Twilight

Po ganėtinai ilgo ramybės periodo, aplink mane vėl prasidėjo keisti dalykai: šmėklos, antgamtiniai reiškiniai ir panašūs visiems šiurpą varantys nutikimai. Žmonės buvo persigandę, aš – nustebusi, bet kas keisčiausiai, kad viskas kaip netikėtai prasidėjo taip netikėtai ir pasibaigė. Visi lengviau atsipūtė. Praėjo metai. Buvo vasara, paskutinė vasara, kurią aš ketinau praleisti šiame miestelyje. Planavau vasaros pabaigoje išvažiuoti, gal į kokį didesnį miestą, kur kas nors vyksta, arba šiaip kur pakeliauti, kad tik nebūti vienoje vietoje. Taigi....išvažiuoti taip ir neteko. Nes... staiga pasigirdo pranešimai apie keistus žmonių dingimus. Dingdavo jie visaip...kai jie būdavo vienui vieni ar net kai būdavo su kitais žmonėmis. Per kiekvienas naujienas pranešdavo apie naują dingimą. Dingusiųjų niekas niekada nerasdavo. Radijas, žmonių paskalos, kalbos niekada nenutildavo...Norėjau kuo greičiau iš čia išvažiuoti. Savaitgaliui atvažiavo mama su sesute. Sesutė padėjo man su mano darbu, darbas ėjosi sėkmingai ir aš pradėjau ją juokais šnekinti ją pasilikti su manimi ir padėti su darbu XD. Vieną vakarą beeinant namo prie manęs priėjo labai mielas ir draugiškas vaikinas, neslėpsiu, ir labai simpatiškas XD. Galvojau, kad jis čia neseniai vasarai atvažiavęs, atostogauja ar panašiai, bet bešnekant supratau, kad jis atvažiavo susitikti su manimi. Buvau labai nustebusi, nes aš jo tikrai nepažinojau. Aš pasakiau, kad man jau tikrai laikas namo, bet jis paėmė mane už rankos ir pasakė, kad man reikės labai greitai išvykti. Aš sutrikau. Paklausiau iš kur jis mane pažįsta ir kodėl galvoja, kad man reikės greitai išvykti. Jis tik nusišypsojo ir pasakė, kad greitai aš viską suprasiu.

"O dėl išvykimo tikriausiai girdėjai apie dingstančius žmones?" – linktelėjau, bet negalėjau patikėti savo ausimis. Man turbūt sapnuojasi. Jis tik palingavo galvą ir pasakė:

" Tai tikrai ne sapnas. Tu turi vieną dieną. Kitos dienos vakare aš grįšiu pas tave. Patikėk tau tikrai nėra ko bijoti, nes kiek aš tave pažįstu, tikiu, kad tu susitvarkysi!" – šyptelėjo ir ištirpo ore, - Viskas bus gerai. Nurimk.

Grįžau virpančiom kojom, nes nieko nebesupratau. Pamačiusi sesutę supratau, kad viskas bus gerai.

Kitą dieną uždirbome žvėriškai daug. Buvom pasiutusiai laimingos. Nuėjau pas mamą, ji padėjo mokyklos kolektyvui ruoštis vakare vykstančiam festivaliui. Paėmiau ją už rankos ir pasivedėjusi tolėliau prisėdom. Papasakojau, kaip mums šiandien pasisekė su darbu. Tada pasakiusi, kad kad ir ką dabar bepasakyčiau ji nesijaudintų. Papasakojau, kad vakar susipažinau su vaikinu, kuris pasakė, kad man reikės greitai, šiandien vakare, išvykti. Ir kad nežinau, kada grįšiu, bet kai pasitaikys proga – grįšiu, kad ir iš pačio pragaro. Ji buvo labai nuliūdusi, pergyveno, bet galiausiai pasakė, kad ji jaučia jog viskas bus gerai. Ji prisipažino, jog ji sapnavo kažkokį vaikiną, kuris pasakė, jog aš turėsiu išvykti, jog jis žino, kad man viskas bus gerai, o ir jis mane saugos. Aš buvau apšalusi... Mama nusišypsojo ir palinkėjusi sėkmės mane apkabino. Pasakė, kad visiems viską paaiškins. Taip besėdint, saulė pradėjo leistis link horizonto. Atėjo tas vaikinas...Dar kartą apkabinau mamą ir perdaviau laiškus, kuriuos parašiau tėčiui, broliui ir savo draugėm. Visiems pažadėjau, kad greitai grįšiu. Vaikinas linktelėjo mamai ir nusišypsojęs man pasisuko eiti. Netoli reikėjo eiti, jis sustojo prie durų, kurių galiu prisiekti šioje vietoje niekada nebuvo. Jis atidarė jas ir praleido mane į vidų. Pasirodo ten buvo dar ir liftas. „Wow“ nevalingai išreiškiau savo nuomonę. Jis vėl šyptelėjo ir globėjiškai patarė - „Laikykis“. Apsidairiau. Nėra už ko...Tada atėjo mano eilė nusišypsoti. Jis kilstelėjo antakį. Priėjau arčiau jo, pažvelgiau į akis ir apsikabinau jį. Jis sutriko. Vėl nusišypsojau.

„Tu pirmoji. Pirmoji, kuri būdama šioje situacijoje nesidaužo, neklykia ir nešaukia reikalaudama pasiaiškinimų.“

Kažkodėl maniau, kad supratau tuos dingstančius žmones. Jų baimę. Jie prieštaravo tam kas vyksta, o aš susitaikiau. Aš nebijojau, buvau rami, o be to...aš tikėjau vaikinu, kuris buvo dabar čia, šalia, su manimi. Aš juo tikėjau. Jis dar kartą pasakė, kad jau beveik laikas...ir dar nedrąsiai pridūrė „aš noriu tau kai ką parodyti“. Laukiau. Iš kišenės jis išsitraukė nosinaitę arba tiksliau tai kas buvo suvyniota į tą nosinaitę. Kai jis atvyniojo nosinę supratau, kad ten buvo nuotraukos, senos nuotraukos..Jis padavė jas man. Kad žinotumėt kaip aš nustebau. Kodėl? Nes jos buvo mano. Ten buvau aš, kai buvau visai mažytė. Kelios, kai buvau vyresnė, ir dar kelios regis visai neseniai darytos...Jis mane sekė? Tarsi perskaitęs mano mintis jis pasakė: „Aš gyvenau su tavimi, stebėjau ir saugojau tave. Laukiau dienos kada tu būsi pasirengusi mane ir mus sutikti.“ Aš linktelėjau vis neatitraukdama akių nuo nuotraukų. Jos labai gražios, šių nuotraukų aš niekada nemačiau. „Stebuklų nebūna... ka“ pagalvojau ir dar tvirčiau jį apkabinau. Liftas pradėjo leistis...Vis greičiau ir greičiau...Netrukus jis taip pat mane apkabino. Jei nubūčiau jo įsikabinusi tikrai būčiau prilipusi prie lubų. Leidimosi žemyn metu, lifte atsirasdavo skylės, kartais lifto iš viso nebebūdavo, bet man tas nerūpėjo, kol Jis buvo šalia viskas buvo gerai. Taip leidomės nežinau kiek laiko...Bet pagaliau sustojome. Aš vis dar jo laikiausi, bet net ir norėjusi negalėjau jo paleisti, nes po tokios kelionės manęs nelaikė mano pačios kojos...Jos virpėjo, jaukiausi baisingai mieguista, galvą buvau padėjusi jam ant krūtinės. Jis pasakė, kad pagaliau mes atvykome. Atsidarė durys. Mus pasitiko Prieblandos Pasaulis. Jis prilaikydamas mane žengė žingsnį iš lifto...“Visai kitas pasaulis“ – pagalvojau. Mus pasitiko KITI...Kaip supratau iš jų laimingų veidų aš buvau vienintelė pasiekusi šią vietą....

Norėjau kažko klausti,bet pasigirdo klaikus garsas...kas vėliau supratau buvus žadintuvą....pabudau...bet sapnas dar kurį laiką sukosi galvoje, tarsi norėjo,kad būtų užrašytas.