ech

O būna, kad visą naktį prastovi eilėje prie šviežiai spaustų kriaušių sulčių... Kaip aš šiąnakt. Be galo turiningas sapnas. Man regis, paskui kriaušių sultys baigėsi ir teko persirikiuoti į avokadų sulčių eilę.... :(

Gėlė :)

Šiandien sapnavau idomu spaną, kuriame susapnavau gražiausia Eglės gėlę :)

Sapno smulkmenų neaprašinėsiu, o tik esmę ir tos gėlės aprašymą įdėsiu, gal iš tikro egzistuoja tokia gėlė ir jūs tokia žinot, tai būtų malonu išgirsti jos pavadinimą.

Na grižkim prie sapno :)

Gaunu SMS žinutę iš Eglės, jog nori man kažka parodyti ko niekad nerodė, bet labai norėtų man parodyti. Na, po kelių akimirkų aš jau kelyje autobusu į sutartą vietą :) Sutartoji vieta stotelė prie žaliojo tilto. Atvykęs ten Eglė jau manęs laukė. " - Aš pasikviečiau tave čia todėl, kad norėjau tau parodyti savo gražiausia (mėgstamiausia) gėlę. Aš pastebėjau, kad ji kaip tik šalia čia žydi, tai kaip tik ir tau parodysiu, eime." Nuėjome pora dešimčių metrų, ten buvo 2 tos pačios rūšies gėlės. Vieną iš jų (didesnę) Eglė nuskynė. -"Štai, kaip tau?". Labai graži gėlė galėčiau pasakyti.

Gėlė: 

Na turbūt nereikia minėt kad kotas žalias :) Toje gėlėje yra gražiausi žiedai, buvo tuo metu 4 žiedai: per vidurį buvo vienas didesnis raudonos spalvos žiedas, labai gražus (labai panašus į tą nuotrauką kurią idėjau aukščiau), visai kitoks nei kad būna rožės, tačiau nežinau kaip kitaip apibūdint, nes su gelių rušių žinojimu man gan problematiška. :) Toliau sekė kiti trys žiedai: Du iš šonų (to raudonojo žiedo) ir vienas iš galo. Jie buvo mažesni (dvigubai) už tą raudonajį žiedą, formos tos pačios, bei buvo šviesiai, ryškiai geltonos spalvos. Aplink visus tuos žiedus supo daug mažų žalių lapelių, jie taip puikiai prisiderino prie tų žiedų, kad tikrai gražu pažiūrėt. Jų forma man priminė mėtų lapelius. 

Tad iš viso šio vaizdo galiu pasakyti viena: visas šio gėlės (vos ne kaip mini puokštė) vaizdas buvo tikrai labai gražus. Kiekviena tos gėlės detalė taip derinosi prie visų kitų kad sunku buvo atsistebėt. Toks jausmas jog jei nuimtum bent vieną kažkurią detalė tai gėlė prarastų savo grožį. Ne veltui čia Eglės gražiausia gėlė...

Tad toks tas spanas.

Gal kas žinot ar tokia, ar bent panaši egzistuoja? :)

Būtent tas alogiškumas, kuris mano sapnuose šiaip jau yra savaime suprantamas dalykas, labiausiai mane ir linksmina. Šios nakties motyvas: buvau tokia pavargusi nuo visko, kad keletą savaitgalių nusprendžiau praleisti Antarktidoje, kuri, kaip paaiškėjo naujausių geografinių atradimų dėka, dabar yra Pietų Amerikoje. (Velniaižin, gal dėl globalinio atšilimo nuslinko, sapne, šiaip ar taip, man atrodė savaime suprantamiškiausia, kad ji Pietų Amerikoje, ir baigta). Į Pietų Amerikos Antarktidą aš skrisdavau per Didžiąją Britaniją. Antarktidoje buvo tonos sniego, bet smagiai švietė saulutė. Ten gyveno vieniša mergina per brūkšnelį sekretorė, kuri priimdavo tokius vienišus turistus kaip aš. Neturėjo ji, vargšė, nei registratūros staliuko, nei kitų sekretoriškų atributų, tik naminį imperatoriškąjį pingviną. Tad man pasirodžius šiek tiek šnekteldavom, ir aš traukdavau rymoti savo filosofinių minčių į kalnus. Tačiau vis dažniau ir dažniau atvykdavo kitų turistų, kol galiausiai vieno mano apsilankymo metu "sekretorė" pranešė, jog "šįvakar vyrai renkasi žiūrėti futbolo galutinėje pirtyje, sporto klube." Man paklausus, kas žaidžia, ji atsakė, jog tai - "Manchester United" prieš "Milano Intero". Kadangi nebuvau nei vienos, nei kitos komandos gerbėja, atsidusau ir nusprendžiau skristi namo. Įdomu, kas laimėjo?...

Gyvatės

Na, šiąnakt sapnuodama gerai viską žinojau, pabudusi dar bandžiau prisiminti, tačiau dabar jau beveik nieko neišliko... Gaila man savosios trumpos atminties :( Išliko tik biednas fragmentas

Sapnavau, kad mama namuose laiko kelias gyvates (nenuodingas), nes kažkoks jos pažystamas paprašė prižiūrėti, kol grįš. Na, aš grįžusi namo nerealiai išsigandau, kai pamačiau jas šliaužiojančias po namus laisvų laisviausiai. Jos buvo palaidos. Mama paėmė vieną gyvatę ant rankų, išėjo į sodą ir ten mudvi šnekėjomės kurį laiką. Ji man prasitarė, kad gyvatės ją ramina, atpalaiduoja, užsidėjo net ant peties, o ji šliaužinėjo kur galėjo. Nebuvo gyvatė didelė, bet ir ne iš smulkiųjų. Mama paklausė, ar nenorėčiau jos palaikyti. Sakė, kad pasijusiu geriau - jos lyg neigiamą energiją nuimtų. Kūnu nubėgo pagaugai, buvo klaiku vien apie tai pagalvoti, tačiau, jei jau mama galėjo ją ramiausiai vartyti rankoje, tai galiu ir aš. Paėmiau gyvatę. Ji iškart apsivyniojo mano ranką, galvą ištiesę link mano veido. Išsigandau, kad gali kirsti, tad staigiai ėmiau ją purtyti ir smarkiai mostelėjau ranka, kad ši net nuskrido į krūmus.
Mama išsigando, kad lauke ji nesugaus gyvatės ir ją šitaip praganys.
Na, tai buvo mano kaltė, tad ėmiau jos ieškoti. Pamačiau gyvatę, ji mane ir pradėjo kuo skubiau šliaužti tolyn. Ėmiau ją vytis. Broviausi pro krūmus, net vandeniu teko bristi, beveik buvau ją sučiupusi - jau siekiau jos uodegą. Ji dingo krūmuose. Tada aš palindau po krūmu ir žiūrėjau kur ji šliaužia. Į pievą.
Aš apėjau krūmus ir vėl ėjau jos gaudyti.
Žodžiu, šiame sapne gaudžiau gyvatę :D Tik nepamenu ar ją sugavau...

Fragmentai

Na gerai, pats laikas ir man įdėti kokį savo sapną. Gaila, kad tai senas sapnas, kadangi man pastaruoju metu (spėkim dėl nesveiko gyvenimo būdo) yra sapnų krizė, tad tenkinkitės tuo ką galiu pasiūlyti ;)

Šį sapną sapnavau seniai. Tai buvo 2005 07 17-18. Tai bus fragmentinis sapnas. Šiaip jis realiai yra iš 3 dalių. Tos dalys padrikos ir visai neaiškios, ta prasme niekuo nesusijusios. Aš tik atsimenu faktą, kad tą naktį sapnuodama nejaučiau pusės juslių, kurios paprastai dalyvauja visuose mano sapnuose. Pavyzdžiui vietoj aštraus skausmo jaučiau tik silpną dilgsėjimą, vietoj rankų šilumos jutau bejausmį prisilietimą (gerai, kad nors tiek =] ). Bet kita vertus jutau visas emocijas: dvasinį skausmą ir nuovargį, pyktį, neapykantą. Vienu žodžiu, sapnuodama jaučiau visišką ano pasaulio disharmoniją. Gal tam įtakos turėjo mano tą kartiniai išgyvenimai, deja dabar jau nieko neatgaminsiu.

Tuo metu, tokie disharmoningi sapnai man būdavo tikra kančia, nes kaip jums jau visiems esu minėjusi, sapnai mano gyvenime turėjo ir vis dar tebeturi nerealiai didelę reikšmę ir įtaką kasdieniam gyvenimui arba bent jau busimos dienos nuotaikai. O dabar... kai nebesugebu sapnuoti tų ryškiųjų sapnų aš pati pradėjau jaustis disharmoninga. Be sapnų aš jaučiuosi truputį , kartais netgi gerokai, kaip tuščias indas....Anyway....Prašom žvilgterėti į mano anos nakties kelionės nuotrupas. Turiu perspėti tai tikrai nelabai gražūs sapnai ir jie tikrai nuteiks nelabai maloniai...tad jei pasirengę.... Yokoso! To my nightmare world.

Sapno pradžioje vyko pagrindinė ir turbūt reikšmingiausioji sapno dalis, bet pamenu tik tiek, kad esu eilinė (čia kariuomenės terminas). Ir kiekvieną dieną, kaskart gerokai prieš 18val. su dviračiu minu kažkokia miesto gatve iki savo bazės, štabo ar kas ten bebūtų (atkreipkit dėmesį - bazė miesto centre). Taigi minu smagiai sau gatve, laiko turiu iki valiai. Žinojau, kad priešakyje manęs laukia įspūdingi laiptai. Man patinka rizika, adrenalinas ir aišku turiu nediduką pasipuikavimo jausmą. Apsidairiau....mano didžiausiam nusivylimui gatvėje, kaip nekeista , nebuvo nė vieno žmogaus. "Gerai" - pagalvojau, - "galėsiu išbandyti vieną naujai išmoktą triuką". Priekyje mane gundė laiptai. Įsibėgėjau ir prasidėjo. Nežinau kaip aš tai padariau, bet su dviračiu užskridau ant siaurų laiptų turėklų ir čiuožiau jais žemyn. Dabar mintys buvo sukoncentruotos ties nusileidimu.. Juk reikėjo "švariai" nusileisti. Staiga, akies krašteliu, laiptų apačioje pamačiau nežinia iš kur išdygusį labai dailų vaikinuką. Azijietiškų veido bruožų. Jis irgi turėjo dviratį. Jis žiūrėjo tiesiai į mane ir laukė. Ir nebūčiau aš gi mergina... kažkas atsitiko...rankos sudrebėjo...praradau pusiausvyrą ir visu savo, ir dviračio, ūgio plojausi nuo turėklų žemyn. Skaudžiai (bet kaip sakiau sapne jaučiau tik silpną dilgčiojimą). Lyg nebūtų gana nudribimo, tai aš kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau čiuožtelti grindiniu ant kelių (iš šono turėjo įdomiai atrodyti). Pagulėjau, pagulėjau aš ant to grindinio...atsitokėjau po šoko ir staigiai atsisėdau. Išsiblaškiusiu žvilgsniu apsidairiau ar niekas daugiau kartais nematė mano žavaus nusileidimo. Žvilgsnis sustojo ties kojomis. Kelnės suplyšo (made in China :D).. Per kojas ėjo purvini ir kruvini nubrozdinimai. Apsidairiau ir pastebėjau šalimais purviną sniegą(?!) Viršutinį sniego sluoksnį atgalia dešine ranka nubraukiau ir pasiėmusi švaresnį sniego sluoksnį pradėjau valytis kraują. Dilgsėjo. Kruviną sniegą numečiau į šoną, vėl pasiėmiau saują.
- Ar labai skauda? Atleisk, nemačiau, nenorėjau tavęs išgąsdinti - pasigirdo susirūpinęs švelnus vyriškas balsas.
- Niekniekis - skubiai atsakiau...- man dažnai taip pasitaiko.
Jis pritūpė. Aš susilydžiau...nebejutau net skausmo, man per visu kūnu skraidžiojo drugeliai, kai jutau jo artumą ir kai jis taip pat sėmė sniegą ir dėjo ant mano perštinčių kelienų. Tada jis atsargiai gniužulą išsklaidydavo, taip malšindamas deginantį skausmą. Tada mano širdį nusmelkė jausmas, kad jis man nerealiai kažkur pažįstamas. Aš atsisukau į jį pasižiūrėti įdėmiau...
- Lex (vardas išgalvotas, nes jo paprasčiausiai nepamenu), įeisi ar šiandien darai pravaikštą?
Atsisukau ir pamačiau štabo durininką. Jis mane puikiai pažinojo (:D), tad buvo malonus ir palaukė, o ne užrakino duris (nes jau buvo kelios minutės po 18 val. Po šios valandos durys paprasčiausiai užrakinamos). Mano "draugas" azijietukas padėjo man atsistoti ir nušlubuoti iki įėjimo, kur mane perėmė durininkas. Durys po truputį vėrėsi, atsisukau ir pamačiau jį tebežiūrintį į nueinančią mane. Prieš pat užsitrenkiant durims pamačiau kaip jis ištiesė į mane vieną ranką tarsi kviesdamas pas save. Galiausiai pasigirdo trinktelėjimas ir užrakto spragtelėjimas...Tuo pat metu pajutau begalinį liūdesį. Tarsi išsiskirčiau su nepaprastai brangiu žmogumi.
--------------------------------------------------------------------------------------------

Kita sapno dalis buvo tamsi, niūri...Kažkokio konflikto sukūryje....jame buvo viena sumaištis. Žiauraus konflikto preižastis buvo odos spalva. Baltieji žmonės nutarė atsikratyti tamsesnio gymio žmonėmis. Išnaikinti visus, kieno oda buvo nors kiek tamsesnė... Per radijo stotis buvo skelbiami miestai, kurie turėjo virsti savotiškais getais. Baltieji žmonės turėjo nedelsdami palikti savo namus tuose miestuose, kol neprasidėdavo žmonių medžioklė. Miestai buvo aptverti, tad pabėgti pasmerktiesiems beveik nebūdavo šansų. Baltieji tamsiaodžius žudė ir kankino be gailesčio, tarsi aukos nebūtų irgi žmonės. Kažkokia masinė psichozė. Pamenu, kaip braunuosi pro sprunkančius iš pasmerktųjų miestų baltuosius , kurie nešė savo baltas subines prie punktų, iš kurių buvo masiškai išvežami į saugesnes teritorijas. O tie kiti buvo paliekami žiauriai mirčiai. Aš buvau baltoji, aukštesnio rango karininkė ir nerealiai piktinausi dėl tokios vykdomos beprotybės. Aš kaip tik išgalėjau stengiausi padėti pasmerktiesiems žmonėms. Pamenu vieną akimirką. Bėgdama pro punktą, kuriame stovėjo autobusas, viena jauna mergina su mažu kūdikėliu ant rankų maldavo baltosios moters išgelbėti bent jos vaikutį. Ta baltoji moteris su skausmu akyse papurtė galvą ir įlipo į vidų. Moteris su kūdikiu suklupo ant kelių, kažkuris skubantis paspyrė ją...Aš pribėgau, čiupau merginą už alkūnės , stipriai trūktelėjau link savęs ir tyliai sušnabždėjau punkto numerį, kurį kontroliavo mano pavaldiniai, taip pat nepritariantys šiam absurdui. O aš toliau tęsiau savo rodos beviltišką kelionę miesto gatvėmis, ieškodama ir šluodama nuo kelio baltuosius žudikus, kurie tik naudojosi šiuo konfliktu patenkinti savo nesveikus, iškrypėliškus troškimus. Man širdį drąskė mintis, kad tiek daug nekaltų žmonių miršta.. Pavyzdžiui mano dūšią dar ilgą laiką po sapno draskė toks siaubingas vaizdas, kad niekada nenorėčiau ir nelinkėčiau tokio pamatyti nei sapne nei filme nei tikrovėje (nors aišku mūsų pasaulyje vyksta ir dar šlykštesni dalykai).. Žinote, kaip katinai žaidžia su pelėmis iki jas suėsdami? Tai va, buvo panašus atvejis tik skirtumas buvo tas, jog tos "pelytės" buvo tamsiaodės mergytės. Jos buvo mažutės dar, ne vyresnės nei 10 ir 8 metukų. Vyresnioji gynė savo mažąją sesutę. Jos slapstėsi už sugriauto pastato sienos, bet ką ji galėjo padaryti prieš du suaugusius vyrus. Ypač kai abu buvo ginkluoti iki dantų. Jie šaipėsi ir gąsdino jas, puldinėjo ir atsitraukdavo, trenkdavo iš kumščio ir vėl žvengdavo. Mergytės laikėsi drąsiai. Jie turėjo keistus šautuvus, kurie šaudė spygliniais/adatiniais š0viniais. Vieną šovinį sudaro 10 aštrių panašiai 15 cm ilgio spyglių. Kol vyresnioji puolė vieną pernelyg arti jų priartėjusį vyrą, kitas nusitaikė į mažylę. Ji sustingo...Išš0vė...vieną vienintelį kartą.. Spygliai susmigo į mažą jos kūnelį. Suklykusi vyresnioji su neviltimi ir aklu įniršiu puolė šovusįjį, bet....ji buvo tik vaikas. Smūgis ir iš paskos sekęs šūvis nunešė ją į tamsos ir užmaršties pasaulį.
Aš nieko negalėjau padaryti...čia buvau tik stebėtoja, kuriai buvo lemta pamatyti žmonių žvėriškumo laipsnį...Bet tas negalėjimas nieko padaryti ar pakeisti kankina labiau nei didžiausia fizinė kančia.
-------------------------------------------------------------------------------------------

Veiksmas šiame sapno fragmente tęsėsi ir toliau tik aš jau visiškai nieko nebeprisimenu, bet man užteko ir to ką mačiau šioje dalyje..

žaibo nutviekstas namas

Iš kart atsiprašysiu, kadangi tai nėra pats tinkamiausias sapnas kuri derėtų pasakoti..
Nežinau kodėl, bet gal todėl, kad tai paskutinis mano įrašas popieriniame sapnų dienoraštyje( kaip man gaila, kad jo įrašų nepratęsiau, dabar tikrai turėčiau ką papasakoti). Šis įrašas taip pat susijęs ne su manim, o su mano išgalvotu personažu Eolh.
gommene , kadangi sapnas kažkaip siaubingai shoujo...



Lauke lijo. Smarkiai. Namas dviaukštis. Paradinės durys atlapotos. Nuo visų kraštų varva. Lyja. O namas, jo vidus, atrodo tarsi apšviestas begalinės mėnulio šviesos. o gal tai buvo niekada nenutrūkstantis žaibas?

Eolh, tarsi nerami siela, blaškėsi po namus ir laukė. Jo.Ko? Ji pati nesuprato, bet puikiai žinojo jis retkarčiais ateina ir užpildo tą tuštumą. Kokią tuštumą, ji taip pat nesuprato.
Jis? Kaip jį apibūdinti? Jis yra padaras. Ta lipni ir baisi tamsa. Jis yra padaras kuris kelia šiurpą. Jis padaras ateinantis su nakties tamsa. Gal būt lietum ir audrom. Jis tas padaras, nenusakomas žodžiais. Jis atneša tik jausmą. Jausmą krūtinėje stovinčio didžiulio svorio, kuris spaudžia, bei griaužia gerklę..Kyla ja. tiksliau kyla bronchais. tarsi įkvėptum baimę, o iškvėptum kažkokį neaiškų sumišusį jausmą, kurį galėtume pavadinti jauduliu. Kaip nupasakoti tą jausmą, kai buvusi tuštuma staiga užsipildo? ir kai staiga ta tuštuma vėl atsiveria?
Jis ateina. Bet jis ne žmogus. Jis nakties padaras. Jis tas kuris ateina ir išeina bet kada..
O Eolh lieka laukti. Laukti jo vėl pasirodant. Kartais jai atrodo, kad, tas padaras, tai tik jos vaizduotės padarinys, kad jo iš tiesų nėra. ir kad tas padaras egzistuoja kažkuo panašiu į normalų žmogų tik trumpą akimirką.
Eolh mano, kad jis demonas. Niekada jo nepaklausė, kas jis toks.


okey..parašiau ir iškart kilo noras ištrint..na, bet susilaikysiu...labai jau švelnus tas mano sapnas XD
bet parašiau tai tegu lieka

Pasaulio pabaiga ?

Na ką, turėdamas laiko sumasčiau parašyti savo seną, bet man labiausiai istrigusį ir palikusį didžiausią įspūdį sapną. Na gal visas sapnas bus visiškai nieko ypatingo, bet galas jo (kurio žodžiais aprašyt neįmanoma, o tik paviršutiniškai aptart) man asmeniškai įspūdingas.

Sapnas prasideda mašinoje. Aš sėdžiu priekyje, Eglė prie vairo, Dalia gale, toje pusėje kur Eglė. Taip pat gale sėdi dar du žmonės, tačiau negaliu garantuoti, kuris iš šių variantų: Rasa ir Laimis, Gu ir Laimis, Rasa ir Gu (Greičiausiai Rasa su Laimiu, nes atrodo buvo vaikinas vienas iš gale sėdinčių žmonių). Taipogi jei kądomina mašinos modelis tai (jei gerai pamenu), buvo audi.

Buvo šilta ir saulėta vasaros diena. Visi buvo geros nuotaikos, apie kažką šnekėjomės. Eglė buvo daugiau susikaupusi ties vairavimu, tad ji buvo tylesnė nei mes visi likę. Mes važiavom laukų bei miško keliukais, vingiuoti - tai nuo kalno tai į kalną. Taip ir važiavom šnekėdamiesi, kol atvažiavom ten kur mes ir norėjom - parką (Po sapno man buvo šovusi mintis, kad ten buvo poligonas). Kad į tą parką įvažiuoti, reikėjo su mašina užvažiuoti į gan statoką kalną. Pats tas takelis buvo drėgnas (gal vakar lijo čia lietus?), tad kylant mašina šiek tiek čiužinėjo. Užkilom. Prieš mūsų mašiną išdygo kariškis, kuris paliepė sustoti. Sustojom ir išlipom. Kariškis nurodė mums keliuką į parką, tad visi, išskyrus mane, patraukė ten kur nurodė kariškis. Aš prieš visiems nueinant, paėmiau iš Eglės mašinos raktus. Kodėl aš likau ir taip padariau? O gi todėl, kad mašina stovėjo grynai ant to keliuko į kalną, tad kiti lankytojai nelabai būtų galėję pravažiuot. Priėjau aš prie to kariškio ir paklausiau, kur galėčiau pastatyti mašiną. Jis man nurodė vietą ant kalno, prie prasidedančio miško, į šalikelę. Taip ir padariau - atsisėdau mašinon ir nuvažiavau į tą vietą. Pastatęs pastebėjau, kad iš karto nuo čia kur pastatyta mašina, prasideda nuokalnė. Apsidairius, matosi gražus vaizdas: visur laukai - nei vieno medžio, o toleliau prasideda kalnas, tokio pačio aukščio kaip ir šis ant kurio stoviu. Skirtumas tik tas, kad ten taip pat nei vieno medžio, o čia didelis gražus miškelis. Apsisukau ir nusprendžiau eiti ten kur nuėjo visi. Pakeliui pamačiau du dalykus, kurie ytin patraukė mano dėmesį: Tankų išvažinėtas miško takelis (purvas, ir vikšrų žymės juodžemyje) bei tolėliau padėta pusė tanko/dalis tanko ( nebuvo vikšrų ir visos tos dalies per kur eina vikšrai, kitaip tariant tik viršutinė tanko dalis). Tokį dalyką iš taip arti pirmą kartą mačiau tai buvo šiokia tokia egzotika, bet tuo pačiu ir kažkoks vidinis nerimas bei jaudulys. Apžiūrėjęs iš arčiau tanko viršutinę dalį patraukiau ten kur ir visi. Į ten vedė gražus, pramindžiotas miško takelis, apsuptas medžių. Jis buvo nuo kalno (leidžiausi žemyn). Pats takelis nebuvo tiesus, o ejo kaip spiralė - į dešinę pusę. Buvo labai jauki aplinka. Likus kokiems 50 žingsnių iki priėjimo prie visų, atsisukęs į dešinę pamačiau labai dailią pievutę miško apsuptyje - iš karto pasijautė saugomas, sutvarkytas gamtos kampelis. Toje pievutėje buvo keletas žmonių, tačiau per daug į juos dėmesio nekreipiau, nes ieškojau kur buvo nuėję mano kelionės kolegos. Pamačiau, kad visi jie (Eglė, Dalia, Rasa ir Laimis) stovi prie medinio stendo ir jame kažką išskaptuoto skaito. Priėjau prie jų, pasižiūrėjau ką ten gero rašo, bet spėju labai manęs tai nesudomino, kadangi atsikėlęs po sapno neatsiminiau kas buvo ten parasyta. Nusprendžiau nužingsniuoti prie tos gražiosios pievutės, palikdamas juos skaitinėti. Jie paklausė kur einu, o aš atsakiau, kad va čia šalia į tą pievutę. Pamenu, kad nueidamas nuo jų dar buvau vieną kartą atsisukęs pažiūrėti ar jie vis dar ten skaito. Kai vėl atsisukau į tą pievutę, pamačiau vaiką su dideliu balionu (buvo arba mėlynas arba raudonas), bei moterį, jo mamą. Vaikas bėgo su balionu į mano pusę, o mama bėgo paskui jį, prižiūrėdama kad kas nors jam neatsitiktų. Staiga, vaikas per neatsargumą, paleidžia savo balioną iš rankų. Balionas pradėjo skrieti po truputi aukštyn į orą ir vis arčiau manęs (nors atstumas buvo dar koks 10-20 metrų). Vaikas, tai matydamas, pradėjo bėgti link to baliono ir jį bandė pagauti, bet balionas buvo greitesnis, o ir aukštis jau buvo neįkandamas vaikui pasiekt... Bet jis vistiek stengėsi jį pasiekt. Mama pradėjo jį gaudyti, bet su aukštakulniais sunkiai tai sekės padaryti.

Matydamas tokį vaizdą,pradėjau bėgti link baliono. Bėgti greitai, kad tik suspėti jį pagriebti. Tiesą sakant neketinau to daryti sąmoningai, mane kažkas iš mano vidaus pastūmėjo tą padaryti, lyg nekontroliuočiau savo kūno. Taip sugebėjau pagauti tą balioną. Kai probėgo vaikas, aš pasilenkiau ir padaviau jam tą balioną. Buvo malonu matyti jo laimingas akis. Tada pažiūrėjau tolėliau: jo mama vis dar bėgo link manęs ir vaiko visa uždusus. Vaikas man padekojo ir nulėkė link mamos. Aš atsitiesiau ir jau norėjau pasisukti link draugų...

---------------------------------------------------------------------------------------------------

Pradėjau suktis link tos pusės ir būtent tuo momentu įvyko tai, ko negaliu paaiškinti žodžiais.

Tai buvo kažkas tokio, kas netelpa į jokius žmogaus suvokimo rėmus!

Tai buvo tai, po ko aš prabudau išpiltas šalto prakaito.

Tai buvo tai, po ko mano širdis galvojau iššoks iš kūno.

Tai buvo tai, po ko aš sunkiai atgavau kvapą.

Tai buvo tai, po ko, galima sakyti, atsibudau sedėsenoje, o ne gulintis jau, nes tiesiog pašokau iš tos lovos.

Tai buvo tai, po ko aš gavau tokią dozę adrenalino, kad nežinau ar begausiu kada tiek savo gyvenime.

Tai buvo kažkas didinga, neapsakoma ir kartu siaubinga, mistiška, žaibiška, galinga ir kaip minėjau - nesuvokiama protu.

Kas tai buvo? Aš pats sunkiai suvokiu. Žinau tik tiek, kad nespėjęs atsisukti viskas totaliai sutemo, bet ne daugiau nei 1sec. , tada pradėjo baisiai baisiai spiginti ir taipogi kokią 1sec., tada vėl toks pat scenarijus ir vėl ir vėl...

Bet tai ne viskas, prie viso šito, tokiu pačiu intervalu vyko kitas reiškinys - toks jausmas kad arba saulė arba mūsų planeta būtų pradėjusi suktis nežmonišku greičiu (Tokia hipotezė pateisintų tuos 1sec. šviesos ir tamosos maišymąsi).

Ir lygiai tuo pačiu metu, kai būdavo tie 1sec. trukmės spiginimai, aš sugebėjau du kartus užfiksuoti savo akimis kažką didelio, nežmonišku greičiu lekiančiu iš dangaus.

Supraskit, viskas vyko žaibišku greičiu, sunku suprasti kas daro aplinkui. Spėjau nugirsti tik panikos šūksnius.

Ir staiga aklina tamsa ir iš karto prabudau. Kaip minėjau, tiesiog staigiai atsikėliau iš lovos (iš gulėjimo pozicijos į sedėjimo poziciją, kaip kad per filmus po košmarų žmonės pašoksta).

Galiu tik pasakyti, kad žodžiais to neperteiksiu. Tą reikia pamatyti ir pajausti. Tikrai man šis sapnas įstrigo ilgam atmintyje (1.5-2 metai) ir turbūt dar ilgam pasiliks ten...

Viena labai unikali detalė sapne:

Tuo metu kai sapnavau šį sapną, pažinojau Eglę ir atrodo dar (gal) Dalią. Dar yra minimalus šansas kad esu matęs iki sapno  (labai labai maža tikimybė) Rasą. Tačiau Laimio 100% ne!

Remiuosi pagal tai, kad kai tik susipažinau su jais, man jie kažką priminė, o paskui prisiminiau iš kur...

Vat kaip kartais idomiai būna. Belieka galvoti kaip tik nori, bet nieko čia neprigalvosi.

Avarija

Štai naujausias mano sapnas.

Veiksmo vieta buvo mano kaimas. Jo neaprašinėsiu kadangi tai nėra didėlės svarbos, ar neturėjo įtakos, sapnui. Pakanka įsivaizduoti paprastą vienkiemį.

Sapna dalyvavau aš, bei mano keli pažystami, kaimynai, kurie gyveno tame kaime. Vienas iš pažystamų buvo, dabar jau 30 metų vyras.

Sapnas prasidėjo nuo to, jog mes kažką dirbom. Negaliu pasakyti ką, bet tai turbūt buvo paprasti kaimo darbai (gal su šienu?). Kai pabaigėme darbus, mes nuėjome į kažkokią organizuojamą šventę (gal kažkieno gimtadienis ar kažkas panašaus). Sename name susirinko nemažai žmonių (50-100), tad buvo gan ankšta, bet linksmumas nuo to nesumažėjo. Taip bešvęsdami, sulaukėme ryto. Dauguma jau buvo išsiskirstę. Aš buvau gan įkaušęs, o mano pažystamas negėrė nei lašo (realiame gyvenime turėtų būti atvirkščiai). Kadangi į šią šventę atvykau su mašina, o po šventės to su ja išvyktiti negalėjau (policija, atimtos teisės, ar dar kokia nelaimė - nenoriu rizikuoti), tad maniau kad teks pėdinti pesčiomis iki ten kur gyvenau. Tačiau, prie manęs priėjęs pažystamas pasisiūlo mane pavežėti į namus. Aišku, už tokią paslaugėlę pasiprašė, kad užsuktumėme dar kai ką aplankyti. Na aš aišku sutikau, nes pėdinti namo pėsčiomis tikrai tingėjau. Taip ir pajudėjome. Važiavome miško takeliais bei kalneliais, netgi kalnais. Taip bevažiuojant mes ytin diskutavom apie kažką (nepamenu ką). Tas labai turėjo neigiamos įtakos jo vairavimui. Užsiplepėję npamatėm jog ant kalno buvo didelis posūkis. Kai jis buvo pastebėtas, jau buvo per vėlu išvengti to kas įvyko. O įvyko tai, jog mes tiesiog nuskridom nuo to kalno: mašina vartėsi, kelis kartu trenkėsi i medžius. Nieko nepamenu. Ligoninė. Nepamenu. Atmerkiu akis - ligoninės palata. Esu visas sutvarstytas. Taip pragulėjau toje palatoje labai ilgą laiką. Paskui išleido. Tačiau nors ir išleido, buvau visas sutvarstytas. Toks sugryžau į kaimą. Ten atsigavęs nuėjau aplankyti savo to pažystamo. Kai jį pamačiau, nukratė vidinis drebulys: jo veidas buvo sudėtas atskiru odos gabalų - atrodė klaikiai. Jis pats vis dar gulėjo lovoje - spėju buvo gerai aplaužyti kaulai. Mes šiek tiek pasišnekučiavome, o po pokalbio pasukau namo. Kai sugryžau buvo nuspręsta man nuimti tvarščius. Buvau nusiteikęs optimistiškai, kadangi man beveik niekas nelūžo, jaučiausi jau gerai, skausmai nekamavo, lovoje negulėjau tiek kiek mano pažystamas, bet... Bet kai nuėmė tvarščius, nusprendžiau žvilgtelėti į veidrodį. Pusė veido buvo tvarkoje, kita pusė.. kažkokia gerokai išpūsta ir sulypdyta is odos atplaišų. Jei bandant žiūrėti bendrą veido vaizdą, atrodė kaip storaveidės merginos (atsiprašau už išsireiškimą, bet tai geriausiai apibūdina tai ką pamačiau veidrodyje), nes kaip minėjau veidas labai išsipūtęs/užtinęs. Vaizdelis nekoks.. Pajaučiau širdį tuštumo, nepilnavertiškumo jausmą. Tada aš supratau, kodėl visi į mane taip žvelgė. Nuo tada man tie žvilgsniai, kaip adatomis, varstė širdį. Išėjęs į laiką pradėjau gailėtis viso šio atsitikimo: kaltinti save, kaltinti kitus.. Jaučiau, kad tokios išvaizdos busiu atstumtasis, manimi niekas nesidomės.. Tuo metu liejos daug tokių ir panašių minčių, o tada ir prabudau.

Prabudęs jaučiau, kad man baisiai skauda visus raumenis. Kažkaip labai neįprasta. Dabar berašydamas šį sapną tas skausmas vis dar toks pat. Lygiai toks pat (stiprumo) kaip ir ryte buvo. Idomu ar čia ta avarija kažkuom siejasi su šiuo skausmu?

Pradžiai

Sveiki. Na štai, pagaliau ir aš gavau galimybę retsykiais pašiurpinti pasaulį savo naktinėmis vizijomis :)
Hmmm.... kokios jos būna? Pačios įvairiausios, dažniausiai spalvotos, labai intensyvios ir.... žodžiu, kurį laiką nubudusi dar turiu gerokai pasvarstyti apie tai, ar aš tikrai nubudau, kelinta šiandien diena, ar nevėluoju į darbą (dažniausiai vėluoju) ir ar kitą naktį vėl galiu tikėtis skrieti motociklu su Tomu Cruise'u... būdama saldainio popierėliu, prilipusiu prie jo motociklo padangos. Šiek tiek beprotiškos.... et, kam tas protas sapne. Ten veikia aukštesnės jėgos.

1. Senoliai | 2. Bokštas/stulpas

Taigi,

Kodėl būtent tokį pavadinimą uždėjau? Ogi todėl, kad papasakosiu du sapnus, iš kurių pirmasis labai trumpas, o antrojo pamenu tik galo fragmentus.

1. Senoliai

Sapnas prasideda namuose (bentjau panaši aplinka kaip namų, tik kad dar reiktų išgriauti kaimynei sieną (bet tik vidurį sienos - kaip valgyklose būna tokiakiarymė kur lėkštes dėt bet per visą kambarį nusidriekus) ir prasiplatinti butą :D ). Neįprasta buvo ir tas, jog namuose gyveno ne tik aš ir mano šeima, bet ir dvi nepažystamos merginos: viena iš jų buvo pagal išvaizdą sprendžiant studentė (pagal amžių), o kita buvo mokyklinio amžiaus (kazkur 7-tokė).

Sėdžiu aš prie savo kompiuterio, kažką jame skaitau. Prie pat manęs langas į lauką. Kartkartėm žvilgteliu pro tą langą pailsint akis. Tuo metu į kambarį įžengė ta jaunesnioji (mergaitė). Žinau, kad ji kažkokios paslaugos norėjo, bet nepamenu kokios - lyg ir interneto, ar kažko panašaus. Po kažkurio laiko man išėjo jos atsikratyti. Dar kartą žvilgtelėjau pro langą. Tuo metu lauke žaidė vaikai, lakstė į kalną, nuo kalno (turbūt gaudynes žaidė). Taip į juos bežiūrėdamas, staiga išvydau keisčiausią vaizdą: Po kaire puse, tokio pačio lygmens kaip ir mano aukštas (3 aukštas), iš mano pusės (ne į mane, o nuo manęs) matau kaip eina trys senyvi žmonės (senukai). Bet eina ne šiaip sau, o ore! Senukai eina lėtai, susilenkę, bet be lazdų... Du iš jų (du iš kairės), eina prie pat vienas kito, o trečiasis per kokius tris žingsnius šoniau.  Aš pasimečiau iš nuostabos ir tokios mistikos. Tik staiga vienas iš senolių (vidurinysis) klumpa ant kelių (nusilpo) ir visgi ne ant oro o... krenta žemyn. Kairėje esantis senolis sugebėjo pastvert krentantį senolį už rankos ir bandė laikyt. Trečiasis (dešininis) stengės kuo greičiau ateiti padėti laykiti antrajam, bet jis nuo senatvės negalėjo greitai judėt, tad ėjo vistiek labai lėtai.. Tik staiga!... Kai beveik trečiasis senolis beveik pasiekė tuosdu senolius, kairysis senolis nebeišlaikė to viduriniojo ir jis pradėjo krist žemėn. Taip ir sulindo žemėn nepalykdamas jokios žymės ant žemės, o vaikai viso šio įvykio taip pat visiškai nematė (aš vienintelis tai regėjau). Tai pamatęs, stvėriau mobilų ir bandžiau prisiskambint Daliai ir Eglei (neatsimenu kieno pirmą numerį rinkau - ne ėsmė). Deja, nei viena iš jų nekėlė ragelio. Kai po to iš karto atsisukau pažiūrėti pro langą ką daro tie likę du senukai, jau jų nebuvo.. Taip ir nesužinojau kas jie ir koks jų likimas..

2. Bokštas/stulpas

Sapnas blankus, neaiškus. Pamenu tik kelis fragmentus.

Viskas vyko prie mano namų tik kaip visada, būna vis kažkas modifikuota. Šį kartą tai buvo labai didelis bokštas/stulpas. Jis buvo išskirtinis tuom, kad jis buvo labai aukštas (minimum 20 aukštų namo ilgio) bei plonas (plonesnis už stelmužės ąžuolą). Taip pat jis stovėjo ten kur vyko statybos, o jis taipogi buvo nepabaigtas iki galo statyti.

Taigi, veiksmas prasidėjo vėlyvą naktį. Nežinau ką aš veikiau tokiu laiku , bet žinau kad begiojau, lyg būtume žaidę su kažkuo gaudynes (Taip - aš buvau vaikas sapne), tik vienas aspektas įdomus - aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Begiojau po tas statybas, nuo kažko slėpiaus, po to taip ir nepamenu kaip atėjo rytas. Išaušo. Aš nubėgau ant šalia namų esančio kalno, prabėgau daug pažystamų vietų kur, kaip dabar atsimenu, teko begioti realiai mažam. Taip bėgdamas kur akys veda,  apibėgau nemažą ratą ir gryžau prie namų. Tada man šovė į galva mintis nubėgti į tas statybas prie to bokšto/stulpo (iš smalsumo). Nubėgau, stoviu prie bokšto.stulpo - apžiurinėju jį. Jis niekuom neypatingas, tik kad, kaip jau minėjau: aukštas, plonas ir nebaigtas statyti.

Iš tikro aš net nežinau ką pridirbau, žinau tik tiek kad KAI JAU pridirbau - buvo per vėlu kažką atitaisyti - bokštas/stulpas pradėjo svyruot. Pamatęs tai kiek įmanydamas skuodžiau link miško (reikia perbėgt gatvę), tada į kalną. Atsisukau ir kaip tik tuo metu matau kaip tas bokštas/stulpas virsta. Virsta ne bet kur, o tiesiai į ten kur aš gyvenu - į namus. Buvo didelis bubum. Iš bokšto/stulpo nieko neliko, tik cemento, betono didėlė, nusijuosusi išilgai krūva. Gatvė tapo nepervažiuojama, mūsų namui taip pat teko nemažas apgriovimas. Aš visas išsigandęs bėgau į namus, nes bijojau būti apkaltintas šiuo įvykiu. Aišku iki lauko durų voliojosi dideli betono gabalai, bet tas nesutrukdė man įeiti į laiptinę, o įėjęs skuodžiau laiptais aukštyn į namus. Beskuosdamas, matau kad visur laiptinės langai sudaužyti, visur mėtosi betono gabalai bei šukės, bendrasis balkonas apgriautas. Išgastis mano paduose. Atsidariau buto duris įbėgau, tėvų nėra, langai taip pat išbarškinti. Įbėgau į virtuvę ir pradėjo skambėt man žadintuvas..

Vėl tas prakeiktas žadintuvas! :)