Na, kadangi šiandien paskutinė žiemužės diena tai ta proga ir sapnas dar susijęs su šalčiu, sniegu ir pan. .. :)
Taigi, pradedu!
Užsimerkiu. Matau prieš akis didelį snieguotą kalną, tačiau aš esu beveik tokiam pačiam aukštyje kaip ir tas man matomas kalnas. Matau kad stoviu ant siauros lentos/tilto (maždaug mano delno pločio skersai imant). Kadangi galo nesimato, spėju, jis nutiestas iki to kalno. Atsisukęs atgal pamačiau identišką vaizdą, tik mačiau galą. Supratau, jog aš iš ten pradėjau eit ir bandau pereit link ten.. kur nesimato galo..
Na, suprantu tik kad reikia eiti, tad pradėjau bandyti eiti. Lenta labai siūbuoja, keista kaip ji nelūžta, juk tokia ilga, o ir ne stora.. Vėjas labai didelis (ko norėt - juk esu nesveikai aukštai). Realiai išsilaikyti tokiam aukštyje neįmanoma, bet aš laikausi ir vis bandau eiti pirmyn, kol galiausiai baisiai pradėjo pustyti, o matomumas pasidarė toks, jog nebemačiau to kalno link kurio einu, o tik pora metrų lentos į priekį. Aš tada atsisėdau ant lentos, apsivijau ją kojomis ir pradėjau šliaužt (principas kaip lipant virve į viršų, tik kad čia viskas vyksta horizontaliai). Tik tokioje pozoje būdamas, pradėjau įžiūrėti žemę! Vaizdas buvo toks kaip žiūrint iš lėktuvo kai jis būna toje riboje kai tik prasideda debesys. Supratau, kad ši lenta/tiltas yra tarp labai aukštų kalnų viršūnių (keliais metrais žemiau tiesą sakant), o tarp jų, pažvelgus į apačią buvo lyg ir miesto kontūrai, bei linijos panašios į kelius ir upių vagas, bet visa tai vos vos įžiūriu. Šitai matydamas vis sliuogiu pirmyn, pirmyn, pirmyn... O vėjas su sniegu vis pustė ir pustė...
P.S. Galėjau valdyti tik savo kūną, daryti judesius, priimti sprendimus, tačiau viso kito negalėjau kontroliuot (oro, situacijos, daiktų ar kitų sapne dalykų)...
1 komentaras:
Ryt arba po kelių dienų žadu dar kai ką įdėt :)
Rašyti komentarą