Kai suranda

Laukiau saviškių miške, nebetoli nuo stovyklavietės, vaikščiodama zigzagais aplink visų paliktus daiktus. Turėjome kartu keliauti į stovyklavietę. Išgirdau, kad kažkas atkeliauja. Bet paaiškėjo, kad ten - kita šeimyna, išsiruošusi pailsėti gamtoje. Laukiu toliau, o miškas tampa vis panašesnis į miesto parką, va ir autobuso stotelė atsirado, žmonių vis daugiau praeina, kol tampa tikru gatvės srautu. Kaip tik tada pastebiu mane sekančią, nieko gero nežadančiai rimtą moterį. Matau, kaip sustojusi stotelėje bando pagal mano telefono signalą susekti, kur tiksliai esu, nes pametė mano pėdsakus toje žmonių gausybėje. Duodu telefoną draugui paprašydama įsimaišyti į minią, kad gaučiau daugiau laiko, o pati lengvai atsispyrusi nuskrendu. Lengva skristi, o dar kai nieks nesiveja, visai gerai. Nusprendžiu atsipalaiduoti, tad skrisdama virš miško sustoju ir krentu žemyn. Medžių šakos tankios ir stebėtinai minkštos, tad dar nepasiekusi žemės būnu sulaikoma šakų, o po akimirkos jos lyg įtemptos gumos iššauna mane atgal į orą. Bet aš neskrendu, o vėl krentu ir vėl būnu katapultuojama virš miško. Kelis kartus taip pasilinksminusi, nutariu skristi pas savo žmones - vienos nedidelės indėnų genties palikuonis. Atskrendu į miškuose, ant sraunaus upelio kranto stovintį gelstelėjusį nuo amžiaus erdvų dvarą, kuriame visi turi būti. Bet pralekiu pro pravertas paradines duris nieko nesutikusi, tad lekiu į kitus kambarius ieškodama jų, o ten... O siaube... Mano žmonės... Po visus kambarius... Išrengti nuogai ir pavieniui pasodinti, pastatyti įvairiomis pozomis ir ramiais užsimerkusiais veidais, lyg atsipūtę kažko lauktų. Tik jau nebesulauks nieko - visi nebegyvi... Vaikštau po kambarius, ir visur - tos nuogos vargšės būtybės. Ir ant šviesių jų kūnų teišsišoka vienas tamsiai bordinis puslankis kūtinės kairėje - kaip tik ten, kur turėtų būti širdis. Bet žinau, kad nei vienos ten nebėra. Tie, kas manęs ieškojo, pirmiau rado mano žmones ir paliko "žinutę". Ir žinau, kad anksčiau ar vėliau ras ir mane...