Šuns virsmai

Einu su savo mažu šunimi per kiemą. Toks gan tipiškas lietuviško kaimo kiemas, kur prie namo darželyje gėlės žydi, takeliai išminti iki juodos žemės, žolytės tik pakraščiuose želia, visokių rakandų pakampiuose pristatyta, indeliai vištų lesalui šen bei ten mėtosi, po kiemą ir pačios rudos vištos vaikštinėja. Tad einu per tokį kiemą ir stabteliu prie nemažos šuns būdos pažiūrėti, kaip joje įsitaisiusi višta kiaušinį deda. Tuo momentu, kai višta keliasi nuo ką tik padėto kiaušinio, išgirstu kažkokį keistą garsą už nugaros ir atsisukusi pamatau kraupų vaizdą - mano šunį baigia praryti višta! Iš jos snapo be gyvybės ženklų kabaliuoja tik pusė varlės kūno su užpakalinėmis kojomis. Sveriu tą vištą už kaklo ir pražiodžiusi išlupu sumaitotą padarėlį, kuris turėtų būti mano šuo. Sugniaužusi jį bėgu pas savo darbo vadovą ir baisiausiai susijaudinusi rodau delnuose laikomą apmaitotą žiogą ir klausiu „Ar dar galima suklijuoti? Va, vieną koją dar radau, gal su lipalu prisiklijuotų ir judėtų?“ O tuo metu nuo žiogo galvos atsikabina ir nukrenta skaidri galvos kutikulė...

Akimirkos is civilinio karo

As savo valia atvykau i karo stovykla. Visur vyravo sumaistis, sambruzdis, karo ligonine buvo perpildyta suzeistu kareiviu, kuriu aimanos ir priesmirtines dejones pasieke net stovyklos pakrastyje esancia "stovykla" skirta pasaliniams. As atvykau ieskodama zmogaus.

Jo vardas buvo Lukas ir jis buvo jaunutis negriukas vergas, kurio seima tarnavo musu plantacijoje. Kai as su juo susipazinau mane pakerejo jo naturalumas ir optimizmas (nors jis ir buvo vergas), jo humoras ir kuribingumas. Jis mane pralinksmindavo net kai maniau, kad manes niekas niekada nebepralinksmins. Jis buvo isskirtinis. Kas mane liudino? As buvau jauna ir mano tevai nuo pat mazumes ieskojo sutuoktiniu. As visus atstumdavau, sakydama, kad tas netinka tuo, tas per senas  ir t.t. ieskodama bet kokios dingsties pratesti kas buvo neisvengiama.  Pamenu diena kai po dar vienu pirslybu as begau pro miska prie upes, galvodama, kad daugiau nebeistversiu. Ir ta lemtinga popiete sutikau ji. Luka. Nuo to karto as slapciomis begdavau prie upes susitikti su juo ir praleisti tas kelias stebuklingas valandas, kai man niekas kitas pasaulyje nerupejo. Kur kiekviena akirmirka buvo magiska. Bet aisku tas ilgai nesitese kadangi mus greitai surado ir gandas kaip ugnis perdziuvusioje pievoje pasklido po apylinkes. Kilmingoji mergaite susidraugavo su vergu. Po to karto Luko daugiau nebemaciau. O pati buvau priversta pasirinkti viena is dvieju kandidatu i mano ranka. Abu ganetinai jauni ir subrende vyrai. Abu kilmingi. Abu kareiviai,  tik is skirtingu diviziju. Nebesipriesinau lemciai, vistiek jauciausi kaip mirusi be Luko. Vienintelis dalykas ko prasiau abieju vyru ir savo tevu tai duoti laiko issirinkti viena is dvieju. Bet fortuna buvo mano puseje. Netrukus buvo paskelbtas civilinis karas ir abu isrinktieji turejo prisijungti prie kitu einanciu i kara. Klaidziojau prie upes viena su savo mintimis ir prisiminimais apie Luka. Staiga is niekur prie manes pribego jaunas berniukas ir perdave laiskeli, kuriame Luko senele pranese, kad Lukas su kitais pajegiais vergais buvo issiustas i karo fronta buti gyvuoju skydu. Ir prase mano pagalbos grazinant ji namo. Mano sirdis nusirito i kulnus..Kiek laiko praejo? Ar jis vis dar gyvas? Nieko nelaukusi nulekiau pas teva prasydama palaiminimo isleidziant mane i musio lauka, kur as su pretekstu buti salia savo dvieju isrinktuju galeciau dirbti karo lauko sesele. Tevas bande atkalbineti, bet turbut pagalvojo, kad pagaliau as subrendau ir jausmai kalba mano lupomis. Maza ka jis zinojo...

Ir taip as pagaliau karo lauko uznugaryje. Musis jau prasidejes, bet kol kas tik pavieniai ispuoliai, tikrinant priesu pajeguma. Zinia apie kilmingaja greitai pasklido tarp kareiviu, tad netrukus abu mano kavalieriai prisistate i mano palapine bandydami mane atkalbeti nuo sios beprotybes. O as buvau toli nuo ju kalbu. Mintimis saukiau Luka. Pasigirdo trimitas ir vaikinai kaip ir kiti kareiviai greitai buvo sukviesti i rikiuote.. Tad as greitai pradejau klausineti kur laikomi vergai...is nuotrupu supratau, kad nedaug beliko is atveztu vergu..nes jie buvo pirmoji banga isbandant priesu jegas...As greitai pasileidau begti vergu stovyklos link. Begau nieko nematydama, tik su mintim apie Luka, kad tik jis butu gyvas..Kiek toleliau pamaciau kartuves ir nedideli bureli vergu bei keleta kareiviu, kurie kore likusius vergus. Su siaubu akyse pamaciau Luka ant pakylos, pradejau saukti kad sustotu, kad nezudytu jo, bet balsas nepasieke lupu. Uzstrigo gerkleje.. Bet uztat kojos pasileido greiciau. Kadangi neseniai stipriai lijo tai zeme buvo pliurzina ir as paslydusi visu ugiu teskiausi ant zemes... Bandziau stotis, bet jegos apleido kuna. Pakelusi galva pamaciau, kad Lukas ziuri i mane ir jo veide sypsena..Ir asaros..nezinia ar del neisvengiamos mirties, ar mane pamacius...Kita akimirka zeme prasivere ir viskas ka maciau tai ore kybantis mylimojo kunas... As netikejau...netikejau...as neigiau...tik neigiau sia tiesa...Ir manyje kazkas nutiko. Pajutau kaip visa energija susitelke manyje ties sirdimi...Galinga, gresminga, koncentruota...dar akmirka ir pulsuodama banga paskui banga ji pasklido per visa kuna ir per visa aplinka...

Pabudau palapineje...lijo smarkus lietus, zeme virpejo, pabudau nuo balsu salia manes. Pamaciau savo kavalierius..Jie del kazko gincijosi. Jauciausi pasimetusi..Nesusivokusi..Jie pastebeje, kad jau pabudau, pradejo klausineti kaip jauciuosi, kas nutiko ir t.t. Pasigirdo trimitas ir vaikinai susizvalge tarpusavyje nuramino, kad viskas bus gerai ir kad jie greitai gris. Viskas kartojasi, pagalvojau. Nemastydama ciupau sviesiaplaukiui uz skverno tarsi noredama pasakyti kad liktu, kad liktu ir padetu ieskoti Luko, jis tik nusisypsojo ir nuejo.
Tolumoje girdejosi poskejimai ir riksmai... Ejau palei netoliese misko buvusia uztvanka, ta pacia kryptimi kaip ir pirma karta. Nemaciau kur ejau, tiesiog judejau mintimis saukdama Luka. Nepastebejau kaip kojos isipainiojo i kazkokias vielas, netekau pusiausvyros ir kitas dalykas kuri pamenu tai kad esu jau po vandeniu..pradejau kapanotis rankomis, bet suknia buvo per sunki, isnirus lietaus vanduo trukde ikvepti...pradejau rekti, bet zinojau, kad per visa musio triuksma manes vistiek niekas neisgirs. Permirkusi  suknia trauke mane i dugna. Dar kelios akimirkos ir mano samone pradejo gesti. Sirdis pradejo plakti vis leciau ir leciau. Ir pagaliau viska apgaube tamsa. Pajutau traukima..pojutis, kuri sunku butu apibudinti. Tarsi kas svelniai suimtu i silta sauja tavo beribe siela, ir is pradziu svelniai, o paskui su stipria jega trauktu atgalios i fizini kuna..I inda sudaryta is kuno ir kraujo.. Tarsi gimtum is naujo.. Atmerkiau akis ir pamaciau ta pati sviesiaplauki vaikina, tai jis mane istrauke ir grazino i gyvenima... Sunkiai kvepavau, bet sugebejau isspausti zodzius "Padek man isgelbeti Luka". Jis zvelge i mane kaip i isprotejusia, o as vis kartojau "Isgelbeti Luka"...Vargais negalais atsistojau ir pasileidau begti...Sijonas trukde, pynesi apie kojas, tad as ji greitai nusimoviau ir likau vien tik su apatiniais drabuziais. Nemaciau savo palydovo reakcijos, bet as ir taip galiu isivaizduoti. Mes begome per lietu, per dumbla, slysdami bet niekada nesustodami... Ir pagaliau pasiekeme vieta. Pamateme bureli vergu apsuptu kareiviu. Lukas ir vel stovejo ant pakylos, tik si karta, jis nuosirdziai kazka pasakojo, o jo klausiusieji juokesi... As sustojau ir parklupau ant keliu. As zinojau, kad ta trumpa akimirka kai mano gyvybe mane apleido, Lukas gavo nauja proga gyventi. Gyvybe uz gyvybe. Buvau pati laimingiausia mergina pasaulyje. Mano kavalierius padejo man atsistoti ir paemes uz rankos palydejo link burio...

P.S Nuotraukomis norejau parodyti kaip panasiai atrode mano suknele ir apatiniai drabuziai XD Ne kiekviena diena gali pasijusti princese ar ne XD

P.P.S Atsiprasau uz klaidas, tekstas rasytas tik pabudus ;)

Kapavietės ir dvasios

Na mano ir sapnai dabar - tokia gausumos košė, kad pabudusi atsirinkti nebegaliu, ką vis tik sapnavau. Va šiąnakt gabalas sapno buvo apie tai, kaip prie vieno apgriuvusio pastato, prie kurio jau buldozeriai suvažiavę jį griauti, pamatų netyčiomis atidengiama senovinė kapavietė, ir man leidžiama trumpam į ją įlįsti. O ten - tikras lobynas tam, kuriam patinka visokios archeologinės senienos. Pirmiausiai pamatau iš žalvario grubiai išlietą žmogaus veido sunkų pakabutį. Jį imdama užkliudau po nestoru žemių sluoksniu pasislėpusią didelę, puikiai nušveistą žalvarinę diržo sagtį, šalia jos aptinku dar kelias, ir netgi su visais odiniais ornamentuotais ir pintais diržais, kurie kuo puikiausiai išsilaikę! Kapavietės prietemoje įžiūriu kelis lankus, irgi visiškai laiko nepaliestus, ir nusprendžiu, kad čia buvo medžioklis palaidotas. Paskubomis imu juos ir perduodu prie angos stovintiems saviškiams, kad galėtume vėliau juos ištyrinėti, o buldozeriai burzgia visai čia pat, žmonės nekantriai trypčioja ir laukia, kada mes iš ten išsinešdinsime ir leisime jiems pradėti griauti. Greitosiomis čiumpu saują trumpakočių iečių grubaus darbo geležiniais antgaliais ir saują strėlių, dar spėju pastebėti, kad jų siauručiai antgaliai užnuodyti, ir pagalvoju, kad reik saugotis jų, nes ir vieno bakstelėjimo užteks kojoms pakratyti. O čia jau ateina moteris iš griovimo įmonės ir sako, kad mūsų laikas jau baigėsi ir mandagiai, bet primygtinai prašo mūsų pasišalinti iš teritorijos. O aš kaip tik pastebėjau, kad kapavietės gilumoje yra pristatyta įvairių skardinių dėžučių, kuriose tikrai kas nors įdomaus padėta! Paskubom griebiu vieną, atplėšiu dangtelį, o ten - gal šimtas įvairaus storumo ir pločio tapybos teptukų. Ir nuo tos vietos sapnas nueina kažkur kitur, o aš lieku stebėtis, kiek tarpusavyje nederančių daiktų iš skirtingų laikotarpių ir geografinių vietų sugebėjau rasti vienoje kapavietėje. Man ypač skardinės dėžutės iš geležies amžiaus patiko. XD

Kita sapno dalis - dingusio pažįstamo paieškos. Pradedam kelionę lyg ir šiuolaikiniais laikais, bet vienoje vietovėje mus tylėdamos užspaudžia į kampą dvi ankstyvųjų viduramžių dvasios. Jos neišleidžia jokio garso, jos tik beveik nejuda savo juodais kūnais, bet matom, kad nepavyks išsisukti be kovos, todėl sekam paskui jas į nedidelę areną, apjuostą siena iš 2 metrų aukščio nusmailintomis viršūnėmis rąstų, sukaltų į žemę viens šalia kito. Kova pagal to krašto ir meto papročius turi vykti garbingai, tad aš atsistoju kiek atokiau, o priešais kautis pasiruošusią dvasią stojasi mūsų Natsu. Bandau įvertinti, ko galima tikėtis iš šių dvasių. O jos gan aukštos, materialaus kūno, labai panašaus silueto kaip žmonės, tačiau nuo menčių kyla plėviški juodi sparnai, labai panašūs į suglaustus šikšnosparnių sparnus. Jie - didžiuliai, jų galiukai siekia žemę, ir tik apžiūrinėdama sparnus pastebiu, kad būtybės neturi matomų kojų, bet ir ne sparnais vaikščiodamos remiasi. Dvasios apsigaubusios juodos spalvos apsiaustais su gobtuvais, uždengiančiais jų veidus, ir tik Natsu atsistojus prieš vieną dvasią kovai, tosios gobtuvo gilumoje pradeda švytėti du raudonai oranžiniai įkypi plyšiai, atstojantys akis. Mąstau sau "Gerai, kova turi būti garbinga, bet mes tikrai nesileisime, kad šios dvasios sutrukdytų mums tęsti savo paieškas", ir tuo metu, kol priešininkai ruošiasi kovai nekrustelėdami žiūrėdami viens į kitą, skaičiuoju dvasias - su viena užsiims Natsu, su antrąja aš susidorosiu. Bet tą akimirką pastebiu, kad prietemoje išryškėja dar bent 10 dvasių siluetų, supančių mus ratu. Negerai... Bus sunku tiek įveikti. Ką daryt? Pradedu koncentruoti mintis stengdamasi geriausiai matomą dvasią užkrėsti smarkiu pelėsiu, kuriam jos negali pasipriešinti ir juo atsikratyti, bet per sekundės dalį visos dvasios tiesiog dingsta. Mirksiu nesuprasdama, kas įvyko, o Natsu atsuka į mane savo susikaupusį veidą ir ramiu balsu sako "Viskas, darbas atliktas, galime keliauti".