Keliaujant tarp pasaulių

Pamenat, sakiau, kad mano sapnai paprastai būna tikrovės kratinys? Na, kartais ta tikrovė būna labai nuoširdžiai sukratyta... :)

Vėl sapnavau, kad galiu skraidyti. Ne kaip triko užsitempę super herojai ar kokie naminiai balandžiai, bet ne ką mažiau maloniai. Tiesiog reikia gerai atsispirti, ir kojos remiasi jau ne į šaligatvį, o į antrą namo aukštą. Dar šuoliukas, ir jau gali dairytis nuo stogo. Kai išmoksti, toks skridimas šuoliukais tampa paprastu, bet maloniai kutenančiu padus veiksmu. Ir jis yra labai parankus, kai reikia nuo ko nors pasprukti ar greitai dingti. O šitam sapne buvau tokia žvitri, smagiai besišypsanti persona, kuriai dažnai būdavo paranku greitai dingti kitiems iš akių. Buvau kaip ir paprasta, gyvenimu besidžiaugianti mergina, tik be gebėjimo skraidyti dar rankovėje slėpiau ir gebėjimą keliauti tarp pasaulių. Dauguma tų pasaulių yra paraleliniai ir persikloję tarp savęs, tad jei sugebi praardyti pasaulius skiriančias sienas – lyg erdvės sutankėjimus, tuomet kelionėms ir nuotykiams galo nėra. Reikia pastebėti, kad perėjimai galimi tik horizontalūs, t.y. iš vieno pasaulio į kitą patenki lįsdamas per žemę, o ne atverdamas kokias vertikalias duris ore priešais save.

Pradžioje, kai tik išmokau keliauti tarp pasaulių, mano „sienų“ praardymai būdavo toli gražu ne patys elegantiškiausi... Greičiau galėdavai pamanyti, kad kažkas iškasė grindinį ar net išsprogdino jį (o iki žemės yra būtina prisikasti, kitaip niekur nenukeliausi). Bet toks praėjimas veikdavo labai trumpai, tik kol pranerdavau pro jį. Joks paprastas žmogelis negalėdavo juo pasinaudoti, tematydavo tik iškapstytas žemes.

Taigi gyvenau lankydamasi kituose pasauliuose su įvairiomis užduotimis. Buvau mažai suvaržyta nurodymų, turėjau net ir savo dvarą, kuriame gyveno ir dirbo mano žmonės. Tačiau mes buvome tik viena iš daugelio didelės organizacijos atšakų. Kišomės mes į įvairius įvairių pasaulių reikalus, buvom tas nenorimas susirinkimų dalyvis, keliantis bangas, klausiantis „O kodėl?“ ir kompromituojantis pristatytus kaip neturinčius trūkumų sprendimus. Ko mes siekėm? Dažniausiai kaišiojom pagalius į ratus blogiukams, galvojantiems tik apie save kitų sąskaita. Kovotojai už gėrį ir teisybę :], bet pažiūrėjus į ganėtinai lengvabūdiškai besielgiančią mane – atšakos viršininkę – to nebūtum pasakęs...

Kartą teko lankytis rusų valdančiojo organo posėdyje, kuriame dalyvavo prie lenkto stalo ant aukštos pakylos sėdintys „neliečiamieji“ valdantieji ir po jų kojomis susirinkę žemesnių instancijų nariai ir rimti žurnalistai. Valdantieji dėstė savo planus vangiai ir atmestinai, lyg tai jau būtų nuspręsta, bet tik formalumas likęs pristatyti temą šiame susirinkime. Užsimaskavęs mano žmogus paklausė, kiek iš tų valdančiųjų yra kalėję sugiežtinto rėžimo kalėjimuose. Vienas atgrasaus veido vyras iš už stalo mostelėjo atsakydamas, kad tai – visai nesvarbu. Ir tuomet aš – Pilypas iš kanapių – paklausiau „O kodėl Jūs manote, kad nesvarbu? Ar taip sunku atsakyti į klausimą?“. Kokiu žvilgsniu jis į mane pasižiūrėjo... Dingtelėjo mintis, kad reikės iš čia tyliai ir greitai pasišalinti, kol dar ko nors ant mūsų neužsiundė. Savo darbą jau padarėm – bangas sukėlėm, nes buvo ir taip neoficialiai žinoma, kad ne vienas iš valdančiųjų yra ilgai žiūrėjęs į pasaulį pro grotas, tik nieks to nebuvo garsiai pasakęs. O svarstomas klausimas buvo kaip tik su tuo susijęs, ir buvę kaliniai negalėjo spręsti jo. Dėl tos priežasties aš ir mano žmonės ten ir buvom. Vis daugiau įgavusių drąsos žmonių pradėjo reikalauti atsakymo, o tuo metu aš tylutėliai ir nepastebėta išsmukau iš salės, kur mane pasitiko keli pažįstami žurnalistai, veiksmą stebintys per jiems skirtus salės langus (nevisi į ją įleidžiami). Pasilabinę trumpai papasakojo, kokias juodas istorijas tie valdantieji slepia, ir patarė kreiptis į Nico, jei noriu sužinoti daugiau. O Nico (gerokai panašus į „Twilight“ Jacob vaidinusį vaikinuką :)) kaip tik sėdėjo netoliese, tad šūktelėjau jam. Nico, kalbėdamas su aiškiai girdimu akcentu, pradėjo neskubėdamas krautis daiktus nuo stalo ir pasakoti. Viena buvo aišku – laiku įkišome savo trigrašį...

Keliaudama po pasaulius mėgau pasidairyti naujų objektų savo kolekcijai, kuri jau užėmė dalį dvaro – mūsų būstinės – koridorių erdvės. Palei sienas keliais aukštais buvo sustatyta daugybė akvariumų. Juose plaukiojo, rangėsi ir unduliavo įvairiausios pasaulių žuvys, kurias mėgdavau stebėti, kai grįždavau po užduoties dvaran. Tąkart kaip tik viena jų neršė (buvo tokia stora, kad, rodės, tuoj sprogs), tad sėdėjau prilipusi prie stiklo ir stebėjau, kaip greitai iš ikrelių vystosi lervutės, akyse kisdamos ir tapdamos mažomis žuvytėmis. Nors pasauliai ir buvo paraleliniai (daugelis su žmonija susijusių detalių buvo tokios pat, tik vienur parkelyje gal buvo ledų pardavėjas, o kitame gal jis neatėjo, nes susirgo; dėl tokio panašumo reikdavo visada prisiminti, ar jau buvai tame pasaulyje bei ką ir su kuo kalbėjai, nes susimaišyti buvo lengva ir kartais pražūtinga... Įdomu tai, kad aš buvau viena, kituose pasauliuose mano „paralelių“ nebuvo, gal galintis keliauti tarp pasaulių todėl ir neturi savo atitikmenų, kad neįvyktų nesusipratimų?), gamtinė dalis juose šiek tiek skyrėsi, todėl ir buvo man įdomu ieškoti ichtiofaunos skirtumų.

Taip ramiai bestebint nerštą priėjęs darbuotojas pranešė, kad manęs laukia nauja užduotis. Išvykimas – tuojaus pat. Ką gi, vėl į kelionę. Vėl tiek kartų išvaikščiotame, bet pirmąkart šiame pasaulyje lankomame mieste keliauju su tikslu. Gatvėje sėdintys šviesiomis, gelsvomis spalvomis apsirėdę draugiški arabai pasiūlo prisijungti prie jų ir išgerti arbatos. Čia – taip įprasta. Tad su malonumu prisėdu ant spalvoto kilimo ir laukiu, kol mano arbata kiek pravės. Atlošiu galvą kaip tik tuo momentu, kai juodoji varna, plasnodama vietoje, leidžiasi prie manęs, stveria viena koja man skirtą mandariną ir pradeda kilti aukštyn, tačiau neskubėdama, lyg klausdama manęs, ar gali pasiimti tą mandariną. „Žinoma“, sakau jai mintimis, ir stebiu, kaip dabar jau greitai ji plasnoja tolyn.

O netrukus aš jau su pagrobta princese – apie 12 metų mergaite – paskubomis praplėšiu pasaulių sieną ir perneriu į savo pasaulį. Užduotis atlikta švariai. Stovim abi giliai alsuodamos (teko kiek pabėgėti nuo persekiotojų, kurie norėjo atgauti princesę, bet ne kad į šilkus ją suptų, o po savo valdžia paspaustų) ir žiūrim į praplėšimą senovinėje, baltos uolienos luitais grįstoje aikštelėje, apsuptoje dar išlikusių aptrupėjusių kolonų. Šiek tiek koncentracijos, ir praplėšimas pradeda trauktis, gyti, kol jo nebelieka nei žymės. „Na va“ galvoju sau patenkinta, „galima ir gražiai šitą reikalą sutvarkyti.“ Kitame pasaulyje, iš kurio ką tik pabėgome, irgi nebelikę nė žymės. Tad traukiame į dvarą, o pakeliui princesei pasakoju jos tikrąją istoriją – kad ji nėra tikroji princesė, kad dar kūdikystėje jas sukeitę gelbėdami tikrąją paveldėtoją, ir kad mus besivijusi grupuotė nori dabar ją išlaikyti soste tikėdamiesi jos rankomis daryti nešvarius darbus, naudingus tik jiems. Ką daryti toliau – jos sprendimas. Jei mums jos sprendimas tiks, mes ją paremsime, jei ne, paleisim vieną atgalios. „O tuo tarpu gal nori mano žuvytes apžiūrėti? :]“

Dvasių girioje

Senoje, anksčiau pjūklo neliestoje, samanų patalais nuklotoje girioje, kur auga galingos šimtametės eglės ir pušys, vykdome suplanuotą kirtimą, norėdami nukirsti tik kelias dešimtis medžių. Darbus atliekame neskubėdami, nes norime kuo mažiau pakenkti miškui. Tačiau nelauktai atvažiuoja vienas vyras (matau susikaupimą jo veide) su savo iš šviesios spalvos džipo ir miškapjovės mašinos su pjovimo diskais ir manipuliatoriais-„rankomis“ susikonstruotu hibridu ir mūsų akyse per kelias sekundes nukerta neegzistuojančią šimtametę eglę, kurios kamieno ir dviese nelabai apkabintum. Gal kyla klausimas, kaip gali neegzistuojantis medis būti nupjautas ir kristi? Ši giria ypatinga tuo, kad drauge su tikrais medžiais auga ir netikri – medžiai dvasios. Pažiūrėjus ar palietus neatskirsi jų tarpusavyje, bet tiesiog jauti, kad va – stovi prie dvasinio medžio. Tokie medžiai yra neatsiejama šios girios dalis, palaikanti jos nepaprasto pasaulio balansą, todėl kirsdami mes stengiamės šių dvasių nesužeisti, kitaip visa giria gali pražūti. Ir dabar matom, kaip nupjautoji eglė-dvasia pamažu ir be jokio garselio virsta savo didžiuliu kūnu ant žemės, ir nieko nebegalim padaryti, didžiulės žalos miškui neatitaisysi. Nusprendžiu pati viena surasti niekadėją, kuris, vos atlikęs tą baisų darbą, apgręžė savo velnio aparatą ir nudūmė, kol mes apšalę stovėjome ir žiūrėjome į liūdną ir nepelnytą neegzistuojančios eglės likimą. Neilgai ieškojusi pamatau netoli girios pakraščio ant vieno namo laiptų ramiai sėdintį vyrą, labai panašų į ką tik matytą niekadėją. Apsimetu, kad baisiausiai kosčiu, ir pasiprašau jo įleidžiama į namą atsigerti vandens. Kosėdama ir kalbėdama lipu pro jį laiptais, o jis tik tylėdamas seka mane akimis ir žiūri keistu, lyg vertinančiu žvilgsniu. Iš jo sutikimo taip ir nesulaukiu, tačiau įeinu į namą ir pradedu paskubomis ieškoti įėjimo į slaptavietę, kur jis laiko tą savo mašiną, nes reikia įrodymų, kad čia tikrai jis. Bet po kelių minučių į namą ateina žmonių grupė. Jie – mano kolegos, taip pat ieškantys kaltininko, tik jau oficialiai (ne taip, kaip aš). Vienas iš tų žmonių yra mano mama, kurią tik pamačius sušnypščiu, kad tylėtų, nieko apie mūsų ryšį nesakytų, bet kaip tyčia ji jau sako paskui juos į namą įėjusiam šeimininkui, kad jie čia atėjo atlikti inspekciją, nes aš jiems pasakiusi, jog čia gali būti slepiamas pagrindinis nusikaltimo įrankis – mašina. Mintyse tik nusikeikiu ir kaip pašėlusi toliau ieškau įėjimo į slaptavietę, nors žinau, kad laiko man liko tik kelios akimirkos, o tada šeimininkas atsigręš į mane verdamas pykčio pilnu žvilgsniu ir puls. Tą akimirką kaip tik už sienoje įtaisytos sofos minkštos atramos ranka užčiuopiu rankeną, atverčiu atramą – tikrai durys! Tačiau pabandžius jas atidaryti net suaimanuoju iš nusivylimo, nes tai – tik butaforija, o ne tikras įėjimas. Ir viskas – mano laikas baigėsi, ir aš sprunku dabar jau dėl savo gyvybės. Per sekundę pro langą atsiduriu lauke, kur kažkoks vyras laiko atidaręs džipo duris ir nervingai moja man sėsti į jį, kol dar nevėlu. Šoku į jį, užtrenkiu dureles, ir jau skrieju tolyn miško keliukais, kurie darosi vis klampesni ir vandeningesni, kad kita mašina nelabai ir begalės pravažiuoti. „Plaukiu“, kasuosi tais keleliais, žinau, kad manęs jau nepagaus, bet širdy – nusivylimas, nes žinau, kad ir nebegalėsiu grįžti...