Sianakt mano sapnas ir vel buvo fragmentuotas...sokinejantis is vieno epizodo i kita. Dideles daugumos neprisimenu, bet ka atsiminiau nesugebejau pamirsti per visa diena. Tuo ir pasidalinsiu.
Prisimenu chaosa. Tamsu. Visi aplinkui mane kazkur lekia lyg galvas pamete. Klyksmai, keiksmai, dejones, raudos. Atmerkiu akis. Samysis. O as stoviu priesais didziuli nama, kurio atdaros durys kviecia i vidu. Viena akimirka as lauke, kita - kambario viduryje. Apsidairau aplinkui, kambaryje tvyro prieblanda. Staiga ant priesais esancios sienos isiziebia milziniskas ekranas. Jame is pradziu nieko nerodo, paskui pasigirsta snypstimas (tarsi kas reguliuotu garsa) ir pagaliau pasimato pirmieji vaizdai. Tie patys vaizdai kuriuos as maciau lauke (vos prasidejus sapno fragmentui) - chaosas. Bandziau pajudeti, bet kojos tarsi i grindis iaugusios. "WTF?" - pagalvojau. Netrukus vaizdai ekrane pasikeite, dabar regejau save, savo gyvenima, savo keliones, draugus, nepazistamus zmones, geras ir blogas gyvenimo akimirkas, gailesti del neisnaudotu akimirku ir dangiska dziaugsma kai gyvenau gyvenima nieko nesigailedama. Nesupratau, kodel as visa tai ziurejau..bet tai ka pamaciau primine man apie kadaise girdeta bibline paskutinio teismo diena. Kai vaizdai liovesi keite vieni kitus, ekrano viduryje atsirado lentele "Options: choose the end of the world". Ir tarp galimu variantu buvo: global natural disasters (100% mirtingumas), pandemic viral disease (100% mirtingumas), flood (100% mirtingumas), instant ice age (100% mirtingumas), saules pliupsnis (100% mirtingumas)... dar keli variantai buvo isvardinti, bet mano galvoje sukosi vienintele mintis - pasaulio pabaiga. Nezinau kas dejosi aplinkui, nes viskas ka as maciau tai kad uzsidege variantas 'saules pliupsnis'. Po jo seke uzrasas "Good bye". Pagaliau vel galejau judeti. Zengiau pro duris. Mane pasitiko tvilkinantis karstis. Artejancio Pragaro karstis... Ejau tol kol pastebejau, kad stoviu prie nedidelio prudo, kurio pavirsius jau garavo. Pajutau zveriska skausma. Apsisukau apsidairyti. Pastebejau, kaip isiliepsnoja netoliese buve medziai...Vienur, kitur...aciu dievui negirdziu zmoniu...nenoriu kad mano paskutinis dalykas kuri girdesiu butu zmoniu siaubo ir skausmo kupinu klyksmai. Dar akimirka ir pajuntu artejancios jegos (pabaigos) spaudima...Karstis pasidare nebepakeliamas, pasijuto svylancios mesos kvapas...plauciai isdziuvo ir as veidu kritau i vandeni tarsi dar taip pavyktu numalsinti skausma ar atitolinti kas neisvengiama...Nugara jutau saules veja, kuris lyde nuo mano kuno sluoksni po sluoksnio...skausmo nebejutau...bet kaip nekeista samone dar veike....
