Pastatas ant kalno

Parašysiu sapną kurį šianakt sapnavau ir kurio nelabai ketinau dėt, bet... Nesvarbu priežastys, geriau prie esmės :D

Kadangi viso sapno gerai nepamenu, todėl bus sunku jungti kai kurias dalis.
Nepamenu pradžios (nors ji buvo idomi sapno metu), bet žinau, kad aš jau važiuoju iš kažkur moderniu autobusu (modernesniu nei dabartiniai: visokių nematytų daikčiukų elektroninių buvo kurių paskirties nežinau) per panašią į gedimino prospekto gatvę ir išlipau ten kur seimas. Skirtumas tas kad velgi modernesnė vieta, yra daiktų kurie man neaiškūs, prie seimo stotelė įrengta, o pačio seimo pastato nėra. :D

Žinau kad buvau ne vienas, o su kažkuo, bet visiškai nepamenu su kuo, tiksliau ne nepamenu, bet tikrai nežinojau (nepažystu dabar, nors sapne gerai pazinojau. Gal kada ateityje pažinosiu). Taigi, išlipome. Jau vakarojo. Mes nuėjome į pastatą kitoje gatvės pusėje, kur viešbutis turėtų būti, bet aišku, sapne nieko panašaus nėra. Iš pažiuros ten lyg gigantiška parduotuvė ar kažkoks muziejus (labai didelis pastatas). Mes į jį įėjome. Iš karto prie pat kaip kasa ar priimamasis, o toliau viduje labai panašu kaip Belgijos tokia parduotuvių alėja (namai apjungti/apgaupti kaipo apvalkalu ar kažkuo panašiu - sunku paaiškint :P). Ji buvo labai labai didelė, kokių 2-3km ilgio. Nusprendėm pasidairyti ten viduje.

Taip pravaikščioję ir bežiūrinėdami kokią valandelę ar dvi, susiradom pačiam gale pastato (cia viduje) kur atsisėsti: palangę, tačiau lango nebuvo, buvo ušmurytas, tik likus palangė. Atsisėdę, iš kuprinių išsitraukėme maisto (buvo jo ten, kažkokiu būdu) ir pradėjome valgyti, bei šnekučiuotis (apie ką, nežinau).

Taip besišnekant ir bevalgant per garsiakalbį pranešė, kad jie (visas šis kompleksas) jau užsidaro, bet mes galvojom kad dėl keletos minučiu nieko nenutiks, kad dar truputį pasėdėsim ir baigsim valgyti. :)
Deja, klydom. Žiurim, kaip šviesos pradedant nuo mūsų pusės (visgi buvom pačiam gale pastato) pradėjo po viena eile gest arba degt prieblandos režimu. Sunerimom. Greit susipakavom savo valgius į kuprines ir pradėjom lėkti link išėjimo, bet ta alėjos/pastato koridorius buvo laaabai ilgas (t.y. tas kolidorius - gal kokių 2km minimum), Tad nespėjom dabėgt ir visur nebedegė arba vos vos degė šviesos. Uždarė :\

Staiga, Išgirdom kažkokį dundejimą iš tos pusės kur mes valgėm savo maistą (jau buvome pusiaukėlę nubėgę, 1km~). Mes susisžvalgėm vienas į kitą ir nusprendėm kur nors pasislėpt.

Radom kažkokį užkampį ir ten užlindom. Tada nusprendėm pasižiūrėt kas sukelia tą artėjantį dundėjimą. Pasirodo, ten ėjo kažkoks didelis milžinas, šiek tiek panašus į žmogų. Tik jis buvo tokios pilkos, sidabrinės, akmens spalvos. Ėjo gan lėtu žingsniu, dairydamasis į šalis (gal mūsų ieškojo ar maisto likučių kuriuos nešėmės, bet išsiaiškinti ko nori tikrai nekoks malonumas). Kai mes jį pamatėm, mums pradėjo keliai virpėt, ir mintyse: Ką jis čia toks didelis veikia tokioje vietoje? Iš kur jis atsirado po galais??? Pradėjom galvot kur čia bėgt. Laimei pasisekė, kad tas užkampis prie kurio dangstemės, buvo mini koridorius, tad mes pasukom tuo keliu. Na, bet aišku, mūsų nelaimei, staiga visos šviesos užgeso, o tas milžinas mus išgirdo... Girdime, kad dundėjimas (žingsniai) tapo intensyvesnis (bėga). Tai išgirdę mes kiek įkabindami pradėjome lėkti tuo mini koridoriumi aklinoje tamsoje ir ieškoti kokio nors išėjimo...

Dėja, nieko panašaus nebuvo arba bentjau nepastebėjom. O aklinoje tamsoje orientuotis juk labai sunku (nors tam milžinui toks jausmas, ne motais)...Durniausia, kad net langų nėra... 

Kai jau juntam, kad jis sustojo toje vietoje kur tas mūsų mini koridoriukas (jam pralįst nėra šansų), girdim jog kažkoks šliaužimo garsas vyksta (ar jis šliaužia, ar jis kiša ranką į tą koridoriuką). Mes visai persigandom: pradėjom, bėgdami, per sienas braukti rankas - gal kokias duris užkabinsim ar kažką panašaus..  Ir še tau - užkabino mano ranka kažką, o mano kolega užkabino, kad mes esame aklavietėje.

Tai ką aš užkabinau buvo uždarytas (su kartonu ar kazkuom panašiu) langas (va kodėl visur taip aklinai tamsu!). Atidariau tą langą ir išvydau neįtikėtiną vaizdą: esame taip aukštai, kad apačioje sunkiai ką įžiūrėsi, o šio pastato galas grynai ant skardžio atbrailos, o apačioje vos ne plynas laukas (labai panašu kai būna išdžiuvęs ežeras, t.y. tokia žemė). Pamatę tai netekom žado ir nežinojom kur dėtis, garsas buvo jau ytin arti, o čia ir aklavietė čia jau, tad pagalvoję jog ar taip ar taip žuvę, nusprendėm eiti pro langą, kadangi buvo įmanoma eiti šonu to pastato (apie ketvirtis metro pločio atsikišimas yra). Drebančiomis kojomis atsistojom ant to įsikišimo (vėjas laabai didelis...) ir pradėjome lėtai letai, atsargiai atsargiai, eiti tuo atsikišimu iki pastato kampo.

Kai jau priėjome pastato kampą/kraštą, išgirdome kaip prie to lango iš kurio išlipome, kažkas bumtelėjo, atsitrenkė į sieną - akligatvio galą. Mes greituku perėjome pro tą sienos kampą ir kitoje pastato pusėje išvydome dar vieną stulbinanti vaizdą - mes esame ant nežmoniškai aukšto kalno, ir į šį kalną eina tik vienas kelias - nežmoniško ilgumo laiptai nusidriekiantys per visą kalną... Laiptai platūs, atrodo lyg piramidės tie luitai. Didingas vaizdas.

Mes toliau po truputį žingsniavome tuo atsikišimu. Apačion jei pasižiūri tai net silpna pasidaro. Nuo čia sapno nepamenu. Man akyse iš karto stovi jau kitas kadras: mes jau esame apačioje, nežinau kaip kur kada, bet stovim prie tų laiptų (turbūt bėgom nuo jų o po to pažvelgėm aukštyn - bet čia mano spėjimas) ir žvelgiu į viršų. Tai tikra milžiniška šventykla ant nerealiai didelio kalno: pirma eina daug kolonų ir stačiai pastato konstrukcijos, o paskui visas pastatas pradeda siaurėt kaip piramidė, kol sueina į vieną tašką, patys laiptai: aukštis kaip iki mano kelio, o jų plotis - kaip dviejų juostų kelias iš dviejų pusių (4 juostos iš viso). Atsitraukus nuo visko bendras vaizdas iš tiesų nerealus: visur aplinkui tuščia, negyvos dvasios, nei vieno medelio, žolytės, žemės spalva rausva, prieblanda (nes vakaras), ir žinot kai ežerai ištirpsta žemė būna tokiomis rėvemis išraižytos ir tokiais įtrukimais, skylemis nusėtas, tai va čia irgi taip buvo. Tad prie visos šios plynės toks stūksantis milžiniškas kalnas su milžiniškais laiptais ir tuo pastatu atrodo pritrenkiamai..

Štai, idedu pasaulio didžiausią akmenį (Australijoje). Įsivaizduokit, kad ant tokio tik dar aukštesnio (per plotį panašiai kaip paveikslėlyje) kalno stūkso per visą viršukalnę ta šventykla,  o žemė ant kurios stovėjau spalvos būtų kaip šis akmuo, truputį dadėtumėm tamsumo (didesnio vakarėjimo) ir būtų labai panašiai į mano matytą vaizdą.. 

Ir Kaip mes čia atsidūrėm?

Negi viena pusė pastato yra egzistuojantis mūsų pasaulyje dieną, o kita dalis egzistuojanti čia naktį? O tas milžinas - sargas? Spelioti bei klausimų sugalvoti galima daug, bet tai tik liks samprotavimai be jokio tikslaus atsakymo...