Per bangas

Esu medinių lentų sienomis pastate esančioje prieplaukoje. Tarp joje stovinčio ne itin didelio keleivinio laivo ir prieplaukos nėra jokio tiltelio, tad, norint į jį patekti, tenka per esantį tarpą šoktelėti. Taip ir šokinėju per jį, nes nešioju daiktus laivan. Rodos, tai yra siuntiniai, kurie bus gabenami į vieną miestelį Turkijoje. Jau viskas pakrauta, visi keleiviai sulipę, tad man reikia lipt lauk ir leist laivui išplaukti kelionėn. Vėl šokteliu iš jo ant prieplaukos, tačiau atsiduriu vandenyje. Nors tarpas buvo nedidelis, dabar matau prieplauką tolokai nuo savęs. Laivo už nugaros irgi nebėra. Apsidairau – aplink tyvuliuoja jūra, bet ji – vis dar tame pačiame pastate medinėmis sienomis, jokių durų ar langų, tik sienos. Netgi matau sienas sudarančias medines lentas, o virš galvos lyg niekur nieko yra lubos. Bandau plaukti link kranto, tačiau jūroje pradeda kilti bangos – kol kas dar tingios, bet jau didelės, tad sūpuodamasi ant jų kartais pamatau ir kitus žmones, kurie, kaip ir aš, bando pasiekti krantą. Na, vis tiek reik pasiekt krantą, tad pradedu plaukt krauliu, bet po kelių yrių mane galinga banga pakiša po vandeniu. Bandau išplaukti, bet mano pastangos prieš jūros galybę – niekinės, tad kurį laiką tik žiūriu išplėtusi akis į vandens srovių šokį virš mano galvos, o kasimasis vandens paviršiun vis dar neduoda jokių vaisių. Galiausiai išsikapanoju į paviršių, giliai įkvepiu, ir kita banga vėl mane kaip skudurinę lėlę skalbimo mašinoje įtraukia gilyn ir pradeda kočioti, sukti, ir akimirkai prarandu orientaciją – nebežinau, kur dugnas, kur paviršius. Bet vis tiek plaukiu, kapanojuos, ir galiausiai vėl mano galva išnyra. Stebuklo dėka tokioj nerimastingoje jūroje atsiduriu ant nedidelės salelės – prieplaukos gabaliuko. Bandau atsipūsti, dairausi, kiek dar liko plaukti, ir išgirstu džiaugsmingos pagiežos kupiną vyrišką balsą, sakantį man, kad galiu pamiršti krantą, jo aš nepasieksianti, nes jis neleis, ir aš tikrai nerasianti būdo, kaip išsivaduoti. Suvokiu, kad man tą sako to jūros gabalėlio dievas. Ir suprantu kitą dalyką – kad būdas, kaip ištrūkti, vis tik yra, pats dievas man tą pasufleravo manydamas, kad aš jo nesugalvosiu. Belieka sugalvoti, koks tas būdas. Bet atsakymas ateina savaime, ir puolu veikti be jokių svarstymų. Mat tuo metu atsiduriu prie užtvindytojo kambario kampo (bet ne tokio, kur klupdyt ant žirnių galima, ne įdubusio, o iškilusio, kaip būna koridoriui pasukus), kuris labai panašus į mano buto koridorių – taip pat iškaltas plastikinėmis lentutėmis. Puolu nagais plėšti tas lentas, nes žinau, kad jos netvirtai laikosi vienoje vietoje. Ir randu tai, ko ir tikėjausi – po jomis lyg grybų hifai išsiplėtusios gijos – jūros dievo galybė ir jo gyvybinės jėgos. Ir jos dabar – po mano ranka, kuria bet kurią akimirką galiu jas sutraiškyti. Krantą aš pasieksiu.