Dvasių girioje

Senoje, anksčiau pjūklo neliestoje, samanų patalais nuklotoje girioje, kur auga galingos šimtametės eglės ir pušys, vykdome suplanuotą kirtimą, norėdami nukirsti tik kelias dešimtis medžių. Darbus atliekame neskubėdami, nes norime kuo mažiau pakenkti miškui. Tačiau nelauktai atvažiuoja vienas vyras (matau susikaupimą jo veide) su savo iš šviesios spalvos džipo ir miškapjovės mašinos su pjovimo diskais ir manipuliatoriais-„rankomis“ susikonstruotu hibridu ir mūsų akyse per kelias sekundes nukerta neegzistuojančią šimtametę eglę, kurios kamieno ir dviese nelabai apkabintum. Gal kyla klausimas, kaip gali neegzistuojantis medis būti nupjautas ir kristi? Ši giria ypatinga tuo, kad drauge su tikrais medžiais auga ir netikri – medžiai dvasios. Pažiūrėjus ar palietus neatskirsi jų tarpusavyje, bet tiesiog jauti, kad va – stovi prie dvasinio medžio. Tokie medžiai yra neatsiejama šios girios dalis, palaikanti jos nepaprasto pasaulio balansą, todėl kirsdami mes stengiamės šių dvasių nesužeisti, kitaip visa giria gali pražūti. Ir dabar matom, kaip nupjautoji eglė-dvasia pamažu ir be jokio garselio virsta savo didžiuliu kūnu ant žemės, ir nieko nebegalim padaryti, didžiulės žalos miškui neatitaisysi. Nusprendžiu pati viena surasti niekadėją, kuris, vos atlikęs tą baisų darbą, apgręžė savo velnio aparatą ir nudūmė, kol mes apšalę stovėjome ir žiūrėjome į liūdną ir nepelnytą neegzistuojančios eglės likimą. Neilgai ieškojusi pamatau netoli girios pakraščio ant vieno namo laiptų ramiai sėdintį vyrą, labai panašų į ką tik matytą niekadėją. Apsimetu, kad baisiausiai kosčiu, ir pasiprašau jo įleidžiama į namą atsigerti vandens. Kosėdama ir kalbėdama lipu pro jį laiptais, o jis tik tylėdamas seka mane akimis ir žiūri keistu, lyg vertinančiu žvilgsniu. Iš jo sutikimo taip ir nesulaukiu, tačiau įeinu į namą ir pradedu paskubomis ieškoti įėjimo į slaptavietę, kur jis laiko tą savo mašiną, nes reikia įrodymų, kad čia tikrai jis. Bet po kelių minučių į namą ateina žmonių grupė. Jie – mano kolegos, taip pat ieškantys kaltininko, tik jau oficialiai (ne taip, kaip aš). Vienas iš tų žmonių yra mano mama, kurią tik pamačius sušnypščiu, kad tylėtų, nieko apie mūsų ryšį nesakytų, bet kaip tyčia ji jau sako paskui juos į namą įėjusiam šeimininkui, kad jie čia atėjo atlikti inspekciją, nes aš jiems pasakiusi, jog čia gali būti slepiamas pagrindinis nusikaltimo įrankis – mašina. Mintyse tik nusikeikiu ir kaip pašėlusi toliau ieškau įėjimo į slaptavietę, nors žinau, kad laiko man liko tik kelios akimirkos, o tada šeimininkas atsigręš į mane verdamas pykčio pilnu žvilgsniu ir puls. Tą akimirką kaip tik už sienoje įtaisytos sofos minkštos atramos ranka užčiuopiu rankeną, atverčiu atramą – tikrai durys! Tačiau pabandžius jas atidaryti net suaimanuoju iš nusivylimo, nes tai – tik butaforija, o ne tikras įėjimas. Ir viskas – mano laikas baigėsi, ir aš sprunku dabar jau dėl savo gyvybės. Per sekundę pro langą atsiduriu lauke, kur kažkoks vyras laiko atidaręs džipo duris ir nervingai moja man sėsti į jį, kol dar nevėlu. Šoku į jį, užtrenkiu dureles, ir jau skrieju tolyn miško keliukais, kurie darosi vis klampesni ir vandeningesni, kad kita mašina nelabai ir begalės pravažiuoti. „Plaukiu“, kasuosi tais keleliais, žinau, kad manęs jau nepagaus, bet širdy – nusivylimas, nes žinau, kad ir nebegalėsiu grįžti...