Sausio 21 (trečiadienis - ketvirtadienis)
Ši naktis buvo pirmoji šiame pasaulyje. Nelabai jauki tai buvo vieta. Aplink tik smėlio dykynės su padrikais, vienišais vietiniais augalais. Dabar kaip pagalvoju net nelabai suprantu kuom šis pasaulis man priminė futuristinį filmą...Gal tuo, kad visi žmonės buvo apsirengę tais patogiais ir pritaikytais šiai aplinkai skarmalais, apsimuturiavę galvas iki akių, o akis dengė stori juodastikliai akiniai. Daugelis, vyrai ir moterys nešiojosi ginklus. Ne tuos mūsų šiuolaikinius, o lazdas, peilius, ir japoniško stiliaus kalavijus. Keistas pasaulis dar kartą pagalvojau apsidairiusi. Tiesa kiek nustebino tai kad niekur nesimatė namų ar šiaip pastatų. Kur tik bepasisuksi vien tik smėlynai. Staiga man į pašonę kažkas kaip bakstelėjo tai net aiktelėjau iš nuostabos. Atsisukau pasižiūrėti ir atsidusau, nieko ypatingo tik mano naujasis bendramokslis. Taip. Į šį pasaulį atvykom ne turistauti, o mokytis. O ir mokytis ne bet ko, bet nebūtų dalykų – magijos, egzorcizmų ir kitų dar niekada negirdėtų triukų. Kai pagaliau visi susibūrė į vieną vietą, prie mūsų priėjo skarmaluotas tipas ir nieko daug nesakęs mostelėjo ranka. Tipo – sekit paskui mane. Gūžtelėjau pečiais. Nežinia kiek ėjom. Dykuma. Aplink vien tik nušiurusi dykuma, ir dar tas prakeiktas karštis... Kiek dar reikės eiti. Tarsi išgirdęs mano žodžius mūsų vedlys sustojo. Apžvelgė mus ir kažką sumurmėjęs ėmė stumti orą. Mes tik stebėjom išpūtę akis. Po kelių akimirkų prieš akis pradėjo vertis miestas. Neklauskit kaip paaiškinti tiksliau. Pasitelkit vaizduotę. Dar po kelių akimirkų mes jau žygiavom dykumos miesto smėlėtomis gatvėmis. Čia buvo mūsų naujieji namai.
Dienos bėgo greitai. Namai – treniruotės - namai – treniruotės. Karts nuo karto susibėgdavom draugėn kokioj nuošalesnėj vietoj pasibandyti ar pasirodyti vieni prieš kitus ‘Štai žiūrėkit’. Smagiai laikas bėgo. Dėl nieko nesiskundėm. Nors dienos pabaigoj būdavau kaip išsunkta kempinė, bet aš nekantriai laukdavau kiekvienos dienos.
Vieną dieną, anksti ryte per miestą nuaidėjo pavojaus signalas. Pasigirdo raginimai gyventojams bėgti slėptis į saugias vietas/angarus. Išbėgau į gatvę, čiupau už parankės pro šalį lekiantį žmogystą ir paklausiau kame reikalas. Jis pasakė, kad mus puola demonai, kad kažkas prisižaidė su dvasių kvietimu, kažkas paliko atvirus dvasioms vartus. Aš greitai grįžau į savo kambarį, čiupau savo kuprinę ir išlėkiau į mūsų susibūrimo vietą. Kai atėjau mūsų mokytojas jau aiškino situaciją ir paskyrinėjo užduotis kas ką turi daryti. Kaip supratau buvo ruošiamasi demonų/dvasių medžioklėn. Kai priėjo mano eilė. Mokytojas man pasakė, kad deja aš dar nepasiruošusi šiai medžioklei, kad mano galios dar nepakankamos tokio lygio demonams gaudyti. Ir patarė bėgti saugiai slėptis su kitais gyventojais. Buvau nusivylusi. Ir supykusi. Žinojau, kad egzorcizmas nebuvo mano stiprioji vieta, bet kaip sakoma praktika geriausia mokytoja. O tokia situacija pati ta mokytis. Kiek rizikinga, bet labai vertinga. Tad daug nesipriešinusi, aš išbėgau „slėptis“. Klaidžiojau miesto užkampiais ieškodama tų demonų. Bijojau. Juk net neįsivaizdavau kaip šitie demonai atrodo ir kokios jų galios. O be to aš pati buvau „beginklė“. Medžiotoja, egzorcistė, kuri nežino kaip naudotis savo galiomis. Pasukau į eilinį skersgatvį ir atsidūriau tų padarų apsuptyje. Tiksliau tariant ne pačių demonų, bet apsėstų žmonių apsuptyje. Jų buvo kokie penki, kai tik juos pastebėjau pajutau kaip kyla kažkokia neaiški įtampa, oras buvo net tarsi įsielektrinęs. Vieną akimirką labai supanikavau. Viena nemokša prieš krūvą apsėstųjų. Bet greitai atgavau pusiausvyrą. Prisiminiau ko buvau mokyta „Baimė uždaro visas duris“. Nurimau. Pajutau, kaip baimė susitraukia į mažiuką taškiuką iš kurio pradėjo veržtis kita jėga. Mano akys pasidarė juodos, pašviesėjo ir pailgėjo mano plaukai. Mano ranka automatiškai pakilo ir vienu staigiu judesiu atsidūrė žmogui ant galvos. Tada pravėriau burną ir išgirdau savo tariamus žodžius. Su kiekvienu mano ištartu žodžiu vis tvirčiau savo rankose jaučiau demono sielą. Dar truputis ir demonas palieka žmogaus kūną.
„Ir siunčiu tave ten iš kur ir atėjai, be galimybės sugrįžti į šį pasaulį“. Pasijaučiau kaip teisėja. Pasigirdo demono klyksmai ir siaubingi riaumojimai. Ties mano krūtinės viduriu pasirodo ryški šviesa, kuri pereina į rankas. Jaučiu malonią šilumą. Kol viena ranka laikau demoną už galvos, iškeliu kitą ranką. Iškėliau nykštį aukštyn, suglaudžiau rodomąjį ir didįjį pirštus ir nusitaikiau. Tarsi laikyčiau pistoletą XD. Ir paspaudžiu „gaiduką“. Tuo pat metu iš abiejų rankų pirštų galiukų išsiveržia žvėriškas/gaivalingas energijos kiekis, kuris susigėrė demono galvoje, o paskui pasklido po visą kūną. Visa tai truko kelias sekundes. Galiausiai demonas subyrėjo į dulkes. Pats veiksmas truko kelias akimirkas... kiti šalia buvę demonai sukruto ir puolė, bet aš buvau rami. Širdyje nebuvo nė lašiuko baimės. Aš žinojau, kad dabar manęs niekas nenugalės. Aš buvau galingiausias egzorcistas.
Cha cha...pabudau kai pati sau pažiūrėjau į akis. Siaubas XD Tą rytą vos sugebėjau išlipti iš lovos, jaučiausi kaip sulaužyta ir visiškai be energijos. O dar reikėjo šliaužti į darbą. Bet tokie sapnai man labai patinka. Tada jaučiuosi tarsi žiūrėčiau kokį veiksmo filmą. Na bent nuotaika po tokio sapno buvo labai gera.
Natsu
