Kelionė

Šį sapną sapnavau jau senokai. Nors pagalvojus nebuvo jau taip ir senai. Šių metų 10.29 - 30 d. Pabudusi aš šio sapno jau detaliai nebeprisiminiau, bet prieš "atgaudama sąmonę" spėjau įsidėmėti kelis hint'us (užuominas), iš kurių dabar bandysiu atkurti savo naktines klajones. Pasakysiu iš karto, vos tik patekau į sapną iš karto supratau, kad esu kažkuriame iš paralelinių pasaulių. Kadangi kelionės jausmas jau man įsigėręs į kraują iš ankstesnių mano kelionių. Tai va...

Atmerkusi akis pamačiau, jog esu kažkokioje erdvėje. Nesuprasi ar ji buvo uždara ar atvira. Tiesiog stoviu neaiškios pilkumos ir prieblandos zonoje ir neaišku ko laukiu. Dairausi aplinkui, bet aplinkui nebuvo nieko, nei gyvo nei negyvo organizmo...tiesiog erdvė...tarpinė erdvė. Staiga, per visą erdvę nusirito neapčiuopiama banga...pasijuto virpesiai ir neilgai trukus prieš akis esanti pilkuma pradėjo raibuliuoti ir juoduoti. Ore atsirado durų dydžio skylė...Iš pradžių lysti pro ją buvo baugu (nežinomybė juk visada baugina), bet kad ir šičia nebuvo kas veikia, tad surizikavau, giliai įkvėpiau, tarsi panerdama ir žengiau.... Atsidūriau vėl neiškioje erdvėje. Šį kartą aplinkui buvo tamsu, juoda, nors pirštu į akį durk. Bet netrukus, po truputį pradėjo ryškėti, lemputėmis iš abiejų pusių, takas. Jis prasidėjo iš po mano kojų. Kai jis nusitiesė pakankamai toli aš įsidrąsinau žengti pirmuosius žingsnius. Ėjau ir dairiausi... Be tamsos ir to apšviesto tako nieko nemačiau. Kas dar sudomino - tai garsas...nors ėjau sausu takeliu, bet girdėjosi vandens teškėjimas...tarsi žengtum vandeniu padengtu kietu paviršiumi. Jokio aido...Staiga netoliese pasirodė šviesi anga (duru pavidalo, panaši pro kokią įėjau pati), pro ją kažkas įlindo, anga staigiai užsivėrė. Sustojau. Netrukus pastebėjau, kad iš tamsos į mano pusę atsiveja šviesos takas. Toks pat kokiu ėjau aš pati. Netrukus pamačiau žmogų. Sustojau nes nežinojau kaip reaguoti į jo pasirodymą. Nedrąsiai kilstelėjau ranką jam pamojuoti. Jis prakalbo...man nesuprantama kalba. Kažką labai nerišliai aiškino mosikuodmas rankomis. Aš jo nesupratau, bet galėjau įsivaizduoti. Netrukus pastebėjau ir daugiau tokių šviesos angų, kurios greitai užsidarinėjo palikdamos savo keliauninkus šiapusinime pasaulyje. Atsiradusios švieselės subėgdavo į mano taką, kuris dabar patapo pagrindiniu. Neilgai trukus prie mūsų prisijungė ir daugiau žmonių. Dar trys vyrai ir viena moteris. Kiekvienas šnekėjo savo kalba... negirdėta kalba...ne mano pasaulio kalba...Stovėjom visi krūvoje ir bandėm suprasti kas dedasi ir kur mes esame. Aš norėjau traukti tolyn savo taku. Bet dėl viso pikto kyštelėjau koją už švieselių, oras...Vadinasi vienintelis tvirtas pagrindas buvo takas. Jau žengiau kelis žingsnius tolyn taku, kai atsivėrė dar viena anga. Šį kartą žymiai didesnė ir platesnė pro ją pralindo kažkas labai didelis. Visi sustingo, man gerklę užgniaužė neaiški baimė. Nusprendžiau nelaukti to naujojo svečio ir nuskubejau tolyn...nežinia kur vedančiu, įvairiai vingiuojančiu šviesos taku. Kojomis pajutau neaiškų virpėjimą. Sustojau...ausis pasiekė garsus riaumojimas. Atsisukau...iš tamsos pagrindinio tako link artėjo šviesa. Tolumoje išvydome milžinišką padarą. Man kažkaip atmintyje užstrigo T.rex. Tas padaras bėgo..padrikai...tarsi supanikavęs, žengęs į tamsą suklupdavo, kas tik dar labiau skatino jo paniką. Negerai...negerai...ir kažkas galvoje suklykė "Bėk!" Ir aš daugiau nebelaukdama nieko pasileidau bėgti. Dar akimirkai atsisukau pažiūrėti kur kiti, bet pamačiau, kad jie mąsto tą patį. Jie neatsiliko. Bet kur bėgti? Nėra nieko..nei ribų, kad baigsis šis tamsos kambarys, nei Finish'o linijos, kuri reikštų, kad laimėjau krosą. Nieko, tik į tamsą besidriekianti šviesos gyvatė, kuria mes bėgome. Staiga iš niekur nieko tamsa baigėsi ir mes vėl atsidūrėme prieblandoje. Dar akimirka ir prieš akis atsidarė "durys" iš šio pasaulio. Aš visiems surikau. Ir kviečiau dar greičiau paspartinti žingsnį. Bet kas baisiausia, kad tos durys buvo aukštai. Kokių 3 ar 4 m. aukštyje, o jas pasiekti vienintelis būdas - kolonos, kurios taip pat iš nežinia kur atsirado. Aš padėjau visiems užlipti....greičiau, greičiau sukosi mintis...kol tas padaras dar tolokai. Kai beveik visi užkopė atėjo ir mano eilė.. Jau pradėjau kopti, karštligiškai ir atrodė labai lėtai...vyrai iš viršaus tiesė man rankas ir šaukė...Aš žvilgterėjau žemyn ir pamačiau tą milžiną čia pat. Jis ištiesė savo "mažą" T. rex rankutę ir galingai plojo į koloną. Į tą vietą, kur turėjau būti aš. Ačiū Dievui spėjau užsisukti už kolonos, tik rankoms nelabai pasisekė. Kadangi be smūgio aš pajutau kaip vienas jo rankutės nagas sulindo man tiesiai į plaštaką. Turbūt tai man padėjo išsilaikyti. Jis atitraukė savo leteną kitam smūgiui. Aš jau nebeturėjau jėgų toliau kopti, bet staiga pajutau kaip iš viršaus kažkas pačiupo mano ranką. Žvilgterėjau aukštyn ir pamačiau už kojų laikomą jaunuolį, kuris tvirtai laikė mane sugriebęs už riešų. Aš nusišypsojau...Viskas bus OK. Pajutau traukimą. Apačioje drąskėsi ir į koloną daužėsi dinozauras...
Antrasis pasaulis buvo dar keistesnis nei pirmasis. Kas keisčiausia..pastebėjau, jog kai užsidarė anga, dingo žmonės kurie buvo su manimi. Likau tik aš. Šį kartą erdvė buvo...kaip čia paaiškinus...hmmm...Įsivaizduokite plokštumą, kurios viduryje pastatytas milžiniškas veidrodis reiškiantis vidurio liniją arba plokštumos galą ar dar ką... Tai va jis atliko panašų vaidmenį veidrodžiui. Mano erdvėje buvo tamsa, o nuo to "vidurio" kur buvo veidrodis buvo šviesa. Kažkas panašaus į JING-JANG ratą. Tai va...toje kitoje plokštumoje aš mačiau save. Pakeliu ranką ir aš esanti kitoje pusėje pakelia ranką. Visai kaip kad būtum prieš veidrodį... Nuo čia prasidės truputį padrikas pasakojimas, kadangi šitą sapno dalį aš mažiausiai prisimenu...Tad sorry...Priešais veidrodį atsirado dar viena anga/durys...Kitoje veidrodžio pusėje taip pat atsirado durys...Aš apsidariau aplink, ta kita aš irgi apsidairė. Pakėlėm akis į "lubas" (kurių nebuvo) ir ten išvydome laikmatį... 5 min. Vadinasi atsirado laiko limitas...Negerai...labai negerai... Kažkas galvoje man įjungė paaiškinimą. Per 5 min turiu pasiekti duris ir pasirinkti vieną iš dviejų durų. Ta prasme, arba duris iš tamsiosios pusės arba duris iš šviesiosios pusės (dar aiškiau -> vienos durys false, kitos true). Tik kurios?... Pagalvojau...kas bus jei pasirinksiu ne tas duris? Galvoje atsirado vienintelis atsakymas - MIRTIS arba užstrigimas kažkur nežinomybėje. Nekas.... Vėl žvilgterėjau į laikrodį. Ir...pradėjo bėgti sekundės...daugiau nebelaukiau...pasileidau bėgti durų link...Lyg to būtų maža....erdvė tarp manęs ir durų išsitempė...Durys nutolo. Žvilgterėjau į veidrodį, ten esančiai man sekėsi lygiai taip pat...Aš sustojau bėgusi, erdvė vėl grižo į savo vietą. Žvilgterėjau į laikrodį...nemačiau laiko...Žengiau žingsnį...dar vieną ir dar....pasigirdo pypsėjimas reiškiantis, kad liko sekundės. Pasileidau bėgti, ištiesiau ranką rankenos link....sugriebiau....kurios durys teisingos?...kurios? Užsimerkiau...laikas tarsi sustojo...Atsimerkiau..pažiūrėjau sau į akis ir tą akimirką pastebėjau, kad matau nebe save, o kažką kitą...Pyp...pyp...pyp.....pyyyyyyyyyyyp........

Pabudau....o sapnas ir žinojimas kas ten paskutinę akimirką įvyko su kiekviena sekunde blėso iš atminties...Prakeiktas žadintuvas, pagalvojau ir nuspaudžiau Snooze...ir dar 10 min.panirau į pilką ir tuščią tamsą.