Kai meškos neramiai miega II

Žadėjau parašyti ir antrojo savo sapno, kiek šokiravusio manąją smegeninę, trupinėlius, kurie net ir po kelių praėjusių savaičių vis tiek dar voliojasi galvoj, per tas dienas neišbyrėję. Pirmoji jo dalis labiausiai sukrėtė (nu nesapnuoju aš tokių „mėsiškų“ baisybių!.. ar bent jau anksčiau nesapnuodavau...), užtat kitos buvo gan įtemptos psichologiškai.
Esam patalpoje su geležinėmis tankiomis grotomis vietoj lubų, o virš jų – dar vienas aukštas, kur vaikšto prižiūrėtojai. Mes – kalėjime. Stovim ir žiūrim, kaip mums virš (ant) galvų jie vaikšto. Išgirstu, kaip kažkas sako, kad tai yra slaptas kalėjimas, kuriame vykdomi eksperimentai su žmonėmis. Tuo metu kaip tik nuleidžiu galvą ir pasižiūriu į šoną, o ten – eilėmis sustatyti operaciniai stalai su palinkusiais chirurgais virš gulinčių kalinių, nuo kurių veidų nulupta oda. Arčiausiai stovėję chirurgai pasižiūri į mane ir taip šiurpiai nusišypso, kad plaukai pasišiaušia – jiems patinka tai, ką jie daro... Ant dviejų kėdžių (panašios būna pas dantistus, paminkštintos) pusiaugulomis pririšti du berniukai. Vienas iš jų – Bartas Simpsonas (toks lyg ir paišytas, apvaliomis, didelėmis akimis, bet kartu ir tikras gyvas žmogus), šalia – jo vyresnysis brolis (taip taip, seriale jo nėra, ir tuoj sužinosite, kodėl), irgi didelėmis pieštinėmis akimis, lyg ir žmogus, bet jau prikištas visokių įtaisų – eksperimentinis kyborgas. Visiems pasakoma, kad draudžiama atlikti kažkokį veiksmą, kas nepaklus, su juo bus susidorota. Bartas siekteli savo brolio, paspaudžia kažkokį jame įtaisytą mygtuką, ir brolis pradeda daryti tą draudžiamą veiksmą (kas tai buvo – nežinia) – akys išplėstos iš siaubo, nes negali nustoti, nes mechaninis kūnas jo valios nebeklauso. O tuo metu pamišėliškai blizgančiomis akimis ir išsišiepęs ligi ausų Bartas jau klykauja savo kėdėje, kad brolis nepakluso įsakymui. Staigiai prisistato prižiūrėtojai ir ištempia vyresnįjį brolį, kuris paklaikęs vis dar bando sukontroliuoti savo kūną...
Šioje istorijos vietoje iš kalinio tampu prižiūrėtoja, kuriai pavedama nuvesti kelis vaikus į jų kameras. Bet eidama jiems pasakau, kad jiems reikia bėgti (nekalti jie), ir nuvedu juos iki išėjimo saugodamasi, kad į mus nieks neatkreiptų dėmesio. Vaikai sugeba pabėgti įsimaišę į priėmime esančių žmonių masę, tačiau pavojus kyla man, nes vis tik nepaklusau nurodymams. Bandau pabėgti, išsėlinu į seno, raudonų plytų gražaus namo vidinį kiemą, ir laisvė jau ranka pasiekiama, bet pamatau jame įkalintą (nors ir be jokių grandinių ar narvų) didžiulį, rudais gaurais apžėlusį dvikojį, dvirankį padarą. Kas jis yra dabar, neįsivaizduoju, bet žinau, kad anksčiau jis buvo žmogus. Nusprendžiu jam padėti irgi pabėgti, tačiau tuo metu kaip tik į kiemą ateina grupė žmonių, tad užsiglaudžiu už kažkokių vijoklių ir net nekvėpuoti stengiuosi, kad tik manęs nerastų, bet jie eina link manęs ir tikrai mane pastebės...
Istorija vėl kinta, dabar aš– jau pražilęs diedukas, bet tikslas išlikęs tas pats – pabėgti iš tos kalinimo zonos. Iš senojo pastato kiemo dairydamasis einu pro mūrinius penkiaaukščius namus, pro vaikiškas karstykles ir ištemptas skalbinių virves – nieko panašaus į kalėjimą, tiesiog normalus miegamasis rajonas. Vis dairausi, ar manęs kas nepastebėjo, bet niekas nekreipia į mane dėmesio, tiesiog gyvena savus gyvenimus, mėgaujasi skaisčia, saulėta diena. Prieinu prie vyruko su dviem vaikais, laukiančių manęs sutartoje vietoje. Jie – laisvi ir gali laisvai judėti tarp miesto ir tos teritorijos, kurioje aš dabar esu. Pasisveikinu su juo kaip pažįstamu rankos paspaudimu, jis palinki sėkmės ir, palikęs su manimi vaikus, nueina nieko daugiau nesakęs. Imu vaikus už rankų, ir visi trys einam link storos, senos ir gan dekoratyvios, raudonų plytų ir dviejų metro aukščio sienos, juosiančios visą tą rajoną. Praeinam vartus ir kitoje jų pusėje pasisveikinam su vartų prižiūrėtoju. Viskas lyg ir gerai, lyg ir be jokio sustabdymo mus (seneliuką su skolintais „anūkais“) jau praleis, bet staiga prižiūrėtojas sako, kad aš jam – matytas, paklausia, ar aš kartais su juo nedirbau kalėjime, ir jau sklaido savo popierius, ieško sąrašuose manęs. Stoviu šalia jo su vaikais, saulė šviečia taip gražiai, visi džiaugiasi vasara, o aš suprantu, kad mano planas pabėgti neišdegė, kad jei prisimins, kas aš, ir jei suras sąrašuose, pamatys, kad aš pabėgėlis, kuris ilgai slapstėsi, ir man bus amba...