Ezeras

Vykome į naująjį pasaulį, kurį ne per seniausiai atradome. Mūsų ekspedicijoje dalyvavo 2 ar 3 skirtingos mokslinės grupės. Palyginus tai buvo jauni žmonės. Amžius svyravo nuo dvidešimties iki šešiasdešimties metų. Mano komanda į šią ekspediciją papuolėme dėl to, kad mes rašėme mokslinį darbą apie šios ekologinės nišos, florą ir fauną. Kitą komandą sudarė turtingų tėvelių vaikučiai, kuriems tokios kelionės smagus laiko praleidimas, nepaisant rizikos esant neištirtoje vietoje. Na o paskutinę ekspedicijos narių dalį manau sudarė garbaus amžiaus dėdės, kurių indėlis mokslo pasauliui buvo milžiniškas. Bet nepaisant nuolatinių trukdžių kuriuos sukeldavo savi vieni kitiems, jautėmės kaip rojuje. Tarsi Žemės džiunglėse. Keliavę visą dieną pagaliau pasiekėme stovyklai tinkamą vietovę, palei upės/ ežero vingį. Manau kad nelabai protinga mintis, bet tikrai geresnė nei praleisti miško tankmėje. Čia bent jau gali matyti su kuo turi reikalą. Bent jau taip manėme. Kai kiekviena komanda įsikūrė savo stovyklavietes prasidėjo linksmybės. Kaip visada naujoje vietoje, jautėmės pakankamai atsipalaidavę.

Laikas slinko...jokie pavojai ar netikėtumai mūsų neužklupo. Čia lijo ir plieskė saulė, čia niekados nenutildavo gamtos garsai..Visai kaip kokiuose atogrąžų miškuose. Kasdieną vis ką naujo atrasdavome. Vieną vakarą paaiškėjo, kad šviečiant tam tikrai mėnulio fazei, pasikeičia kai kurie fizikos dėsniai...aš ne fizikė..tad nepaaiškinsiu..bet pateiksiu pavyzdį, kuris mums buvo pati didžiausia atrakcija. Vieną kartą, ruošėmės maudynės. Aš įsibėgėjau ir pasileidau bėgti link vandens tikėdamasi didžiuliu greičiu nerti gilyn. Kur tau! Didžiausiam mano ir visų nustebimui aš kaip lėkiau tokiu pat greičiu taip lėkiau...VANDENIU. Vandens paviršiumi. Padariau lanką (turėjau proto nesustoti..manau kad instinktai XD) taip pribėgdama mokslininkų stovyklavietę. Būtumėt matę jų veido išraiškas XD. Na o aš tuo pačiu greičiu vėl nulėkiau į savo stovyklavietę. Niekas dar nebuvo pasiryžęs pakartoti mano triuko. Drąsiausi priėję prie vandens bandė jį paliesti, bet viskas ką jie juto buvo...vanduo...skystas vanduo. Na, o aš nesusilaikiau nepabandžiusi dar kartelį. Įsibėgėjau. Visi prasiskyrė į šalis. Prie manęs prisijungė dar keli drąsuoliai. Vienas...du...ir vėl artėja krantas...ir vėl šypsena iki ausų suvokus, kad vanduo bėgant liūliuoja tarsi želatina. Nerealu.. Bebėgdama akies krašteliu pastebėjau, kad tie kurie sustojo vos pajutę kad laikosi paviršiuje iš karto paniro...Štai taip pralakstėme didžiąją dalį vakaro...kol daugiau nebebuvo jėgų net atsistoti. Kitą vakarą bandėme, bet nebepavyko...

Prabėgo pora mėnesių ir mes jau turėjome surinkę pakankamai medžiagos savo ginamajam darbui. Šį darbą mes rašėme nes norėjome gauti finansavimą savo tyrimams pratęsti. Bet kažkam iš ekspedicijos senolių nepatiko, ką mes čia darėme. Jie norėjo, kad kažkas iš jų jau numatytų (savų) užimtų mūsų vietą šiame projekte. Tad jie sukompromitavo mūsų teoriją ir įrodymus kaip nepakankamus, liepė susirinkti savo daiktus ir nešdintis. Sugniuždyti grįžome į stovyklavietę. Keikiau tuos biurokratus senius. Draugai pradėjo rinktis daiktus, kad atseit daugiau nebeapsimoka čia būti jei negausime finansavimo. Pritariau. Bet man reikėjo pabūti vienai. Vis dar negalėjau patikėti tuo kas šiandien nutiko. Nusivylusi, supykusi ir nuliūdusi nuėjau prie ežero. Įsibridau iki kelių, pastovėjau kurį laiką tada tiesiog atsisėdau ten kur stovėjau. Buvo gera. Jaučiausi tarsi mane ežeras apsikabinęs guostų. Mano siela rimo. Nudelbiau akis į pakrantės dugną. Pamačiau keistus, per visą laiką ekspedicijoje, dar nematytus ežero gyvius ropojančius link manęs. Susidomėjusi stebėjau kaip jie artėja, gražiai, nesigrūsdami, nelipdami vieni kitiems per galvas. Nebijojau. Žinojau, kad esu saugi. Vieną arčiausiai esantį padarėlį net paliečiau, jis buvo švelnus ir pūkuotas. Tas sustojo ir įsisiurbė man į pirštą. Neįkando, tiesiog įsisiurbė. Netrukus galva pradėjo svaigti, akyse vaizdas sustojo.. ir netrukus nebejutau nieko. Tik žinojau kad tie padariukai mane tempia gilyn į ežerą.

Po kurio laiko pradėjau atsigauti. Atmerkiau akis ir mane pakerėjo mirguliuojanti žaliai balta erdvė. Nepaprasta. Pakėliau akis į viršų (kadangi vis tiek kažkaip suvokiau jog esu ežero dugne) ir pamačiau mirguliuojančią saulę, turiu omeny, kad pamačiau tokį patį vaizdą kokį pamatytumėte jei žiūrėtumėte į saulę nuo ežero dugno. Buvo nepakartojama. Galėjau kvėpuoti, galėjau judėti, galėjau šnekėti. Kiek pasidairiusi supratau, kad padariukai mane vėl apsupo. Jie su manimi bendravo, tyrinėjo, liesdami mane savo mažais ir švelniais čiuptuviukais. Nežinau kaip viskas veikė, turiu omenyje bendravimą, tai buvo tiesiog genialu, bet aš žinojau kaip pagerinti rezultatus ir kur gauti daugiau, ir tikrai nenuginčijamų įrodymų. Supratau, jog jie nenori, kad aš išvykčiau. Kaip dievą myliu aš tikrai bučiau sutikusi praleisti visą laiką, bet išgirdau riksmus ir šūksnius. Mane kvietė. Manęs ieškojo. Kontaktas nutrūko, ir pajutau kaip mane nežemiška jėga stumia i vandens paviršių....dar kelios minutės ir aš išnyrau.

Po kelių dienų intensyvaus darbo surinkome reikiamus duomenis ir pateikėme viską taip kad niekas nebegalėjo mūsų nuginčyti. Mes apsigynėme, dar tą patį vakarą gavome skambutį iš aukščiau su nuostabia naujiena, mes galime čia likti ir įsikurti, nes mes gavome finansavimą visiems metams. Senoliai turėjo išvažiuoti nes jų darbas čia baigėsi, o kita grupė irgi ruošėsi išvažinėti, kadangi nerimastingajam jaunimui greitai pabodo. Mes įsikūrėme prie to pačio ežero.

Mane draskė ilgesys, aš norėjau žinoti, daugiau nei žinojau dabar...Aš norėjau suprasti. Norėjau grįžti į ežerą.

Dreams

Dreams feel real while we're in them. It's only when we wake up that we realize something was actually strange.

Twilight

Po ganėtinai ilgo ramybės periodo, aplink mane vėl prasidėjo keisti dalykai: šmėklos, antgamtiniai reiškiniai ir panašūs visiems šiurpą varantys nutikimai. Žmonės buvo persigandę, aš – nustebusi, bet kas keisčiausiai, kad viskas kaip netikėtai prasidėjo taip netikėtai ir pasibaigė. Visi lengviau atsipūtė. Praėjo metai. Buvo vasara, paskutinė vasara, kurią aš ketinau praleisti šiame miestelyje. Planavau vasaros pabaigoje išvažiuoti, gal į kokį didesnį miestą, kur kas nors vyksta, arba šiaip kur pakeliauti, kad tik nebūti vienoje vietoje. Taigi....išvažiuoti taip ir neteko. Nes... staiga pasigirdo pranešimai apie keistus žmonių dingimus. Dingdavo jie visaip...kai jie būdavo vienui vieni ar net kai būdavo su kitais žmonėmis. Per kiekvienas naujienas pranešdavo apie naują dingimą. Dingusiųjų niekas niekada nerasdavo. Radijas, žmonių paskalos, kalbos niekada nenutildavo...Norėjau kuo greičiau iš čia išvažiuoti. Savaitgaliui atvažiavo mama su sesute. Sesutė padėjo man su mano darbu, darbas ėjosi sėkmingai ir aš pradėjau ją juokais šnekinti ją pasilikti su manimi ir padėti su darbu XD. Vieną vakarą beeinant namo prie manęs priėjo labai mielas ir draugiškas vaikinas, neslėpsiu, ir labai simpatiškas XD. Galvojau, kad jis čia neseniai vasarai atvažiavęs, atostogauja ar panašiai, bet bešnekant supratau, kad jis atvažiavo susitikti su manimi. Buvau labai nustebusi, nes aš jo tikrai nepažinojau. Aš pasakiau, kad man jau tikrai laikas namo, bet jis paėmė mane už rankos ir pasakė, kad man reikės labai greitai išvykti. Aš sutrikau. Paklausiau iš kur jis mane pažįsta ir kodėl galvoja, kad man reikės greitai išvykti. Jis tik nusišypsojo ir pasakė, kad greitai aš viską suprasiu.

"O dėl išvykimo tikriausiai girdėjai apie dingstančius žmones?" – linktelėjau, bet negalėjau patikėti savo ausimis. Man turbūt sapnuojasi. Jis tik palingavo galvą ir pasakė:

" Tai tikrai ne sapnas. Tu turi vieną dieną. Kitos dienos vakare aš grįšiu pas tave. Patikėk tau tikrai nėra ko bijoti, nes kiek aš tave pažįstu, tikiu, kad tu susitvarkysi!" – šyptelėjo ir ištirpo ore, - Viskas bus gerai. Nurimk.

Grįžau virpančiom kojom, nes nieko nebesupratau. Pamačiusi sesutę supratau, kad viskas bus gerai.

Kitą dieną uždirbome žvėriškai daug. Buvom pasiutusiai laimingos. Nuėjau pas mamą, ji padėjo mokyklos kolektyvui ruoštis vakare vykstančiam festivaliui. Paėmiau ją už rankos ir pasivedėjusi tolėliau prisėdom. Papasakojau, kaip mums šiandien pasisekė su darbu. Tada pasakiusi, kad kad ir ką dabar bepasakyčiau ji nesijaudintų. Papasakojau, kad vakar susipažinau su vaikinu, kuris pasakė, kad man reikės greitai, šiandien vakare, išvykti. Ir kad nežinau, kada grįšiu, bet kai pasitaikys proga – grįšiu, kad ir iš pačio pragaro. Ji buvo labai nuliūdusi, pergyveno, bet galiausiai pasakė, kad ji jaučia jog viskas bus gerai. Ji prisipažino, jog ji sapnavo kažkokį vaikiną, kuris pasakė, jog aš turėsiu išvykti, jog jis žino, kad man viskas bus gerai, o ir jis mane saugos. Aš buvau apšalusi... Mama nusišypsojo ir palinkėjusi sėkmės mane apkabino. Pasakė, kad visiems viską paaiškins. Taip besėdint, saulė pradėjo leistis link horizonto. Atėjo tas vaikinas...Dar kartą apkabinau mamą ir perdaviau laiškus, kuriuos parašiau tėčiui, broliui ir savo draugėm. Visiems pažadėjau, kad greitai grįšiu. Vaikinas linktelėjo mamai ir nusišypsojęs man pasisuko eiti. Netoli reikėjo eiti, jis sustojo prie durų, kurių galiu prisiekti šioje vietoje niekada nebuvo. Jis atidarė jas ir praleido mane į vidų. Pasirodo ten buvo dar ir liftas. „Wow“ nevalingai išreiškiau savo nuomonę. Jis vėl šyptelėjo ir globėjiškai patarė - „Laikykis“. Apsidairiau. Nėra už ko...Tada atėjo mano eilė nusišypsoti. Jis kilstelėjo antakį. Priėjau arčiau jo, pažvelgiau į akis ir apsikabinau jį. Jis sutriko. Vėl nusišypsojau.

„Tu pirmoji. Pirmoji, kuri būdama šioje situacijoje nesidaužo, neklykia ir nešaukia reikalaudama pasiaiškinimų.“

Kažkodėl maniau, kad supratau tuos dingstančius žmones. Jų baimę. Jie prieštaravo tam kas vyksta, o aš susitaikiau. Aš nebijojau, buvau rami, o be to...aš tikėjau vaikinu, kuris buvo dabar čia, šalia, su manimi. Aš juo tikėjau. Jis dar kartą pasakė, kad jau beveik laikas...ir dar nedrąsiai pridūrė „aš noriu tau kai ką parodyti“. Laukiau. Iš kišenės jis išsitraukė nosinaitę arba tiksliau tai kas buvo suvyniota į tą nosinaitę. Kai jis atvyniojo nosinę supratau, kad ten buvo nuotraukos, senos nuotraukos..Jis padavė jas man. Kad žinotumėt kaip aš nustebau. Kodėl? Nes jos buvo mano. Ten buvau aš, kai buvau visai mažytė. Kelios, kai buvau vyresnė, ir dar kelios regis visai neseniai darytos...Jis mane sekė? Tarsi perskaitęs mano mintis jis pasakė: „Aš gyvenau su tavimi, stebėjau ir saugojau tave. Laukiau dienos kada tu būsi pasirengusi mane ir mus sutikti.“ Aš linktelėjau vis neatitraukdama akių nuo nuotraukų. Jos labai gražios, šių nuotraukų aš niekada nemačiau. „Stebuklų nebūna... ka“ pagalvojau ir dar tvirčiau jį apkabinau. Liftas pradėjo leistis...Vis greičiau ir greičiau...Netrukus jis taip pat mane apkabino. Jei nubūčiau jo įsikabinusi tikrai būčiau prilipusi prie lubų. Leidimosi žemyn metu, lifte atsirasdavo skylės, kartais lifto iš viso nebebūdavo, bet man tas nerūpėjo, kol Jis buvo šalia viskas buvo gerai. Taip leidomės nežinau kiek laiko...Bet pagaliau sustojome. Aš vis dar jo laikiausi, bet net ir norėjusi negalėjau jo paleisti, nes po tokios kelionės manęs nelaikė mano pačios kojos...Jos virpėjo, jaukiausi baisingai mieguista, galvą buvau padėjusi jam ant krūtinės. Jis pasakė, kad pagaliau mes atvykome. Atsidarė durys. Mus pasitiko Prieblandos Pasaulis. Jis prilaikydamas mane žengė žingsnį iš lifto...“Visai kitas pasaulis“ – pagalvojau. Mus pasitiko KITI...Kaip supratau iš jų laimingų veidų aš buvau vienintelė pasiekusi šią vietą....

Norėjau kažko klausti,bet pasigirdo klaikus garsas...kas vėliau supratau buvus žadintuvą....pabudau...bet sapnas dar kurį laiką sukosi galvoje, tarsi norėjo,kad būtų užrašytas.

Velnias ir berniukas

2010/4/30 - 2010/5/1


Pabudusi sapno jau iš pačių pradžių nebeprisiminiau su visom detalėm, bet tai ką prisiminiau užsirašiau. Štai kas gavosi. Šį sapną sapnavau keistai, kaip ir žinojau kad sapnuoju, bet sapno „aš“ nežinojo kad sapnuoja.

Senoji Kinija. Tai pirma mintis, gal greičiau suvokimas, kuri atėjo į galvą pamačius vietą kurioje gyvenau. Pažiūrėjus į žmones, jų aprangą ir išgirdus kalbą. Taigi, gyvenau mažame, vargingame kaimelyje įsikūrusiame ant aukšto upės kranto. Kaimelyje apsuptame miškų. Čia buvo sunku patekti, bet taip pat ir sunku pasprukti. Tik vietiniai žinojo visus takelius ir „šunkelius“. Kodėl vargingas? Dėl imperatoriaus uždėtų mokesčių...tik pažiūrėjus į šituos vargšus, jaunus ir senus, nesibaigiančio sunkaus darbo nualintus veidus, suimdavo įsiutis, o širdyje kaskart užsidegdavo nepakeliamas skausmas. Koks mano vardas buvo šiame „pasaulyje“ nebeprisimenu, bet žinojau kad esu paauglys vaikinas, pačiame jėgų žydėjime. Buvo popietė, saulė jau ritosi link horizonto. Tokiu metu žmonės jau rinkosi iš lauko darbų vakarienei ir maldai. Vasaros dienomis vakarienė būdavo rengiama bendrai, kad pasikalbėti, padainuoti, ar šiaip tiesiog atsipūsti, nebūti vienam. Aš kaip ir kiti mano amžiaus vaikai buvom patarnautojai. Nešdavome tai kuklų maistą, tai samtį vandens. Kaimo senolis visus kvietė į ratą, arčiau jo. Staiga pasigirdo riksmai ir raginimai. Kaimą saugoję vyrai paknupstom bėgo iš miško tankmės šaukdami ir ragindami visiems slėptis ir gelbėtis.

„Imperatoriaus kareiviai!!!“ – šaukė vienas bėgdamas pro šalį. Prasidėjo panika. Kur čia ne prasidės..Kariuomenė prieš kauptukais ir šakėmis ginkluotus kaimiečius. Netrukus pamačiau ir pačius raitelius. Iš jų aprangos supratau, kad mus puola savi. Kariai imperatoriaus kuriam mes dirbom ir tarnavom. Visur panika...pro šalį bėgę žmonės vis sugriebdavo už rankovės ragindami gelbėtis, bet vis dar negalėjau atsitokėti. Panika...Staiga vaizdas išnyko, o kai vėl netrukus atsirado, aš mečiau puodus ir pasileidau bėgti. Tiesiai į priešų būrį. Pasakysit buvo kvaila, taip sutinku, bet tai buvo vienintelis kelias į laisvę. Žinojau, kad jei pro juos prasmuksiu būsiu laisvas. Bėgau, buvau vikrus. Mane nustebino tai, kad kariai nors mane ir pastebėjo link manęs neskubėjo. Bet apie tai nebuvo laiko galvoti. Mintyse buvo vienas tikslas bėgti ir kuo greičiau. Pagaliau turėjau keliom akimirkom sustoti ir atgauti kvapą. Atsigręžiau atgalios...mano kaimas...Vėl pasileidau bėgti kai staiga teko sustoti, nes priešais mane buvo raitelis. Nesupratau kaip aš jo negirdėjau ir nemačiau anksčiau..Jis paragino savo ristūną bėgti. Žvilgterėjau į vyrą. Iš jo uniformos supratau, kad tai rangą turintys karys.

„Bėk!!!“ – sušūkau sau mintyse, ragindamas kojas judėti. Jis jau buvo visai čia pat ir net negalvojo sustoti. „Negali būti“ –galvojau. Bet ir vėl mečiausi į priekį, kai raitelis pakėlė piestu arklį taip pasukdamas jį šonu aš prasiritau pro jo arklį ir vėl pasileidau į miško gilumą. Mišką pažinojau, juk čia gimiau ir užaugau. Bet panika ir skuba darė savo. Bėgau prie išėjimo iš miško, žinojau, kad reikia staigiai sustoti, nes miškas baigėsi ant skardžio, šalia skardžio krašto buvo siauras takelis kuris vedė žemyn, link upės. Pavėlavau. Staigiai sustojau, bet nebegalėjau sulaikyti bėgimo pagreičio...praradau pusiausvyrą. Prasmegau, viskas ką prisimenu buvo ritimasi. Vis ritausi ir ritausi..atsimušdamas į skaudžius, aštrius akmenis, ar į nuvirtusius medžių kamienus, net riksmams išleisti nebuvo laiko. Pagaliau įvirtau į ledinę kalnų upę. Nesąmoningai rankomis bandžiau į ką nors įsikabinti kol srovė manęs nepagavo. Užčiuopiau didžiulio medžio kamieną. Įsikabinau į arčiausiai pasitaikiusią šaką ir likau kiurksoti lediniame vandenyje. Išgirdau lėtą kanopų kaukšėjimą, nevalingai prisiglaudžiau prie medžio ir dar iki šnervių panirau į vandenį. Šaltis. Jutau kaip šiluma greitai sruvo iš manęs, bet aš bijojau, kad galėčiau išlįsti. Jis buvo visai šalia. Galėjau girdėti arklio garsų kvėpavimą. Raitelis nulipo. Sustojo. Prakalbo. Jo žodžiai buvo švelnūs ir svaiginantys...magiški. Jis užtikrino, kad man nėra ko bijoti, kad jis man nieko nepadarys, ir kad aš turiu kuo greičiau lipti iš vandens kol mano gyvybė dar rusena. Aš juo tikėjau..kažkodėl...bet kad ir kaip norėjau išlipti iš vandens nebegalėjau. Pirštai tarsi suakmenėjo įsikabinę į medžio šaką. Virpančiomis lūpomis dar lyg ir pasakiau „Nebegaliu“, o gal man pasivaideno, nes negirdėjau net savo paties balso..Užmerkiau akis, lyg dar bandydamas sukaupti likusią šilumą, bet vanduo jau buvo apsėmęs mane. Nebesipriešinau, nebebuvo jėgų kovoti su savimi ir srove. Jutau kaip mane apgobia tamsa. Staiga pajutau stiprų trūktelėjimą, pajutau kaip stiprios rankos apkabina mane per pečius. Lėtai mano pirštai atsileido paleisdami šaką į kurią jie buvo taip stipriai įsikabinę. Karys išlipo į krantą ir stipriai priglaudė mane prie krūtinės, tarsi stengdamasis užkirsti kelią besiveržiančiai energijai. „Šilta“ – pagalvojau. Jis atsargiai paguldė mane ant žemės ir pats atsigulė šalia. Užklojo mus savo šiltu apsiaustu. Po kurio laiko vėl pradėjau jausti savo kūną, pojūčiai grįžo lydimi skausmo, bet tai ramino nes tai reiškė, kad esu gyvas. Ir jutau šalia gulinčio vyro kūną, nuo jo sklindančią šilumą. Keista, bet mane šis šalimais karys kažkuom traukė. Žvilgterėjau į jį. Jaunas, kokių 25-30 metų. Per jaunas būti karo veteranu, bet jutau, kad jis nepaprastai stiprus. Nuo jo sklido tikro kario aura.. Pastebėjau, kad jis irgi į mane žiūri. Mano skruostus užplūdo raudonis.. Jis nusišypsojo ir...pabučiavo. Bučinys buvo malonus, bet kažkuom keistas (gal dėl to kad 2 vyrai bučiavosi XD)...Jis man kažką su šypsena sakė, bet aš jau nieko nebegirdėjau....<....>
Pamenu, kad aš ir vėl ištrūkau iš to vyro globos, ir kad eilinį kartą pasileidau bėgti. Šį kartą per tvoras ir visokius griuvėsius. Turbūt kadaise buvo kaimas. Lipau, kopiau ir leidausi, kaip koks „Prince of Persia“, bet tas vyras visada būdavo šalia, tarsi žinotų kiekvieną mano žingsnį, tarsi skaitytų visas mano mintis. Ir kaskart galvoje girdėdavau jo balsą „Tu dabar priklausai man. Tu visada būsi mano“. Šiuos žodžius visada lydėdavo pergalingas juokas..

Kai pabudau galvojau, kad tas karys buvo velnias, kuriam tas vaikinas,aš, pardavė sielą....