Vėl kažkur pasaulio pakrašty...

Atmerkiu akis..pirmas dalykas kurį pamačiau buvo vientisas pilkas dangus..Nei debesų...nei saulės..Pabandžiau pajudėti. Suskaudo šoną, o kojos ir rankos buvo truputį nutirpusios...Truputį dar pagulėjau ir kai vėl pajutau, kad galiu laisvai judinti rankas, pasikėliau nuo žemės..Apsidairiau..Pasirodo gulėjau kažkokių betono nuolaužų krūvoje..Atsistojau..Buvau kažkokiame dideliame bet apleistame ir sugriuvusiame mieste, be nuovokos kas tai per miestas, ir kaip aš čia atsidūriau slinkau gatve dairydamasi kažko. Pastebėjau žmonių veiklos pėdsakų. Apsidžiaugiau, kad šis miestas yra vienokiu ar kitokiu būdu gyvenamas..Netrukus pamačiau ir pirmuosius gyventojus...Jie budrūs ir įsitempę, lyg bet kuria akimirką juos kažkas galėtų užpulti. Apranga jų buvo apskurusi ir apdulkėjusi..Iš visko sprendžiant gyvenimas čia tikrai nesaldus..Mane pamatę jie staigiai sustojo ir dar labiau įsitempė..Paskui kažką burbtelėjo ir mostelėjo man ranka. Supratau..reikia sekti paskui..bet kur? Eidama išvydau dar daugiau žmonių. Klajūnai. Štai ką jie man priminė. Žmonės, kurie visą laiką nuo kažko slapstosi ir bėga. Vėl pakėliau akis i dangų ir pastatus... Žinojau, kad miestas yra tikrai labai didelis, megapolis...bet kas keisčiausia nemačiau nė vieno pastato aukštesnio nei 6 aukštai. Nei viename lange nebuvo stiklo...net jo duženų. Jokių šukių...niekur. Dairiausi aplinkui bandydama kažką prisiminti, kai staiga man kažkas kumštelėjo i pašonę. Atsisukau. Mano palydovas pirštu parodė į šalimais esantį pastatą. Linktelėjau. Atsargiai, dairydamiesi į dangų, įžengėme į vidų. Buvo tamsu..bet po to akys apsiprato su tamsa. Kaip spėjau šis pastatas kažkada turėjo būti viešbutis..Įžengėme į vieną iš kambarių. Viduryje stovėjo didžiulis stalas. Aplink jį buvo susibūrę žmonės. Iš jų aprangos ir iš to kad jie buvo apsiginklavę supratau, kad jie kareiviai..vadinasi žmonės su kažkuo kovoja..tai kas tada priešai? Priėjau arčiau. Ant stalo išvydau miesto planą ir vietas pažymėtas juoda spalva.. Vienas iš pažiūros man matytas vyras pasakė, kad džiaugiasi, kad pagaliau grįžau ir pradėjo aiškinti situacija.. Po kokio pusvalandžio išgirdome sirenas. Kambaryje esantys žmonės pasileido bėgti. Vienas iš aukštesnį rangą turinčių kareivių skubiai suvyniojęs žemėlapį čiupo mane už rankos ir pasileidom laiptais žemyn. Atsidūrę lauke žmonės pradėjo kažko ieškoti danguje..Pastovėjom, pastovėjom, bet taip nieko ir nenutiko. Dangus koks buvo pilkas, toks ir liko. Tyla. Ne jokio garselio. Atrodo niekas nė nekvėpavo. Dar kiek palaukę nusprendėme grįžti į vidų, nes lauke būti po to kai pasigirdo sirena yra pernelyg pavojinga. Jau žengėme kelis žingsnius pastato link, kai pamatėme vaivorykštės spalvomis mirguliuojančio oro bangą/srovę.. Aš žiūrėjau į tą atskriejantį stebuklą kaip pakerėta..pajutau staigų truktelėjimą žemyn. Mano sergintis vyras paliepė atsitūpti. Aš vis dar žiūrėjau į tą vis artėjančią srovę..Netrukus pajutau karštį, kai ta srovė prašvilpė virš galvų ir pranyko pastate. Vėl tyla. Visi žiūrėjo į pastatą..po dar kitos sekundėlės pastatas įgavo smėlio spalvą..pasigirdo tarsi atodūsis, kai išnyko paskutinės metalinės pastato įtvaros...dar sekundėlė..pastatas suvirpėjo ir pradėjo eižėti..dar sekundė...ir pastatas sugriuvo..tiksliau pavirto milžiniška smėlio krūva..Aš netekau žado..Bet netrukus atgavau formą..ir užtikrintu balsu paliepiau judėti..nes Jie jau žino kur mes esame..
Eidama supratau, kad mano kelionė nė trupučio nepriartėjo prie pabaigos..ir kad aš dar negreit gausiu ramybę..