Kai meškos neramiai miega II

Žadėjau parašyti ir antrojo savo sapno, kiek šokiravusio manąją smegeninę, trupinėlius, kurie net ir po kelių praėjusių savaičių vis tiek dar voliojasi galvoj, per tas dienas neišbyrėję. Pirmoji jo dalis labiausiai sukrėtė (nu nesapnuoju aš tokių „mėsiškų“ baisybių!.. ar bent jau anksčiau nesapnuodavau...), užtat kitos buvo gan įtemptos psichologiškai.
Esam patalpoje su geležinėmis tankiomis grotomis vietoj lubų, o virš jų – dar vienas aukštas, kur vaikšto prižiūrėtojai. Mes – kalėjime. Stovim ir žiūrim, kaip mums virš (ant) galvų jie vaikšto. Išgirstu, kaip kažkas sako, kad tai yra slaptas kalėjimas, kuriame vykdomi eksperimentai su žmonėmis. Tuo metu kaip tik nuleidžiu galvą ir pasižiūriu į šoną, o ten – eilėmis sustatyti operaciniai stalai su palinkusiais chirurgais virš gulinčių kalinių, nuo kurių veidų nulupta oda. Arčiausiai stovėję chirurgai pasižiūri į mane ir taip šiurpiai nusišypso, kad plaukai pasišiaušia – jiems patinka tai, ką jie daro... Ant dviejų kėdžių (panašios būna pas dantistus, paminkštintos) pusiaugulomis pririšti du berniukai. Vienas iš jų – Bartas Simpsonas (toks lyg ir paišytas, apvaliomis, didelėmis akimis, bet kartu ir tikras gyvas žmogus), šalia – jo vyresnysis brolis (taip taip, seriale jo nėra, ir tuoj sužinosite, kodėl), irgi didelėmis pieštinėmis akimis, lyg ir žmogus, bet jau prikištas visokių įtaisų – eksperimentinis kyborgas. Visiems pasakoma, kad draudžiama atlikti kažkokį veiksmą, kas nepaklus, su juo bus susidorota. Bartas siekteli savo brolio, paspaudžia kažkokį jame įtaisytą mygtuką, ir brolis pradeda daryti tą draudžiamą veiksmą (kas tai buvo – nežinia) – akys išplėstos iš siaubo, nes negali nustoti, nes mechaninis kūnas jo valios nebeklauso. O tuo metu pamišėliškai blizgančiomis akimis ir išsišiepęs ligi ausų Bartas jau klykauja savo kėdėje, kad brolis nepakluso įsakymui. Staigiai prisistato prižiūrėtojai ir ištempia vyresnįjį brolį, kuris paklaikęs vis dar bando sukontroliuoti savo kūną...
Šioje istorijos vietoje iš kalinio tampu prižiūrėtoja, kuriai pavedama nuvesti kelis vaikus į jų kameras. Bet eidama jiems pasakau, kad jiems reikia bėgti (nekalti jie), ir nuvedu juos iki išėjimo saugodamasi, kad į mus nieks neatkreiptų dėmesio. Vaikai sugeba pabėgti įsimaišę į priėmime esančių žmonių masę, tačiau pavojus kyla man, nes vis tik nepaklusau nurodymams. Bandau pabėgti, išsėlinu į seno, raudonų plytų gražaus namo vidinį kiemą, ir laisvė jau ranka pasiekiama, bet pamatau jame įkalintą (nors ir be jokių grandinių ar narvų) didžiulį, rudais gaurais apžėlusį dvikojį, dvirankį padarą. Kas jis yra dabar, neįsivaizduoju, bet žinau, kad anksčiau jis buvo žmogus. Nusprendžiu jam padėti irgi pabėgti, tačiau tuo metu kaip tik į kiemą ateina grupė žmonių, tad užsiglaudžiu už kažkokių vijoklių ir net nekvėpuoti stengiuosi, kad tik manęs nerastų, bet jie eina link manęs ir tikrai mane pastebės...
Istorija vėl kinta, dabar aš– jau pražilęs diedukas, bet tikslas išlikęs tas pats – pabėgti iš tos kalinimo zonos. Iš senojo pastato kiemo dairydamasis einu pro mūrinius penkiaaukščius namus, pro vaikiškas karstykles ir ištemptas skalbinių virves – nieko panašaus į kalėjimą, tiesiog normalus miegamasis rajonas. Vis dairausi, ar manęs kas nepastebėjo, bet niekas nekreipia į mane dėmesio, tiesiog gyvena savus gyvenimus, mėgaujasi skaisčia, saulėta diena. Prieinu prie vyruko su dviem vaikais, laukiančių manęs sutartoje vietoje. Jie – laisvi ir gali laisvai judėti tarp miesto ir tos teritorijos, kurioje aš dabar esu. Pasisveikinu su juo kaip pažįstamu rankos paspaudimu, jis palinki sėkmės ir, palikęs su manimi vaikus, nueina nieko daugiau nesakęs. Imu vaikus už rankų, ir visi trys einam link storos, senos ir gan dekoratyvios, raudonų plytų ir dviejų metro aukščio sienos, juosiančios visą tą rajoną. Praeinam vartus ir kitoje jų pusėje pasisveikinam su vartų prižiūrėtoju. Viskas lyg ir gerai, lyg ir be jokio sustabdymo mus (seneliuką su skolintais „anūkais“) jau praleis, bet staiga prižiūrėtojas sako, kad aš jam – matytas, paklausia, ar aš kartais su juo nedirbau kalėjime, ir jau sklaido savo popierius, ieško sąrašuose manęs. Stoviu šalia jo su vaikais, saulė šviečia taip gražiai, visi džiaugiasi vasara, o aš suprantu, kad mano planas pabėgti neišdegė, kad jei prisimins, kas aš, ir jei suras sąrašuose, pamatys, kad aš pabėgėlis, kuris ilgai slapstėsi, ir man bus amba...

Kai meškos pradeda neramiai miegoti...

Taigi sveiki gyvi. Kai skaitydavau šį blog‘ą, anksčiau galvodavau „Nu ir sapnuoja chebra...“ A va daba pačiai atėjo laikas (kurio tikrai nesitikėjau sulauksianti), kad čia rašau. Keistumas nesusvietnas man tokius sapnus, kuriuos ketinu aprašyti, sapnuot. o_O Ale va, pastaiko. Taigi, pradedam ilgiau nebetauzijus.
Sapnuoju, kad važiuojam mes kažkokiu lyg ir vilkiku atšiaurioj šaly ledo keliu. [Komentaras: kas tie „mes“, deja, nepasakysiu, neprisimenu, tiesiog buvau ne viena, tikriausiai su savų, jaunų žmonių kompanija, nes nejaukumo su jais būnant nejaučiau.] Daba per kažkurį TV kanalą rodo laidą apie tolimųjų reisų vairuotojų keliones ledo keliais, jie ti šiaurėj kažkur pervežinėja krovinius. Teko matyti vienos laidos gal 2 minutes, bet, matyt, užsifiksavo pasąmonėj, nes labai panašų dalyką ir sapnuoju. Taigi važiuojam sau ramiai tuo ledo keliu, o aplinkiniai prie to, matos, pratę. Matau, kaip už mūsų lekia tuo ledų dvi lengvosios mašinos viena šalia kitos. Tokios „žemapilvės“, kaip ir pridera lenktyninėms mašinoms (arba filmui „Fast and furious“). Žiūriu, kaip jos viena šalia kitos lėkdamos artėja prie mūsų, pralenkia mus iš abiejų šonų ir lenktyniauja toliau. Važiuojant joms pro šalį pamatau, kad abi tempiasi prisikabinusios po didžiulę, gal 2x1.5x0.3 m, ledo lytį. Pastebiu, kad prie kairiosios mašinos užpakalinių ratų kažkas pritvirtinta, kas suteikia jais stabilumo. Ir greit pamatom, kad tas kažkas pasitvirtina, nes kairioji mašina nulekia su savo ledo lytimi iš paskos toliau, o dešiniau važiavusi mašina susimėto, nuslysta nuo kelio ir išsitaško gabalais (sapnuoju neholivudiškai, tad jokių sprogimų nėra, tiesiog į skirtingas puses skrendantys nemenki metalo gabalai). Pralekiam pro ją nestabdydami. Priešais mūsų kelią kerta tiltas. Ant tilto yra kranas, kuris (mums vis artėjant) nuleidžia kablį ir tiesiai iš mūsų ledinio kelio ištraukia cilindro forma išpjautą ledo luitą (gal 2 metrų ilgio ir bent metro skersmens). O mes kaip tik važiuojam tuo keliu, bet viskas puikiai atitaikyta (ir įprasta, nes jokio jaudulio nėra, dar išgirstu paaiškinimą, jog jie čia kaupia ledą tai), ir mūsų vilkiko ratai apžergia tą juoduojančią kiaurymę. Galiausiai atvykstam į miestelį.
Čia juostelė trūksta, ir kitas kadras, kurį prisimenu, kad mes vaikštom po kažkokią parduotuvėlę. Atrodo ji lyg suvenyrinės parduotuvytės turistų žiemos metu lankomuose miesteliuose (sprendžiu pagal tai, kokie mediniai ir megzti šūdniekiukai ten pardavinėjami ir kad mes patys vaikštom po tą parduotuvytę su megztom kepurėm ir pirštinėm). Kažkas nori išsirinkti raktų pakabutį, bet kai pasiima vieną medinuką su traukinuku, pasakom, kad šitas netinka, po vandeniu iš jo jokios naudos, tad žmogus išsirenka pakabutį su laiveliu. Kodėl jam jo turėtų reikėti po vandeniu, kaip mes ten ketiname atsidurti ir ko mums ten reikia taip ir lieka neaišku, bet kad mes keliausim ten – niekam net klausimas nekyla. Ir vaikštom toliau lyg kažko laukdami. O tada, rodos, prasideda kažkoks ar vaidinimas vaikams, ar pasakos sekimas..
Ir čia vėl šuolis istorijoj, tik „biški“ didesnis. Nes dabar aš atsiduriu žaidime. Vaizdas toks, lyg tikrai į ekraną žiūrėčiau, kai pasirodo krūvelė nelygiai viens ant kito sudėtų diskų su filmų pavadinimais ir kažkas renkasi (lyg ir pelyte) vieną iš jų. Suprantu, kad dabar mane puls su pasirinkta ataka, šiuo atveju – filmu. O pasirenkamas „Svečiuose pas skerdiką“ (ar kažkoks panašus). Vaizdas su diskų krūvele pasitraukia, esu perkeliama į man skirtą siužetą, kuriuo mane puola mano žaidimo priešininkas. Pasirodo apribota lyg kambarys erdvė, esu supažindinama su siužetu – kad atkeliauju pas skerdiką pusryčių. Matau, kaip erdvės gale, po pašiūre stovi kažkoks žmogysta su siauru benzininiu pjūklu. Kai aš pasirodau, jis kaip tik atsitiesia ir nustoja atpjaustinėti storom „riekėm“ mėsą kažkieno, kas kitados buvo tikrai gyvas ir gal net ant dviejų kojų vaikščiojo, bet dabar yra pernelyg pilkas ir praradęs savo formą, kad galėčiau pasakyti tiksliau. Šalia to papilkėjusio pavidalo, į kurio basas, kiek beformes kojas aš žiūriu, paguldyti dar keli tokie pat. O ir padėti jie ne ant stalų, o ant sukryžiuotų rąstelių, kaip kad yra dedami rąstai, kai juos pjauna pjūklu. Ir vėl viskas neholivudiškai – jokio kraujo, pjūklo ūžimo ar nusmailintų dantų, tiesiog šiurpus skerdiko (ne gyvulių...) vaizdas prie jo maistinės žaliavos. Kai jis man sako kažką paimti iš lentynos ir atnešti jam, pabundu. Šalto prakaito nėra, nes nebuvo ir košmaro, bet pabudus pirma mintis buvo WTF?!? Tokie sapnai man arba nepasitaiko, arba dar nepabudus užsimiršta, tad biški sukrėtė. Keista tai, kad tą savaitgalį, kai susapnavau šitą ledinę-skerdiminę nesąmonę, leidau ramiai ir be trukdžių, o va kokios košės gavau naktipiečiams... WTF? o_O
Sukrėsta savų sapnų meška

Vėl kažkur pasaulio pakrašty...

Atmerkiu akis..pirmas dalykas kurį pamačiau buvo vientisas pilkas dangus..Nei debesų...nei saulės..Pabandžiau pajudėti. Suskaudo šoną, o kojos ir rankos buvo truputį nutirpusios...Truputį dar pagulėjau ir kai vėl pajutau, kad galiu laisvai judinti rankas, pasikėliau nuo žemės..Apsidairiau..Pasirodo gulėjau kažkokių betono nuolaužų krūvoje..Atsistojau..Buvau kažkokiame dideliame bet apleistame ir sugriuvusiame mieste, be nuovokos kas tai per miestas, ir kaip aš čia atsidūriau slinkau gatve dairydamasi kažko. Pastebėjau žmonių veiklos pėdsakų. Apsidžiaugiau, kad šis miestas yra vienokiu ar kitokiu būdu gyvenamas..Netrukus pamačiau ir pirmuosius gyventojus...Jie budrūs ir įsitempę, lyg bet kuria akimirką juos kažkas galėtų užpulti. Apranga jų buvo apskurusi ir apdulkėjusi..Iš visko sprendžiant gyvenimas čia tikrai nesaldus..Mane pamatę jie staigiai sustojo ir dar labiau įsitempė..Paskui kažką burbtelėjo ir mostelėjo man ranka. Supratau..reikia sekti paskui..bet kur? Eidama išvydau dar daugiau žmonių. Klajūnai. Štai ką jie man priminė. Žmonės, kurie visą laiką nuo kažko slapstosi ir bėga. Vėl pakėliau akis i dangų ir pastatus... Žinojau, kad miestas yra tikrai labai didelis, megapolis...bet kas keisčiausia nemačiau nė vieno pastato aukštesnio nei 6 aukštai. Nei viename lange nebuvo stiklo...net jo duženų. Jokių šukių...niekur. Dairiausi aplinkui bandydama kažką prisiminti, kai staiga man kažkas kumštelėjo i pašonę. Atsisukau. Mano palydovas pirštu parodė į šalimais esantį pastatą. Linktelėjau. Atsargiai, dairydamiesi į dangų, įžengėme į vidų. Buvo tamsu..bet po to akys apsiprato su tamsa. Kaip spėjau šis pastatas kažkada turėjo būti viešbutis..Įžengėme į vieną iš kambarių. Viduryje stovėjo didžiulis stalas. Aplink jį buvo susibūrę žmonės. Iš jų aprangos ir iš to kad jie buvo apsiginklavę supratau, kad jie kareiviai..vadinasi žmonės su kažkuo kovoja..tai kas tada priešai? Priėjau arčiau. Ant stalo išvydau miesto planą ir vietas pažymėtas juoda spalva.. Vienas iš pažiūros man matytas vyras pasakė, kad džiaugiasi, kad pagaliau grįžau ir pradėjo aiškinti situacija.. Po kokio pusvalandžio išgirdome sirenas. Kambaryje esantys žmonės pasileido bėgti. Vienas iš aukštesnį rangą turinčių kareivių skubiai suvyniojęs žemėlapį čiupo mane už rankos ir pasileidom laiptais žemyn. Atsidūrę lauke žmonės pradėjo kažko ieškoti danguje..Pastovėjom, pastovėjom, bet taip nieko ir nenutiko. Dangus koks buvo pilkas, toks ir liko. Tyla. Ne jokio garselio. Atrodo niekas nė nekvėpavo. Dar kiek palaukę nusprendėme grįžti į vidų, nes lauke būti po to kai pasigirdo sirena yra pernelyg pavojinga. Jau žengėme kelis žingsnius pastato link, kai pamatėme vaivorykštės spalvomis mirguliuojančio oro bangą/srovę.. Aš žiūrėjau į tą atskriejantį stebuklą kaip pakerėta..pajutau staigų truktelėjimą žemyn. Mano sergintis vyras paliepė atsitūpti. Aš vis dar žiūrėjau į tą vis artėjančią srovę..Netrukus pajutau karštį, kai ta srovė prašvilpė virš galvų ir pranyko pastate. Vėl tyla. Visi žiūrėjo į pastatą..po dar kitos sekundėlės pastatas įgavo smėlio spalvą..pasigirdo tarsi atodūsis, kai išnyko paskutinės metalinės pastato įtvaros...dar sekundėlė..pastatas suvirpėjo ir pradėjo eižėti..dar sekundė...ir pastatas sugriuvo..tiksliau pavirto milžiniška smėlio krūva..Aš netekau žado..Bet netrukus atgavau formą..ir užtikrintu balsu paliepiau judėti..nes Jie jau žino kur mes esame..
Eidama supratau, kad mano kelionė nė trupučio nepriartėjo prie pabaigos..ir kad aš dar negreit gausiu ramybę..

Po pertraukos...

Sveiki! Vargšas šitas blog'as buvo apleistas kurį laiką..suprantama..kam mokslų pabaiga, paskui vasara, paskui vėl mokslai..kas išvažiavo laimės ieškoti...tingisi rašyti XD

Būtų lengviau jei galėtume palikti pasakojimus balsu, na bet mes dar ne tiek išpindėję! Tad nepatingėkite karts nuo kartelio čia apsilankyti ir brukštelėti kelis žodelius apie tai po kokius pasaulius ar pasąmonės užkaborius bastėtės XD..Nes čia vis dar yra žmonių, kuriems tokie dalykai labai įdomūs ;) Jei tingite rašyti, tai bent nesidrovėkite komentuoti..pasidalinti savo mintimis.. Nes tikrai žinau, kad per šitiek laiko tikrai esate susapnavę kažką tikrai įdomaus :3

Lauksiu Jūsų naktinių vizijų ;)

Sapnų galia..

Sveiki,

Po ilgo laiko tarpo vėl kai ką čia parašysiu. Šį kartą labai liūdna tema.

Pradėsiu nuo pradžių.
Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį sapnavau aš vieną tokį sapną.
Aš su draugais (nors veidų nemačiau, bet jaučiau kad tai mano draugai) buvome išvykę kažkur papoilsiaut. Ten buvo tokia atrakcija: toks rezervuaras vandens (gana gilus, apie du metrus gylio), prie jo kaip ir lieptas kad šoks į jį ir tokia kaip ir bėgimo traselė priešais jį ant pakilos ir visas šis kompleksas yra uždaroje patalpoje.
Na mes pradėjom begiot ir šokinėt į tą rezervuarą ir taip ratais vis pakaitomis. kartais gaudavos taip kad sušokam į tą rezervuarą ir po kelis. Buvo linksma.

Tik vienu metu kai aš jau bėgau link rezervuaro, priešais mane draugas šoko į jį, o aš pribėgęs laukiau kol jis išners. Deja, nesulaukiau. tada pats šokau į vandenį ir pradėjau jo ieškot (vanduo buvo labai drungnas). Kai jį užčiuopiau ėmiau bandyt jį iškelinėt. Man padėjo jį iškelt kiti draugai. Tas skendęs draugas nekvėpavo, o širdis sustojusi. Nemačiau ką darė kiti draugai.. Aš čiupau rinkti greitosios numerį.. Atsiliepė moteriškas balsas. Pradėjau aiškint situaciją, tačiau moteris pradeda šnekėt visiškas nesamones (jaučiasi lyg šaipytūsi). Pasimetu. Nutraukiu skambutį. pasižiūriu į laiką - jau ~20min. praėjo nuo ištraukimo. Miręs..

Atsibudau. Šiek tiek neįprastas sapnas man buvo. Atsikėliau, pavalgiau, nuėjau pasportuot - taip ir užmiršau sapną..
-------------------------------------------

Šeštadienio vakaras. Užeina draugas. Sako - einam, kai kas atsitiko. Jau man nuojauta bloga.
Draugas: tuoj ateis prie mūsų namų kiti du draugai.
Aš: kas nutiko?
Draugas: varom, pasakysiu.

Apsimoviau greit batus, pasiėmiau raktus ir išvarėm.
Laiptinėj pasakė kad nuskendo kątik draugas jūroje, palangoje. tai jis pasakė laiptinėj nusileidžiant į lauką.
Išėjus į lauką atsitiktinai sutikom ir to draugo motiną (tas nuskendęs draugas mano kaimynas) - turbūt nereik net sakyt kaip ji atrodė... Mūsų net nepastebėjo (nėra ko stebėtis).

Sulaukę kitų draugų gavom detalesnę info:

tryse ėjo pasimaudyt (apie 8h). Visus įtraukė jūra. Dviem (vieną iš jų pažystų) pasisekė šiaip ne taip išsigelbėt (nors tą kurį pažystu sakė jog jau vienu momentu manė kad neišsikapstys jis), o trečiam.. gelbėtojai ištraukė jį gana greitai.
Tas kas ten dar buvo ant kranto sakė kad gelbėtojai nemokėjo daryt dirbtinio kvėpavimo ir liepė kviest tiesiog greitąją. Bet pasitaikė moteriškė medikė, kuri tuo metu buvo papludimyje tai padarė dirbtinį kvėpavimą, bet to jau nepakako..
-----------------------------------

Na nebuvom mes labai artimi draugai, nelabai man jis ir patiko, bet augom nuo vaikystės, o ir smagių tikrai akimirkų buvo su juo, tai kažkaip tokia šokiruojanti žinia. Gaila žmogaus, visgi tik 22 metai. Tokiu metu galima ir pajausti tą gyvenimo trapumą. Užuojauta šeimai...
-----------------------------------

Grįžęs namo po pokalbių su draugais prisiminiau tą sapną. Šiurpuliukai nuėjo ir pasidarė labai nemalonu.

Ne į temą, bet vistiek..

Pagalvojau gal Jus sudomins tai ką radau. Tai visai nesusiję su sapnais, bet tiesiog.. :
http://www.youtube.com/watch?v=1Z8pkcNBcl0&eurl=http%3A%2F%2Fwww%2Ehotnot%2Elt%2Fklubai%2Ftiems%2Dkurie%2Dneturi%2Dantrosios%2Dpuses%2Fmedziaga%3Fid%3D1916&feature=player_embedded

Pasižiūrėkit klipą. Lauksiu komentarų.

[po]sapn[inės][o] mintys...

Vat sapnavau šianakt sapną. Atsibudęs vis neiškrito jis man iš galvos. Nors tiksliau sakant ne pats sapnas, bet klausimas iškilęs iš sapno. vat šį klausimą ir noriu užduoti kaip tik Jums.

Situacija tokia:
Vaikinas serga vežiu. jam liko gyventi 2-5 metai. Jis myli vieną merginą, kuriai išsako savo jausmus ir paprašo vienos paslaugos (kaip ir paskutinis jo noras) - Kad ji būtų jo mergina iki jo mirties.

FAQ.
1. Jūs jo nemylite kaip vaikino.
2. Jis nėra pats gražiausias, bet nėra ir pats baisiausias.
3. Jūs tą vaikiną gerai pažystate.
4. Jūs pati neturite vaikino.

Dabar jums klausimas panelės:

Ar sutiktumėte su jo pasiūlymu ir būtumėt jo mergina?

Įkurtuvės

Visai neseniai sapnavau, kad su draugėm išvažiavau paatostogauti ar paiškylauti. Pamenu turėjau su savimi mažą mergytę - dukrelę. Žavus mažytis padarėlis :D Aišku to sapno liko nuotrupos, nors jis pats buvo labai įdomus. Tai pats sapnas buvo suskaidytas kaip ir į dvi dalis. Spėju iš to, kad mano dukrelę buvo skirtingo amžiaus :DDD
Pirmoji dalis
Su draugėmis keliavom po kalnuotą šalį, buvo daug žalumos, daug upių ir upelių. Ėjome per labai aukštą perėją link kažkokio piramidinio pastato, kurio paskirties taip ir nesupratau. Perėja iš abiejų pusių buvo įrėminta aukštų vartų, dar labiau išryškinantys gilų tarpeklį, kurį ketinome pereiti. Laikiau dukrelę ant rankų ir paprašiau Aušros, kad mudvi nufotografuotų. Tą momentą, kai mus fotografavo, mačiau viską Aušros akimis: mergytė savo mažomis rankomis apsivijusi mano kaklą, šypsodamasi kaip profesionalė žvelgė į kamerą. Už mūsų buvo nuostabi panorama:žaliais medžiais apėję kalnai ir uolos, rodančios, kad už mūsų gilus tarpeklis. Šalimais kaip be jokios vietos stūkstojo vartų dalis. Aušra nuspaudė mygtuką ir mačiau kaip objektyvas stačiakampio forma lėtai užsidaro, sugaudamas momentą ir įrašydamas jį į atmintį. Dukra buvo ne daugiau kaip 2 metukų. Mano vizija vėl grįžo į mane ir mes patraukėme per tarpeklį. Prieky mūsų atargiai kulniavo mano sesuo.

Antroji dalis
Buvo ta pati kompanija, tik mano dukra jau paaugusi. Jai jau buvo kaip ir septyni metukai. Kitokia vietovė, aplink vėl žaliuojantys medžiai ir nuostabi gamta. Kitoje kelio pusėje ramiai tyvuliavo ežeras. Dukra su teta (mano seserim) ir Aušra (spėju buvo krikštamotė :DDDD) nubėgo kaži kur į priekį. Skubėjo nubėgti į mugę. Aš mintyse suskaičiavau kiek turiu pinigų, ir kiek galiu išleisti. Galėjau išleisti visus, nors pinigų nedaug buvo. Prie mūsų naujojo namo stovėjo naujutėlaitė maišina su maisto produktais bagažinėje. Norėjau mugėje šiokių tokių smulkmenų nusipirkti. Ėjau susimąsčiusi, tad labai nustebau kai dukra čiupo mane už rankos ir patraukė į kirpyklos pusę. Ji prašė, kad sumokėčiau už jos šukuoseną. Ji savavališkai su teta ir Aušra nubėgo į kirpyklą, nusikirpo plaukus, pasidarė šukuosenas, o man reikėjo viską apmokėti. Pašiurpau, kai sužinojau kokios sumos paprašė už tris. Liko keli litai mugei... Chmmm... Mano dukros gražūs ir vešlūs plaukai buvo patrumpinti ir iškarpyti. Ech... visgi mergaitė. Pasidairę po mugę patraukėme naujų namų link. Ėjome paežere, praeidami įstabias vilas, pasislėpusias tarp medžių guotų. Šalia namo stovėjo mano mašina, sunešėme produktus į vilą ir ėmėme ruoštis vakarėliui. Vyrukai turėjo atvykti vėliau.
Įpusėjus ruošai ir pramogaujant, koridoriuje pasigirdo kažkokių dviejų vyriškių balsai: "Mes irgi norim pašvęsti įkurtuves". Aušra bandė juos išprašyt, galų gale šūktelėjo mane. O aš supykusi tiesiog begte nubėgau į koridorių ir įsibėgėjusi juos abu išspyriau lauk. Tiesiogine to žodžio prasme fly-kick :))) Jie nuvirto ant grindinio, uždariau ir užrakinau duris. Paprašiau visų, kad visur užrakintų langus ir duris, užtrauktų užuolaidas, nes kol uždarinėjau duris, išgirdau kaip vienas leptelėjo "mes dar grįšim". Man į širdį įsigraužė kirminas ir vis nedavė ramybės. Grįžome prie ruošos ir toliau linksminomės. Netrukus lauke išgirdau stiklų dužimą. Išėjau patikrinti. Išėjusi lauk, paskui save uždariau duris, pašviečiau žibintuvėliu, bet nieko gero nepamačiau, apėjau aplink mašiną, šiukšlių konteinerį ir grįžau namo. Sustojau mirusia širdim - durys, kurias buvau uždariusi ir užrakinusi, buvo praviros...
Įėjau į vidų, šaukiau visus vardu, apėjau kambarius, bet buvo tylu. Nesmagi tyla... Užlipau į antrą aukštą, į kurį laiptai buvo tik iš podėlio... Antro aukšto kambariuose nieko nebuvo, išverčiau ir palėpes, nes iš jų sklido keistas garsas - lyg kas dustų.Nieko. Tik magnetofonas, iš kurio ir sklido garsas.... supykau. Šaukiau dukrą. Ėjau link laiptų, tačiau pastebėjau, kad podelio burys buvo užrakintos, o jų lengvai neišspirsi. Tada pasiutusi su alkūne išpyliau kambario lango stiklus ir išsikapanojau lauk. Sode buvo tamsu. Priėjusi prie saugiklių, įjungiau sodo apšvietimą. Iš kažkur toli atsklido dukros šauksmas: "Mama". Puoliau į tą pusę. Pamačiau tris vyrus. Vienas jų laikė mano dukrelę, kiti du mano sesę ir dar kažkokią mano draugę. Aušra ir kitos dvi gulėjo ant žemės be sąmonės. Ėjau link jų ir staiga pajutau smūgį iš nugaros ir krūtinę plūstelėjusi šiltą srovelę. Galiausiai ėmė sekti jėgos ir apėmė šaltis....
"Mama!"

O kur daugiau mūsų rašytojų?

Laikas eina, mėnesiai bėga, tačiau sapnų rašytojų liko mažai... Kodėl? Ar jau taip nesapnuojat nieko? O gal tiesiog tingit aprašyti? :} Karts nuo karto šį tą parašinėju aš ir Natsu-chi. Nebūtina gi romanų rašyti, užtenka paragrafą kokį parašyti bent jau esmę :D Nemėgstu ilgų sapnų rašyti - nelabai kas mėgsta ilgus skaityt :D
Beje, SU PAVASARIU, chebra!!!!! Manau pabudot iš žiemos miego ;)
Klausimas ne į temą: kada varom vėl tūsintis į sodybą? :D

Kaip ant sparnu

Nuo mazumes man patinka lektuvai, daznai sapnuodavau kad turiu sparnus ar siaip galiu skraidyt... Netgi svajojau isvykti i uzsieny studijuoti pilotavimo. Atsimenu norejau buti naikintuvo pilote :DDDD Taciau ilgai jau nesapnavau sapno, kad skraidyciau. Ir po keliu ilgu metu stai dar vienas skraidymo sedevras mano naktiniuose skrydziuose...

Viskas vyko Vilniuje, ir momentas tas, kad is bendrabucio turejau nusikapstyti i paskaitas Vilniaus Kolegijoje.
Sapnuoju, kad miegu ir kad metas keltis. Bet as taip tingejau keltis, kad miegojau iki paskutines minutes. Tada staigiai prisiminiau, kad bus svarbus kontrolinis, tad zaibiskai sokau is lovos, apsirengiau, paskubom issivaliau dantis, greit sumeciau daiktus i kuprine ir isbegau pro duris. Tekina begau link stoteles, kad tik speciau i 17 troleibusa butent tam tikram laikui, kad nepaveluociau i paskaita. Pacia pirmaja. Jau buvau prie pat stoteles, begau kiek galejau, trulikas jau buvo netoli, taciau vairuotojas nutare manes nelaukti ir pries nosi uzdare duris. Uzdare ir nuvaziavo... ><#
As laukti kito negalejau, tad turejau paskubeti. Neisivaizduoju kaip, taciau atsiduriau ant stulpo, is kuprines issitraukiau sesias apyrankes (po dvi ant rankos, kitos dvi ant kuju). Jos visos buvo placios (mazdaug 5 cm plocio) ir gan plonos. Viena apyranke uzdejau ant rieso, kita ant zasto, o trecia prie kulksnies ant kojos. Tada pirstais tas apyrankes suspaudziau, kad jos butu kaip nulietos. Istiesiau rankas. Ir pasilenkusi i prieki emiau kristi zemyn. Aukstis buvo nedidelis, tad mechanizmas suveike vos pajutes laisvaji kritima. Tos apyrankes tarpusavy "susijunge" kazkokiu lauku, is kiekvienos apyrankes "issikleide" po ilga vos matoma ilga juostele ir jos susijunge "plevele". Palyginimui, kazkas panasaus kaip siksnosparnio sparnas. Tas nezinomu jegu laukas sudarytas del tu juosteliu man suteike "sparnus" - antigravitacine jega, kuri priesinosi zemes traukos jegai ir laike mane ore. Oro sroviu virpinami sparnai judejo priekin. Tai buvo sklandymui skirti sparnai, o ne skrydziui. Nes mazdaug kas 100 metru reikedavo tupti ant stulpo ar kur nors ant auksto ir vel tolyn sokti. Sitaip "perskridau" Neri, o po keliu akimirku nutupiau salia reikiamos vietos :D

Prieblandos Pasaulis (2007 05 05)

Aš esu Stebėtoja. Ir šį kartą Jums papasakosiu savo kelionę į Prieblandos pasaulį. Pasaulį egzistuojantį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.

Savo kelionės pradžios nepamenu. Tik jaučiau, kad einu vedama mistinės jėgos. Tiksliai. Nenuklysdama nuo kelio, aplenkdama kelio duobes ir balas. Atsimerkiau. Apsidairiau aplinkui. Buvo smalsu pasižvalgyti į pasaulį į kurį šį kartą patekau. Pirma mintis kuri kilo buvo ta, kad ši vieta paprastam žmogui įvarytų mirtiną šiurpą ir net tvirčiausios dvasios žmogus ilgai tenai neištvertų neišnykęs. Prieblandos pasaulyje paprastas žmogus, kuris niekada nėra buvęs ar jautęs kažko panašaus, šiame pasaulyje paprasčiausiai nustotų egzistavęs. Ten egzistavo Tamsa, nors tiksliau išsireiškus, egzistavo Prieblanda - žmonijos, pasaulių, Visatos. Niekada nesibaigiančios prieblandos pasaulis. Ir aš buvau tenai sava. Mano žingsniai buvo lengvi, šis pasaulis įsileido Stebėtoją. Ėjau keliu iš abiejų pusių apaugusiu medžiais, bent jau taip maniau iš pradžių. Bet kuo ilgiau žiūrėjau į tuos „medžius“ tuo labiau jie panašėjo į žmones. Žmogaus liemuo buvo surambėjęs-sumedėjęs kamienas, kojos įaugusios į žemę, o rankos ištiestos į dangų iš kurių dar kilo papildomos ataugos sudariusios „medžio“ lapiją. Toks jausmas, kad tie medžiai-žmonės meldėsi iškėlę rankas į dangų. Pirmas įspūdis būtų buvęs creepy, bet kažkas viduje vertė jaustis smagiai, tarsi kažkas manyje šnabždėjo, kad čia viskas normalu, kad čia ta vieta kur aš jau esu nebe pirmą kartą. Net nežinau kiek laiko taip žvalgydamasi ir niekur neskubėdama ėjau tuo keliu. Pagaliau tas niekur nesibaigiantis kelias baigėsi, ir jis baigėsi didelio ežero pakrantėje. Įsmeigiau žvilgsnį į vandenį. Jis buvo juodas. Toks juodas, kad aš būdama aš į jį nekiščiau net kojos mažiausio pirštelio. Nuo vandens paviršiaus trenkė mirtimi, bet ne kvapu, o jausmu, jutau ežerą supančią aurą. Paskui lėtai pakėliau galvą aukštyn, į dangų. Prieblandos pasaulio danguje pamačiau daug milžiniškų ratilų, verpetų. Toks jausmas, tarytum danguje siautė daug uraganų. Vaizdas gniaužiantis kvapą. Ausis pasiekė šnarėjimas, jei taip galėčiau apibūdinti šiame pasaulyje egzistuojančio garso sampratą. Apsidairiau. Prie ežero pradėjo rinktis žmonės. Tokie kaip ir aš. Pusiau išsigandę/susižavėję, pusiau turinčių tą jausmą, kad čia viskas normoje. Jie lėtai judėjo ežero link.

Mane kiek nustebino faktas, kad čia niekas nesišnekėjo, nors tuo pačiu kažkur viduje žinojau, kad žodžiai dabar, šiame Prieblandos pasaulyje, paprasčiausiai nieko nereiškia. O gal tiksliau dabar šnekėti tiesiog dar nebuvo laikas. Beliko laukti. Vanduo iš pradžių buvęs ramus ir lygus it stiklas, pradėjo judėti, raibuliuoti. Kažkas artėjo.

Prie ežero kranto atėjo labai aukštas „žmogus“. Visi atsisuko į jį. Turbūt pasakė, kad susirinktų aplink, kadangi visi čia buvusieji pajudėjo jo link. Aš jo žodžių negirdėjau. Mūsų vedlys priėjo prie vandens. Iš kažkur atsirado nemažas laivelis. Iš niekur nieko, tarsi jis čia visą laiką būtų stovėjęs. Susirinkusieji išsirikiavo į vorelę ir klusniai sulipo į laivą. Ir vos tik paskutinysis įkėlė koją į vidų laivelis pajudėjo. Niekas jo neirklavo, neturėjo jis ir motoro. Tyliai. Nesigirdėjo net kaip jis skrodžia vandenis, o vandenyje nesimatė atspindžio. Mirtinoje tyloje mes pasiekėme kitą krantą. Nors tas pasiekėme irgi sąlyginis – čia dar ežero viduryje, o čia jau vėl stovime krante. Aukštasis mūsų vedlys mums pasakė kažką panašaus į „susikurkite stovyklavietę“ ir išėjo, nieko daugiau mums nepaaiškinęs. Ir mes vėl laukėme visiškoje tyloje. Taip bėgo laikas (mano suvokimu), nors spėju toje vietoje laikas paprasčiausiai neegzistavo. Vėliau vėl kažkas atėjo. Apžvelgė visus ir bakstelėjo į kelis pirštu, tada apsisuko ir nuėjo. Išrinktieji paklusniai nusekė iš paskos. Ir mes eilinį kartą likome vieni. Bet dabar jau prasidėjo šnekos. Kaip ta kalba skambėjo negaliu net apsakyti, nes dabar net nerandu tam tinkamų žodžių. Ne šio pasaulio kalba..tai jau tikrai. Susiradau kelis pašnekovus, pokalbio temos jau nebepamenu, žinau tik, kad sėdėjome prie laužo arčiausiai juodojo ežero vandens. O aš kažką mąsčiau. Ilgai mąsčiau, vargiai besiklausiau pokalbio tik vis įterpdavau kokią padriką mintį ar paprasčiausiai linktelėdavau galva, bet šito regis niekas ir nepastebėjo. Galvoje sukosi įkyri mintis, jog žodžiai čia yra kažkokie bereikšmiai. Prie manęs priėjo vaikinas, gana mielas ir šnekus, ir pasakė, kad mums vis tiek visą naktį teks laukti savo eilės ir ar nenorėčiau su juo miegoti (tik nepagalvokit ko nešvankaus, tas pasaulis buvo šaltas). Apsidairiau, pastebėjau, jog keli susirinkusieji iš velniai žino kur išsitraukė daiktus panašius į miegmaišius. Vėl atsisukau į vaikinuką ir sutikau, kadangi visų pirmiausiai tokia mintis buvo žmogiška. Jis irgi išsitraukė miegmaišį ir nusišypsojo. Sulindom kartu, bet kaip dabar pamenu keisčiausią faktą – aš nejaučiau kūno, tarsi jis neegzistuotų... Paliečiau jo kūną. Tas pats.

Nuo šios vietos jau prasideda miglotas pasakojimas, kadangi kaip minėjau visos savo kelionės nepamenu.

Galiausiai atėjo ir mano su tuo vaikinu eilė išeiti, kai pasirodė žmogysta. Pasirinko tik mudu. Džiaugiausi, kad tas vaikinas yra šalia. Jis dvelkė ramybe ir saugumo jausmu.

Nuvedė mus į kažkokių pastatų kompleksą. Lipome laiptais. Net nežinau į kurį aukštą. Tada sustojome viename iš koridorių ir mūsų vedlys pasakė, kad čia galutinė stotelė prieš įžengiant į kažkur, ir kad turime pailsėti. Atsidariau duris kurias nurodė. Man duotas kambarys buvo panašus į normalų kambarį. Bet dar net nespėjus kaip reikalas įsitaisyti kažkas pasibeldė į duris. Sau ramiai atidariau ir sustingstu. Į mane žvelgė vyras juodai raudonomis blizgančiomis akimis, o jo rankose buvo pistoletas.

- Tu eisi su mumis. – nors jis buvo vienas. Aš jau ketinau daryti duris pagalvojusi, kad čia tik Prieblandos pasaulio pokštas, bet tas padaras įsiveržė į kambarį su tokia jėga, kad apie bandymą grumtis nebuvo net minties. Viskas kas man beliko tai tik spardytis ir klykti, kaip įmanoma labiau trukdyti judėti. Jau galvojau, kad tas padaras mane būtų sėkmingai ir išsinešęs, bet ačiū dievui viena po kitos atsidarė kitų kambarių durys ir iš kambarių išėjo vaikinai ir merginos. Pažvelgusi į juos aš dar kartelį išsigandau, kadangi jų žvilgsniuose nebuvo nė lašo žmogiškumo, tik kažkokia jėga – jų akyse galėjai įžvelgti juose slypinčius pažabotus padarus. Jie be žodžių ir triukšmo mus apspito ir kažkur nusinešė, bet aš jau žinojau, kad viskas bus gerai... Ten buvo dar kažkas, bet dabar vėl viskas ką pamenu tai yra tai, kad vėl esame prie to vandens ir jaučiau, kad tik nuo čia viskas dar tik prasideda...Tik nuo čia prasideda mano tikroji kelionė po Prieblandos pasaulį.

Šakiai???

Toks vienas labai neaiškus sapnas šiandi man buvo, kad truputį nesupratau esmės, tačiau man jis įstrigo dėl kelionės keblumo ir nuostabių vaizdų.

Buvau namuose ir tėvai nusprendė važiuoti į Šakius (kodėl į Šakius? Geriau neklauskit...).

Įsėdom į tėtės senąją mašiną, nors aš spyriausi, kad važiuotume su manąja. Tėtis sako: - geriau savo pasilaikyk vėliau.
Nesupratau nė kiek, ką norėjo pasakyti. Tačiau įsėdau į mašiną. Važiavom laukais, kol mama paprašė sustoti. Kažkur pievoje ji pamatė kažkokį augalą - medelį ir būtinai norėjo jį turėti. Išlipom ir ėmėm jį kasti lauk. Paskui iš kažkur ištraukiau patį didžiausią šiukšlių maišą, į jį įkišom medelį ir daug žemės, ir įdėjom į mašinos saloną ant galinių sėdynių.
Važiuodami toliau įvažiavom į mišką. Nerealaus grožio miškelis iš kurio ir išvažiuoti nesinorėjo: gaivus, šviesus, tvarkingas, nei šiukšlių, nei triukšmo nieko. Gera.
Išvažiavom iš miškelio ir staigus posūkis į dešinę žemyn. Buvo toks jausmas, kaip su amerikietiškais kalneliais - suki į dešinę ir staigus leidimasis žemyn.
<...>
Atsimenu, tėtė važiavo į didelį kalną, kalno apačioje buvo didžiulis švaraus vandens ežeras, kuris iš viršaus buvo ovalo formos ir nuostabiai atspindėjo dangų. Pakraščiai apaugę medžiais. Tas ežeras buvo tarp dviejų kalnų, papėdėje. Mes jau buvome užvažiavę į pusę kalno ir aš pažiūrėjau žemyn. Mano akys buvo užburtos. Gaila, kad negaliu perteikti to grožio, bet pasitelkit savo vaizduotę: apačioje tyvuliuoja ežeras (kazkas tokio, kaip apačioje), bet ežeras buvo ovalo formos.
Kitoje pusėje buvo medžiais apaugęs pakraštys ir matėsi akmeninių namų stogai. Bet jie atrodė taip , kad lyg būtų iškalti iš uolų ar pastatyti ant kalno šlaito. Kažkas tokio kaip šiame paveikslėlyje.
Važiavom iš lėto, nes keliukas buvo siauras ir vingiuotas ir bet kada galėjai žemyn nusiristi, nors apačioje yra irgi namai. Iš priekio pravažiavo viena mašina ir viena karieta su arkliais. Tačiau ant staigaus posūkio teko sustoti, nes ten buvo neįmanoma su mašina pravažiuoti. Ten rąsto pločio praėjimas, nes nuslydęs gali tekti kirsti žemyn ant namų ir uolų. Tačiau man ramybės nedavė viena mintis, kaip ta mašina iš priekio galėjo atvažiuoti, juk posūkį gali praeiti tik žmogus....? (kažkas panašaus į paveikslėlį). Tik įsivaizduokit šitą keliuką rąsto pločio ir pamėginkit su mašina pravažiuoti...., juolab kad jis "pasviręs" 45 laipsnių kampu....Ant uolos iškaltas "turėklas" kurio reikėtų įsikibti pereinant. Tėvai įsikibo ir perėjo, tačiau aš kažko užsišikau ir negalėjau pereti. Pradėjau drebėti ir galvoti ar išvis čia įmanoma pereiti. Iš už nugaros važiavo žmogus ant dviračio. Aš jį stebėjau ir žiūrėjau, kaip jis elgsis. O jis važiavo ir nė nemanė sustoti ar sukti link posūkio. Aš žiūriu išsprogdinusi akis, kaip jis su dviračiu visu greičiu varo link skardžio ir skrenda.... Čia šiuo atveju geriausiai parodytų vaizdo klipelis su "Golden Boy" "Bicycle Race" pabaiga kai nuo tilto skuodzia.... (http://www.youtube.com/watch?v=XIjlFtcIsgI)...
<...>
Aš perėjau tą posūkį ir patraukėme toliau. Namai atrodė kaip tradiciniai lietuviški senoviniais namai, o kita dalis, kaip aukščiau parodytam paveiksliuke...

Į Klaipėdą geležikeliu su mašina

Vos prieš kelias dienas sapnavau dar vieną nesąmonę :D Sumastėm chebra varyt į Klaipėdą (matyt, tam įtakos turėjo sausio vidury aptarinėta kelionė). Aš, Dalia ir dar 3 žmogeliai. Sėdom į mano mašiną ir nukūrėm keliuku. Reikėjo pervažiuoti geležinkelį ir kažkaip iš kalbų ir diskusijų sumąstėm važiuoti geležinkeliu... Mat normalus kelias link Klaipėdos buvo kažkoks... neaiškus...
Nežinau kaip ir kada sugebėjau nuimt padangas nuo ratų ir mano mašinytė labai mielai varė geležinkelio bėgiais kaip tikras traukinys :D
Važiuojam linksmai ir matom iš priekio atvaro traukinys, kiek tolėliau yra bėgių sankirta ir paspaudžiau greitį, kad spėt ant kitų bėgių užvažiuot prieš susitrenkiant. Aš spaudžiu pedalą ir mano širdis kaip pasiutus daužosi, pila prakaitas, man žiauriai karšta ir žaidžiama mano nervais, nes priešais atvaro traukinys, o jei nespėsim ant kitų bėgių užvažiuot - kapės su šakutėm.
Spėjom.
Likus keliom sekundėm iki susidūrimo, spėjau pervažiuot į kitus bėgius.
Paskui man dar ilgai širdis daužėsi, ilgai ausyse ūžė (nuo nežmoniško rėkimo mašinoj), kol atsipeikėjau. Nežinau kas buvo mano keleiviams, bet aš tik po gero laiko atsitokėjau... O aš už vairo :D Paskui buvo vienų bėgių išsišakojimas į tris kelius: 2 vedė į Paryžių, vienas į Skuodą. Galvoju, kuris iš jų man pakeliui į Klaipėdą? Pasirinkau Skuodą.
Kiek vėliau po nežimų geležinkelių klajojimų sustojome viename mieste/miestelyje. Ten ieškojome nakvynės, tačiau "miestelio gidas" mums parodė dvarą - mokyklą. Ale joje galima apsistoti. Įėjom, apžiūrėjom mokyklą ir išsirinkom vieną iš administracinių patalpų. Tačiau atėjo mokyklos sargas ir teko nešti kudašių lauk pro langus (nežinau kodėl teko begti, bet šokom lauk su visais stiklais) bėgom per kiemus, o iš paskos pitbuliai varo.
Visą kelią galvojau: "WTF???"

Su naujaisiais metais :D

Žinant tai, kokie mes visi užsiėmę, neberandam laiko "pabloggint" truputį :D
Kas neto neturi, kas darbais užsivertęs, o kas ir iš nuobodulio ir tinginystės nebeparašo.

Pasistengsiu trumpai papasakot vieną sapną, kuris man labai priminė "Elfen Lied" anime.

Sapne aš su drauge ieškau buto išsinuomoti ar nusipirkti. Esmė nebuvo piniguose, ieškojau mano norus patenkinančios vietos. Stovėjom ant kalniuko ir matėme miestą tolumoje. Miesto pakraštys buvo iš trobelių, kiek arčiau centro buvo jau blokiniai pastatai, keliaaukščiai daugiabučiai. Miesto centras jau buvo aristokratams skirta vieta, kur pastatai buvo dangoraižiai, o visi butai - apartamentai. Aišku, ir kaina didžiausia.
Iš pradžių apžiūrinėjau miesto pakraščio namukus. Man jie visi buvo visai nieko, tačiau jie man nepatiko, dėl skylių sienose, dėl mažų langų ar kambarių išdėstymo. Arčiau centro esantys daugiabučiai man pasirodė visiškai nykūs. Jau geriau tos lūšnelės. Ėjau link centro prie apartamentų. Priėjau prie vieno dangoraižio, kuris buvo įspūdingas savo architektūra. Tačiau miestas buvo gan nykus, mažai gyventojų, gatvės tuščios. Įėjau į tą dangoraižį. Radau vieną butą, kuris buvo labai erdvus, turėjo du aukštus, balkonas didelis ir erdvus. Man patiko. Nutariau apžiūrėti pastatą iš vidaus tad nusileidau į "basement". Ten turčiams buvo įrengtas baseinas, pirtys, saunos, atskira virtuvė pokyliams ruošti, pokylių salės, biliardo kambariai, boulingai ir kitokios pramogos. Po visu šituo jau buvo požeminė automobilių aikštelė. Nuėjau paplaukioti, o paskui ir į dušus išsimaudyt. Koridorius skyrėsi į du: vyrams ir moterims koridorius į dušus. Grūdinto stiklo durys atsivėrė ir balto marmuro koridorium nupėdinau link dušų. Ten išgirdau merginų balsus, o paskui pamačiau, kad 5 merginos užgaulioja vieną panelę, kurios plaukų spalva priminė dumblių spalvą. Jos ją stumdė, paskui sudavė. Įsikišau. Tačiau jos mane išstūmė lauk, užrakino dušo prieškambario duris, kurios buvo stiklinės ir įsisiautėjo. Kitoje pusėje buvo tualetai, tad iš ten išėjo kelios moteriškės pažiūrėti. Paskui įvyko šis tas žaibiško ir spėjau pamatyti tik kraujo balas ir aptaškytas sienas. Viena užgauliotoja jau buvo sudraskyta į gabalus. Kitos pradėjo spiegti ir bėgti link durų, o užgultoji mergina atsistojo, nusijuokė šiurpinančiu juoku ir svirduliuodama palengva artėjo prie durų. Merginos delnais daužė duris, kurios buvo užrakintos. Mačiau kaip viena po kitos kilo į orą, žviegė iš siaubo ir skausmo, o paskui jos "pavirsdavo" į maltą mėsą, kaulų gabalai mėtėsi visur. Aš bijojau. Atatupsta traukiausi ir pasileidau bėgti koridorium. Paskui mane ir kitos merginos.
Išdužo stiklas...
Kažkas mane pargriovė.
Šalia manęs nukrito dalis žarnų. Kvapas trenkė nosim ir mano skrandis čiut neatpylė. Bėgau kruvinom grindim tolyn, peršokdama atskirų kūno dalių gabalus. Toji "dumblė" ėjo artyn ir artyn, už jos dužo marmuro plytelės, sienos dažėsi raudonai. Nematomos "rankos" suplėšė į gabalus dar dvi paneles prie durų, aplenkdamos mane. Pribėgusi prie durų, pastūmiau į šoną ir ištrūkau. Ankščiau durų negalėjo atidaryt, nes stūmė arba traukė jas. Ištrūkusi laukan nubėgau į savo kambarį. Paskui mane mirė žmonės, dužo apdaila - viskas.
Ji įsibrovė į mano kambarį ir ėjo prie manęs.
...
Prisimenu tik tiek, kad atsipeikėjau viename iš tų apleistų miesto priemiesčio trobelių. Malkinėj. Sėdėjau tyliai ir laukiau. Žinojau, kad ta "dumblė" manęs nenužudė, o atitempė čia ir paslėpė. Nuo kitų grobuonių, vadinamų "Medžiotojais". Žinojau, kad jie trinasi kažkur aplink. Žinojau, kad greit suras ir mane. Žinojau, kad ta "dumblė" daugiau jau nebegrįš, nes ji išėjo laukan nukreipti "Medžiotojų" dėmesį nuo manęs.

...
Žodžiu, tokia painiava man priminė Elfen Lied ir aš pabudau vis dar nerimaudama....