Kažkur anapus..

Visada norisi patirt kažka ko dar nesi patyręs, šiuo atvėju, pasivaikščiot kažkur ten - kitam pasaulyje. Tokia proga gavosi vieną naktį.

Sapnas prasideda nuo to, jog mes tryse (aš, Dalia ir dar kažkas) einam naktį šaligatviu. Nors ir naktį tamsu, bet nuo kairėje pusėje esančios gatvės bei apšviesto šaligatvio krentanti šviesa daro matomumą labai gerą. Dešinėje pusėje šaligatvio stovi pastatų kvartalas.  Pačiam šaligatvio gale - T formos sankryža (tačiau iki jos 500-1000 metrų) ir jei eitumem iki jos tai pastebėtumėm kad ji yra žemumoje (t.y. mes, bei pastatai stovi ant aukštumos). Visa kita teritoriją užima plynas laukas su ryškia žalia žole, tad iš mūsų pusės einant vaizdas krenta visai gražus.

Mes einam palei tą minėtąjį pastatų kvartalą, kol pasiekiame savo tikslą: gerokai atokiau nuo to kvartalo esantį pastatą: jis buvo 9-12 aukštų ir labai platus ( ilgas). Jo langai bei balkonai buvo (atsisukę) toje pusėje kur sankryža. Šalia to pastato buvo didelė (na maždaug 15x10)  smelio dėžė: daug smėlio ir aplink visą teritoriją apjuosta tokiom plytom kaip būna šaligatvio kraštuose. Pastato dešinėje augo miškas. 

Mes įėjome į tą pastatą. Viduje buvo labai tamsu. Šviesa sklido tik iš lango kuris buvo laiptinėje prie laiptų į kitus aukštus. Mes patraukėme būtent ten. Užkilome laiptais į kažkurį aukštą (trečias arba ketvirtas aukštas) ir priėjome prie ten esančio lango. Jis buvo be stiklo. Iš kišenių mes išsitraukėme daiktus panašius i caps'ų muštukus: maži, apvalūs (storesni už kompaktus ir žymiai mažesni, be skylės viduje). Mes visi trys smarkiai užsimojom ir metėm pro ta langą tuos "muštukus" taip, kad jie suktusi aplink savo ašį.

Nuo čia prasidėjo įdomumai. 

Realiai jie turėjo greit nukrist, tačiau buvo kiek kitaip: Išmetus, jie sukosi aplink savo ašį kaip ir turėjo būti, tačiau jie vos ne "pakibo" ore, t.y. labai lėtai leidosi žemyn. Kai jie nusileido mes nubėgom žemyn jų pasiimti (mes nebuvome vaikai). Išbėgę į lauką pamatėm, kad visi trys "muštukai" guli smėlio dėžėje. Dalios muštukas gulėjo toliau negu mano ir kito žmogaus, t.y. pačiam smėlio dėžės gale. Kol mes pakėlėm "muštukus" ir atsistojom, Dalia jau lenkėsi paimti savojo "muštuko". Mes pradėjom bėgti link jos.  Per tą laiką ji atsistojo ir žengė žingsnį į priekį, t.y. už smėlio dėžės ribų. Ji dingo... Tiesiog akyse pradingo. Nėra. Kur ji dingo? Mes nubėgom ten kur ji pradingo. 

Tamsu. Labai tamsu. Bet trumpai. Labai trumpai. Sekundę arba dvi.

Aš pramerkiu akis. Gaubia rūkas (mano akyse). Jis sklaidosi. Prasisklaidė. Po kaire matau Dalią stebinčią esamą vietą/aplinką. Atsisuku į kairę, matau tą patį darant ir tą kitą žmogų. Aš esu viduryje. Apsidairau pats. Toks jausmas jog esame kažkur po žeme, kažkokiam rūsį/labirinte. Visur viskas vienoda: purvinai baltos sienos, grindys is cemento, praktiškai juodos aprūkusios lubos. Atsisuku atgal, matau sieną, tačiau ji vos vos įžiūrima, nes ten visiškai tamsu, nors visur apšvietimas geras. Mes pradedame judėti į priekį. Vis renkamės kur pasukti ir ku toliau eiti/bėgti. Pačiam rusį visiška tyla, todėl kartais kai pasigirsta kažkoks labai neaiškus garsas būdavo jausmas labai labai nekoks...

Toliau nieko nepamenu..

Tik jau vėliau, po visiškai aklinos tamsos (dabar spėju kad tai tas pats kaip ir patekom pirmyn), rūkas. Kai jis prasisklaidė, mes visi trys jau stovim prie to pastato lauke. Mes nusprendėm pakartoti tai: Įęjom į tą pastatą, užlipom į tą patį aukštą ir tokiu pačiu principu paleidom tuos daiktus panasius į muštukus. Viskas vyko taip pat kaip ir pirmąjį kartą: aplink savo ašį sukosi normaliu greičiu bet krito labai labai lėtai. Kai nukrito ant žemės vėl nubėgom jų pasiimti.

Jie vėl nukrito į smėlio dėžę. Šį kartą mūsų su Dalios muštukai nukrito prie pat vienas kito. Aš pirmas pribėgęs pasiėmiau sąvąjį "muštuką" ir tūpėdamas pasisukau į šalia jau stovinčią Dalią. Jos žvilgsnis žvelgė į kažką, ko aš negalėjau pamatyti. Žvilgsnis buvo kupinas baimės, jaudulio, nerimo ir paslapties. Ji tiesė ranką tiesiai su nykščiu priešakį (laikė nykštį taip kaip būna ima pirštų antspaudus policijoje). Nebaigus ištiesti pilnai rankos su nykščiu ji staiga nustojo daryti šį veiksmą. Trumpam sustingo, veidas persikreipė iš dar didesnės baimės. Ji pradėjo nejudindama rankos ir plaštakos judinti nykštį. Judino taip lyg kažkąsu juo liestų ar trintų. Pažvelgiau į nykštį iš tokios padeties kaip Dalia - viskas lyg ir tvarkoje. Nusprendžiau apeiti aplink (tūpedamas/pasilenkęs). Lėtai eidamas žvelgiu į tą nykštį. Kai priėjau vietą kur turėtų matytis nykštys kaip parodyta paveikslėlyje,

jo taip nesimatė.. Nykščio priekio nesimatė, lyg jo nebūtų, lyg ištrintas.. Pajutau jog Dalia iš tikro jaučia kažką kieto ir šiurkštaus.. Kažką ko negali paaiškint.. Pasidarė labai nejauku..

Ir tada kaip visada - prakeiktas žadintuvas...

Po šio sapno prisiminiau kad esu sapnavęs du kartus tą kitą pasaulį, tik iš pirmojo sapno nieko neatsimenu, o antrajame buvo daugiau veiksmo kitame pasaulyje (tiksliau sakant - visas veixmas). Na bet apie tai jau bus kita istorija, kadanors vėliau..

 

....

2008 09 16 - 17

Yo! Šį kartą noriu papasakoti tik visiškai trumpą sapno fragmentą, kuris labai gerai išliko galvoje :D Kažin ar galėtų ši detalė (apie kurią tuoj jums papasakosiu) turėti kokią nors prasmę? XD

Tai va...sapno buvo daug ir įvairaus, bet aš prisiminiau tik pačią jo pabaiga.. Pamenu, sėdžiu mašinoje. Kažkur važiuojame. Aš nesu šios sportinės mašinos vairuotoja. Ją vairuoja žavus azijietiškų bruožų vaikinas (greičiausiai japonas. Ir labai jau panašus į Oguri Shun), kuriam ne daugiau 24. Nuotaika linksma, kadangi traukėme namų link po kažkokio svarbaus susitikimo ar renginio. Važiavomn trise. Tas vaikinas, aš ir mano/mūsų draugė. Sėdėjau priekyje keleivio pusėje, o kas keisčiausia - tai, kad mano draugė sėdėjo tam vaikinui ant kelių, apsikabinusi jį per kaklą..Man baisiai buvo įdomu kaip tas vaikinas sugeba vairuoti?!!! Bet ne tame esmė. Esmė tos mergaičiukės šnekoje..Ji, kartais po kelių žodžių, kartais po sakinio (bet labai dažnai) ištardavo "Pššš"...Juokinga? Kai atsikėliau iš sapno man taip pat buvo labai juokinga, bet sapne man viskas buvo lyg ir visai normalu, tas "pššš". Pamenu, kad pagaudavau save įsistebeilėjusią į jos lūpas ir belaukiančią kol ji ištars "Pššš".
- Tai kur man dabar važiuoti, - paklausė vaikinas
- Važiuojam pas mane, pššš - plačiai nusišypsojusi pasakė mergina kreipdamasi į mane. - Mes dviese, pššš, kaip nors tilpsim, pššš, jei ką aš miegosiu, pššš, ant žemės, pššš.
- Ką tu, visai nenoriu būti tau našta, geriau vežk į viešbutį. - pasakiau vairuotojui.
Vaikinas nusišypsojo ir atsisukęs į mane pasakė:
- Tokiu atveju važiuojam pas mane, kadangi aš turiu atskirą lovą, o mano kambarys labai erdvus ir patogus. Ką manai?
- Ką tu, pššš, - šūktelėjo draugė, - nenorim tau, pššš, trukdyti, pššš...
- Tai jau tikrai netrukdys, o ir aš norėčiau daugiau sužinoti apie jus ir jūsų šalį...
- Na jei tada tikrai tau netrukdysiu tada aš su mielu noru... - atsakiau patenkinta, kad galėsiu pabūti su juo.
Jis nusišypsojo ir važiavom toliau, klausydamiesi variklio ūžimo ir tos keistuolės mergaičiukės pliurpimo, kurį nuolat papildydavo keistasis garsas "Pšššš"

Tai va....toks mano keistasis sapnas (jo fragmentas)...Jei smalsu kaip skamba tas "Pššš" pabandykit ir jūs kas kelis žodžius įterpdami švelniai skambantį "pššš"

-----Natsu-----

Nei žmogus, nei demonas

Sapnavau šį sapną šiąnakt, tačiau jau išliko tik fragmentai.

Blūdinėjau mieste šiaip sau, be jokio tikslo ir, kad būtų įdomiau, nusprendžiau apsimesti turiste ir užeiti į bažnyčią, kurioje vyko pamaldos kunigams. Mišias skaitė kažkoks vyriškis su akinukais, jo kaktoje buvo gili raukšlė, nors jam pačiam ne daugiau nei 30 metų.
Sėdėjau bažnyčioje dešinėje pusėje už kolonos, kad kuo mažiau atkreipčiau į save dėmesį. Mintyse priminiau sau, kad velniškai seniai buvau bažnyčioje, tad buvo įdomu paklausyti mišių, skirtų būtent kunigams. Keista, bet bažnyčioje negirdėjau nei vargonų, nei pamaldaus pritarimo.
Nusprendžiau, kad man jau užtenka šitos religinės paskaitos ir nusprendžiau išeiti. Tačiau tasai pamokslininkas man sako:
- Kodėl taip greit išeini?
- Seniai buvau, tad norėjau tik užsukti, - sakau, - bet ne klausyti mišių iki galo...
Jis nusiėmė savo akinius.
- Ką veiki čia, bažnyčioje, kai tau čia nevieta?
- Norėjau kai ką prisiminti, - atsakiau.
- Keista. Nemaniau, kad tokie "padarai" kaip tu gali ką nors prisiminti... - man šitas kunigas buvo keistas.
Nesusiprausi stovėjau bažnyčios priekyje priešais altorių. Laikas atrodė sustojęs. Aš su kunigu šnekėjausi, o kiti buvo lyg sustingę laike, nekreipė jokio dėmesio į pokyčius.
- ?
- Tu esi nei žmogus, nei demonas, - paaiškino jis man. - Keista tave matyti čia.

Daugiau jis man nieko nesakė. Tik iškėlė ranką, sušnabždėjo kažką, mane apgaubė keista migla ir pajutau, kaip iš menčių lenda sparnai. Klūpėjau bažnyčioje susiėmusi sau už rankų, susirietusi taip, kad plaukai klojosi ant grindų. Pajutau palengvėjimą, kai galų gale galėjau ištiesti sparnus. Jie buvo sniego baltumo, rodos, net blausiai švytėjo... Tačiau mano akyse tvelkėsi ašaros...

Išėjau laukan, sparnai milžiniški, tačiau lengvi plazdėjo vėjyje. Pamačiau draugę ir nuėjau prie jos. bandžiau ją užkalbinti, bet ji lyg manęs negirdėjo. Ji su kažkuo šekėjosi. Pasisukau pažiūrėti su kuo ji šnekasi... Tai buvo mano sesė. Ji stovėjo priešais mano draugę, o aš šalia savo draugės. Norėjau pasilabinti, tačiau ir ji nesureagavo.
Tarsi manęs čia nebuvo.

Aš atsitraukiau, ašaros krito upeliais. Štai ką norėjau prisiminti...
Štai ką reiškia "Nei žmogus, nei demonas"...

Sodyba

Yo! Šį sapną sapnavau senokai (2007 05 12d). Kadangi man su šviežiais sapnais truputį striuka, tai aš nusprendžiau jums papasakoti savo senuosius sapnus, kurių aš laukdavau su tokiu nekantrumu ko iki šiol nesu taip nekantriai laukusi...Tad skaitykite į sveikatą...jei kils kokių minčių būtinai brūkštelėkite komentaruose...Labai norėčiau išgirsti Jūsų visų nuomonę ^^.


2007 05 12 diena


Šią naktį sapnavau keistą sapną, vieną iš tų, kurių aš be galo laukiu (net jei jie reiškia, kad bus košmarų pilna naktis). Nors šis sapnas lyg ir nieko ypatingo, bet tai ką sapnavau mane paskui persekiojo visą dieną. Mano mintys buvo užimtos to sapno analizavimu ir bandymu suprasti ženklus, kurie galbūt galėjo ten būti). O ir dabar aš vis dar prisimenu jo akis....

Pradžia buvo įspūdinga…deja nieko daugiau išskyrus jausmą nežinau. Švysteli kartais prisiminimai kaip su kažkokiu žmogumi lekiu nuo šakos ant šakos kažkokiose džiunglėse. Greitis buvo didelis ir visas judėjimas reikalavo didelio atidumo. Pamenu kaip po kažkurio laiko mano dėmesį kažkas išblaškė ir aš nepagavusi reikiamo greičio paslydau ir pradėjau kristi žemyn. Tiesiai į apačioje, tuo momentu atsivėrusią juodą duobę, kuri tarsi tik ir telaukė kol aš suklysiu. Galvojau jau viskas, bet ačiū dievui sugebėjau atsistumti nuo pakeliui pasitaikiusios šakos ir pakeisti kritimo trajektoriją. Saugiai, nors ir labai skaudžiai, nusileidau šalia tos creepy jausmą keliančios duobės (prarajos). Čia viskas išnyksta ir veiksmas persikelia į kitą vietą.

Paskui pamenu tik kaip su paaugliuke mergaičiuke keliauju į savo dėdės namus (sodyba vienkiemyje). Buvo vasara. Aplink, kaip visada žaliavo liepos, buvo ramu, bet kažkaip žiauriai neramu. Viskas buvo persisunkę neaiškiu užgniaužtu siaubu. Tyku…nuėjom prie durų. Pabeldėm. Užrakinta. Aš dar kelis kartus jas paklibinau. Neatsidarė. Tuo tarpu ta mergaičiukė nuėjo prie priešais namą esančio daržo. Aš priėjau prie lango, žvilgtelėjau į vidų. Kaip visada. Tušti namai. Siaubo ir panikos jausmas su kiekviena akimirka augo. Atsigręžiau pasižiūrėti į priekinį sodą. Gražu. Žvilgtelėjau į mergaičiukę. Ji stovėjo kaip įbesta. Aš jos paklausiau kas ten, ji papurtė galvą - nežinojo. Negeras jausmas sustiprėjo. Nuojauta sakė, kad tas jausmas man kažkur jau pažįstamas. Priėjau artyn. Mergaičiukė netyčia (o gal tyčia) buvo į kažką įlipusi ir dabar žiūrėjo į mane didelėm pasibaisėjusiom akim. Kas tai? Tai buvo nuopilos…na kai prikaupi įvairių skysčių, maisto likučių ar dar kokios greitai gendančios organikos, o paskui tiesiog išpili kur nors. Bet ten buvo kažkas kita…ta masė buvo ne tokia kokia ji turėtų pagal viską būti…ten mėtėsi kažkokie gabalai, toks jausmas tarsi koks milžiniškas padaras būtų išvėmęs pusiau suvirškintą maistą. O kas dar buvo baisiau tai vaizdas jog tas „ale“ maistas unduliavo, lėtai lėtai judėjo, tekėjo į šonus, po truputį plėtėsi. Apsižvalgiau. Tokiu nuopylų visame sode pamačiau daugiau…kilo siaubą varantis įtarimas. Nejaugi tai….? Aš paėmiau mergaičiukę už rankos ir lėtai iškėliau nuo tos masės, kuri kilo aukštyn tarsi norėdama pasiekti jos kojas. Mes pasiruošėme kuo greičiau iš čia dingti. Bet kur dingo dėdė? Negalėju taip lyg niekur nieko pabėgti taip jo ir nesuradusi. Tada griežtai pasakiau jai manęs palaukti šalia įvažiavimo į kiemą, o jei kas nors nutiks iš karto kviesti mane. Ji palingavo galvą supratusi. O aš sukaupusi visą drąsą nuėjau ieškoti dėdės. Ilgai jo ieškoti neteko. Kadangi vos tik užsukau už namo aš jį pamačiau ateinanti su kibiru nuo dirbtuvėlės. Kažkoks smaugiantis gumulas užstrigo gerklėje. Jausmas buvo toks tarytum būčiau siaubo filmo veikėja. Jis pasisveikino ir nusišypsojo. Paklausė kaip laikausi ir ką čia veikiu. Aš taip pat pasisveikinau ir priėjau arčiau jo...kažkodėl. Beeidama pamačiau beveik viduryje keliuko iškastą duobė. Keista. Ką jis ten daro pagalvojau. Priėjau arčiau, kad pamatyčiau ką jis ten kasa. Dėdė kaip niekur nieko šnekėjo toliau ir šypsojosi. Sakė, kad baisiai jam nuobodu čia vienam ir paklausė ar nenorėtumėm ilgiau čia pabūti…kol jis šnekėjo aš priėjau visai arti jo ir duobės krašto. Pagaliau nuleidau akis nuo jo i duobę...Tai ką pamačiau privertė širdį trumpam sustoti, o paskui nukristi į kulnus, negalėjau pajudėti. Bet mano veidas išliko ramus. Dabar žinojau ką aš visą tą laiką, kol buvau čia jaučiau. Tai buvo mirties, siaubo, neapykantos, beprotystės jausmas. Toje duobėje gulėjo vaikinas. Labai gražus vaikinas (buvo labai panašus į Kimimaro). Iki pusės jau užkastas. Atsargiai žvilgtelėjau į kibirą. Taip ir maniau - tai buvo smėlis. Dėdė jį užkasinėjo. Dabar pakėliau akis į dėdę. Jis kaip niekur nieko šnekėjo ir šypsojosi toliau. Aš taip pat per prievartą nusišypsojau tik nebesugebėjau šnekėti. Žvilgtelėjau į vaikiną. Koks gražus buvo vaikinas. Jo oda buvo nuostabiai kremiškai balta, o akys….jos buvo šviesiai mėlynos ir ramios...taip jos buvo atmerktos ir žiūrėjo tiesiai į mane. Tas žvilgsnis... jis ir po šiai dienai neduoda ramybės. Tokių akių dar gyvenime nesu mačiusi. Bežiūrint jam į akis tarsi užsimezgė kažkoks ryšys su juo. Supratau, kad mirtis vaikiną ištiko netikėtai...tada kažkur sąmonėje blykstelėjo tų „atliekų“ vaizdas….ir dar klaikesnis siaubas sukaustė širdį suvokus jų prigimtį. Ten buvo ne kas kita kaip žmonės arba tai kas iš jų liko.... Dėdė nustojo šnekėti. Užpylė kibirą smėlio jam ant veido taip tarsi nutraukdamas ta trapų kontaktą tarp mūsų…va tada ir šmėkštelėjo mintis greičiau nešti kudašių, kadangi jaučiau, kad dabar atėjo mūsų eilė…Aš nevalingai nusišypsojau, ir pasakiau, kad mums buvo malonu jį pamatyti ir kad jau metas, nes greit bus autobusas važiuojantis namo. Stengiausi elgtis taip tarsi nieko nebūčiau mačiusi. Atsisveikinau ir apsisukau. Už nugaros išgirdau tik klausimą „kodėl taip greit išeiname?“ ir kibiro dzingtelėjimą ant žemės… daugiau nebelaukiau ir pasileidau bėgti. Jaučiau, žinojau - jis mūsų gyvų nepaliks, o ar būtų palikęs net jei būčiau viso to nemačiusi? Jis išprotėjo arba...kas irgi visai labai tikėtina – jį apsėdo....tas nežemiškas blogis. Nesvarbu. Dabar vienintelė mintis - kuo greičiau pabėgti…mergaičiukė, kaip ir buvau paliepusi, kantriai laukė prie įvažiavimo. Tik dabar iš nežinia kur čia stovėjo ir sena mašina. Neklausiau nei kas nei kada. Tiesiog pagriebiau ją už rankos ir pasakiau „Bėgam ir kuom greičiau“. Ji suprato. Bėgdama pro mašiną dar pagalvojau, kad būtent šiuo daiktu jis mus ir vysis…norėjau turėti ką nors kuom būčiau galėjusi pradurti padangas. Bet deja... Išbėgome. Į sniegą.... Sustingau.... Iš pradžių nesupratau kas čia atsitiko. Kadangi ten kieme buvo šilta. Ten buvo šilta vasaros diena, o dabar.... mes pusplikės papuolėme į šitokį šaltį. Mergaičiukė timptelėjo už rankos. Atsitokėjau. Na ir kas kad pasikeitė sezonas, bet vietovė tai nepasikeitė – tas buvo svarbiausia, kadangi aš ganėtinai puikiai pažinojau šias vietas. Iš pradžių bėgome keliu, paskui pasukome link lentpjūvės. Sustojom. Pakėliau akis apsižvalgyti ir teko dar kartą nustebti. Vietoj kažkada stovėjusios senos lentpjūvės dabar stovėjo naujesni, bet taip pat apleisti pastatai. Tiksliau jų kompleksas. Jokių problemų.... mes pritūpėm prie žemės, tam, kad ne taip lengva būtų mus pastebėti ir zigzagais zigzagais nukūrėm link tų pastatų....netrukus išgirdau mašinos garsą. Šleptelėjom ant žemės….tada atsistojom ir vėl tekinom..nežinau kas buvo paskui, bet iš velniai žino kur atsidūrėm ale sniego kaimelyje, tiksliau stovykloje.

Pamenu aš stovėjau, laikydama už rankų mergaičiukę, ir kalbėjausi su iš nežinia iš kur atsiradusiais panike ir vaikinuku. Jie buvo keistokai apsirengę (gaila, kad nebepamenu visų smulkmenų, nors šioje sapno dalyje vyko irgi ne ką mažiau intriguojantys dalykai). Šie žmonės kažkam ruošėsi. Pamenu, kad ta panike kažką pasakiusi parodė man į kažką esantį už nugaros. Atsisukau ir pamačiau nemaža būrį žmonių, gal 20 jaunuolių, kurie stovėjo tiesūs ir sudėję rankas viena ant kitos delnais žemyn. Paklausiau ką visa tai reiškia, o ji vėl linktelėjo man už nugaros. Nežinau kaip visa tai paaiškinti, bet siena už jų nugarų buvo nusmaigstyta tūkstančiais, akupunktūrinių adatų pavidalo, strėliukėmis. Jos buvo iš gryno gryniausio ledo. Siena atrodė tarsi ežiukas nusmaigstytas deimantiniais spygliukas. Tai buvo jų galia. Jaučiausi saugi….tikėjau, kad radome vietą, kurioje būsime apgintos. Aš vėl atsisukau į tą merginą, o mano akys negalėjo patikėti tuo ką mato. Toliau viskas vyko kaip sulėtintame filme. Jai už nugaros stovėjęs vaikinas su netikėtumo kupinu žvilgsniu akyse savo slaptąja technika puolė merginą iš nugaros. Jis išsikvietė savo ginklą: ledinį pjautuvą ant ledinės grandinės. Ji būtų žuvusi, jeigu vaikinas nebūtų atgavęs sąmonės, o mergina tuo momentu būtų buvusi nors kiek atsipalaidavusi. Vaikinas buvo kažkieno kontrolėje. Pasigirdo iš įvairių pusių tylus šniokštimas. Tarsi vėjas šnarentų sniego dulkes. Mergina sulaikė vaikino puolimą….jie žvelgė vienas į kitą…nežinia kada, nežinia kaip - vaikinas mirė. Tiesiog krito be gyvybės ženklų. Merginos akyse matėsi nustebimas ir toks pat siaubas kaip ir mano akyse. Atsisukau atgal…akyse susikaupė ašaros, o širdyje baimė…. tas pats jausmas kuris, persekiojo nuo pat pradžios. Prieš mane gulėjo visų tų jaunų žmonių kūnai. Visi iki vieno susmaigstyti tomis pačiomis ledo adatomis. Jie kovojo vienas su kitu savo pačių ginklais.…kažkokia nesąmonė. Aš atsisukau į merginą. Paklausiau ką ji ketina daryti toliau. Ji tylėjo…aš tada jai pasiūliau bėgti kartu…pro šalį, tolėliau esančiame kelyje pravažiavo autobusas...jį vairavo simpatiškas ir jau kažkur matytas vaikinas…žinojau, kad jei dabar jis važiuoja į priekį, tai grįš dar negreitai, o mums reikėjo išgyventi iki tol, kol grįš autobusas. Tad pabaigos neturintis košmaras tęsiasi toliau.....

----Natsu----

Dead city

Pirmiausia noriu pasakyti, jog sapnus greit uzmirštu arba prisimenu tik jų fragmentus, tad kažko stebuklingo neverta tikėtis...

O dabar apie sapną:

Šį sapną esu sapnavęs du kartus (du identiški sapnai) ir abu kartus pamenu tik sapno fragmentus.

Veiksmo vieta: Dead city

Tikslas: išlikti

Taigi, atsirandu mieste, kuriame vyrauja Resident Evil,  bei I Am Legend miestų tematika, tačiau patys miesto pastatai  panašūs i Vilniaus senamiesčio namus tik kad didesni. Pagrindinis aspektas,  jog visas miestas tuščias, mėtos laikraščių atplaišos bei kitos šiukšlės. 

Aš esu  gatvėje atsirėmęs į namo kampą: jaučiuosi gan pavargęs, lyg būčiau neblogai pabegiojęs - atgaudinėju kvapa. Mieste jaučiasi slogi atmosfera. Toks jausmas, jog miestas išgyveno evakuaciją: minėtos šiukšlės, siek tiek apgriuvę kai kurie pastatai tą puikiai atspindi. Matant tokį vaizdą mane apima priešiški jausmai: smalsumas ir baimė - tai jausmai kurie sapne mane lydejo nuo jo pradžios iki pabaigos. Smalsumas: Apleisto miesto tematika visada vilioja, norisi sužinoti kodėl toks miestas toks pasidarė, išsiaiškinti ar kas nors dar čia gyvena. Baimė: jauti jog mieste esi ne vienas, tačiau dar nežinai kas tai. Jauti kad tai tikrai ne žmonės, ir jie tikrai nelinki tau labai jau gero gyvenimo. 

Taigi, aš atsistoju ir pradedu eiti palei namų sienas. Tai galėjai padaryti kadangi  namai ėjo viena nenutraukiama linija: t.y. nebuvo šalutinių keliukų kaip kad kiemo aikštelė ar kažkas panašaus. Buvo tik plačios po 2-3 linijas iš kiekvienos pusės gatvės, kurios kirsdavosi -|- arba T formos sankryžose (žr. į paveikslėlį), tad jei aiškiau šnekant: miesto gatvės ir pastatai buvo išdėstyti simetriškai kaip kad braižomos linijo kryžiukų ir nuliukų žaidime. Tad pastatai iki sankryžų ir eidavo viena nepertraukiama linija. Aš buvautoje vietoje kur tas taškiukas paveikslėlyje. 

Eidmamas išgirstu kažka, kas man buvo pirma kartą girdima - nepaaiškinsiukas tai tačiau jautėsi kad tai kažkas didelio ir sunkaus. Širdis pradėjo sparčiai daužytis krutinėje, o garsas vis artėjo gatve ir jaučiau kad tas kažkas tuoj išlys is gatvės kampo. Atsipeikėjęs nuo to garso ieškau kur galėčiau pasislėpti nuo to kas juda gatve link manęs. Randu įėjimą į pastatą, kuris kaip visi esami ten pastatai atrodo niūrus bei apleistas (duris buvo nemažo dydžio, apie 3-4 metrus). Įeinu į jį ir labai nustembu pamatęs tokį vaizdą: visur prieblanda, kai kur dega sviestuvai, patalpa panaši į senovės dvaro vidų: salė ir į antrą aukštą kylantys lanku iš dviejų salės pusių laiptai.

Įėjęs matau jog antrame aukšte šviesa ryškesnė nei visame likusiame pastato dalyje. Kiek įmanoma tyliau stengiuosi lipti aukštyn. Per tą laika kol lipu aukštyn girdžiu jog tas garsas kuris sklido lauke vis artėja ta gatve link manęs. Užlipęs į antrąjį aukštą pamatau du koridorius į skirtingas puses. Iš vieno sklinda šviesa, tad ten ir pasukau. Priėjau kambarį, kuriame durys šiek tiek atidarytos.  Tuo metu kaip tik tas garsas jau buvo prie pat šio pastato, garsas kuris labai labai garsus, sunkus kaip metalo,  jauti kad tai kažkas kaip jau minėjau labai labai didelio. Prie to garso galima išgirsti ir dar kazkokių papildomų garsų, lyg žmonių lyg ir ne žmoniu trepsėjimą. Tuo metu pasižiūrėjau pro atvertų durų plyšį (pagal logika tas kambarys ir jo langai turėjo būti kaip tik būti toje pusėje kur ta gatvė). Tai ką ten pamačiau, nepamenu. Galiu tik spėt, kad tai buvo tai kąpamačiau per langą kas žygiavo gatvėje iš labai arti, kadangi pamenu fragmentą kaip skuodžiau atgal laiptais iš to namo. Prie durų stabtelėjau dar neišėjęs, kadangi garsas buvo dar per daug gerai girdimas, o tai reiškė kad tai buvo labai netoli. Mano kvėpavimas ir širdies plakimas buvo labai tankus. Mintyse, kad tik niekas manęs nepastebėtų ir neišgirstų, stengiuos kuo tyliau kvėpuot, bet taip sunkiau atgauti kvapą.. Kai garsas mano manymu jau buvo paklankamai toli, nusprendžiau atidaryti duris.. Atidarau, išeinu į gatvę, tačiau nenueinu toliau nuo namo. Pažvelgiu į tą pusę kur tas garsas sklido. Pamačiau tai kas kėlė tą garsą: Tai daiktas (o gal gyvis?), dydis kaip miesto pastatų (pabrėžiu jog pastatai buvo didesni už mūsų senamiesčio pastatus kokių 1.5-2 kartus, o tas daiktas buvo tik vos vos mažesnis už pastatus).  Spalva jo sidabrinė. Jis nevaikščiojo - jis judėjo, kažkokiu kitu būdu, kurio kitaip nei judėjimas negalėčiau įvardinti. Taipogi negalėčiau paaiškint kuom jis skleidžia tuos garsus. To gyvio detalizuot neįmanoma, nes jis kaip judantis metalo gabalas, tik kad turi kažkokius galvos kontūrus.  Šalia jo ėjo (bėgo palengva tiksliau sakant) panašūs į žmones, apsiginklavę padarai.

Nusprendžiau eit į tą pačią pusę kur ir jie, kadangi eit į priešingą pusę pabijojau, kadangi neaišku ar dar ką panašaus nesutiksiu, o tada jaučiau jog būtų nekas. Kadangi jie žymiai sparčiau judėjo nei aš judu, jie greit atitrūko. o ir mano atmintis sapno toje vietoje nutrūko ir tada veiksmas persikelė į.. į apleistą traukinių stotį. Ji buvo šviesi, kadangi buvo daug didelių langų joje (labai daug). Ieškojau joje kaip galėčiau iškeliaut iš čia, nes neapleido nuojauta jog kažkas vyksta labai negero. Prie gelezinkelių, kurie iš pažiūros buvo apleisti ėjo miškas. Pasirodė kad tai miesto galas. Nepamenu smulkmenų ka aš ten dariau, tačiau vėliau matau kaip atvyksta traukinys. Aš į jį įlipau. Kaip  supratau jis skyrėsi nuo įprastų mūsų traukinių dviem dalykais: traukinys buvo daug didesnis bei erdvesnis už įprastinius traukinius, daugiau panašus į metro traukinius, ir antras skirtumas, jog jį vairavo... O gi niekas jo nevairavo! Esu vienas traukinį kuris pats važiuoja, kažkokiu būdu į kažkur. Tai tikrai man didelio pasitikėjimo nekėlė, tačiau ir didelio pasirinkimo nebuvo. Norėjau kuo greičiau dingti iš to miesto, nes viduje jaučiau tokią antipatiją šiai vietai, jog tai sunku labai aprašyti..

Kai pajudejo traukinys kartu su manimi, jaučiau palengvėjimą, o jau kai jis jau buvo pakankamai įsibegėjęs nusprendžiau traukinį apžiūrėti. Kaip jau minėjau be tų aspektų traukinys daugiau niekuom nebuvo ypatingas, tik pastebėjau jog jis neturi gale prikabinto garvežio kuris galėtu važiuoti atgal, o tai reiškė jog jis važiuoja visada pirmyn. Išvados: arba kažkur kur baigias geležinkelis arba visada ratu. Abu variantai nežavėjo. Nuėjau į galą traukinio, jame buvo (kaip anksčiau būdavo traukiniuose) balkonėlis į jei taip galima pavadinti tai. Jaučiau kaip pučia vėjas, jaučiau kad dabar jau vidurdienis (sapno pradžia prasidėjo ankstų rytą). Iš abejų geležinkelio pusių buvo po ~10metrų laukai, o paskui prasidėdavo miškai.

Traukinys stodavo visose stotelėse, kurios buvo kelyje. Niekas jose neįlipdavo ir neišlipdavo, nes be manęs nieko daugiau nebuvo... Supratau, kad traukinys taip užprogramuotas, jog stotų būtent taip, ir tokiu atveju nebereikia jam vairuotojo. 

Po kelių tokių stotelių, vienoje iš jų nusprendžiau išlipti, o išlipęs pradėjau eiti geležinkelio bėgiais.. Lėtai, letai.. O tada, prabudau iš savojo keistojo sapno..

Iškilę klausimai:

Kokia prasmė šio sapno?

Kodėl aš jį sapnavau du kartus? (tiksliai nepamenu kiek metų praėjo nuo pirmojo ir antrojo susapnuoto sapno. Manau apie 2-4metus.)

Gaila kad negaliu perteikt jums gražiai to gyvio vaizdo, nes jis atrodė šiurpinančiai, o menė (ta namo salė), kurioje buvau buvo ytin nejauki ir kėlė nerimą.

Tai tiek šiam kartui,

gerų sapnų!

Tvirtovė dykumoje

2008.09.06-07

Kas vyko šią naktį būtų sunku ir paaiškinti, kadangi jau nebedaug kas atmintyje ir beliko. Užšokant už akių pasakysiu, kad atsikėlusi ryte beveik nejaučiau kūno. Jį visą skaudėjo. Tik po kokios geros valandos po nubudimo atlėgo skausmas. Ai, ir kas dar keisčiausia, sapne aš buvau vyro kūne, tad ir pasakosiu viską iš to vyro pozicijos....

Nepykit tai bus tik fragmentinis sapnas.

Pamenu...sėdžiu tamsoje, užsimerkęs. Rankos ir kojos sukaustytos grandinėmis. Toje erdvėje kurioje buvau trenkė alkoholiu ir prakaitu. Kažkur važiavom...Karštis keliantis alpulį. Gerklėje buvo pragaras...norėjosi vandens...Kažkur girdėjosi arklių prunkštimas ir ritmingas kanopų kaukšėjimas...Tamsu...Ir tylu....Nors jaučiau, kad tikrai esu ne vienas....

Pagaliau siūbavimas liovėsi...sustojome....Atmerkiau akis. Priešais mane sėdėjo milžiniško sudėjimo tamsiaodis ir spitrijo į mane. Apsidairiau. Mūsų buvo apie 10. Pasigirdo šūksniai... Supratome, kad liepia išlipti. Vienas po kito pradėjo stotis bendrakeleiviai. Apakino ryški saulės šviesa, tvokstelėjo karščio banga. Kojas svilino karštas smėlis. Apsidairiau. Dykuma... kiek akys aprėpia bekraštės smėlio kopos. O priešais kažkokia tvirtovė, sustatyta iš stambių akmenų luitų. Labai aukšta. Iškvėpiau...Galvoje sukosi mintis, kad čia nėra paprasta tvirtovė, kad čia vyksta kažkas. Stambus sargybinis čiupo už visus varžančios vienos grandinės ir kažką garsiai rėkdamas pradėjo ją traukti link beatsidarančių, būsimo pragaro, durų. Jis kažką piktai aiškino ir nors aš nieko nesupratau...suvokiau, kad vienintelis dalykas kurį reiks čia padaryti – tai išlikti gyvam. Įėjome į vidų. Nieko ypatingo. Tai buvo cilindro formos tvirtovė su daug laiptų, karkasų (panašiai atrodytų pradėtas statyti pastatas, arba aikštelė kokiems nors ekstremaliems kaskadiniams triukams). Jokių kambarių...nieko....tik dykumos plotas aptvertas neįveikiama siena...Tiesa, dėmesį atkreipė tai, kad tiek grindinys, tiek sienos buvo nevientisai rausvai rudos spalvos, o tvirtovės sienos viduryje žiojėjo keturios grotuotos skylės..Širdį nusmelkė nemaloni nuojauta. Dėmesį patraukė grandinių žvangėjimas. Tai mūsų prižiūrėtojai, kurie nuo kiekvieno pagaliau nuėmė kausčiusias grandines. Dar kažką burbtelėjo ir išėjo. Iš vežimo ištraukė dėžę, kurioje buvo vandens ir truputis maisto. Žvilgterėjęs į kiekį supratau, kad tokiam kiekiui žmonių tiek užteks geriausiu atveju dviem dienom. Priėjau prie dėžės ir pasiėmiau 0.5L buteliuką vandens. Alkanas nesijaučiau. Bet vanduo šiame pragare – aukso vertės. Garsiai trinktelėjo uždaromos durys, pasigirdo užrakto spragtelėjimas. Viskas. Mes palikti vieni... Pasitraukiau į šešėlį...Prie dėžės iš karto supuolė mano kompanjonai.. Mano nuomone žudikai, piratai, ir šiaip visokio plauko niekšai...O aš? Ką aš tokio padariau, kad nusipelniau tokios garbės būti šioje vietoje? Šito nesupratau...
Apsidairiau....nusprendžiau susirasti sau tokią vietelę, kad niekam nekrisčiau į akis. Nenorėjau veltis į bereikšmes kovas, kol nesupratau kas, kur ir kaip. Kiek apsižvalgęs užlindau už kažkokios geležų krūvos, pakeliui suradau nusmailėjusį strypą, kuris maniau man tikrai pravers (dėl viso pikto). Vieta buvo iš tiesų patogi, mačiau, kas daugiau mažiau dedasi visoje tvirtovėje, tad manęs nepasiruošusio niekas nepagaus..O ir aš buvau nepastebimas. Atsirėmiau į akmeninę sieną. Buvo karšta, prakaitas žliaugė, norėjosi labai gerti, bet vanduo – prabanga. Geriau palauksiu vakaro ir tada numalšinsiu troškulį. Kilo muštynės, bet man tas nerūpėjo. Taip besėdėdamas užsnūdau..Prabudau nuo kažkokio keisto garso. Atmerkiau akis. Brėško...Kažkas aukštai virš galvos girgždėjo..Sunerimau...Pasigirdo ir kitų vyrų keiksmai ir šūksniai. Nusprendžiau išlįsti ir pažiūrėti. Kadangi nežinomybė visada varo iš proto. Atsistojau tvirtovės centre ir pakėliau akis triukšmo link. Po truputį vėrėsi grotos, kurios buvo uždengusios tas keturias skyles. Vėrėsi labai ilgai...Bet kai atsivėrė iki pusės pasigirdo tikrai nežmoniški riaumojimai ir riksmai..Nuo tų garsų širdis nukrito į kulnus. Dar truputis, ir pro angas ėmė lįsti padarai kurių aš net baisiausiuose košmaruose nesu regėjęs. Tai buvo kažkas nežemiško. Jie buvo dviejų rūšių – du stambesni, panašesni į dinozaurus rex, tik, kad galėjo eiti ant keturių kojų, ir kuo puikiausiai ant užpakalinių dviejų. O kiti du mažesni, panašūs į liūto ir skraidančios voverės hibridą..arba liūtą galintį skraidyti. Dar įstrigo faktas, kad tie padarai buvo be kailio, odos. Kaulus dengė tik savotiškas raumenų sluoksnis (panašiau į gerokai apvirškintų raumenų sluoksnį). Didesnių padarų galvos iš viso buvo be mėsos, tik kažkokiu gličiu sluoksniu apdengti kaulai. Dantys ilgi ir aštrūs..Viskas nutilo....pasigirdo kažkokio vyro keiksmažodis, paskui nuaidėjo geležinių strypų kaukšėjimas ir kovos šūksniai. Atsakančiai nuaidėjo tas kraupus riaumojimas ir... prasidėjo....Aš stoviu apačioje ir užvertęs galvą žiūriu į tuos siaubo kadrus, kuriuos kartkartėmis užfiksavo mano sąmonė...Kraujas...Skriejančio virš galvos padaro vaizdas, žemyn krentantys žmogaus kūno gabalai....siaubo klyksmai....Aš lėtai traukiausi link savo slėptuvės...Viena akimi pamačiau kaip tas stambesnis padaras, pasigavęs vieną vyrą ir įsikandęs akimirksniu jį sudrasko į skutelius...būti apačioje pasidarė šlykštu, kadangi per visokias grotas ir laiptus nuo viršaus pradėjo varvėti kraujas..pasklido kvapą gniaužianti smarvė..Viskas atrodo truko amžinybę. Staiga pasigirdo vyro riaumojimas, kitą akimirką kažkas garsiai dunkstelėjo žemyn...Atsargiai iškišau galvą ir pamačiau artyn šliaužiančią mažesnę šlykštynę. Rankomis sugriebiau strypą...Bet netrukus tas padaras išsirietė ir pradėjo spurdėti bei staugti ne savo balsu. Tik vėliau pastebėjau, kad iš jo kūno styro geležies gabalas. Pamačiau artėjančius lėtus žingsnius. Jis primynė tą padarą, ir su rankoje laikyta nuaštrinta geležine plokšte nurėžė baidyklės galvą. Tada lėtai atsitūpė ir pažiūrėjo į mano pusę (aš tuo metu spėjau pasislėpti, o jis ir nelindo patikrinti)...Viskas vyko ten, viršuje...aš galvojau, kad būdamas apačioje būsiu saugus, bet klydau... į mano slėptuvę lėtai slinko dar vienas mažesnis padaras....ilgiau nelaukiau...paspyriau kažkokius strypus ir mano slėptuvė pradėjo griūti, taip prispausdama ir užgriaudama tą padarą... O aš pradėjau bėgti...bėgau ne dėl to kad bijojau. Bėgau dėl to, kad nesustočiau. Buvo sunku prisiversti bėgti kai esi ištiktas šoko. Buvo slidu, visur varvėjo kraujas...grindinys, turėklai, sienos. Vidaus organai mėtėsi ant turėklų, bėgdamas turėjau peršokti ne per vieną besimėtančią galūnę...buvo labai šlykštu...Akimis karštligiškai dairiausi tų padarų...Kur jie? Ar liko bent vienas gyvas žmogus?Kas bus jei liksiu vienas su tom baidyklėm? Taip belėkdamas priekyje savęs pamačiau tą padarą, kuris galvojau buvo prispaustas toje geležų krūvoje, net nemąstydamas mečiausi į šoną, taip pakibdamas ant turėklų. Greitais judesiais pradėjau kopti aukštyn, padaras slinko iš paskos..kai pernelyg priartėjo greitai prisispaudžiau prie sienos, o tuos turėklus nuspyriau...kartu su tuo padaru. Nieko nelaukdamas kopiau vis aukščiau. Link tvirtovės sienos krašto. Tikėjausi, kad galbūt tenai rasiu būdą kaip iš čia ištrūkti...Staiga kažkas mane gerokai timptelėjo už kojos ir aš visu svoriu tėškiausi ant geležų. Išsigandau. Galvojau, kad vienas iš tų padarų, bet atsisukęs pamačiau tą patį juodaodį vyruką, kuris sėdėjo priešais mane tame vežime, ir kuris nudobė viena tų padarų. Bet žmogus jau į žmogų nebebuvo panašus, visas kruvinas, sudraskytas, o akyse švietė beprotybė... Jis kažką šaukė..Ir karts nuo karto mane pagriebęs už atlapų su žvėriška jėga trenkdavo tai į sieną, tai ant geležų...Jis išprotėjo, pagalvojau, jame nebeliko žmogiškumo, jaučiau visų savo kūnu.. Po eilinio smūgio galva į sieną, aptemusioje iš skausmo sąmonėje, skausmingai degė vienintelė mintis – pasiekti sienos viršų ir ištrūkti iš čia. Tad kai milžinas ruošėsi eiliniam savo griebimui, gerokai atsivėdėjęs ir sutelkęs visas savo jėgas spyriau jam į krūtinę, ir tada staigiai apsisukęs vėl pasileidau prie sienos..Bėgau, kliuvau ir vėl stojausi...Galų gale vargais negalais pasiekiau viršų. Tvokstelėjo svilinantis karštis...aplink bekraštė dykuma, nulipti ar nušokti (išliekant gyvam) nėra šansų. Nuo užplūdusios nevilties aptemo... Netrukus nugara vėl pajutau stiprų smūgį...Vėl tas milžinas. Aš traukiausi atatupstas. Galvoje sukosi viena mintis tik kaip nors išgyventi, netrukus šalimais atsivėrė durys (didžiausiam mano nustebimui). Atsidūriau savo namu svetainėje, visas kruvinas ir nusėtas mėlynėmis. Nieko nesupratau..Pro duris į areną žengė nauji vyrukai, sukaustyti grandinėmis...Aš atsisukau į arenos pusę, durys į ją lėtai vėrėsi, o tas juodaodis milžinas liko anapus jų...Ten kažkur...Smėlynuose...Karštyje...Pragaro ir siaubo karalijoje.. Aš suklupau, vėsa maloniai glamonėjo degantį kūną..Kas čia buvo taip ir nesupratau...Bet džiaugiausi, kad sugebėjau grįžti....

---Natsu---

Abyss Of Dreams

Sveiki, sveikučiai! Šiandien bus ta diena, kai pagaliau pradės gyvuoti naujas Blog'as...skirtas sapnams...Kodėl būtent sapnams? Puikų atsakymą į šį klausimą radau internete, gaila, kad nežinau kas šių žodžių autorius, bet jis puikiai išreiškia mano mintis.

"Žmogus vidutiniškai miegui per parą skiria 7 valandas (statistiniai skaičiukai). Tai 29,1 procentai paros - beveik trečdalis žmogaus gyvenimo! Kodėl taip mažai žmonių, besidominčių sapnavimu? Kai valgai, renkiesi ka valgyti, domiesi iš ko sudarytas tavo maistas; kai stoji į universitetą - kruopščiai ir apmąstytai pasirenki specialybę, nes tai bus tavo gyvenimo dalis; kai ieškai naujo automobilio, svarstai kokį išsirinkti, nes tai bus transporto priemonė, kurioje praleisi nemažai laiko. Tad kodėl taip mažai dėmesio skiriama sapnams? Juk tai dar didesnė gyvenimo dalis, nei kiti menkniekiai (trečdalis gyvenimo, I tell you, trečdalis!). Žmonės, atrodo, išvis pamiršo apie tokį reiškinį kaip sapnai, o dar geriau - kiti mano, jog išvis nesapnuoja. Niekas apie tai nekalba, nes mat tai būtų kvaila…
Jei šitoje vakarų visuomenėje vaikai nuo mažens būtų supažindinami su sapnų pasauliu tėvų iniciatyva, viešojo švietimo sistemų dėka), galiu lažintis sąmoningas sapnavimas būtų matomas kaip natūralus, įgimtas žmogaus gebėjimas, taip pat kaip kalbėjimas ar vaikščiojimas. Bet ką aš čia… ‘kas būtų, jeigu būtų’."

Taigi šiame blog'e mano noras buvo surinkti ir surašyti sapnus tų žmonių, kurių gyvenime sapnai yra tikrai kažkas daugiau nei tik paprasčiausios sapalionės :). Kai kurie sapnai, kurie čia yra ar bus užrašyti gali būti įvairios apimties (gali būti sapno fragmentai, o gali būti visa istorija su apytiksliai atkurtais dialogais), tad tie kurie nemėgsta ilgų tekstų, tada nesivarginkite ir skaityti. Mano tikslas, kad sapnai būtų kuo detalesni ir tikslesni. Tad rašykit mano brangieji, kadangi sapnas tai tik trumpa akimirka, kuria galime mėgautis užslinkus tamsai. Kai užmerkdami akis atveriame duris į paslaptingą ir viliojantį pasaulį - sapnų pasaulį, kuriame pabūti gali kiekvienas, bet ne kiekvienam duota dovana prisiminti savo kelionę.

---Natsu---