Dead city

Pirmiausia noriu pasakyti, jog sapnus greit uzmirštu arba prisimenu tik jų fragmentus, tad kažko stebuklingo neverta tikėtis...

O dabar apie sapną:

Šį sapną esu sapnavęs du kartus (du identiški sapnai) ir abu kartus pamenu tik sapno fragmentus.

Veiksmo vieta: Dead city

Tikslas: išlikti

Taigi, atsirandu mieste, kuriame vyrauja Resident Evil,  bei I Am Legend miestų tematika, tačiau patys miesto pastatai  panašūs i Vilniaus senamiesčio namus tik kad didesni. Pagrindinis aspektas,  jog visas miestas tuščias, mėtos laikraščių atplaišos bei kitos šiukšlės. 

Aš esu  gatvėje atsirėmęs į namo kampą: jaučiuosi gan pavargęs, lyg būčiau neblogai pabegiojęs - atgaudinėju kvapa. Mieste jaučiasi slogi atmosfera. Toks jausmas, jog miestas išgyveno evakuaciją: minėtos šiukšlės, siek tiek apgriuvę kai kurie pastatai tą puikiai atspindi. Matant tokį vaizdą mane apima priešiški jausmai: smalsumas ir baimė - tai jausmai kurie sapne mane lydejo nuo jo pradžios iki pabaigos. Smalsumas: Apleisto miesto tematika visada vilioja, norisi sužinoti kodėl toks miestas toks pasidarė, išsiaiškinti ar kas nors dar čia gyvena. Baimė: jauti jog mieste esi ne vienas, tačiau dar nežinai kas tai. Jauti kad tai tikrai ne žmonės, ir jie tikrai nelinki tau labai jau gero gyvenimo. 

Taigi, aš atsistoju ir pradedu eiti palei namų sienas. Tai galėjai padaryti kadangi  namai ėjo viena nenutraukiama linija: t.y. nebuvo šalutinių keliukų kaip kad kiemo aikštelė ar kažkas panašaus. Buvo tik plačios po 2-3 linijas iš kiekvienos pusės gatvės, kurios kirsdavosi -|- arba T formos sankryžose (žr. į paveikslėlį), tad jei aiškiau šnekant: miesto gatvės ir pastatai buvo išdėstyti simetriškai kaip kad braižomos linijo kryžiukų ir nuliukų žaidime. Tad pastatai iki sankryžų ir eidavo viena nepertraukiama linija. Aš buvautoje vietoje kur tas taškiukas paveikslėlyje. 

Eidmamas išgirstu kažka, kas man buvo pirma kartą girdima - nepaaiškinsiukas tai tačiau jautėsi kad tai kažkas didelio ir sunkaus. Širdis pradėjo sparčiai daužytis krutinėje, o garsas vis artėjo gatve ir jaučiau kad tas kažkas tuoj išlys is gatvės kampo. Atsipeikėjęs nuo to garso ieškau kur galėčiau pasislėpti nuo to kas juda gatve link manęs. Randu įėjimą į pastatą, kuris kaip visi esami ten pastatai atrodo niūrus bei apleistas (duris buvo nemažo dydžio, apie 3-4 metrus). Įeinu į jį ir labai nustembu pamatęs tokį vaizdą: visur prieblanda, kai kur dega sviestuvai, patalpa panaši į senovės dvaro vidų: salė ir į antrą aukštą kylantys lanku iš dviejų salės pusių laiptai.

Įėjęs matau jog antrame aukšte šviesa ryškesnė nei visame likusiame pastato dalyje. Kiek įmanoma tyliau stengiuosi lipti aukštyn. Per tą laika kol lipu aukštyn girdžiu jog tas garsas kuris sklido lauke vis artėja ta gatve link manęs. Užlipęs į antrąjį aukštą pamatau du koridorius į skirtingas puses. Iš vieno sklinda šviesa, tad ten ir pasukau. Priėjau kambarį, kuriame durys šiek tiek atidarytos.  Tuo metu kaip tik tas garsas jau buvo prie pat šio pastato, garsas kuris labai labai garsus, sunkus kaip metalo,  jauti kad tai kažkas kaip jau minėjau labai labai didelio. Prie to garso galima išgirsti ir dar kazkokių papildomų garsų, lyg žmonių lyg ir ne žmoniu trepsėjimą. Tuo metu pasižiūrėjau pro atvertų durų plyšį (pagal logika tas kambarys ir jo langai turėjo būti kaip tik būti toje pusėje kur ta gatvė). Tai ką ten pamačiau, nepamenu. Galiu tik spėt, kad tai buvo tai kąpamačiau per langą kas žygiavo gatvėje iš labai arti, kadangi pamenu fragmentą kaip skuodžiau atgal laiptais iš to namo. Prie durų stabtelėjau dar neišėjęs, kadangi garsas buvo dar per daug gerai girdimas, o tai reiškė kad tai buvo labai netoli. Mano kvėpavimas ir širdies plakimas buvo labai tankus. Mintyse, kad tik niekas manęs nepastebėtų ir neišgirstų, stengiuos kuo tyliau kvėpuot, bet taip sunkiau atgauti kvapą.. Kai garsas mano manymu jau buvo paklankamai toli, nusprendžiau atidaryti duris.. Atidarau, išeinu į gatvę, tačiau nenueinu toliau nuo namo. Pažvelgiu į tą pusę kur tas garsas sklido. Pamačiau tai kas kėlė tą garsą: Tai daiktas (o gal gyvis?), dydis kaip miesto pastatų (pabrėžiu jog pastatai buvo didesni už mūsų senamiesčio pastatus kokių 1.5-2 kartus, o tas daiktas buvo tik vos vos mažesnis už pastatus).  Spalva jo sidabrinė. Jis nevaikščiojo - jis judėjo, kažkokiu kitu būdu, kurio kitaip nei judėjimas negalėčiau įvardinti. Taipogi negalėčiau paaiškint kuom jis skleidžia tuos garsus. To gyvio detalizuot neįmanoma, nes jis kaip judantis metalo gabalas, tik kad turi kažkokius galvos kontūrus.  Šalia jo ėjo (bėgo palengva tiksliau sakant) panašūs į žmones, apsiginklavę padarai.

Nusprendžiau eit į tą pačią pusę kur ir jie, kadangi eit į priešingą pusę pabijojau, kadangi neaišku ar dar ką panašaus nesutiksiu, o tada jaučiau jog būtų nekas. Kadangi jie žymiai sparčiau judėjo nei aš judu, jie greit atitrūko. o ir mano atmintis sapno toje vietoje nutrūko ir tada veiksmas persikelė į.. į apleistą traukinių stotį. Ji buvo šviesi, kadangi buvo daug didelių langų joje (labai daug). Ieškojau joje kaip galėčiau iškeliaut iš čia, nes neapleido nuojauta jog kažkas vyksta labai negero. Prie gelezinkelių, kurie iš pažiūros buvo apleisti ėjo miškas. Pasirodė kad tai miesto galas. Nepamenu smulkmenų ka aš ten dariau, tačiau vėliau matau kaip atvyksta traukinys. Aš į jį įlipau. Kaip  supratau jis skyrėsi nuo įprastų mūsų traukinių dviem dalykais: traukinys buvo daug didesnis bei erdvesnis už įprastinius traukinius, daugiau panašus į metro traukinius, ir antras skirtumas, jog jį vairavo... O gi niekas jo nevairavo! Esu vienas traukinį kuris pats važiuoja, kažkokiu būdu į kažkur. Tai tikrai man didelio pasitikėjimo nekėlė, tačiau ir didelio pasirinkimo nebuvo. Norėjau kuo greičiau dingti iš to miesto, nes viduje jaučiau tokią antipatiją šiai vietai, jog tai sunku labai aprašyti..

Kai pajudejo traukinys kartu su manimi, jaučiau palengvėjimą, o jau kai jis jau buvo pakankamai įsibegėjęs nusprendžiau traukinį apžiūrėti. Kaip jau minėjau be tų aspektų traukinys daugiau niekuom nebuvo ypatingas, tik pastebėjau jog jis neturi gale prikabinto garvežio kuris galėtu važiuoti atgal, o tai reiškė jog jis važiuoja visada pirmyn. Išvados: arba kažkur kur baigias geležinkelis arba visada ratu. Abu variantai nežavėjo. Nuėjau į galą traukinio, jame buvo (kaip anksčiau būdavo traukiniuose) balkonėlis į jei taip galima pavadinti tai. Jaučiau kaip pučia vėjas, jaučiau kad dabar jau vidurdienis (sapno pradžia prasidėjo ankstų rytą). Iš abejų geležinkelio pusių buvo po ~10metrų laukai, o paskui prasidėdavo miškai.

Traukinys stodavo visose stotelėse, kurios buvo kelyje. Niekas jose neįlipdavo ir neišlipdavo, nes be manęs nieko daugiau nebuvo... Supratau, kad traukinys taip užprogramuotas, jog stotų būtent taip, ir tokiu atveju nebereikia jam vairuotojo. 

Po kelių tokių stotelių, vienoje iš jų nusprendžiau išlipti, o išlipęs pradėjau eiti geležinkelio bėgiais.. Lėtai, letai.. O tada, prabudau iš savojo keistojo sapno..

Iškilę klausimai:

Kokia prasmė šio sapno?

Kodėl aš jį sapnavau du kartus? (tiksliai nepamenu kiek metų praėjo nuo pirmojo ir antrojo susapnuoto sapno. Manau apie 2-4metus.)

Gaila kad negaliu perteikt jums gražiai to gyvio vaizdo, nes jis atrodė šiurpinančiai, o menė (ta namo salė), kurioje buvau buvo ytin nejauki ir kėlė nerimą.

Tai tiek šiam kartui,

gerų sapnų!