Velnias ir berniukas

2010/4/30 - 2010/5/1


Pabudusi sapno jau iš pačių pradžių nebeprisiminiau su visom detalėm, bet tai ką prisiminiau užsirašiau. Štai kas gavosi. Šį sapną sapnavau keistai, kaip ir žinojau kad sapnuoju, bet sapno „aš“ nežinojo kad sapnuoja.

Senoji Kinija. Tai pirma mintis, gal greičiau suvokimas, kuri atėjo į galvą pamačius vietą kurioje gyvenau. Pažiūrėjus į žmones, jų aprangą ir išgirdus kalbą. Taigi, gyvenau mažame, vargingame kaimelyje įsikūrusiame ant aukšto upės kranto. Kaimelyje apsuptame miškų. Čia buvo sunku patekti, bet taip pat ir sunku pasprukti. Tik vietiniai žinojo visus takelius ir „šunkelius“. Kodėl vargingas? Dėl imperatoriaus uždėtų mokesčių...tik pažiūrėjus į šituos vargšus, jaunus ir senus, nesibaigiančio sunkaus darbo nualintus veidus, suimdavo įsiutis, o širdyje kaskart užsidegdavo nepakeliamas skausmas. Koks mano vardas buvo šiame „pasaulyje“ nebeprisimenu, bet žinojau kad esu paauglys vaikinas, pačiame jėgų žydėjime. Buvo popietė, saulė jau ritosi link horizonto. Tokiu metu žmonės jau rinkosi iš lauko darbų vakarienei ir maldai. Vasaros dienomis vakarienė būdavo rengiama bendrai, kad pasikalbėti, padainuoti, ar šiaip tiesiog atsipūsti, nebūti vienam. Aš kaip ir kiti mano amžiaus vaikai buvom patarnautojai. Nešdavome tai kuklų maistą, tai samtį vandens. Kaimo senolis visus kvietė į ratą, arčiau jo. Staiga pasigirdo riksmai ir raginimai. Kaimą saugoję vyrai paknupstom bėgo iš miško tankmės šaukdami ir ragindami visiems slėptis ir gelbėtis.

„Imperatoriaus kareiviai!!!“ – šaukė vienas bėgdamas pro šalį. Prasidėjo panika. Kur čia ne prasidės..Kariuomenė prieš kauptukais ir šakėmis ginkluotus kaimiečius. Netrukus pamačiau ir pačius raitelius. Iš jų aprangos supratau, kad mus puola savi. Kariai imperatoriaus kuriam mes dirbom ir tarnavom. Visur panika...pro šalį bėgę žmonės vis sugriebdavo už rankovės ragindami gelbėtis, bet vis dar negalėjau atsitokėti. Panika...Staiga vaizdas išnyko, o kai vėl netrukus atsirado, aš mečiau puodus ir pasileidau bėgti. Tiesiai į priešų būrį. Pasakysit buvo kvaila, taip sutinku, bet tai buvo vienintelis kelias į laisvę. Žinojau, kad jei pro juos prasmuksiu būsiu laisvas. Bėgau, buvau vikrus. Mane nustebino tai, kad kariai nors mane ir pastebėjo link manęs neskubėjo. Bet apie tai nebuvo laiko galvoti. Mintyse buvo vienas tikslas bėgti ir kuo greičiau. Pagaliau turėjau keliom akimirkom sustoti ir atgauti kvapą. Atsigręžiau atgalios...mano kaimas...Vėl pasileidau bėgti kai staiga teko sustoti, nes priešais mane buvo raitelis. Nesupratau kaip aš jo negirdėjau ir nemačiau anksčiau..Jis paragino savo ristūną bėgti. Žvilgterėjau į vyrą. Iš jo uniformos supratau, kad tai rangą turintys karys.

„Bėk!!!“ – sušūkau sau mintyse, ragindamas kojas judėti. Jis jau buvo visai čia pat ir net negalvojo sustoti. „Negali būti“ –galvojau. Bet ir vėl mečiausi į priekį, kai raitelis pakėlė piestu arklį taip pasukdamas jį šonu aš prasiritau pro jo arklį ir vėl pasileidau į miško gilumą. Mišką pažinojau, juk čia gimiau ir užaugau. Bet panika ir skuba darė savo. Bėgau prie išėjimo iš miško, žinojau, kad reikia staigiai sustoti, nes miškas baigėsi ant skardžio, šalia skardžio krašto buvo siauras takelis kuris vedė žemyn, link upės. Pavėlavau. Staigiai sustojau, bet nebegalėjau sulaikyti bėgimo pagreičio...praradau pusiausvyrą. Prasmegau, viskas ką prisimenu buvo ritimasi. Vis ritausi ir ritausi..atsimušdamas į skaudžius, aštrius akmenis, ar į nuvirtusius medžių kamienus, net riksmams išleisti nebuvo laiko. Pagaliau įvirtau į ledinę kalnų upę. Nesąmoningai rankomis bandžiau į ką nors įsikabinti kol srovė manęs nepagavo. Užčiuopiau didžiulio medžio kamieną. Įsikabinau į arčiausiai pasitaikiusią šaką ir likau kiurksoti lediniame vandenyje. Išgirdau lėtą kanopų kaukšėjimą, nevalingai prisiglaudžiau prie medžio ir dar iki šnervių panirau į vandenį. Šaltis. Jutau kaip šiluma greitai sruvo iš manęs, bet aš bijojau, kad galėčiau išlįsti. Jis buvo visai šalia. Galėjau girdėti arklio garsų kvėpavimą. Raitelis nulipo. Sustojo. Prakalbo. Jo žodžiai buvo švelnūs ir svaiginantys...magiški. Jis užtikrino, kad man nėra ko bijoti, kad jis man nieko nepadarys, ir kad aš turiu kuo greičiau lipti iš vandens kol mano gyvybė dar rusena. Aš juo tikėjau..kažkodėl...bet kad ir kaip norėjau išlipti iš vandens nebegalėjau. Pirštai tarsi suakmenėjo įsikabinę į medžio šaką. Virpančiomis lūpomis dar lyg ir pasakiau „Nebegaliu“, o gal man pasivaideno, nes negirdėjau net savo paties balso..Užmerkiau akis, lyg dar bandydamas sukaupti likusią šilumą, bet vanduo jau buvo apsėmęs mane. Nebesipriešinau, nebebuvo jėgų kovoti su savimi ir srove. Jutau kaip mane apgobia tamsa. Staiga pajutau stiprų trūktelėjimą, pajutau kaip stiprios rankos apkabina mane per pečius. Lėtai mano pirštai atsileido paleisdami šaką į kurią jie buvo taip stipriai įsikabinę. Karys išlipo į krantą ir stipriai priglaudė mane prie krūtinės, tarsi stengdamasis užkirsti kelią besiveržiančiai energijai. „Šilta“ – pagalvojau. Jis atsargiai paguldė mane ant žemės ir pats atsigulė šalia. Užklojo mus savo šiltu apsiaustu. Po kurio laiko vėl pradėjau jausti savo kūną, pojūčiai grįžo lydimi skausmo, bet tai ramino nes tai reiškė, kad esu gyvas. Ir jutau šalia gulinčio vyro kūną, nuo jo sklindančią šilumą. Keista, bet mane šis šalimais karys kažkuom traukė. Žvilgterėjau į jį. Jaunas, kokių 25-30 metų. Per jaunas būti karo veteranu, bet jutau, kad jis nepaprastai stiprus. Nuo jo sklido tikro kario aura.. Pastebėjau, kad jis irgi į mane žiūri. Mano skruostus užplūdo raudonis.. Jis nusišypsojo ir...pabučiavo. Bučinys buvo malonus, bet kažkuom keistas (gal dėl to kad 2 vyrai bučiavosi XD)...Jis man kažką su šypsena sakė, bet aš jau nieko nebegirdėjau....<....>
Pamenu, kad aš ir vėl ištrūkau iš to vyro globos, ir kad eilinį kartą pasileidau bėgti. Šį kartą per tvoras ir visokius griuvėsius. Turbūt kadaise buvo kaimas. Lipau, kopiau ir leidausi, kaip koks „Prince of Persia“, bet tas vyras visada būdavo šalia, tarsi žinotų kiekvieną mano žingsnį, tarsi skaitytų visas mano mintis. Ir kaskart galvoje girdėdavau jo balsą „Tu dabar priklausai man. Tu visada būsi mano“. Šiuos žodžius visada lydėdavo pergalingas juokas..

Kai pabudau galvojau, kad tas karys buvo velnias, kuriam tas vaikinas,aš, pardavė sielą....