Žmogiškumas kilusiems ne iš čia

Vietinė valdžia pradėjo spausti vieną etninę grupę, norėdami juos išgyvendinti iš miesto. Nors ir nepriklausydami tai grupei, dėl elementaraus žmogiškumo patekome į įvykių sūkurį. O situacija jau visai nieko gero nežadanti, mat valdžia pasiuntė ginkluotus karius šiai operacijai, ir visi neramūs, skubiai bėga į pastatus slėptis. Bėgam ir mes, nešdami be sąmonės esančią mažą mergaitę, kurios nė nepažįstam. Galiausiai pasislepiame užgriozdotam kambary ir sėdėdami apsikabinę kelius laukiam, kada visa ta suirutė praeis. Ir tada aš pastebiu, kad po paguldytos ant dėžės mergaitės šonu pradeda plėstis kraujo dėmė. Pasirodo, ji buvo pašauta. O kraujas toks šviesus, net į rausvumą, lyg netikras būtų. Bet jo klanas sparčiai didėja, mergaitė sąmonės vis neatgauna. Sakau, kad reikia jai kaip nors padėti, bet mūsų grupėje buvęs gydytojas yra kitos nuomonės: „Ji per sunkiai sužeista, kad tokiomis sąlygomis jai galėtume padėti. Net jei ir atgautų ji sąmonę, kaži, ar išgyventų netekusi tiek kraujo. O jei ir išgyventų, kaži, ar jai vis tiek gerai baigtųsi, juk ji yra iš tos etninės grupuotės, kurią dabar tie kariai medžioja...“ Ir mes nieko nedarom, klanas vis plečiasi, pasiekia dėžės kraštą ir pradeda bėgti žemyn visai neklampiai, greičiau kaip rausvas vanduo, o ne kraujas. Ir netrukus mergaitė, taip ir neatsipeikėjusi, mūsų akyse užgęsta. Kyla kitas klausimas dabar – kaip ją nuprausti ir palaidoti, kad niekas neužtiktų. Ir staiga mes jau esam karo veiksmams pasiruošęs būrys karių, kurie gauna naują misiją – įsiveržti į vieną namą, tapusį valkatūniško jaunimo būstu, išvyti visus jo gyventojus lauk ir nuvalyti nuo mergaitės kūno visas apnašas ir supuvusias šaknis. Tik tas mergaitės kūnas jau tapęs nedideliu kompaktišku ir purvinu objektu su nupuvusiomis šaknimis. Ir šturmuojam tą pastatą, varom visus lauk, pribėgu ir aš prie vieno ant gulto gulinčio vaikino, varau jį lauk, o jis atsipalaidavęs moja man ranka vydamas šalin, maždaug – netrukdyk man. Išsitraukiu skalpelį, prispaudžiu jam prie kaklo ir sakau nešdintis, o jis vis dar toks pat niekur nenusiteikęs eiti. Paspaudžiu skalpelį dar labiau, bet stengiuosi neįpjauti, ir jau prašydama tylomis sakau, kad eitų lauk iš čia, čia tik misija tokia, visai nereikia aukų. Galiausiai jis tingiai išeina, patalpa lieka tuščia, ir mes su partneriu skubiai dedame tą keistąjį kūną-objektą ant stalo ir skalpeliais atskyrinėdami purvo sluoksnius bandom jį nuvalyti. Ir kuo toliau, tuo labiau objektas darosi panašus į balsvą, lyg vaškinę ir labai ilgais pirštais plaštaką be jokio kūno, bet iš kitos pusės pažiūrėjus ji tampa panaši į varlę keistai ištemptomis kojomis. Ir didžiai mano nuostabai ateina suvokimas, kad ta mergaitė buvo ne iš Žemės, dėl to ir kraujas tokios keistos spalvos buvo, dėl to ir persekiojo juos. Bet čia mano misijos partneris besišypsodamas savo sava ir šilta šypsena mane visai išmuša iš vėžių pasakydamas, kad va, jo laikas čia jau baigėsi, jau metas ir jam grįžti, nes atliko savo misiją, ir ima tą plaštaką-varlę. Ir bammmm! Trenkia man suvokimas dar kartą, kad ir jis yra atėjūnas iš kito pasaulio, kad visus šiuos metus, kiek esam pažįstami, jo misija buvo surasti ir grąžinti mergaitės kūną namo ir kad jo daugiau niekada nepamatysiu. O jis juk geras mano draugas yra. Ir su ašaromis puolu jam į glėbį, apsikabinam paskutinįkart ir... atsisveikinam.