Pasaulio pabaiga ?

Na ką, turėdamas laiko sumasčiau parašyti savo seną, bet man labiausiai istrigusį ir palikusį didžiausią įspūdį sapną. Na gal visas sapnas bus visiškai nieko ypatingo, bet galas jo (kurio žodžiais aprašyt neįmanoma, o tik paviršutiniškai aptart) man asmeniškai įspūdingas.

Sapnas prasideda mašinoje. Aš sėdžiu priekyje, Eglė prie vairo, Dalia gale, toje pusėje kur Eglė. Taip pat gale sėdi dar du žmonės, tačiau negaliu garantuoti, kuris iš šių variantų: Rasa ir Laimis, Gu ir Laimis, Rasa ir Gu (Greičiausiai Rasa su Laimiu, nes atrodo buvo vaikinas vienas iš gale sėdinčių žmonių). Taipogi jei kądomina mašinos modelis tai (jei gerai pamenu), buvo audi.

Buvo šilta ir saulėta vasaros diena. Visi buvo geros nuotaikos, apie kažką šnekėjomės. Eglė buvo daugiau susikaupusi ties vairavimu, tad ji buvo tylesnė nei mes visi likę. Mes važiavom laukų bei miško keliukais, vingiuoti - tai nuo kalno tai į kalną. Taip ir važiavom šnekėdamiesi, kol atvažiavom ten kur mes ir norėjom - parką (Po sapno man buvo šovusi mintis, kad ten buvo poligonas). Kad į tą parką įvažiuoti, reikėjo su mašina užvažiuoti į gan statoką kalną. Pats tas takelis buvo drėgnas (gal vakar lijo čia lietus?), tad kylant mašina šiek tiek čiužinėjo. Užkilom. Prieš mūsų mašiną išdygo kariškis, kuris paliepė sustoti. Sustojom ir išlipom. Kariškis nurodė mums keliuką į parką, tad visi, išskyrus mane, patraukė ten kur nurodė kariškis. Aš prieš visiems nueinant, paėmiau iš Eglės mašinos raktus. Kodėl aš likau ir taip padariau? O gi todėl, kad mašina stovėjo grynai ant to keliuko į kalną, tad kiti lankytojai nelabai būtų galėję pravažiuot. Priėjau aš prie to kariškio ir paklausiau, kur galėčiau pastatyti mašiną. Jis man nurodė vietą ant kalno, prie prasidedančio miško, į šalikelę. Taip ir padariau - atsisėdau mašinon ir nuvažiavau į tą vietą. Pastatęs pastebėjau, kad iš karto nuo čia kur pastatyta mašina, prasideda nuokalnė. Apsidairius, matosi gražus vaizdas: visur laukai - nei vieno medžio, o toleliau prasideda kalnas, tokio pačio aukščio kaip ir šis ant kurio stoviu. Skirtumas tik tas, kad ten taip pat nei vieno medžio, o čia didelis gražus miškelis. Apsisukau ir nusprendžiau eiti ten kur nuėjo visi. Pakeliui pamačiau du dalykus, kurie ytin patraukė mano dėmesį: Tankų išvažinėtas miško takelis (purvas, ir vikšrų žymės juodžemyje) bei tolėliau padėta pusė tanko/dalis tanko ( nebuvo vikšrų ir visos tos dalies per kur eina vikšrai, kitaip tariant tik viršutinė tanko dalis). Tokį dalyką iš taip arti pirmą kartą mačiau tai buvo šiokia tokia egzotika, bet tuo pačiu ir kažkoks vidinis nerimas bei jaudulys. Apžiūrėjęs iš arčiau tanko viršutinę dalį patraukiau ten kur ir visi. Į ten vedė gražus, pramindžiotas miško takelis, apsuptas medžių. Jis buvo nuo kalno (leidžiausi žemyn). Pats takelis nebuvo tiesus, o ejo kaip spiralė - į dešinę pusę. Buvo labai jauki aplinka. Likus kokiems 50 žingsnių iki priėjimo prie visų, atsisukęs į dešinę pamačiau labai dailią pievutę miško apsuptyje - iš karto pasijautė saugomas, sutvarkytas gamtos kampelis. Toje pievutėje buvo keletas žmonių, tačiau per daug į juos dėmesio nekreipiau, nes ieškojau kur buvo nuėję mano kelionės kolegos. Pamačiau, kad visi jie (Eglė, Dalia, Rasa ir Laimis) stovi prie medinio stendo ir jame kažką išskaptuoto skaito. Priėjau prie jų, pasižiūrėjau ką ten gero rašo, bet spėju labai manęs tai nesudomino, kadangi atsikėlęs po sapno neatsiminiau kas buvo ten parasyta. Nusprendžiau nužingsniuoti prie tos gražiosios pievutės, palikdamas juos skaitinėti. Jie paklausė kur einu, o aš atsakiau, kad va čia šalia į tą pievutę. Pamenu, kad nueidamas nuo jų dar buvau vieną kartą atsisukęs pažiūrėti ar jie vis dar ten skaito. Kai vėl atsisukau į tą pievutę, pamačiau vaiką su dideliu balionu (buvo arba mėlynas arba raudonas), bei moterį, jo mamą. Vaikas bėgo su balionu į mano pusę, o mama bėgo paskui jį, prižiūrėdama kad kas nors jam neatsitiktų. Staiga, vaikas per neatsargumą, paleidžia savo balioną iš rankų. Balionas pradėjo skrieti po truputi aukštyn į orą ir vis arčiau manęs (nors atstumas buvo dar koks 10-20 metrų). Vaikas, tai matydamas, pradėjo bėgti link to baliono ir jį bandė pagauti, bet balionas buvo greitesnis, o ir aukštis jau buvo neįkandamas vaikui pasiekt... Bet jis vistiek stengėsi jį pasiekt. Mama pradėjo jį gaudyti, bet su aukštakulniais sunkiai tai sekės padaryti.

Matydamas tokį vaizdą,pradėjau bėgti link baliono. Bėgti greitai, kad tik suspėti jį pagriebti. Tiesą sakant neketinau to daryti sąmoningai, mane kažkas iš mano vidaus pastūmėjo tą padaryti, lyg nekontroliuočiau savo kūno. Taip sugebėjau pagauti tą balioną. Kai probėgo vaikas, aš pasilenkiau ir padaviau jam tą balioną. Buvo malonu matyti jo laimingas akis. Tada pažiūrėjau tolėliau: jo mama vis dar bėgo link manęs ir vaiko visa uždusus. Vaikas man padekojo ir nulėkė link mamos. Aš atsitiesiau ir jau norėjau pasisukti link draugų...

---------------------------------------------------------------------------------------------------

Pradėjau suktis link tos pusės ir būtent tuo momentu įvyko tai, ko negaliu paaiškinti žodžiais.

Tai buvo kažkas tokio, kas netelpa į jokius žmogaus suvokimo rėmus!

Tai buvo tai, po ko aš prabudau išpiltas šalto prakaito.

Tai buvo tai, po ko mano širdis galvojau iššoks iš kūno.

Tai buvo tai, po ko aš sunkiai atgavau kvapą.

Tai buvo tai, po ko, galima sakyti, atsibudau sedėsenoje, o ne gulintis jau, nes tiesiog pašokau iš tos lovos.

Tai buvo tai, po ko aš gavau tokią dozę adrenalino, kad nežinau ar begausiu kada tiek savo gyvenime.

Tai buvo kažkas didinga, neapsakoma ir kartu siaubinga, mistiška, žaibiška, galinga ir kaip minėjau - nesuvokiama protu.

Kas tai buvo? Aš pats sunkiai suvokiu. Žinau tik tiek, kad nespėjęs atsisukti viskas totaliai sutemo, bet ne daugiau nei 1sec. , tada pradėjo baisiai baisiai spiginti ir taipogi kokią 1sec., tada vėl toks pat scenarijus ir vėl ir vėl...

Bet tai ne viskas, prie viso šito, tokiu pačiu intervalu vyko kitas reiškinys - toks jausmas kad arba saulė arba mūsų planeta būtų pradėjusi suktis nežmonišku greičiu (Tokia hipotezė pateisintų tuos 1sec. šviesos ir tamosos maišymąsi).

Ir lygiai tuo pačiu metu, kai būdavo tie 1sec. trukmės spiginimai, aš sugebėjau du kartus užfiksuoti savo akimis kažką didelio, nežmonišku greičiu lekiančiu iš dangaus.

Supraskit, viskas vyko žaibišku greičiu, sunku suprasti kas daro aplinkui. Spėjau nugirsti tik panikos šūksnius.

Ir staiga aklina tamsa ir iš karto prabudau. Kaip minėjau, tiesiog staigiai atsikėliau iš lovos (iš gulėjimo pozicijos į sedėjimo poziciją, kaip kad per filmus po košmarų žmonės pašoksta).

Galiu tik pasakyti, kad žodžiais to neperteiksiu. Tą reikia pamatyti ir pajausti. Tikrai man šis sapnas įstrigo ilgam atmintyje (1.5-2 metai) ir turbūt dar ilgam pasiliks ten...

Viena labai unikali detalė sapne:

Tuo metu kai sapnavau šį sapną, pažinojau Eglę ir atrodo dar (gal) Dalią. Dar yra minimalus šansas kad esu matęs iki sapno  (labai labai maža tikimybė) Rasą. Tačiau Laimio 100% ne!

Remiuosi pagal tai, kad kai tik susipažinau su jais, man jie kažką priminė, o paskui prisiminiau iš kur...

Vat kaip kartais idomiai būna. Belieka galvoti kaip tik nori, bet nieko čia neprigalvosi.