Šuns virsmai

Einu su savo mažu šunimi per kiemą. Toks gan tipiškas lietuviško kaimo kiemas, kur prie namo darželyje gėlės žydi, takeliai išminti iki juodos žemės, žolytės tik pakraščiuose želia, visokių rakandų pakampiuose pristatyta, indeliai vištų lesalui šen bei ten mėtosi, po kiemą ir pačios rudos vištos vaikštinėja. Tad einu per tokį kiemą ir stabteliu prie nemažos šuns būdos pažiūrėti, kaip joje įsitaisiusi višta kiaušinį deda. Tuo momentu, kai višta keliasi nuo ką tik padėto kiaušinio, išgirstu kažkokį keistą garsą už nugaros ir atsisukusi pamatau kraupų vaizdą - mano šunį baigia praryti višta! Iš jos snapo be gyvybės ženklų kabaliuoja tik pusė varlės kūno su užpakalinėmis kojomis. Sveriu tą vištą už kaklo ir pražiodžiusi išlupu sumaitotą padarėlį, kuris turėtų būti mano šuo. Sugniaužusi jį bėgu pas savo darbo vadovą ir baisiausiai susijaudinusi rodau delnuose laikomą apmaitotą žiogą ir klausiu „Ar dar galima suklijuoti? Va, vieną koją dar radau, gal su lipalu prisiklijuotų ir judėtų?“ O tuo metu nuo žiogo galvos atsikabina ir nukrenta skaidri galvos kutikulė...