Šokinėjimai

Atvykome į viešbutį, kuriame bus konferencija. Visi šurmuliuoja foje, šypsosi, o konferencijos personalas dalina paskaitų medžiagą. Kaip jau pasidarė įprasta, kartu duodamos ir kažkokios dovanėlės. Šįkart tai - pilki lagaminukai ant ratukų. Aš atsisakau savo dalies, bet paskui sumąstau, kadgi kaip tik neturiu tokio mažo, tad puolu dairytis, kur juos dalinantis darbuotojas, bet jis jau su visa priekaba, pilna neišdalintų lagaminų, keliauja į kitame upės krante esantį sandėlį. O upė - neplati, bet stačiais ir aukštais šlaitais bei srauni. Artimiausias tiltas - tolokai, o konferencija greit prasidės, tad laikas spaudžia. Hm. Ką daryti? Lagamino juk norisi. :D Belieka skristi! Tad bėgdama kartu su savo šunimi mišku link skardžio bandau pakilti, tačiau šįkart kažkodėl neišeina. Bet didžiuliai šuoliai vis dar paklūsta, tad įsibėgėju taip, kad medžių lapai ir šakos susilieja į vieną margumą, ir ant skardžio krašto atsispyrusi iš visų jėgų jau džiugiai išsišiepusi skrieju kiton upės pusėn. Nusileidžiu ant kojų su nemenku smūgiu, bet kartu ir minkštai, ir lekiu toliau. Šuva niekur neatsilieka. Kaip tik spėju pasivyti darbuotoją prie sandėlio durų, tad dar minutė - ir jau su lagaminu rankoje skubu atgalios link upės. O prie jos kaip tik eina maudytis grupė bernų. Visi jie išsirikiuoja viens šalia kito vidury skardžio - ketina šokti upėn. "Cha," galvoju, "tuoj aš jum parodysiu, kaip šokinėti upėn reikia." >:D Tad, jų nepastebėta, įsibėgėjusi vėl strykt nuo pat skardžio viršaus, pralekiu jiems virš galvų ir pūkšt vandenin su visu lagaminu ir šunimi iš paskos! Purslai pakilo ohoho kiek! O kad dar labiau pasicirkinčiau, nusprendžiu ne išnirti ir pasirodyti, o pasiversti žuvimi ir nuplaukti - tegu mano, kad šiais laikais šunys su lagaminais šokinėja. Bet vis tik pasiverčiu antimi ir nuneriu šalin. O netrukus jau su šunimi ančių medžioklėje prie upės dalyvauju. Svarstau, ar susiprotės šuva, ką jam reik daryti, bet po šūvio jis neprašytas nuskuodžia paskui kitą šunį link ančių. Ir ką - atneša net tris. Gyvas! Suleidžiu jas į baleikos dydžio užutekį toj upėj, kur ir medžiojam. O jos kvaksi, plaukioja, žvalgosi ramiai. Et, pagailo man jų, tad paleidžiu jas plaukti. Bet dėl vienos apsigalvoju (mat nuplaukdama ji kažką įžeidžiančio man pasityčiodama kvykteli), puolu ją griūdama gaudyti, ale nepagaunu. Atsistojusi upėje, kur vandens - ligi kelių, dairausi, kur ta antis, ir tada pastebiu, kad vis tik kažką pagavau - prispaudusi laikau archaiškai atrodančią eršketiniams priklausančią nemažą žuvį. Žvilgt į skaidrų upės vandenį - o ti ir daugiau tokių pat žuvų vangiai plaukioja. Viena kaip tik palei kojas man plaukia. Ir staiga pamatau dar vieną pavidalą, susiliejantį su dugnu ir kone tobulai jį atkartojantį. Pasirodo, kad stoviu vos per žingsnį nuo gigantiško jūrų velnio - žuvies, kuri medžioja staigiai išžiodama savo didžiulius žabtus (tada nuo slėgių skirtumo vanduo galingu srautu veržiasi jai į gerklę, ir į tą srautą patekusios žuvys praktiškai neturi šansų pasprukti). O čia upėje tokia gigantiška guli ant dugno ir tyko! Ir su siaubu suvokiu, kad tas jūrų velnias nusitaikęs į pro šalį plaukiančią eršketžuvę. Tą pat akimirką gigantė pradeda verti savo žabtus, pasiglemždama auką, bet srovė kerta per kojas ir man. Bandau atatupsta staigiai atsitraukti, bet srovė baisiai stipri, žuvis žiojasi vis plačiau, su siaubu žvelgiu jai į lyg bedugnę gerklę ir tuo pat metu šaukiu šuniui, esančiam priešingoje žuvies pusėje nei aš, bėgti šalin, nes matau, kad srautas jau tuoj pasieks ir šunį...

Brrr. Dažnai sapnuoju žuvis, bet dar niekad jos man negrasino...

"Sizifo" kalnas

25/05/2011 – 26/05/2011 iš trečiadienio į ketvirtadienį

Šilta vasaros diena. Pro akis bėga nuostabus gamtovaizdis... Miškai ir spalvingai žalios pievos. Akys nukrypsta į dangų... Mėlynas ir beribis dangus, kur ne kur lengvi debesėliai. Pagaliau ausis pasiekia šurmulys. Apsidairau. Sėdžiu autobuse pilname jaunimo, juokas, klegesys ir vienas už kitą garsesni pašnekesiai. Nepažįstami veidai. Hmmm~ atmosfera autobuse tokia tarsi važiuotumėme į kokią ekskursiją. Aš tylėjau, nors šalia manęs kažkas sėdėjo. Važiavome kokia dar 10 minučių ir pagaliau sustojome. Vėl kilo didžiulis šurmulys, prie jo prisidėjo išlipančiųjų stumdynės ir neslepiamas jaudulys. Išlipau paskutinė. Prieš akis atsivėrė milžiniško aukščio kalnas-krioklys (nors koks ten krioklys, vanduo teka visu kalno paviršiumi, paversdamas jo paviršių slidžia ir dumblina čiuožykla). Vanduo nuo kalno suformuoja sėklų ir akmenuotą, bet ganėtinai platų upeliuką.

Dar kelias minutes rinkomės ir autobuso bagažinės savo rakandus, o paskui prasidėjo kopimas su visa manta, kuri svėrė tikrai daug, nes ten buvo visi būtiniausi daiktai stovyklavimui ar kažkam panašiam. Šį kartą jau nebeplanavau būti paskutinė, tad greitai prisijungiau prie jau kopti pradėjusių. Bet šitas mūsų kopimas nebuvo tik paprastas kopimas į kalną „just for fun or shits and giggles“, tai buvo mirtinas išbandymas, kurį deja ne visiems pavyks išlaikyti. Ne vienas aukščiau manęs kopęs žmogus paslysdavo ir krisdavo žemyn. Nuolatos girdėjosi siaubo klyksmas, kuris baigdavosi garsiu ‚tekšt‘ kai kūnai pasiekdavo akmenis. Dažnai pasigirsdavo lipančiųjų verkšlenimai ir dejonės. Kažkoks košmaras.. Mano galvoje sukosi begalės klausimų: kodėl mes lipame, kas mūsų laukia užlipus? Aš nieko nesupratau, tik žinojau, kad būtinai turiu lipti. Kuo toliau tuo labiau aukštis darėsi didesnis. Kartais koks pasmerktasis bekrisdamas ir bandydamas kur įsikabinti paskui save nusitempdavo dar kelis nelaimėlius. Tad visada stengiausi laikytis nuo visų tolėliau. Dėl šventos ramybės.  Kol kas man sekėsi. Nors skausmingai ilgai, bet lėtai ir užtikrintai kopiau aukštyn. Netrukus radau saugią kalno atplaišą, ant kurios nusprendžiau kiek atsipūsti, virpančiam iš nuovargio kūnui ir kruvinom bei nudaužytom rankom ir kojom reikėjo pailsėti. Užmerkiau akis ir staiga laikas tarsi sustojo. Jaučiau kaip pro šalį kopė sunkiai alsuojantys žmonės, taip pat jaučiau kaip jie anksčiau ar vėliau klykdami krito žemyn. Nes šlaitas kuo aukščiau tuo labiau darėsi statesnis. Jau supratau, kad tai buvo mūsų išbandymas, mūsų likimas ir niekas negalėjo jo išvengti, nebuvo net minties nekopti į kalną. Atsimerkiau, laikas vėl buvo tęsti kelionę. Pastebėjau, kad iš kiek aukštėliau buvusios panašios į manąją kalno atbrailos mane stebėjo labai mielas vaikinukas, kurio aš kažkaip autobuse neprisiminiau pastebėjusi. Dailūs veido bruožai, mėlynos akys, ir tamsūs tamūs plaukai iš karto krito į akis. Nusišypsojau. Jis atsakė tuo pačiu ir taip pat pradėjo kopti. Bekopdama ne kartą paslydau, ne kartą čiuožiau kelis metrus žemyn, bet sėkmė vis buvo mano pusėje ir vis sugebėdavau rasti pakankamai stiprią atbrailą užsikabinti.  Ir vėl kantriai kopdavau aukštyn. Kartkartėm nužvelgdavau kalno viršūnę, ji vis atrodydavo nepasiekiama, milžiniška. Ir visada pakėlusi akis apsidairyti pastebėdavau  tą tamsiaplaukį vaikinuką ir jo skatinančią šypseną. Tas visada suteikdavo man naujų jėgų. Kopiau. Jau nedaug beliko, dar keli pasiyrimai aukštyn. Dar truputis. Viena ranka jau lyg ir užčiuopiau viršūnės kraštą, kai išgirdau paniką iš kiek žemiau manęs kopiančio vaikino. Tvirčiau įsikabinau į atbrailą ir pažvelgiau žemyn. Nelaimėlis nebesugebėjo ilgėliau išlaikyti savo ir naštos svorio ir pradėjo slysti, rankomis ir kojomis paniškai ieškodamas kur įsikabinti.  Jis buvo per arti manęs. Suskubau ropštis toliau nuo jo, bet per vėlai. Jis čiupo man už kojos kai jau pradėjo kristi. Nepaisant slidaus kalno paviršiaus nebebuvo jokio šanso išlaikyti savo ir dar kito žmogaus svorį. Smegenyse įsižiebė suvokimas kas nutiko ir kas dar tik nutiks. Akyse atsispindėjo nuostaba, panika, nusivylimas, baimė. Tiek nedaug man buvo belikę. Iš visų jėgų dar viena koja atsispyriau, ištiesiau ranką lyg bandydama įsikabinti. Akies krašteliu pamačiau, kad kažkas bandė ją sugriebti, bet per vėlai. Tas tamsiaplaukis vaikinas. Jo akyse pamačiau liūdesį ir skausmą. Koks jis mielas, pagalvojau. Nusišypsojau. Ir kritau. Netrukus vaikinas kuris laikėsi už manęs atleido gniaužtus vėl pajutęs kad krenta. Tad sumažėjus svoriui dar bandžiau visom jėgom į ką nors įsikabinti. Veltui. Per greitai kritau o ir kruvinos ir nubrozdintos rankos jau seniai tapo nejautrios. Skausmo jau nebejutau, tiek žaizdų, tiek kraujo. Greit viskas baigsis dar pagalvojau ir pajutau smūgį. Plaučius apleido oras. Prieš aptemstant sąmonei dar stebūklingai apsidairiau. Kūnai, dešimtys kūnų. Kritusiųjų. Aš tėškiausi ant kelių vienas ant kito sukritusių kūnų, kas išgelbėjo mane nuo staigios mirties. Šiaip ne taip dar sugebėjau nusiridenti nuo mirusiųjų. Tiesiai į upelį. Upelį su raudonu vandeniu. Bet taip vis tiek geriau. Temo sąmonė, kūną pradėjo kaustyti šaltis. Užsimerkiau. Ausis pasiekė žingsniai vandens paviršiumi. Aš žinojau... Tai buvo JIS. Sustojo prie manęs. Šiaip ne taip praplėšiau akis, norėdama dar kartelį į jį pažvelgti. Jis pakėlė mano bejausmį kūną nuo žemės, apkabino ir tyliai į ausį kažką sušnabždėjo. Ir nusišypsojo pačia nuostabiausia šypsena. Tai buvo paskutinis dalykas prieš pagaliau užslenkant tamsai.

Kai suranda

Laukiau saviškių miške, nebetoli nuo stovyklavietės, vaikščiodama zigzagais aplink visų paliktus daiktus. Turėjome kartu keliauti į stovyklavietę. Išgirdau, kad kažkas atkeliauja. Bet paaiškėjo, kad ten - kita šeimyna, išsiruošusi pailsėti gamtoje. Laukiu toliau, o miškas tampa vis panašesnis į miesto parką, va ir autobuso stotelė atsirado, žmonių vis daugiau praeina, kol tampa tikru gatvės srautu. Kaip tik tada pastebiu mane sekančią, nieko gero nežadančiai rimtą moterį. Matau, kaip sustojusi stotelėje bando pagal mano telefono signalą susekti, kur tiksliai esu, nes pametė mano pėdsakus toje žmonių gausybėje. Duodu telefoną draugui paprašydama įsimaišyti į minią, kad gaučiau daugiau laiko, o pati lengvai atsispyrusi nuskrendu. Lengva skristi, o dar kai nieks nesiveja, visai gerai. Nusprendžiu atsipalaiduoti, tad skrisdama virš miško sustoju ir krentu žemyn. Medžių šakos tankios ir stebėtinai minkštos, tad dar nepasiekusi žemės būnu sulaikoma šakų, o po akimirkos jos lyg įtemptos gumos iššauna mane atgal į orą. Bet aš neskrendu, o vėl krentu ir vėl būnu katapultuojama virš miško. Kelis kartus taip pasilinksminusi, nutariu skristi pas savo žmones - vienos nedidelės indėnų genties palikuonis. Atskrendu į miškuose, ant sraunaus upelio kranto stovintį gelstelėjusį nuo amžiaus erdvų dvarą, kuriame visi turi būti. Bet pralekiu pro pravertas paradines duris nieko nesutikusi, tad lekiu į kitus kambarius ieškodama jų, o ten... O siaube... Mano žmonės... Po visus kambarius... Išrengti nuogai ir pavieniui pasodinti, pastatyti įvairiomis pozomis ir ramiais užsimerkusiais veidais, lyg atsipūtę kažko lauktų. Tik jau nebesulauks nieko - visi nebegyvi... Vaikštau po kambarius, ir visur - tos nuogos vargšės būtybės. Ir ant šviesių jų kūnų teišsišoka vienas tamsiai bordinis puslankis kūtinės kairėje - kaip tik ten, kur turėtų būti širdis. Bet žinau, kad nei vienos ten nebėra. Tie, kas manęs ieškojo, pirmiau rado mano žmones ir paliko "žinutę". Ir žinau, kad anksčiau ar vėliau ras ir mane...