Pašokim

Ateinam pas draugą, kuris kaip choreografas ruošia 8 žmonių grupę šokių konkursui. Ateinam, tačiau jo paties neradę be jo žinios lendam į jo garažą, kur yra mums reikalingas daiktas ir manom, kad draugas jį mum tikrai paskolins, tad ir imam neatsiklausę. Ir kaip tik tuo metu kieman įžengia tas draugas – juodas kaip debesis, akis paslėpęs po kepure ir toks visas nesavas, kad net baugu pasidaro matant jį tokį, kai paprastai jis trykšta gera nuotaika. Ir jis nė biškio neapsidžiaugia užtikęs mus savo garaže. Klausiu, kaip sekasi ruošti pasirodymą konkursui. Pasirodo, jis 50 valandų be perstojo žiūrėjo įvairių pasirodymų įrašus ieškodamas minčių šokio choreografijai. Šį tą rado, pasiūlo ir man pažiūrėti, tad keliaujam pas jo šokėjus, kurie keturiomis poromis ir pašoka tą keistą šokį –viduramžiškų pavaikščiojimų ir rumbos mišinį. Na ką aš žinau... Betgi nesakysi, kad nesąmonė kažkokia. Ir staiga paaiškėja, kad vienas šokėjas dėl neaiškios priežasties nebegali šokti, o jiems jo būtinai reikia, kitaip visa kompozicija griūna. Ir mane tik capt už rankos, sako „Tu vietoj jo šoksi! Mokykis žingsnelius.“ O ligi konkurso belikusios dvi dienos. Bet šiaip ne taip pasiruošiam, nors šokio eiliškumą dar pamirštu, bet gal kaip nors praplauksim. Ir jau pasirodymo diena, jau renkasi visi į tą, pasirodo, pokylį, kuris vyks dvaro salėje su didžiuliais langais. Įlendu į savo suknelę, o ji, pasirodo, kiek trumpoka priekyje. Sakyčiau, net per daug trumpa – rankų jau nė biškio nepakelsi padorumo ribose, o čia dar šokti reiks! Uhhh. Toliau – neiloninės kojinės... kurių viena yra ruda, o kita – balta! Kas čia per ... ? Bet jau nebėra laiko ką nors keisti. O čia dar paaiškėja, kad sunkelė, kuri nugaroje yra gerokai ilgesnė nei priekyje, elektrinasi nuo kojinių, limpa prie jų ir lipa aukštyn! Ir šiek tiek pavaikščiojus ji užlipa tiek, kad užpakalio visai nedengia! Nu kas čia per apranga?! Siutas ima, pasirodyt reikės už minutės, o čia dar suirutė tarp pokylio dalyvių, visi kažko sukrutę, o mane vis didesnis siutas ima, tad atsidarau stiklines salės duris į lauką ir pradedu rėkti, kiek tik gerklė leidžia. Bet niekas to nė nepastebi, nes lauke – baisingas, medžius lankstantis vėjas, o dangų baigia aptraukti švininiai audros debesys, ir aš prarėkiu savo balsą iki visiško užkimimo, bet nieks taip ir nepastebi, nes visi susirūpinę bėgioja, nes artinasi škvalas, ir girdžiu už nugaros vyriškį su kreiva šypsena kažkam sakanantį, kad „tau gerai, čia ne tavo dvaras, kurį dabar škvalas gabalais išnešios, o mano, tad džiaukis pokyliu, kol gali.“ Ir išsirėkusi uždarau duris, bet jos neužsifiksuoja, tad galvoju, kaip čia bus per tą škvalą su atradom durim, bet nebėra laiko jau galvoti, nes dvare, kurį tuojau nusiaubs škvalas, man reikia eiti šokti tiems sujudusiems ir nerimstantiems pokylio svečiams...