Kai meškos pradeda neramiai miegoti...

Taigi sveiki gyvi. Kai skaitydavau šį blog‘ą, anksčiau galvodavau „Nu ir sapnuoja chebra...“ A va daba pačiai atėjo laikas (kurio tikrai nesitikėjau sulauksianti), kad čia rašau. Keistumas nesusvietnas man tokius sapnus, kuriuos ketinu aprašyti, sapnuot. o_O Ale va, pastaiko. Taigi, pradedam ilgiau nebetauzijus.
Sapnuoju, kad važiuojam mes kažkokiu lyg ir vilkiku atšiaurioj šaly ledo keliu. [Komentaras: kas tie „mes“, deja, nepasakysiu, neprisimenu, tiesiog buvau ne viena, tikriausiai su savų, jaunų žmonių kompanija, nes nejaukumo su jais būnant nejaučiau.] Daba per kažkurį TV kanalą rodo laidą apie tolimųjų reisų vairuotojų keliones ledo keliais, jie ti šiaurėj kažkur pervežinėja krovinius. Teko matyti vienos laidos gal 2 minutes, bet, matyt, užsifiksavo pasąmonėj, nes labai panašų dalyką ir sapnuoju. Taigi važiuojam sau ramiai tuo ledo keliu, o aplinkiniai prie to, matos, pratę. Matau, kaip už mūsų lekia tuo ledų dvi lengvosios mašinos viena šalia kitos. Tokios „žemapilvės“, kaip ir pridera lenktyninėms mašinoms (arba filmui „Fast and furious“). Žiūriu, kaip jos viena šalia kitos lėkdamos artėja prie mūsų, pralenkia mus iš abiejų šonų ir lenktyniauja toliau. Važiuojant joms pro šalį pamatau, kad abi tempiasi prisikabinusios po didžiulę, gal 2x1.5x0.3 m, ledo lytį. Pastebiu, kad prie kairiosios mašinos užpakalinių ratų kažkas pritvirtinta, kas suteikia jais stabilumo. Ir greit pamatom, kad tas kažkas pasitvirtina, nes kairioji mašina nulekia su savo ledo lytimi iš paskos toliau, o dešiniau važiavusi mašina susimėto, nuslysta nuo kelio ir išsitaško gabalais (sapnuoju neholivudiškai, tad jokių sprogimų nėra, tiesiog į skirtingas puses skrendantys nemenki metalo gabalai). Pralekiam pro ją nestabdydami. Priešais mūsų kelią kerta tiltas. Ant tilto yra kranas, kuris (mums vis artėjant) nuleidžia kablį ir tiesiai iš mūsų ledinio kelio ištraukia cilindro forma išpjautą ledo luitą (gal 2 metrų ilgio ir bent metro skersmens). O mes kaip tik važiuojam tuo keliu, bet viskas puikiai atitaikyta (ir įprasta, nes jokio jaudulio nėra, dar išgirstu paaiškinimą, jog jie čia kaupia ledą tai), ir mūsų vilkiko ratai apžergia tą juoduojančią kiaurymę. Galiausiai atvykstam į miestelį.
Čia juostelė trūksta, ir kitas kadras, kurį prisimenu, kad mes vaikštom po kažkokią parduotuvėlę. Atrodo ji lyg suvenyrinės parduotuvytės turistų žiemos metu lankomuose miesteliuose (sprendžiu pagal tai, kokie mediniai ir megzti šūdniekiukai ten pardavinėjami ir kad mes patys vaikštom po tą parduotuvytę su megztom kepurėm ir pirštinėm). Kažkas nori išsirinkti raktų pakabutį, bet kai pasiima vieną medinuką su traukinuku, pasakom, kad šitas netinka, po vandeniu iš jo jokios naudos, tad žmogus išsirenka pakabutį su laiveliu. Kodėl jam jo turėtų reikėti po vandeniu, kaip mes ten ketiname atsidurti ir ko mums ten reikia taip ir lieka neaišku, bet kad mes keliausim ten – niekam net klausimas nekyla. Ir vaikštom toliau lyg kažko laukdami. O tada, rodos, prasideda kažkoks ar vaidinimas vaikams, ar pasakos sekimas..
Ir čia vėl šuolis istorijoj, tik „biški“ didesnis. Nes dabar aš atsiduriu žaidime. Vaizdas toks, lyg tikrai į ekraną žiūrėčiau, kai pasirodo krūvelė nelygiai viens ant kito sudėtų diskų su filmų pavadinimais ir kažkas renkasi (lyg ir pelyte) vieną iš jų. Suprantu, kad dabar mane puls su pasirinkta ataka, šiuo atveju – filmu. O pasirenkamas „Svečiuose pas skerdiką“ (ar kažkoks panašus). Vaizdas su diskų krūvele pasitraukia, esu perkeliama į man skirtą siužetą, kuriuo mane puola mano žaidimo priešininkas. Pasirodo apribota lyg kambarys erdvė, esu supažindinama su siužetu – kad atkeliauju pas skerdiką pusryčių. Matau, kaip erdvės gale, po pašiūre stovi kažkoks žmogysta su siauru benzininiu pjūklu. Kai aš pasirodau, jis kaip tik atsitiesia ir nustoja atpjaustinėti storom „riekėm“ mėsą kažkieno, kas kitados buvo tikrai gyvas ir gal net ant dviejų kojų vaikščiojo, bet dabar yra pernelyg pilkas ir praradęs savo formą, kad galėčiau pasakyti tiksliau. Šalia to papilkėjusio pavidalo, į kurio basas, kiek beformes kojas aš žiūriu, paguldyti dar keli tokie pat. O ir padėti jie ne ant stalų, o ant sukryžiuotų rąstelių, kaip kad yra dedami rąstai, kai juos pjauna pjūklu. Ir vėl viskas neholivudiškai – jokio kraujo, pjūklo ūžimo ar nusmailintų dantų, tiesiog šiurpus skerdiko (ne gyvulių...) vaizdas prie jo maistinės žaliavos. Kai jis man sako kažką paimti iš lentynos ir atnešti jam, pabundu. Šalto prakaito nėra, nes nebuvo ir košmaro, bet pabudus pirma mintis buvo WTF?!? Tokie sapnai man arba nepasitaiko, arba dar nepabudus užsimiršta, tad biški sukrėtė. Keista tai, kad tą savaitgalį, kai susapnavau šitą ledinę-skerdiminę nesąmonę, leidau ramiai ir be trukdžių, o va kokios košės gavau naktipiečiams... WTF? o_O
Sukrėsta savų sapnų meška

Vėl kažkur pasaulio pakrašty...

Atmerkiu akis..pirmas dalykas kurį pamačiau buvo vientisas pilkas dangus..Nei debesų...nei saulės..Pabandžiau pajudėti. Suskaudo šoną, o kojos ir rankos buvo truputį nutirpusios...Truputį dar pagulėjau ir kai vėl pajutau, kad galiu laisvai judinti rankas, pasikėliau nuo žemės..Apsidairiau..Pasirodo gulėjau kažkokių betono nuolaužų krūvoje..Atsistojau..Buvau kažkokiame dideliame bet apleistame ir sugriuvusiame mieste, be nuovokos kas tai per miestas, ir kaip aš čia atsidūriau slinkau gatve dairydamasi kažko. Pastebėjau žmonių veiklos pėdsakų. Apsidžiaugiau, kad šis miestas yra vienokiu ar kitokiu būdu gyvenamas..Netrukus pamačiau ir pirmuosius gyventojus...Jie budrūs ir įsitempę, lyg bet kuria akimirką juos kažkas galėtų užpulti. Apranga jų buvo apskurusi ir apdulkėjusi..Iš visko sprendžiant gyvenimas čia tikrai nesaldus..Mane pamatę jie staigiai sustojo ir dar labiau įsitempė..Paskui kažką burbtelėjo ir mostelėjo man ranka. Supratau..reikia sekti paskui..bet kur? Eidama išvydau dar daugiau žmonių. Klajūnai. Štai ką jie man priminė. Žmonės, kurie visą laiką nuo kažko slapstosi ir bėga. Vėl pakėliau akis i dangų ir pastatus... Žinojau, kad miestas yra tikrai labai didelis, megapolis...bet kas keisčiausia nemačiau nė vieno pastato aukštesnio nei 6 aukštai. Nei viename lange nebuvo stiklo...net jo duženų. Jokių šukių...niekur. Dairiausi aplinkui bandydama kažką prisiminti, kai staiga man kažkas kumštelėjo i pašonę. Atsisukau. Mano palydovas pirštu parodė į šalimais esantį pastatą. Linktelėjau. Atsargiai, dairydamiesi į dangų, įžengėme į vidų. Buvo tamsu..bet po to akys apsiprato su tamsa. Kaip spėjau šis pastatas kažkada turėjo būti viešbutis..Įžengėme į vieną iš kambarių. Viduryje stovėjo didžiulis stalas. Aplink jį buvo susibūrę žmonės. Iš jų aprangos ir iš to kad jie buvo apsiginklavę supratau, kad jie kareiviai..vadinasi žmonės su kažkuo kovoja..tai kas tada priešai? Priėjau arčiau. Ant stalo išvydau miesto planą ir vietas pažymėtas juoda spalva.. Vienas iš pažiūros man matytas vyras pasakė, kad džiaugiasi, kad pagaliau grįžau ir pradėjo aiškinti situacija.. Po kokio pusvalandžio išgirdome sirenas. Kambaryje esantys žmonės pasileido bėgti. Vienas iš aukštesnį rangą turinčių kareivių skubiai suvyniojęs žemėlapį čiupo mane už rankos ir pasileidom laiptais žemyn. Atsidūrę lauke žmonės pradėjo kažko ieškoti danguje..Pastovėjom, pastovėjom, bet taip nieko ir nenutiko. Dangus koks buvo pilkas, toks ir liko. Tyla. Ne jokio garselio. Atrodo niekas nė nekvėpavo. Dar kiek palaukę nusprendėme grįžti į vidų, nes lauke būti po to kai pasigirdo sirena yra pernelyg pavojinga. Jau žengėme kelis žingsnius pastato link, kai pamatėme vaivorykštės spalvomis mirguliuojančio oro bangą/srovę.. Aš žiūrėjau į tą atskriejantį stebuklą kaip pakerėta..pajutau staigų truktelėjimą žemyn. Mano sergintis vyras paliepė atsitūpti. Aš vis dar žiūrėjau į tą vis artėjančią srovę..Netrukus pajutau karštį, kai ta srovė prašvilpė virš galvų ir pranyko pastate. Vėl tyla. Visi žiūrėjo į pastatą..po dar kitos sekundėlės pastatas įgavo smėlio spalvą..pasigirdo tarsi atodūsis, kai išnyko paskutinės metalinės pastato įtvaros...dar sekundėlė..pastatas suvirpėjo ir pradėjo eižėti..dar sekundė...ir pastatas sugriuvo..tiksliau pavirto milžiniška smėlio krūva..Aš netekau žado..Bet netrukus atgavau formą..ir užtikrintu balsu paliepiau judėti..nes Jie jau žino kur mes esame..
Eidama supratau, kad mano kelionė nė trupučio nepriartėjo prie pabaigos..ir kad aš dar negreit gausiu ramybę..

Po pertraukos...

Sveiki! Vargšas šitas blog'as buvo apleistas kurį laiką..suprantama..kam mokslų pabaiga, paskui vasara, paskui vėl mokslai..kas išvažiavo laimės ieškoti...tingisi rašyti XD

Būtų lengviau jei galėtume palikti pasakojimus balsu, na bet mes dar ne tiek išpindėję! Tad nepatingėkite karts nuo kartelio čia apsilankyti ir brukštelėti kelis žodelius apie tai po kokius pasaulius ar pasąmonės užkaborius bastėtės XD..Nes čia vis dar yra žmonių, kuriems tokie dalykai labai įdomūs ;) Jei tingite rašyti, tai bent nesidrovėkite komentuoti..pasidalinti savo mintimis.. Nes tikrai žinau, kad per šitiek laiko tikrai esate susapnavę kažką tikrai įdomaus :3

Lauksiu Jūsų naktinių vizijų ;)