2009 m. kovo 1 d., sekmadienis

Prieblandos Pasaulis (2007 05 05)

Aš esu Stebėtoja. Ir šį kartą Jums papasakosiu savo kelionę į Prieblandos pasaulį. Pasaulį egzistuojantį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.

Savo kelionės pradžios nepamenu. Tik jaučiau, kad einu vedama mistinės jėgos. Tiksliai. Nenuklysdama nuo kelio, aplenkdama kelio duobes ir balas. Atsimerkiau. Apsidairiau aplinkui. Buvo smalsu pasižvalgyti į pasaulį į kurį šį kartą patekau. Pirma mintis kuri kilo buvo ta, kad ši vieta paprastam žmogui įvarytų mirtiną šiurpą ir net tvirčiausios dvasios žmogus ilgai tenai neištvertų neišnykęs. Prieblandos pasaulyje paprastas žmogus, kuris niekada nėra buvęs ar jautęs kažko panašaus, šiame pasaulyje paprasčiausiai nustotų egzistavęs. Ten egzistavo Tamsa, nors tiksliau išsireiškus, egzistavo Prieblanda - žmonijos, pasaulių, Visatos. Niekada nesibaigiančios prieblandos pasaulis. Ir aš buvau tenai sava. Mano žingsniai buvo lengvi, šis pasaulis įsileido Stebėtoją. Ėjau keliu iš abiejų pusių apaugusiu medžiais, bent jau taip maniau iš pradžių. Bet kuo ilgiau žiūrėjau į tuos „medžius“ tuo labiau jie panašėjo į žmones. Žmogaus liemuo buvo surambėjęs-sumedėjęs kamienas, kojos įaugusios į žemę, o rankos ištiestos į dangų iš kurių dar kilo papildomos ataugos sudariusios „medžio“ lapiją. Toks jausmas, kad tie medžiai-žmonės meldėsi iškėlę rankas į dangų. Pirmas įspūdis būtų buvęs creepy, bet kažkas viduje vertė jaustis smagiai, tarsi kažkas manyje šnabždėjo, kad čia viskas normalu, kad čia ta vieta kur aš jau esu nebe pirmą kartą. Net nežinau kiek laiko taip žvalgydamasi ir niekur neskubėdama ėjau tuo keliu. Pagaliau tas niekur nesibaigiantis kelias baigėsi, ir jis baigėsi didelio ežero pakrantėje. Įsmeigiau žvilgsnį į vandenį. Jis buvo juodas. Toks juodas, kad aš būdama aš į jį nekiščiau net kojos mažiausio pirštelio. Nuo vandens paviršiaus trenkė mirtimi, bet ne kvapu, o jausmu, jutau ežerą supančią aurą. Paskui lėtai pakėliau galvą aukštyn, į dangų. Prieblandos pasaulio danguje pamačiau daug milžiniškų ratilų, verpetų. Toks jausmas, tarytum danguje siautė daug uraganų. Vaizdas gniaužiantis kvapą. Ausis pasiekė šnarėjimas, jei taip galėčiau apibūdinti šiame pasaulyje egzistuojančio garso sampratą. Apsidairiau. Prie ežero pradėjo rinktis žmonės. Tokie kaip ir aš. Pusiau išsigandę/susižavėję, pusiau turinčių tą jausmą, kad čia viskas normoje. Jie lėtai judėjo ežero link.

Mane kiek nustebino faktas, kad čia niekas nesišnekėjo, nors tuo pačiu kažkur viduje žinojau, kad žodžiai dabar, šiame Prieblandos pasaulyje, paprasčiausiai nieko nereiškia. O gal tiksliau dabar šnekėti tiesiog dar nebuvo laikas. Beliko laukti. Vanduo iš pradžių buvęs ramus ir lygus it stiklas, pradėjo judėti, raibuliuoti. Kažkas artėjo.

Prie ežero kranto atėjo labai aukštas „žmogus“. Visi atsisuko į jį. Turbūt pasakė, kad susirinktų aplink, kadangi visi čia buvusieji pajudėjo jo link. Aš jo žodžių negirdėjau. Mūsų vedlys priėjo prie vandens. Iš kažkur atsirado nemažas laivelis. Iš niekur nieko, tarsi jis čia visą laiką būtų stovėjęs. Susirinkusieji išsirikiavo į vorelę ir klusniai sulipo į laivą. Ir vos tik paskutinysis įkėlė koją į vidų laivelis pajudėjo. Niekas jo neirklavo, neturėjo jis ir motoro. Tyliai. Nesigirdėjo net kaip jis skrodžia vandenis, o vandenyje nesimatė atspindžio. Mirtinoje tyloje mes pasiekėme kitą krantą. Nors tas pasiekėme irgi sąlyginis – čia dar ežero viduryje, o čia jau vėl stovime krante. Aukštasis mūsų vedlys mums pasakė kažką panašaus į „susikurkite stovyklavietę“ ir išėjo, nieko daugiau mums nepaaiškinęs. Ir mes vėl laukėme visiškoje tyloje. Taip bėgo laikas (mano suvokimu), nors spėju toje vietoje laikas paprasčiausiai neegzistavo. Vėliau vėl kažkas atėjo. Apžvelgė visus ir bakstelėjo į kelis pirštu, tada apsisuko ir nuėjo. Išrinktieji paklusniai nusekė iš paskos. Ir mes eilinį kartą likome vieni. Bet dabar jau prasidėjo šnekos. Kaip ta kalba skambėjo negaliu net apsakyti, nes dabar net nerandu tam tinkamų žodžių. Ne šio pasaulio kalba..tai jau tikrai. Susiradau kelis pašnekovus, pokalbio temos jau nebepamenu, žinau tik, kad sėdėjome prie laužo arčiausiai juodojo ežero vandens. O aš kažką mąsčiau. Ilgai mąsčiau, vargiai besiklausiau pokalbio tik vis įterpdavau kokią padriką mintį ar paprasčiausiai linktelėdavau galva, bet šito regis niekas ir nepastebėjo. Galvoje sukosi įkyri mintis, jog žodžiai čia yra kažkokie bereikšmiai. Prie manęs priėjo vaikinas, gana mielas ir šnekus, ir pasakė, kad mums vis tiek visą naktį teks laukti savo eilės ir ar nenorėčiau su juo miegoti (tik nepagalvokit ko nešvankaus, tas pasaulis buvo šaltas). Apsidairiau, pastebėjau, jog keli susirinkusieji iš velniai žino kur išsitraukė daiktus panašius į miegmaišius. Vėl atsisukau į vaikinuką ir sutikau, kadangi visų pirmiausiai tokia mintis buvo žmogiška. Jis irgi išsitraukė miegmaišį ir nusišypsojo. Sulindom kartu, bet kaip dabar pamenu keisčiausią faktą – aš nejaučiau kūno, tarsi jis neegzistuotų... Paliečiau jo kūną. Tas pats.

Nuo šios vietos jau prasideda miglotas pasakojimas, kadangi kaip minėjau visos savo kelionės nepamenu.

Galiausiai atėjo ir mano su tuo vaikinu eilė išeiti, kai pasirodė žmogysta. Pasirinko tik mudu. Džiaugiausi, kad tas vaikinas yra šalia. Jis dvelkė ramybe ir saugumo jausmu.

Nuvedė mus į kažkokių pastatų kompleksą. Lipome laiptais. Net nežinau į kurį aukštą. Tada sustojome viename iš koridorių ir mūsų vedlys pasakė, kad čia galutinė stotelė prieš įžengiant į kažkur, ir kad turime pailsėti. Atsidariau duris kurias nurodė. Man duotas kambarys buvo panašus į normalų kambarį. Bet dar net nespėjus kaip reikalas įsitaisyti kažkas pasibeldė į duris. Sau ramiai atidariau ir sustingstu. Į mane žvelgė vyras juodai raudonomis blizgančiomis akimis, o jo rankose buvo pistoletas.

- Tu eisi su mumis. – nors jis buvo vienas. Aš jau ketinau daryti duris pagalvojusi, kad čia tik Prieblandos pasaulio pokštas, bet tas padaras įsiveržė į kambarį su tokia jėga, kad apie bandymą grumtis nebuvo net minties. Viskas kas man beliko tai tik spardytis ir klykti, kaip įmanoma labiau trukdyti judėti. Jau galvojau, kad tas padaras mane būtų sėkmingai ir išsinešęs, bet ačiū dievui viena po kitos atsidarė kitų kambarių durys ir iš kambarių išėjo vaikinai ir merginos. Pažvelgusi į juos aš dar kartelį išsigandau, kadangi jų žvilgsniuose nebuvo nė lašo žmogiškumo, tik kažkokia jėga – jų akyse galėjai įžvelgti juose slypinčius pažabotus padarus. Jie be žodžių ir triukšmo mus apspito ir kažkur nusinešė, bet aš jau žinojau, kad viskas bus gerai... Ten buvo dar kažkas, bet dabar vėl viskas ką pamenu tai yra tai, kad vėl esame prie to vandens ir jaučiau, kad tik nuo čia viskas dar tik prasideda...Tik nuo čia prasideda mano tikroji kelionė po Prieblandos pasaulį.

2 komentarai:

ha_ha_eglute rašė...

Toks keistas ir idomus tasai tavo sapnas. Nei sis, nei kitas pasaulis - tarpinis. Noreciau pabuvoti tokioje "Prieblandos zonoje" =] O daugiau sios serijos sapnu nebuvo? ;)

Tsu~ rašė...

ka as galiu paskayt..man tik viena iskyla -"sugoi"!!!!
dievinu tokius sapnus..apskritai, labai gerai ji nupasakojai, mano vaizduote susikure labai nerealu vaizda,tiesiog vietom net siurpas ejo..su malonumu suzinociau kas vyko toliau.. ech.. kaip gaila, kad sapnai retai kada turi tesinius.