"Sizifo" kalnas

25/05/2011 – 26/05/2011 iš trečiadienio į ketvirtadienį

Šilta vasaros diena. Pro akis bėga nuostabus gamtovaizdis... Miškai ir spalvingai žalios pievos. Akys nukrypsta į dangų... Mėlynas ir beribis dangus, kur ne kur lengvi debesėliai. Pagaliau ausis pasiekia šurmulys. Apsidairau. Sėdžiu autobuse pilname jaunimo, juokas, klegesys ir vienas už kitą garsesni pašnekesiai. Nepažįstami veidai. Hmmm~ atmosfera autobuse tokia tarsi važiuotumėme į kokią ekskursiją. Aš tylėjau, nors šalia manęs kažkas sėdėjo. Važiavome kokia dar 10 minučių ir pagaliau sustojome. Vėl kilo didžiulis šurmulys, prie jo prisidėjo išlipančiųjų stumdynės ir neslepiamas jaudulys. Išlipau paskutinė. Prieš akis atsivėrė milžiniško aukščio kalnas-krioklys (nors koks ten krioklys, vanduo teka visu kalno paviršiumi, paversdamas jo paviršių slidžia ir dumblina čiuožykla). Vanduo nuo kalno suformuoja sėklų ir akmenuotą, bet ganėtinai platų upeliuką.

Dar kelias minutes rinkomės ir autobuso bagažinės savo rakandus, o paskui prasidėjo kopimas su visa manta, kuri svėrė tikrai daug, nes ten buvo visi būtiniausi daiktai stovyklavimui ar kažkam panašiam. Šį kartą jau nebeplanavau būti paskutinė, tad greitai prisijungiau prie jau kopti pradėjusių. Bet šitas mūsų kopimas nebuvo tik paprastas kopimas į kalną „just for fun or shits and giggles“, tai buvo mirtinas išbandymas, kurį deja ne visiems pavyks išlaikyti. Ne vienas aukščiau manęs kopęs žmogus paslysdavo ir krisdavo žemyn. Nuolatos girdėjosi siaubo klyksmas, kuris baigdavosi garsiu ‚tekšt‘ kai kūnai pasiekdavo akmenis. Dažnai pasigirsdavo lipančiųjų verkšlenimai ir dejonės. Kažkoks košmaras.. Mano galvoje sukosi begalės klausimų: kodėl mes lipame, kas mūsų laukia užlipus? Aš nieko nesupratau, tik žinojau, kad būtinai turiu lipti. Kuo toliau tuo labiau aukštis darėsi didesnis. Kartais koks pasmerktasis bekrisdamas ir bandydamas kur įsikabinti paskui save nusitempdavo dar kelis nelaimėlius. Tad visada stengiausi laikytis nuo visų tolėliau. Dėl šventos ramybės.  Kol kas man sekėsi. Nors skausmingai ilgai, bet lėtai ir užtikrintai kopiau aukštyn. Netrukus radau saugią kalno atplaišą, ant kurios nusprendžiau kiek atsipūsti, virpančiam iš nuovargio kūnui ir kruvinom bei nudaužytom rankom ir kojom reikėjo pailsėti. Užmerkiau akis ir staiga laikas tarsi sustojo. Jaučiau kaip pro šalį kopė sunkiai alsuojantys žmonės, taip pat jaučiau kaip jie anksčiau ar vėliau klykdami krito žemyn. Nes šlaitas kuo aukščiau tuo labiau darėsi statesnis. Jau supratau, kad tai buvo mūsų išbandymas, mūsų likimas ir niekas negalėjo jo išvengti, nebuvo net minties nekopti į kalną. Atsimerkiau, laikas vėl buvo tęsti kelionę. Pastebėjau, kad iš kiek aukštėliau buvusios panašios į manąją kalno atbrailos mane stebėjo labai mielas vaikinukas, kurio aš kažkaip autobuse neprisiminiau pastebėjusi. Dailūs veido bruožai, mėlynos akys, ir tamsūs tamūs plaukai iš karto krito į akis. Nusišypsojau. Jis atsakė tuo pačiu ir taip pat pradėjo kopti. Bekopdama ne kartą paslydau, ne kartą čiuožiau kelis metrus žemyn, bet sėkmė vis buvo mano pusėje ir vis sugebėdavau rasti pakankamai stiprią atbrailą užsikabinti.  Ir vėl kantriai kopdavau aukštyn. Kartkartėm nužvelgdavau kalno viršūnę, ji vis atrodydavo nepasiekiama, milžiniška. Ir visada pakėlusi akis apsidairyti pastebėdavau  tą tamsiaplaukį vaikinuką ir jo skatinančią šypseną. Tas visada suteikdavo man naujų jėgų. Kopiau. Jau nedaug beliko, dar keli pasiyrimai aukštyn. Dar truputis. Viena ranka jau lyg ir užčiuopiau viršūnės kraštą, kai išgirdau paniką iš kiek žemiau manęs kopiančio vaikino. Tvirčiau įsikabinau į atbrailą ir pažvelgiau žemyn. Nelaimėlis nebesugebėjo ilgėliau išlaikyti savo ir naštos svorio ir pradėjo slysti, rankomis ir kojomis paniškai ieškodamas kur įsikabinti.  Jis buvo per arti manęs. Suskubau ropštis toliau nuo jo, bet per vėlai. Jis čiupo man už kojos kai jau pradėjo kristi. Nepaisant slidaus kalno paviršiaus nebebuvo jokio šanso išlaikyti savo ir dar kito žmogaus svorį. Smegenyse įsižiebė suvokimas kas nutiko ir kas dar tik nutiks. Akyse atsispindėjo nuostaba, panika, nusivylimas, baimė. Tiek nedaug man buvo belikę. Iš visų jėgų dar viena koja atsispyriau, ištiesiau ranką lyg bandydama įsikabinti. Akies krašteliu pamačiau, kad kažkas bandė ją sugriebti, bet per vėlai. Tas tamsiaplaukis vaikinas. Jo akyse pamačiau liūdesį ir skausmą. Koks jis mielas, pagalvojau. Nusišypsojau. Ir kritau. Netrukus vaikinas kuris laikėsi už manęs atleido gniaužtus vėl pajutęs kad krenta. Tad sumažėjus svoriui dar bandžiau visom jėgom į ką nors įsikabinti. Veltui. Per greitai kritau o ir kruvinos ir nubrozdintos rankos jau seniai tapo nejautrios. Skausmo jau nebejutau, tiek žaizdų, tiek kraujo. Greit viskas baigsis dar pagalvojau ir pajutau smūgį. Plaučius apleido oras. Prieš aptemstant sąmonei dar stebūklingai apsidairiau. Kūnai, dešimtys kūnų. Kritusiųjų. Aš tėškiausi ant kelių vienas ant kito sukritusių kūnų, kas išgelbėjo mane nuo staigios mirties. Šiaip ne taip dar sugebėjau nusiridenti nuo mirusiųjų. Tiesiai į upelį. Upelį su raudonu vandeniu. Bet taip vis tiek geriau. Temo sąmonė, kūną pradėjo kaustyti šaltis. Užsimerkiau. Ausis pasiekė žingsniai vandens paviršiumi. Aš žinojau... Tai buvo JIS. Sustojo prie manęs. Šiaip ne taip praplėšiau akis, norėdama dar kartelį į jį pažvelgti. Jis pakėlė mano bejausmį kūną nuo žemės, apkabino ir tyliai į ausį kažką sušnabždėjo. Ir nusišypsojo pačia nuostabiausia šypsena. Tai buvo paskutinis dalykas prieš pagaliau užslenkant tamsai.