Kapavietės ir dvasios

Na mano ir sapnai dabar - tokia gausumos košė, kad pabudusi atsirinkti nebegaliu, ką vis tik sapnavau. Va šiąnakt gabalas sapno buvo apie tai, kaip prie vieno apgriuvusio pastato, prie kurio jau buldozeriai suvažiavę jį griauti, pamatų netyčiomis atidengiama senovinė kapavietė, ir man leidžiama trumpam į ją įlįsti. O ten - tikras lobynas tam, kuriam patinka visokios archeologinės senienos. Pirmiausiai pamatau iš žalvario grubiai išlietą žmogaus veido sunkų pakabutį. Jį imdama užkliudau po nestoru žemių sluoksniu pasislėpusią didelę, puikiai nušveistą žalvarinę diržo sagtį, šalia jos aptinku dar kelias, ir netgi su visais odiniais ornamentuotais ir pintais diržais, kurie kuo puikiausiai išsilaikę! Kapavietės prietemoje įžiūriu kelis lankus, irgi visiškai laiko nepaliestus, ir nusprendžiu, kad čia buvo medžioklis palaidotas. Paskubomis imu juos ir perduodu prie angos stovintiems saviškiams, kad galėtume vėliau juos ištyrinėti, o buldozeriai burzgia visai čia pat, žmonės nekantriai trypčioja ir laukia, kada mes iš ten išsinešdinsime ir leisime jiems pradėti griauti. Greitosiomis čiumpu saują trumpakočių iečių grubaus darbo geležiniais antgaliais ir saują strėlių, dar spėju pastebėti, kad jų siauručiai antgaliai užnuodyti, ir pagalvoju, kad reik saugotis jų, nes ir vieno bakstelėjimo užteks kojoms pakratyti. O čia jau ateina moteris iš griovimo įmonės ir sako, kad mūsų laikas jau baigėsi ir mandagiai, bet primygtinai prašo mūsų pasišalinti iš teritorijos. O aš kaip tik pastebėjau, kad kapavietės gilumoje yra pristatyta įvairių skardinių dėžučių, kuriose tikrai kas nors įdomaus padėta! Paskubom griebiu vieną, atplėšiu dangtelį, o ten - gal šimtas įvairaus storumo ir pločio tapybos teptukų. Ir nuo tos vietos sapnas nueina kažkur kitur, o aš lieku stebėtis, kiek tarpusavyje nederančių daiktų iš skirtingų laikotarpių ir geografinių vietų sugebėjau rasti vienoje kapavietėje. Man ypač skardinės dėžutės iš geležies amžiaus patiko. XD

Kita sapno dalis - dingusio pažįstamo paieškos. Pradedam kelionę lyg ir šiuolaikiniais laikais, bet vienoje vietovėje mus tylėdamos užspaudžia į kampą dvi ankstyvųjų viduramžių dvasios. Jos neišleidžia jokio garso, jos tik beveik nejuda savo juodais kūnais, bet matom, kad nepavyks išsisukti be kovos, todėl sekam paskui jas į nedidelę areną, apjuostą siena iš 2 metrų aukščio nusmailintomis viršūnėmis rąstų, sukaltų į žemę viens šalia kito. Kova pagal to krašto ir meto papročius turi vykti garbingai, tad aš atsistoju kiek atokiau, o priešais kautis pasiruošusią dvasią stojasi mūsų Natsu. Bandau įvertinti, ko galima tikėtis iš šių dvasių. O jos gan aukštos, materialaus kūno, labai panašaus silueto kaip žmonės, tačiau nuo menčių kyla plėviški juodi sparnai, labai panašūs į suglaustus šikšnosparnių sparnus. Jie - didžiuliai, jų galiukai siekia žemę, ir tik apžiūrinėdama sparnus pastebiu, kad būtybės neturi matomų kojų, bet ir ne sparnais vaikščiodamos remiasi. Dvasios apsigaubusios juodos spalvos apsiaustais su gobtuvais, uždengiančiais jų veidus, ir tik Natsu atsistojus prieš vieną dvasią kovai, tosios gobtuvo gilumoje pradeda švytėti du raudonai oranžiniai įkypi plyšiai, atstojantys akis. Mąstau sau "Gerai, kova turi būti garbinga, bet mes tikrai nesileisime, kad šios dvasios sutrukdytų mums tęsti savo paieškas", ir tuo metu, kol priešininkai ruošiasi kovai nekrustelėdami žiūrėdami viens į kitą, skaičiuoju dvasias - su viena užsiims Natsu, su antrąja aš susidorosiu. Bet tą akimirką pastebiu, kad prietemoje išryškėja dar bent 10 dvasių siluetų, supančių mus ratu. Negerai... Bus sunku tiek įveikti. Ką daryt? Pradedu koncentruoti mintis stengdamasi geriausiai matomą dvasią užkrėsti smarkiu pelėsiu, kuriam jos negali pasipriešinti ir juo atsikratyti, bet per sekundės dalį visos dvasios tiesiog dingsta. Mirksiu nesuprasdama, kas įvyko, o Natsu atsuka į mane savo susikaupusį veidą ir ramiu balsu sako "Viskas, darbas atliktas, galime keliauti".