Tvirtovė dykumoje

2008.09.06-07

Kas vyko šią naktį būtų sunku ir paaiškinti, kadangi jau nebedaug kas atmintyje ir beliko. Užšokant už akių pasakysiu, kad atsikėlusi ryte beveik nejaučiau kūno. Jį visą skaudėjo. Tik po kokios geros valandos po nubudimo atlėgo skausmas. Ai, ir kas dar keisčiausia, sapne aš buvau vyro kūne, tad ir pasakosiu viską iš to vyro pozicijos....

Nepykit tai bus tik fragmentinis sapnas.

Pamenu...sėdžiu tamsoje, užsimerkęs. Rankos ir kojos sukaustytos grandinėmis. Toje erdvėje kurioje buvau trenkė alkoholiu ir prakaitu. Kažkur važiavom...Karštis keliantis alpulį. Gerklėje buvo pragaras...norėjosi vandens...Kažkur girdėjosi arklių prunkštimas ir ritmingas kanopų kaukšėjimas...Tamsu...Ir tylu....Nors jaučiau, kad tikrai esu ne vienas....

Pagaliau siūbavimas liovėsi...sustojome....Atmerkiau akis. Priešais mane sėdėjo milžiniško sudėjimo tamsiaodis ir spitrijo į mane. Apsidairiau. Mūsų buvo apie 10. Pasigirdo šūksniai... Supratome, kad liepia išlipti. Vienas po kito pradėjo stotis bendrakeleiviai. Apakino ryški saulės šviesa, tvokstelėjo karščio banga. Kojas svilino karštas smėlis. Apsidairiau. Dykuma... kiek akys aprėpia bekraštės smėlio kopos. O priešais kažkokia tvirtovė, sustatyta iš stambių akmenų luitų. Labai aukšta. Iškvėpiau...Galvoje sukosi mintis, kad čia nėra paprasta tvirtovė, kad čia vyksta kažkas. Stambus sargybinis čiupo už visus varžančios vienos grandinės ir kažką garsiai rėkdamas pradėjo ją traukti link beatsidarančių, būsimo pragaro, durų. Jis kažką piktai aiškino ir nors aš nieko nesupratau...suvokiau, kad vienintelis dalykas kurį reiks čia padaryti – tai išlikti gyvam. Įėjome į vidų. Nieko ypatingo. Tai buvo cilindro formos tvirtovė su daug laiptų, karkasų (panašiai atrodytų pradėtas statyti pastatas, arba aikštelė kokiems nors ekstremaliems kaskadiniams triukams). Jokių kambarių...nieko....tik dykumos plotas aptvertas neįveikiama siena...Tiesa, dėmesį atkreipė tai, kad tiek grindinys, tiek sienos buvo nevientisai rausvai rudos spalvos, o tvirtovės sienos viduryje žiojėjo keturios grotuotos skylės..Širdį nusmelkė nemaloni nuojauta. Dėmesį patraukė grandinių žvangėjimas. Tai mūsų prižiūrėtojai, kurie nuo kiekvieno pagaliau nuėmė kausčiusias grandines. Dar kažką burbtelėjo ir išėjo. Iš vežimo ištraukė dėžę, kurioje buvo vandens ir truputis maisto. Žvilgterėjęs į kiekį supratau, kad tokiam kiekiui žmonių tiek užteks geriausiu atveju dviem dienom. Priėjau prie dėžės ir pasiėmiau 0.5L buteliuką vandens. Alkanas nesijaučiau. Bet vanduo šiame pragare – aukso vertės. Garsiai trinktelėjo uždaromos durys, pasigirdo užrakto spragtelėjimas. Viskas. Mes palikti vieni... Pasitraukiau į šešėlį...Prie dėžės iš karto supuolė mano kompanjonai.. Mano nuomone žudikai, piratai, ir šiaip visokio plauko niekšai...O aš? Ką aš tokio padariau, kad nusipelniau tokios garbės būti šioje vietoje? Šito nesupratau...
Apsidairiau....nusprendžiau susirasti sau tokią vietelę, kad niekam nekrisčiau į akis. Nenorėjau veltis į bereikšmes kovas, kol nesupratau kas, kur ir kaip. Kiek apsižvalgęs užlindau už kažkokios geležų krūvos, pakeliui suradau nusmailėjusį strypą, kuris maniau man tikrai pravers (dėl viso pikto). Vieta buvo iš tiesų patogi, mačiau, kas daugiau mažiau dedasi visoje tvirtovėje, tad manęs nepasiruošusio niekas nepagaus..O ir aš buvau nepastebimas. Atsirėmiau į akmeninę sieną. Buvo karšta, prakaitas žliaugė, norėjosi labai gerti, bet vanduo – prabanga. Geriau palauksiu vakaro ir tada numalšinsiu troškulį. Kilo muštynės, bet man tas nerūpėjo. Taip besėdėdamas užsnūdau..Prabudau nuo kažkokio keisto garso. Atmerkiau akis. Brėško...Kažkas aukštai virš galvos girgždėjo..Sunerimau...Pasigirdo ir kitų vyrų keiksmai ir šūksniai. Nusprendžiau išlįsti ir pažiūrėti. Kadangi nežinomybė visada varo iš proto. Atsistojau tvirtovės centre ir pakėliau akis triukšmo link. Po truputį vėrėsi grotos, kurios buvo uždengusios tas keturias skyles. Vėrėsi labai ilgai...Bet kai atsivėrė iki pusės pasigirdo tikrai nežmoniški riaumojimai ir riksmai..Nuo tų garsų širdis nukrito į kulnus. Dar truputis, ir pro angas ėmė lįsti padarai kurių aš net baisiausiuose košmaruose nesu regėjęs. Tai buvo kažkas nežemiško. Jie buvo dviejų rūšių – du stambesni, panašesni į dinozaurus rex, tik, kad galėjo eiti ant keturių kojų, ir kuo puikiausiai ant užpakalinių dviejų. O kiti du mažesni, panašūs į liūto ir skraidančios voverės hibridą..arba liūtą galintį skraidyti. Dar įstrigo faktas, kad tie padarai buvo be kailio, odos. Kaulus dengė tik savotiškas raumenų sluoksnis (panašiau į gerokai apvirškintų raumenų sluoksnį). Didesnių padarų galvos iš viso buvo be mėsos, tik kažkokiu gličiu sluoksniu apdengti kaulai. Dantys ilgi ir aštrūs..Viskas nutilo....pasigirdo kažkokio vyro keiksmažodis, paskui nuaidėjo geležinių strypų kaukšėjimas ir kovos šūksniai. Atsakančiai nuaidėjo tas kraupus riaumojimas ir... prasidėjo....Aš stoviu apačioje ir užvertęs galvą žiūriu į tuos siaubo kadrus, kuriuos kartkartėmis užfiksavo mano sąmonė...Kraujas...Skriejančio virš galvos padaro vaizdas, žemyn krentantys žmogaus kūno gabalai....siaubo klyksmai....Aš lėtai traukiausi link savo slėptuvės...Viena akimi pamačiau kaip tas stambesnis padaras, pasigavęs vieną vyrą ir įsikandęs akimirksniu jį sudrasko į skutelius...būti apačioje pasidarė šlykštu, kadangi per visokias grotas ir laiptus nuo viršaus pradėjo varvėti kraujas..pasklido kvapą gniaužianti smarvė..Viskas atrodo truko amžinybę. Staiga pasigirdo vyro riaumojimas, kitą akimirką kažkas garsiai dunkstelėjo žemyn...Atsargiai iškišau galvą ir pamačiau artyn šliaužiančią mažesnę šlykštynę. Rankomis sugriebiau strypą...Bet netrukus tas padaras išsirietė ir pradėjo spurdėti bei staugti ne savo balsu. Tik vėliau pastebėjau, kad iš jo kūno styro geležies gabalas. Pamačiau artėjančius lėtus žingsnius. Jis primynė tą padarą, ir su rankoje laikyta nuaštrinta geležine plokšte nurėžė baidyklės galvą. Tada lėtai atsitūpė ir pažiūrėjo į mano pusę (aš tuo metu spėjau pasislėpti, o jis ir nelindo patikrinti)...Viskas vyko ten, viršuje...aš galvojau, kad būdamas apačioje būsiu saugus, bet klydau... į mano slėptuvę lėtai slinko dar vienas mažesnis padaras....ilgiau nelaukiau...paspyriau kažkokius strypus ir mano slėptuvė pradėjo griūti, taip prispausdama ir užgriaudama tą padarą... O aš pradėjau bėgti...bėgau ne dėl to kad bijojau. Bėgau dėl to, kad nesustočiau. Buvo sunku prisiversti bėgti kai esi ištiktas šoko. Buvo slidu, visur varvėjo kraujas...grindinys, turėklai, sienos. Vidaus organai mėtėsi ant turėklų, bėgdamas turėjau peršokti ne per vieną besimėtančią galūnę...buvo labai šlykštu...Akimis karštligiškai dairiausi tų padarų...Kur jie? Ar liko bent vienas gyvas žmogus?Kas bus jei liksiu vienas su tom baidyklėm? Taip belėkdamas priekyje savęs pamačiau tą padarą, kuris galvojau buvo prispaustas toje geležų krūvoje, net nemąstydamas mečiausi į šoną, taip pakibdamas ant turėklų. Greitais judesiais pradėjau kopti aukštyn, padaras slinko iš paskos..kai pernelyg priartėjo greitai prisispaudžiau prie sienos, o tuos turėklus nuspyriau...kartu su tuo padaru. Nieko nelaukdamas kopiau vis aukščiau. Link tvirtovės sienos krašto. Tikėjausi, kad galbūt tenai rasiu būdą kaip iš čia ištrūkti...Staiga kažkas mane gerokai timptelėjo už kojos ir aš visu svoriu tėškiausi ant geležų. Išsigandau. Galvojau, kad vienas iš tų padarų, bet atsisukęs pamačiau tą patį juodaodį vyruką, kuris sėdėjo priešais mane tame vežime, ir kuris nudobė viena tų padarų. Bet žmogus jau į žmogų nebebuvo panašus, visas kruvinas, sudraskytas, o akyse švietė beprotybė... Jis kažką šaukė..Ir karts nuo karto mane pagriebęs už atlapų su žvėriška jėga trenkdavo tai į sieną, tai ant geležų...Jis išprotėjo, pagalvojau, jame nebeliko žmogiškumo, jaučiau visų savo kūnu.. Po eilinio smūgio galva į sieną, aptemusioje iš skausmo sąmonėje, skausmingai degė vienintelė mintis – pasiekti sienos viršų ir ištrūkti iš čia. Tad kai milžinas ruošėsi eiliniam savo griebimui, gerokai atsivėdėjęs ir sutelkęs visas savo jėgas spyriau jam į krūtinę, ir tada staigiai apsisukęs vėl pasileidau prie sienos..Bėgau, kliuvau ir vėl stojausi...Galų gale vargais negalais pasiekiau viršų. Tvokstelėjo svilinantis karštis...aplink bekraštė dykuma, nulipti ar nušokti (išliekant gyvam) nėra šansų. Nuo užplūdusios nevilties aptemo... Netrukus nugara vėl pajutau stiprų smūgį...Vėl tas milžinas. Aš traukiausi atatupstas. Galvoje sukosi viena mintis tik kaip nors išgyventi, netrukus šalimais atsivėrė durys (didžiausiam mano nustebimui). Atsidūriau savo namu svetainėje, visas kruvinas ir nusėtas mėlynėmis. Nieko nesupratau..Pro duris į areną žengė nauji vyrukai, sukaustyti grandinėmis...Aš atsisukau į arenos pusę, durys į ją lėtai vėrėsi, o tas juodaodis milžinas liko anapus jų...Ten kažkur...Smėlynuose...Karštyje...Pragaro ir siaubo karalijoje.. Aš suklupau, vėsa maloniai glamonėjo degantį kūną..Kas čia buvo taip ir nesupratau...Bet džiaugiausi, kad sugebėjau grįžti....

---Natsu---