvau prie pat stoteles, begau kiek galejau, trulikas jau buvo netoli, taciau vairuotojas nutare manes nelaukti ir pries nosi uzdare duris. Uzdare ir nuvaziavo... ><#
As laukti kito negalejau, tad turejau paskubeti. Neisivaizduoju kaip, taciau atsiduriau ant stulpo, is kuprines issitraukiau sesias apyrankes (po dvi ant rankos, kitos dvi ant kuju). Jos visos buvo placios (mazdaug 5 cm plocio) ir gan plonos. Viena apyranke uzdejau ant rieso, kita ant zasto, o trecia prie kulksnies ant kojos. Tada pirstais tas apyrankes suspaudziau, kad jos butu kaip nulietos. Istiesiau rankas. Ir pasilenkusi i prieki emiau kristi zemyn. Aukstis buvo nedidelis, tad mechanizmas suveike vos pajutes laisvaji kritima. Tos apyrankes tarpusavy "susijunge" kazkokiu lauku, is kiekvienos apyrankes "issikleide" po ilga vos matoma ilga juostele ir jos susijunge "plevele". Palyginimui, kazkas panasaus kaip siksnosparnio sparnas. Tas nezinomu jegu laukas sudarytas del tu juosteliu man suteike "sparnus" - antigravitacine jega, kuri priesinosi zemes traukos jegai ir laike mane ore. Oro sroviu virpinami sparnai judejo priekin. Tai buvo sklandymui skirti sparnai, o ne skrydziui. Nes mazdaug kas 100 metru reikedavo tupti ant stulpo ar kur nors ant auksto ir vel tolyn sokti. Sitaip "perskridau" Neri, o po keliu akimirku nutupiau salia reikiamos vietos :D

Prieblandos Pasaulis (2007 05 05)

Aš esu Stebėtoja. Ir šį kartą Jums papasakosiu savo kelionę į Prieblandos pasaulį. Pasaulį egzistuojantį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.

Savo kelionės pradžios nepamenu. Tik jaučiau, kad einu vedama mistinės jėgos. Tiksliai. Nenuklysdama nuo kelio, aplenkdama kelio duobes ir balas. Atsimerkiau. Apsidairiau aplinkui. Buvo smalsu pasižvalgyti į pasaulį į kurį šį kartą patekau. Pirma mintis kuri kilo buvo ta, kad ši vieta paprastam žmogui įvarytų mirtiną šiurpą ir net tvirčiausios dvasios žmogus ilgai tenai neištvertų neišnykęs. Prieblandos pasaulyje paprastas žmogus, kuris niekada nėra buvęs ar jautęs kažko panašaus, šiame pasaulyje paprasčiausiai nustotų egzistavęs. Ten egzistavo Tamsa, nors tiksliau išsireiškus, egzistavo Prieblanda - žmonijos, pasaulių, Visatos. Niekada nesibaigiančios prieblandos pasaulis. Ir aš buvau tenai sava. Mano žingsniai buvo lengvi, šis pasaulis įsileido Stebėtoją. Ėjau keliu iš abiejų pusių apaugusiu medžiais, bent jau taip maniau iš pradžių. Bet kuo ilgiau žiūrėjau į tuos „medžius“ tuo labiau jie panašėjo į žmones. Žmogaus liemuo buvo surambėjęs-sumedėjęs kamienas, kojos įaugusios į žemę, o rankos ištiestos į dangų iš kurių dar kilo papildomos ataugos sudariusios „medžio“ lapiją. Toks jausmas, kad tie medžiai-žmonės meldėsi iškėlę rankas į dangų. Pirmas įspūdis būtų buvęs creepy, bet kažkas viduje vertė jaustis smagiai, tarsi kažkas manyje šnabždėjo, kad čia viskas normalu, kad čia ta vieta kur aš jau esu nebe pirmą kartą. Net nežinau kiek laiko taip žvalgydamasi ir niekur neskubėdama ėjau tuo keliu. Pagaliau tas niekur nesibaigiantis kelias baigėsi, ir jis baigėsi didelio ežero pakrantėje. Įsmeigiau žvilgsnį į vandenį. Jis buvo juodas. Toks juodas, kad aš būdama aš į jį nekiščiau net kojos mažiausio pirštelio. Nuo vandens paviršiaus trenkė mirtimi, bet ne kvapu, o jausmu, jutau ežerą supančią aurą. Paskui lėtai pakėliau galvą aukštyn, į dangų. Prieblandos pasaulio danguje pamačiau daug milžiniškų ratilų, verpetų. Toks jausmas, tarytum danguje siautė daug uraganų. Vaizdas gniaužiantis kvapą. Ausis pasiekė šnarėjimas, jei taip galėčiau apibūdinti šiame pasaulyje egzistuojančio garso sampratą. Apsidairiau. Prie ežero pradėjo rinktis žmonės. Tokie kaip ir aš. Pusiau išsigandę/susižavėję, pusiau turinčių tą jausmą, kad čia viskas normoje. Jie lėtai judėjo ežero link.

Mane kiek nustebino faktas, kad čia niekas nesišnekėjo, nors tuo pačiu kažkur viduje žinojau, kad žodžiai dabar, šiame Prieblandos pasaulyje, paprasčiausiai nieko nereiškia. O gal tiksliau dabar šnekėti tiesiog dar nebuvo laikas. Beliko laukti. Vanduo iš pradžių buvęs ramus ir lygus it stiklas, pradėjo judėti, raibuliuoti. Kažkas artėjo.

Prie ežero kranto atėjo labai aukštas „žmogus“. Visi atsisuko į jį. Turbūt pasakė, kad susirinktų aplink, kadangi visi čia buvusieji pajudėjo jo link. Aš jo žodžių negirdėjau. Mūsų vedlys priėjo prie vandens. Iš kažkur atsirado nemažas laivelis. Iš niekur nieko, tarsi jis čia visą laiką būtų stovėjęs. Susirinkusieji išsirikiavo į vorelę ir klusniai sulipo į laivą. Ir vos tik paskutinysis įkėlė koją į vidų laivelis pajudėjo. Niekas jo neirklavo, neturėjo jis ir motoro. Tyliai. Nesigirdėjo net kaip jis skrodžia vandenis, o vandenyje nesimatė atspindžio. Mirtinoje tyloje mes pasiekėme kitą krantą. Nors tas pasiekėme irgi sąlyginis – čia dar ežero viduryje, o čia jau vėl stovime krante. Aukštasis mūsų vedlys mums pasakė kažką panašaus į „susikurkite stovyklavietę“ ir išėjo, nieko daugiau mums nepaaiškinęs. Ir mes vėl laukėme visiškoje tyloje. Taip bėgo laikas (mano suvokimu), nors spėju toje vietoje laikas paprasčiausiai neegzistavo. Vėliau vėl kažkas atėjo. Apžvelgė visus ir bakstelėjo į kelis pirštu, tada apsisuko ir nuėjo. Išrinktieji paklusniai nusekė iš paskos. Ir mes eilinį kartą likome vieni. Bet dabar jau prasidėjo šnekos. Kaip ta kalba skambėjo negaliu net apsakyti, nes dabar net nerandu tam tinkamų žodžių. Ne šio pasaulio kalba..tai jau tikrai. Susiradau kelis pašnekovus, pokalbio temos jau nebepamenu, žinau tik, kad sėdėjome prie laužo arčiausiai juodojo ežero vandens. O aš kažką mąsčiau. Ilgai mąsčiau, vargiai besiklausiau pokalbio tik vis įterpdavau kokią padriką mintį ar paprasčiausiai linktelėdavau galva, bet šito regis niekas ir nepastebėjo. Galvoje sukosi įkyri mintis, jog žodžiai čia yra kažkokie bereikšmiai. Prie manęs priėjo vaikinas, gana mielas ir šnekus, ir pasakė, kad mums vis tiek visą naktį teks laukti savo eilės ir ar nenorėčiau su juo miegoti (tik nepagalvokit ko nešvankaus, tas pasaulis buvo šaltas). Apsidairiau, pastebėjau, jog keli susirinkusieji iš velniai žino kur išsitraukė daiktus panašius į miegmaišius. Vėl atsisukau į vaikinuką ir sutikau, kadangi visų pirmiausiai tokia mintis buvo žmogiška. Jis irgi išsitraukė miegmaišį ir nusišypsojo. Sulindom kartu, bet kaip dabar pamenu keisčiausią faktą – aš nejaučiau kūno, tarsi jis neegzistuotų... Paliečiau jo kūną. Tas pats.

Nuo šios vietos jau prasideda miglotas pasakojimas, kadangi kaip minėjau visos savo kelionės nepamenu.

Galiausiai atėjo ir mano su tuo vaikinu eilė išeiti, kai pasirodė žmogysta. Pasirinko tik mudu. Džiaugiausi, kad tas vaikinas yra šalia. Jis dvelkė ramybe ir saugumo jausmu.

Nuvedė mus į kažkokių pastatų kompleksą. Lipome laiptais. Net nežinau į kurį aukštą. Tada sustojome viename iš koridorių ir mūsų vedlys pasakė, kad čia galutinė stotelė prieš įžengiant į kažkur, ir kad turime pailsėti. Atsidariau duris kurias nurodė. Man duotas kambarys buvo panašus į normalų kambarį. Bet dar net nespėjus kaip reikalas įsitaisyti kažkas pasibeldė į duris. Sau ramiai atidariau ir sustingstu. Į mane žvelgė vyras juodai raudonomis blizgančiomis akimis, o jo rankose buvo pistoletas.

- Tu eisi su mumis. – nors jis buvo vienas. Aš jau ketinau daryti duris pagalvojusi, kad čia tik Prieblandos pasaulio pokštas, bet tas padaras įsiveržė į kambarį su tokia jėga, kad apie bandymą grumtis nebuvo net minties. Viskas kas man beliko tai tik spardytis ir klykti, kaip įmanoma labiau trukdyti judėti. Jau galvojau, kad tas padaras mane būtų sėkmingai ir išsinešęs, bet ačiū dievui viena po kitos atsidarė kitų kambarių durys ir iš kambarių išėjo vaikinai ir merginos. Pažvelgusi į juos aš dar kartelį išsigandau, kadangi jų žvilgsniuose nebuvo nė lašo žmogiškumo, tik kažkokia jėga – jų akyse galėjai įžvelgti juose slypinčius pažabotus padarus. Jie be žodžių ir triukšmo mus apspito ir kažkur nusinešė, bet aš jau žinojau, kad viskas bus gerai... Ten buvo dar kažkas, bet dabar vėl viskas ką pamenu tai yra tai, kad vėl esame prie to vandens ir jaučiau, kad tik nuo čia viskas dar tik prasideda...Tik nuo čia prasideda mano tikroji kelionė po Prieblandos pasaulį.