FLCL

Žinote, kodėl taip pavadinau(FLCL) savo sapną?ogi todėl, kad tai yra "sąmonės galia". Tiksliai nepamenu, bet regis mangoje buvo iššifruota tai būtent taip.
Nepasakosiu pradžios, nes kaip ir ne tame esme, pats įdomumas prasidėjo vėliau.
Šis sapnas suteikė man neišdildomų įspūdžių. Pabandykite įsijaust.

Esu pastate kuris turi be galo daug stiklinių konstrukcijų. Šis pastatas erdvus, su holu. Šviesa nuostabiai gražiai krinta pro stiklinius holo langus. (Įsivaizduokite tą vakaro-dienos šiluma, manau tai buvo vasaros pabaiga). Lipu laiptais, bet staiga suvokiau, kad be galo skubu į viršų, net nenutuokiu kodėl, bet man būtinai reik kažkur nubėgt. Lekiu laiptais viršun, kai apima jausmas jog galiu skrist (nesistebėkime, pastaruoju metu jau nebemoku sapnuose vaikščiot, visur skraidau)..
Sąmonės signalas -- kažkokios sudėtingos fizikinės formulės apdorojamos mano smegenyse, tačiau tas vyksta akimirksniu, diskomforto nepajuntu-- skrieju laiptais aukštyn, jaučiu kaip paklūsta oro srovė, kūnas susilieja su materija aplinkui. (Na, bet šis pavyzdys netinkamas tam ką aš noriu papasakot. Reikia tai patirti. Šis skrydis ne toks kaip dažniausiai sapnuose būna, jis kitoks)
Viršutiniame aukšte sustoju, bet nenusileidžiu ant žemės. Vis dar sklandau. Mano kojos kokie 10cm nuo žemės. Esu parduotuvėlių aukšte. Viskas dar uždaryta, tačiau pardavėjos jau dirba. Tvarkosi. Pajudu į priekį. SIENA.
Sąmonės signalas -- konvertuojama info, sužinau duomenis apie sienos sudėti ir molekules -- pajudu prie sienos sutampu su ja. Ribos nebeegzistuoja, galiu eit per bet ką bet kaip, kiaurai išilgai.. Nepaprastas jausmas, tarsi būtų atsivėrusios neribotos galimybes, apima euforija.
bet..
Kaip reaguotumėt jei jūsų parduotuvėje atsidurtų mergina einanti kiaurai sienas, bei sklendžianti ore. Kilo panika. Visos spiegė, bei rėkė kažkokius užgaulius žodžius, taip pat visos apie saugos pažeidimą pranešė apsaugai. Vėliau kažkokiu būdu jos įgavo drąsos ir bandė mane pagauti.
O man tai tebuvo žaidimas, kuris suteikė galimybę kiek siekia mano galios. Žaidžiau su jomis tarsi su marionetėmis. Jos visos skraidė ore, kadangi galėjau keisti atmosferos slėgį, tai buvo lengviau nei lengva.
Tačiau pasirodė jis. Aš jo nepastebėjau. Jis čiupo mane už gerklės ir trenkė į šaldytuvo sieną (gėrimų šaldytuvo).. Siaubingai mane mušė, nesugebėjau niekaip įveikti jo sąmonės galia, nes buvau nuvargusi (juk naudojau sąmonę labai įtemptai).. susikaupiau kovot fiziškai, tačiau merginos jėgos ir vaikino jėgos toli gražu nelygios.. staiga įveikiau atmosferos slėgi ir pakilau, buvau per silpna, kad išsilaikyčiau ore, mane timptelėjo už kojos ir įsviedė į šaldymo kamerą (tokios šaldymo kameros būna tik kūnų užšaldymu užsiimančiose firmose). Jis(nes nežinau kas ten buvo) mane prirėmė prie saldymo sienos. Akimirksniu šalo plaučiai. Skausmas surakino gerklę. Neįsivaizduojat koks klaikus skausmas kai negali įkvėpt oro, kai tavo plaučiai prišalę prie nugaros sienelės. aš miriau.
Sąmonės signalas -- meldžiu, meldžiu, meldžiu, kokia ledo sudėtis..kaip man savo kūną paversti ledu, kaip?...._____

-----
formatavimas---aš pavirtau viena esybe su ledu..


išpsrūdau iš žudiko glėbio.
Man beskrendant iš pastato pagalvojau, kad tik į mane nešautų, nes pirma kulka man reikalinga adaptavimuisi, tačiau kas bus jei kulka pataikys i širdį, arba smegenis.. Skausmas mane numuš žemyn. Be to sąmonė gali ir nesureaguoti.

Tam tikra prasme viskas tuo ir baigėsi. Tačiau sapno pabaigoje sutikau agentę, kuri mane medžiojo, bet ne tam kad nužudytų, jai reikėjo manęs kitiems tikslams..
ji suteikė man nauja tapatybę, o senąją nužudė.viskas labai paprasta. Kas keisčiausia mano naujoji tapatybė buvo vyriška, pamenu pavardę "Koichi" XD japoniška, koks sutapimas XD
štai toks mano sapnas, didžiausia įspūdį palikęs, tačiau nemanau, kad sugebėjau ta įspūdį jums perduot. o gaila, reiktų pajust tą galią..

Aš ir Tu...

Sapnas sapnuotas prieš dvi kažkur savaites apie 1-2h nakties.
Tik prabudęs naktį iš karto užrašiau šį sapną į mobilų tad atkurti problemų nebus, o ir nėra jis labai ilgas (tiksliau pačios pradžios neužrašęs buvau tad ir nepamenu jos :P). Dėl tam tikrų priežasčių delsiau užrašyt sapną, na bet dabar užrašau tai nebesvarbu :)

Esminis dalykas sapno, kad rašysiu jį nestandartiškai - pagrinde pirmuoju bei antruoju asmeniu. Taip geriausiai persiteiks sapnas bei visas sapno grožis...

Buvome susipykę...
Baisiai norėjau susitaikyti su Tavimi, todėl Mums beeinant Kartu keliu ties lukiškių aikšte netoli esančios stotelės, Aš truputi stabtelėjau ir staigiai pribėgęs prie Tavęs iš galo apkabinau. Tai truko apie 5-10 sekundžių. Tada Tu atsistumei, paėjai kelis žingsnius nuo Manęs ir atsisukai į Mane nepatenkintu žvilgsniu. Nuliūdau..
Aš vėl prie Tavęs pribėgau atsiklaupiau ant vieno kelio ir kaip magas iš niekur ištraukiau mažytę gėlytę (ar baltą ar geltoną), bet Tu jos nepriėmei...
Tada Aš išsitraukiau kažkokį daiktą (panašų į dežutę žiedui) iš Savo kišenės ir su dviem suglaustais delnais tiesdamas rankas keliu tai prie Tavęs. Tu atsisakai tai paimti. Aš tada su dviem rankom mestelėjau tai į viršų (3m~) ir iš to daikto išskrido du balti karveliai į priešingas puses. Tu abstulbai ir žvilgtelėjai į Mane. Tada Aš atsikėliau (nes klūpėjau) ir Mano siela tuo momentu išskrido (iš Mano kūno) pažiūrėt reginio kas bus su Mano kūnu (kaip veliau supratau). Kai Mes dviese stovėjome jau abu vienas prieš kitą (1m~ atstumu) iš Mano kūno pradėjo lįsti sparnai. Ne bet kokie sparnai, o aklinai juodos spalvos. Jie lindo Man iš nugaros. Jų dydis buvo stulbinantis, vos ne autobuso dydžio į ilgį ir kaip dviejų autobusų aukščio. Kai jie pilnai išlindo iš Mano kūno, Aš įlindau atgal į Savo kūną ir iš karto jau tuo metu Aš su savo sparnais apkabinau Tave ir prisitempiau Tave prie Savo kūno. Tada apkabinau Tave Savo rankomis, o Mano sparnai susisuko aplink Mus abu. Iš kart po to Aš kažkaip sugebėjau greit pakilt į orą. Aš Tave pabučiavau ir Tu šį kartą Manęs neatstūmei, o priešingai - mėgavomis ilgi ilgu, kupino jausmų, bučiniu...
O Mes pakilom jau aukštai aukštai padangėse...

Pabudau :(

Treniruotė

Šią naktį sapnavau gan absurdišką sapną. Nors jo atsimenu tikrai mažai, bet noriu užrašyti dėl tam tikrų absurdiškų aspektų.

Taigi, pradžios kaip visad nepamenu. Pradedu tik atgaminti kai mes (kokių 5-7 žmonių komanda su kapitonu) atvykome su laivu į kažkokią salą. Išlipome. Saulė šviečia, vandenynas skalauja krantus (sapne neabejojau kad sala vandenyne). Nuotaikos visų geros. Sapne buvo aišku, jog mano komandos nariams čia praleisti laiką nėra naujiena, nes jie jau čia yra buvę. Saloje buvo įvairių objektų , kurių saloje šiaip nelabai būtų (gaila neįstrigo man į galvą kas per objektai buvo pas kitus komandos narius). Kapitonas liepė eit ten kur kiekvienam priklauso, tad visi ir nužygiavo prie kiekvieno objekto (t.y. vienam žmogui vienas objektas). Kadangi aš buvau naujokas tad kapitonas užsiėmė manim t.y. nurodė kur man eiti. Tuo metu supratau: narys prie savojo objekto ar tai susilieja su juo ar kaip, kad įgautų tam tikrų galių. Pamenu kad eidamas iki savojo objekto vienas iš mūsų narių jau buvo ore ir svaidėsi ugnimi iš rankų. Mano objektas buvo truputi toleliau, ėjau nuogomis kojomis, vanduo skalavo krantą ir mano kojas.
Koks mano objektas? Va čia ir buvo absurdiškas dalykas - kokių 10metrų ilgio ir 20metrų pločio šiukšlių krūva - nuostabus objektas.. nuostabus (atsikėlęs pamasčiau kad turėjau tapti garbage man... :D )...
Taigi, sako, jau žinai kaip viska daryt tad gero praktikavimosi, jei kas neaišku bus tai kviesk. Tada jis nuėjo. Na o aš likau stovėt prie tos šiukšlių kruvos (Pastebėjimas - nesmirdėjo ji). Pradėjau daryt kažkokius veiksmus - šiukšlių kruva pradėjo didėt ir apsupinėti mane. Taip ir apsupinėjo kol liko durų pločio plyšys. Pasidarė tamsiau. Priešais mane atsirado ir pradėjo didėti kažkokia juoda skylė. Išsigandau, tačiau smalsumo vedinas toliau žiūrėjau kas bus. Kai skyle tiksliau sakant kvadratas, tapo pusmetrio pločio ir ilgio, jis sustojo didėt. Staiga, iš skylės pradėjo sklisti kažkokie neaiškūs, šaižūs, cypiantys, gergždantys bauginantys garsai. Mano kojos sustingo iš baimės. Vat tada pradėjo iš tos skylės lėtai lįsti daiktai panašūs į rankas. Greičiausiai tai ir buvo rankos, bet išvaizda tikrai ne pasakiška tų rankų: tamsiai žalsvai pilkos spalvos, su kažkokiom labai tamsiom ataugom, ir juodom dėmėm. Storos ataugos panašios į pirštus. Tokių daiktų, rankų lindo apie 5-6. Pradėjau garsiai šaukti. Kai sušaukiau tie daiktai pradėjo plėstis toje skylėje (pora į kampą skylės nuvarė, kelios vidurį pasiliko ir t.t.).
Kai atbėgo kapitonas tos "rankos" buvo išlindusios iki kažkur alkūnės. Kaptionas tai pamatęs griebėsi iš kažkur panašų daiktą į vytelę ir pradėjo visaip mosikuoti priešais tas "rankas" ir per tuos mostus buvo galima ižiūrėti kažkokius geltonos spalvos ruožus. Mosikavo mosikavo jis ten taip ir tos "rankos" pradėjo lėtai pamažu lįsti atgal, o po to kai jos sulindo pradėjo trauktis ir pati skylė.
Aš viską persigandęs stebiu. Kapitonas pabaigęs visą tai pasakė, jog tai labai rėtai pasitaiko, kad tai yra labai pavojingas dalykas ir kitą kartą į visą treniruotę žiūrėčiau atsakingiau (kažkokią ne tokią turbūt kombinaciją dariau prieš tą šiukšlių krūvą).

Tada pabudau.

Kelione per Erdve

Šiąnakt sapnavau tokį keistą sapną. Na jis susidėjo iš 3 dalių, bet 1-osios visiškai neprisimenu, antroji dalis tik nuotrupa ir ji įsisuka į trečiąją dalį.

Visa šeima išvažiavom Panemunėn į svečius pas kažką. Pasibeldėm į duris, taičau niekas neatsiliepė. Nuėjau prie lango ir pažiūrėjau pro jį. Namuose kažkas buvo ir tas kažkas vertė viską ant žemės kažko ieškojo. Pagalvojau kad tai koks užpuolikas ir mudvi su Dalia įsiveržėm į vidų. Pamatęs mus įsibrovėlis spruko pro duris. Sušukau tėčiui:
- Sulaikyk jį!
Tačiau tėtė nespėjo jo sulaikyti ir tas nuskuodė tolyn prie upės. Dalia leidosi jam iš paskos. Ji buvo kažkaip keistai greita, tad ganėtinai greitai jį pagavo. Truputį pakamantinėjom jį, bandėm susisiekt su policija, tačiau mūsų visų signalai buvo dingę. Pats įsibrovėlis panikavo. Jis skubėjo kuo greičiau dingti iš čia. Visąlaik vebleno, kad niekas čia negrįš, nes viskas paskęs. Šeimininkai irgi išvyko.
Mes jį paleidom ir dar kartą apieškojom namą. Buvome antrame aukšte ir radome įjungtą kompiuterį. Ekranas mirgėjo, kartais visiškai išnykdavo vaizdas. Staiga pajutau, kad koja šlampa. Žiuriu, visas pirmas aukštas užsemtas. Galvoju, WTF? Tada brolis sako, kad potvynis prasidėjo, kurį minėjo įsibrovėlis. Mama pažiūrėjusi pro langą teištarė: "Aplink vien vanduo ir sparčiai kyla". Nešneku apie mašiną, kuri jau buvo po vandeniu. Pamačiau žurnalą numestą ant stalo, buvo atverstas puslapis, kuriame buvo gamtos paveiksliukas. Sakau, varom i gamtą :D Pirmiausia pasiunčiau brolį, paskui sesę, tada tėvus ir aš paskutinę. Kai aš "lipau" į paveiksliuką, vanduo jau buvo pakilęs jau visą metrą. O tas "lipimas į paveiksliuką" buvo toks: įsitaisiau taip, lyg ruoščiausi likti kopėčiom žemyn. Paveiksliukas staiga tampa didžiulis. Nuleidau vieną koja, paskui kitą. Jausmas ir vaizdas toks, lyg į vandenį liptum. Na, paskui jau ir panėriau. Esmė ta, kad tai buvo ne paveiksliukas, o vartai į kitą vietą. Tad šitaip kirtom erdvę ir atsidūrėm saugioj vietoj.... :D

Pastatas ant kalno

Parašysiu sapną kurį šianakt sapnavau ir kurio nelabai ketinau dėt, bet... Nesvarbu priežastys, geriau prie esmės :D

Kadangi viso sapno gerai nepamenu, todėl bus sunku jungti kai kurias dalis.
Nepamenu pradžios (nors ji buvo idomi sapno metu), bet žinau, kad aš jau važiuoju iš kažkur moderniu autobusu (modernesniu nei dabartiniai: visokių nematytų daikčiukų elektroninių buvo kurių paskirties nežinau) per panašią į gedimino prospekto gatvę ir išlipau ten kur seimas. Skirtumas tas kad velgi modernesnė vieta, yra daiktų kurie man neaiškūs, prie seimo stotelė įrengta, o pačio seimo pastato nėra. :D

Žinau kad buvau ne vienas, o su kažkuo, bet visiškai nepamenu su kuo, tiksliau ne nepamenu, bet tikrai nežinojau (nepažystu dabar, nors sapne gerai pazinojau. Gal kada ateityje pažinosiu). Taigi, išlipome. Jau vakarojo. Mes nuėjome į pastatą kitoje gatvės pusėje, kur viešbutis turėtų būti, bet aišku, sapne nieko panašaus nėra. Iš pažiuros ten lyg gigantiška parduotuvė ar kažkoks muziejus (labai didelis pastatas). Mes į jį įėjome. Iš karto prie pat kaip kasa ar priimamasis, o toliau viduje labai panašu kaip Belgijos tokia parduotuvių alėja (namai apjungti/apgaupti kaipo apvalkalu ar kažkuo panašiu - sunku paaiškint :P). Ji buvo labai labai didelė, kokių 2-3km ilgio. Nusprendėm pasidairyti ten viduje.

Taip pravaikščioję ir bežiūrinėdami kokią valandelę ar dvi, susiradom pačiam gale pastato (cia viduje) kur atsisėsti: palangę, tačiau lango nebuvo, buvo ušmurytas, tik likus palangė. Atsisėdę, iš kuprinių išsitraukėme maisto (buvo jo ten, kažkokiu būdu) ir pradėjome valgyti, bei šnekučiuotis (apie ką, nežinau).

Taip besišnekant ir bevalgant per garsiakalbį pranešė, kad jie (visas šis kompleksas) jau užsidaro, bet mes galvojom kad dėl keletos minučiu nieko nenutiks, kad dar truputį pasėdėsim ir baigsim valgyti. :)
Deja, klydom. Žiurim, kaip šviesos pradedant nuo mūsų pusės (visgi buvom pačiam gale pastato) pradėjo po viena eile gest arba degt prieblandos režimu. Sunerimom. Greit susipakavom savo valgius į kuprines ir pradėjom lėkti link išėjimo, bet ta alėjos/pastato koridorius buvo laaabai ilgas (t.y. tas kolidorius - gal kokių 2km minimum), Tad nespėjom dabėgt ir visur nebedegė arba vos vos degė šviesos. Uždarė :\

Staiga, Išgirdom kažkokį dundejimą iš tos pusės kur mes valgėm savo maistą (jau buvome pusiaukėlę nubėgę, 1km~). Mes susisžvalgėm vienas į kitą ir nusprendėm kur nors pasislėpt.

Radom kažkokį užkampį ir ten užlindom. Tada nusprendėm pasižiūrėt kas sukelia tą artėjantį dundėjimą. Pasirodo, ten ėjo kažkoks didelis milžinas, šiek tiek panašus į žmogų. Tik jis buvo tokios pilkos, sidabrinės, akmens spalvos. Ėjo gan lėtu žingsniu, dairydamasis į šalis (gal mūsų ieškojo ar maisto likučių kuriuos nešėmės, bet išsiaiškinti ko nori tikrai nekoks malonumas). Kai mes jį pamatėm, mums pradėjo keliai virpėt, ir mintyse: Ką jis čia toks didelis veikia tokioje vietoje? Iš kur jis atsirado po galais??? Pradėjom galvot kur čia bėgt. Laimei pasisekė, kad tas užkampis prie kurio dangstemės, buvo mini koridorius, tad mes pasukom tuo keliu. Na, bet aišku, mūsų nelaimei, staiga visos šviesos užgeso, o tas milžinas mus išgirdo... Girdime, kad dundėjimas (žingsniai) tapo intensyvesnis (bėga). Tai išgirdę mes kiek įkabindami pradėjome lėkti tuo mini koridoriumi aklinoje tamsoje ir ieškoti kokio nors išėjimo...

Dėja, nieko panašaus nebuvo arba bentjau nepastebėjom. O aklinoje tamsoje orientuotis juk labai sunku (nors tam milžinui toks jausmas, ne motais)...Durniausia, kad net langų nėra... 

Kai jau juntam, kad jis sustojo toje vietoje kur tas mūsų mini koridoriukas (jam pralįst nėra šansų), girdim jog kažkoks šliaužimo garsas vyksta (ar jis šliaužia, ar jis kiša ranką į tą koridoriuką). Mes visai persigandom: pradėjom, bėgdami, per sienas braukti rankas - gal kokias duris užkabinsim ar kažką panašaus..  Ir še tau - užkabino mano ranka kažką, o mano kolega užkabino, kad mes esame aklavietėje.

Tai ką aš užkabinau buvo uždarytas (su kartonu ar kazkuom panašiu) langas (va kodėl visur taip aklinai tamsu!). Atidariau tą langą ir išvydau neįtikėtiną vaizdą: esame taip aukštai, kad apačioje sunkiai ką įžiūrėsi, o šio pastato galas grynai ant skardžio atbrailos, o apačioje vos ne plynas laukas (labai panašu kai būna išdžiuvęs ežeras, t.y. tokia žemė). Pamatę tai netekom žado ir nežinojom kur dėtis, garsas buvo jau ytin arti, o čia ir aklavietė čia jau, tad pagalvoję jog ar taip ar taip žuvę, nusprendėm eiti pro langą, kadangi buvo įmanoma eiti šonu to pastato (apie ketvirtis metro pločio atsikišimas yra). Drebančiomis kojomis atsistojom ant to įsikišimo (vėjas laabai didelis...) ir pradėjome lėtai letai, atsargiai atsargiai, eiti tuo atsikišimu iki pastato kampo.

Kai jau priėjome pastato kampą/kraštą, išgirdome kaip prie to lango iš kurio išlipome, kažkas bumtelėjo, atsitrenkė į sieną - akligatvio galą. Mes greituku perėjome pro tą sienos kampą ir kitoje pastato pusėje išvydome dar vieną stulbinanti vaizdą - mes esame ant nežmoniškai aukšto kalno, ir į šį kalną eina tik vienas kelias - nežmoniško ilgumo laiptai nusidriekiantys per visą kalną... Laiptai platūs, atrodo lyg piramidės tie luitai. Didingas vaizdas.

Mes toliau po truputį žingsniavome tuo atsikišimu. Apačion jei pasižiūri tai net silpna pasidaro. Nuo čia sapno nepamenu. Man akyse iš karto stovi jau kitas kadras: mes jau esame apačioje, nežinau kaip kur kada, bet stovim prie tų laiptų (turbūt bėgom nuo jų o po to pažvelgėm aukštyn - bet čia mano spėjimas) ir žvelgiu į viršų. Tai tikra milžiniška šventykla ant nerealiai didelio kalno: pirma eina daug kolonų ir stačiai pastato konstrukcijos, o paskui visas pastatas pradeda siaurėt kaip piramidė, kol sueina į vieną tašką, patys laiptai: aukštis kaip iki mano kelio, o jų plotis - kaip dviejų juostų kelias iš dviejų pusių (4 juostos iš viso). Atsitraukus nuo visko bendras vaizdas iš tiesų nerealus: visur aplinkui tuščia, negyvos dvasios, nei vieno medelio, žolytės, žemės spalva rausva, prieblanda (nes vakaras), ir žinot kai ežerai ištirpsta žemė būna tokiomis rėvemis išraižytos ir tokiais įtrukimais, skylemis nusėtas, tai va čia irgi taip buvo. Tad prie visos šios plynės toks stūksantis milžiniškas kalnas su milžiniškais laiptais ir tuo pastatu atrodo pritrenkiamai..

Štai, idedu pasaulio didžiausią akmenį (Australijoje). Įsivaizduokit, kad ant tokio tik dar aukštesnio (per plotį panašiai kaip paveikslėlyje) kalno stūkso per visą viršukalnę ta šventykla,  o žemė ant kurios stovėjau spalvos būtų kaip šis akmuo, truputį dadėtumėm tamsumo (didesnio vakarėjimo) ir būtų labai panašiai į mano matytą vaizdą.. 

Ir Kaip mes čia atsidūrėm?

Negi viena pusė pastato yra egzistuojantis mūsų pasaulyje dieną, o kita dalis egzistuojanti čia naktį? O tas milžinas - sargas? Spelioti bei klausimų sugalvoti galima daug, bet tai tik liks samprotavimai be jokio tikslaus atsakymo...

Kelionė

Šį sapną sapnavau jau senokai. Nors pagalvojus nebuvo jau taip ir senai. Šių metų 10.29 - 30 d. Pabudusi aš šio sapno jau detaliai nebeprisiminiau, bet prieš "atgaudama sąmonę" spėjau įsidėmėti kelis hint'us (užuominas), iš kurių dabar bandysiu atkurti savo naktines klajones. Pasakysiu iš karto, vos tik patekau į sapną iš karto supratau, kad esu kažkuriame iš paralelinių pasaulių. Kadangi kelionės jausmas jau man įsigėręs į kraują iš ankstesnių mano kelionių. Tai va...

Atmerkusi akis pamačiau, jog esu kažkokioje erdvėje. Nesuprasi ar ji buvo uždara ar atvira. Tiesiog stoviu neaiškios pilkumos ir prieblandos zonoje ir neaišku ko laukiu. Dairausi aplinkui, bet aplinkui nebuvo nieko, nei gyvo nei negyvo organizmo...tiesiog erdvė...tarpinė erdvė. Staiga, per visą erdvę nusirito neapčiuopiama banga...pasijuto virpesiai ir neilgai trukus prieš akis esanti pilkuma pradėjo raibuliuoti ir juoduoti. Ore atsirado durų dydžio skylė...Iš pradžių lysti pro ją buvo baugu (nežinomybė juk visada baugina), bet kad ir šičia nebuvo kas veikia, tad surizikavau, giliai įkvėpiau, tarsi panerdama ir žengiau.... Atsidūriau vėl neiškioje erdvėje. Šį kartą aplinkui buvo tamsu, juoda, nors pirštu į akį durk. Bet netrukus, po truputį pradėjo ryškėti, lemputėmis iš abiejų pusių, takas. Jis prasidėjo iš po mano kojų. Kai jis nusitiesė pakankamai toli aš įsidrąsinau žengti pirmuosius žingsnius. Ėjau ir dairiausi... Be tamsos ir to apšviesto tako nieko nemačiau. Kas dar sudomino - tai garsas...nors ėjau sausu takeliu, bet girdėjosi vandens teškėjimas...tarsi žengtum vandeniu padengtu kietu paviršiumi. Jokio aido...Staiga netoliese pasirodė šviesi anga (duru pavidalo, panaši pro kokią įėjau pati), pro ją kažkas įlindo, anga staigiai užsivėrė. Sustojau. Netrukus pastebėjau, kad iš tamsos į mano pusę atsiveja šviesos takas. Toks pat kokiu ėjau aš pati. Netrukus pamačiau žmogų. Sustojau nes nežinojau kaip reaguoti į jo pasirodymą. Nedrąsiai kilstelėjau ranką jam pamojuoti. Jis prakalbo...man nesuprantama kalba. Kažką labai nerišliai aiškino mosikuodmas rankomis. Aš jo nesupratau, bet galėjau įsivaizduoti. Netrukus pastebėjau ir daugiau tokių šviesos angų, kurios greitai užsidarinėjo palikdamos savo keliauninkus šiapusinime pasaulyje. Atsiradusios švieselės subėgdavo į mano taką, kuris dabar patapo pagrindiniu. Neilgai trukus prie mūsų prisijungė ir daugiau žmonių. Dar trys vyrai ir viena moteris. Kiekvienas šnekėjo savo kalba... negirdėta kalba...ne mano pasaulio kalba...Stovėjom visi krūvoje ir bandėm suprasti kas dedasi ir kur mes esame. Aš norėjau traukti tolyn savo taku. Bet dėl viso pikto kyštelėjau koją už švieselių, oras...Vadinasi vienintelis tvirtas pagrindas buvo takas. Jau žengiau kelis žingsnius tolyn taku, kai atsivėrė dar viena anga. Šį kartą žymiai didesnė ir platesnė pro ją pralindo kažkas labai didelis. Visi sustingo, man gerklę užgniaužė neaiški baimė. Nusprendžiau nelaukti to naujojo svečio ir nuskubejau tolyn...nežinia kur vedančiu, įvairiai vingiuojančiu šviesos taku. Kojomis pajutau neaiškų virpėjimą. Sustojau...ausis pasiekė garsus riaumojimas. Atsisukau...iš tamsos pagrindinio tako link artėjo šviesa. Tolumoje išvydome milžinišką padarą. Man kažkaip atmintyje užstrigo T.rex. Tas padaras bėgo..padrikai...tarsi supanikavęs, žengęs į tamsą suklupdavo, kas tik dar labiau skatino jo paniką. Negerai...negerai...ir kažkas galvoje suklykė "Bėk!" Ir aš daugiau nebelaukdama nieko pasileidau bėgti. Dar akimirkai atsisukau pažiūrėti kur kiti, bet pamačiau, kad jie mąsto tą patį. Jie neatsiliko. Bet kur bėgti? Nėra nieko..nei ribų, kad baigsis šis tamsos kambarys, nei Finish'o linijos, kuri reikštų, kad laimėjau krosą. Nieko, tik į tamsą besidriekianti šviesos gyvatė, kuria mes bėgome. Staiga iš niekur nieko tamsa baigėsi ir mes vėl atsidūrėme prieblandoje. Dar akimirka ir prieš akis atsidarė "durys" iš šio pasaulio. Aš visiems surikau. Ir kviečiau dar greičiau paspartinti žingsnį. Bet kas baisiausia, kad tos durys buvo aukštai. Kokių 3 ar 4 m. aukštyje, o jas pasiekti vienintelis būdas - kolonos, kurios taip pat iš nežinia kur atsirado. Aš padėjau visiems užlipti....greičiau, greičiau sukosi mintis...kol tas padaras dar tolokai. Kai beveik visi užkopė atėjo ir mano eilė.. Jau pradėjau kopti, karštligiškai ir atrodė labai lėtai...vyrai iš viršaus tiesė man rankas ir šaukė...Aš žvilgterėjau žemyn ir pamačiau tą milžiną čia pat. Jis ištiesė savo "mažą" T. rex rankutę ir galingai plojo į koloną. Į tą vietą, kur turėjau būti aš. Ačiū Dievui spėjau užsisukti už kolonos, tik rankoms nelabai pasisekė. Kadangi be smūgio aš pajutau kaip vienas jo rankutės nagas sulindo man tiesiai į plaštaką. Turbūt tai man padėjo išsilaikyti. Jis atitraukė savo leteną kitam smūgiui. Aš jau nebeturėjau jėgų toliau kopti, bet staiga pajutau kaip iš viršaus kažkas pačiupo mano ranką. Žvilgterėjau aukštyn ir pamačiau už kojų laikomą jaunuolį, kuris tvirtai laikė mane sugriebęs už riešų. Aš nusišypsojau...Viskas bus OK. Pajutau traukimą. Apačioje drąskėsi ir į koloną daužėsi dinozauras...
Antrasis pasaulis buvo dar keistesnis nei pirmasis. Kas keisčiausia..pastebėjau, jog kai užsidarė anga, dingo žmonės kurie buvo su manimi. Likau tik aš. Šį kartą erdvė buvo...kaip čia paaiškinus...hmmm...Įsivaizduokite plokštumą, kurios viduryje pastatytas milžiniškas veidrodis reiškiantis vidurio liniją arba plokštumos galą ar dar ką... Tai va jis atliko panašų vaidmenį veidrodžiui. Mano erdvėje buvo tamsa, o nuo to "vidurio" kur buvo veidrodis buvo šviesa. Kažkas panašaus į JING-JANG ratą. Tai va...toje kitoje plokštumoje aš mačiau save. Pakeliu ranką ir aš esanti kitoje pusėje pakelia ranką. Visai kaip kad būtum prieš veidrodį... Nuo čia prasidės truputį padrikas pasakojimas, kadangi šitą sapno dalį aš mažiausiai prisimenu...Tad sorry...Priešais veidrodį atsirado dar viena anga/durys...Kitoje veidrodžio pusėje taip pat atsirado durys...Aš apsidariau aplink, ta kita aš irgi apsidairė. Pakėlėm akis į "lubas" (kurių nebuvo) ir ten išvydome laikmatį... 5 min. Vadinasi atsirado laiko limitas...Negerai...labai negerai... Kažkas galvoje man įjungė paaiškinimą. Per 5 min turiu pasiekti duris ir pasirinkti vieną iš dviejų durų. Ta prasme, arba duris iš tamsiosios pusės arba duris iš šviesiosios pusės (dar aiškiau -> vienos durys false, kitos true). Tik kurios?... Pagalvojau...kas bus jei pasirinksiu ne tas duris? Galvoje atsirado vienintelis atsakymas - MIRTIS arba užstrigimas kažkur nežinomybėje. Nekas.... Vėl žvilgterėjau į laikrodį. Ir...pradėjo bėgti sekundės...daugiau nebelaukiau...pasileidau bėgti durų link...Lyg to būtų maža....erdvė tarp manęs ir durų išsitempė...Durys nutolo. Žvilgterėjau į veidrodį, ten esančiai man sekėsi lygiai taip pat...Aš sustojau bėgusi, erdvė vėl grižo į savo vietą. Žvilgterėjau į laikrodį...nemačiau laiko...Žengiau žingsnį...dar vieną ir dar....pasigirdo pypsėjimas reiškiantis, kad liko sekundės. Pasileidau bėgti, ištiesiau ranką rankenos link....sugriebiau....kurios durys teisingos?...kurios? Užsimerkiau...laikas tarsi sustojo...Atsimerkiau..pažiūrėjau sau į akis ir tą akimirką pastebėjau, kad matau nebe save, o kažką kitą...Pyp...pyp...pyp.....pyyyyyyyyyyyp........

Pabudau....o sapnas ir žinojimas kas ten paskutinę akimirką įvyko su kiekviena sekunde blėso iš atminties...Prakeiktas žadintuvas, pagalvojau ir nuspaudžiau Snooze...ir dar 10 min.panirau į pilką ir tuščią tamsą.