Sodyba

Yo! Šį sapną sapnavau senokai (2007 05 12d). Kadangi man su šviežiais sapnais truputį striuka, tai aš nusprendžiau jums papasakoti savo senuosius sapnus, kurių aš laukdavau su tokiu nekantrumu ko iki šiol nesu taip nekantriai laukusi...Tad skaitykite į sveikatą...jei kils kokių minčių būtinai brūkštelėkite komentaruose...Labai norėčiau išgirsti Jūsų visų nuomonę ^^.


2007 05 12 diena


Šią naktį sapnavau keistą sapną, vieną iš tų, kurių aš be galo laukiu (net jei jie reiškia, kad bus košmarų pilna naktis). Nors šis sapnas lyg ir nieko ypatingo, bet tai ką sapnavau mane paskui persekiojo visą dieną. Mano mintys buvo užimtos to sapno analizavimu ir bandymu suprasti ženklus, kurie galbūt galėjo ten būti). O ir dabar aš vis dar prisimenu jo akis....

Pradžia buvo įspūdinga…deja nieko daugiau išskyrus jausmą nežinau. Švysteli kartais prisiminimai kaip su kažkokiu žmogumi lekiu nuo šakos ant šakos kažkokiose džiunglėse. Greitis buvo didelis ir visas judėjimas reikalavo didelio atidumo. Pamenu kaip po kažkurio laiko mano dėmesį kažkas išblaškė ir aš nepagavusi reikiamo greičio paslydau ir pradėjau kristi žemyn. Tiesiai į apačioje, tuo momentu atsivėrusią juodą duobę, kuri tarsi tik ir telaukė kol aš suklysiu. Galvojau jau viskas, bet ačiū dievui sugebėjau atsistumti nuo pakeliui pasitaikiusios šakos ir pakeisti kritimo trajektoriją. Saugiai, nors ir labai skaudžiai, nusileidau šalia tos creepy jausmą keliančios duobės (prarajos). Čia viskas išnyksta ir veiksmas persikelia į kitą vietą.

Paskui pamenu tik kaip su paaugliuke mergaičiuke keliauju į savo dėdės namus (sodyba vienkiemyje). Buvo vasara. Aplink, kaip visada žaliavo liepos, buvo ramu, bet kažkaip žiauriai neramu. Viskas buvo persisunkę neaiškiu užgniaužtu siaubu. Tyku…nuėjom prie durų. Pabeldėm. Užrakinta. Aš dar kelis kartus jas paklibinau. Neatsidarė. Tuo tarpu ta mergaičiukė nuėjo prie priešais namą esančio daržo. Aš priėjau prie lango, žvilgtelėjau į vidų. Kaip visada. Tušti namai. Siaubo ir panikos jausmas su kiekviena akimirka augo. Atsigręžiau pasižiūrėti į priekinį sodą. Gražu. Žvilgtelėjau į mergaičiukę. Ji stovėjo kaip įbesta. Aš jos paklausiau kas ten, ji papurtė galvą - nežinojo. Negeras jausmas sustiprėjo. Nuojauta sakė, kad tas jausmas man kažkur jau pažįstamas. Priėjau artyn. Mergaičiukė netyčia (o gal tyčia) buvo į kažką įlipusi ir dabar žiūrėjo į mane didelėm pasibaisėjusiom akim. Kas tai? Tai buvo nuopilos…na kai prikaupi įvairių skysčių, maisto likučių ar dar kokios greitai gendančios organikos, o paskui tiesiog išpili kur nors. Bet ten buvo kažkas kita…ta masė buvo ne tokia kokia ji turėtų pagal viską būti…ten mėtėsi kažkokie gabalai, toks jausmas tarsi koks milžiniškas padaras būtų išvėmęs pusiau suvirškintą maistą. O kas dar buvo baisiau tai vaizdas jog tas „ale“ maistas unduliavo, lėtai lėtai judėjo, tekėjo į šonus, po truputį plėtėsi. Apsižvalgiau. Tokiu nuopylų visame sode pamačiau daugiau…kilo siaubą varantis įtarimas. Nejaugi tai….? Aš paėmiau mergaičiukę už rankos ir lėtai iškėliau nuo tos masės, kuri kilo aukštyn tarsi norėdama pasiekti jos kojas. Mes pasiruošėme kuo greičiau iš čia dingti. Bet kur dingo dėdė? Negalėju taip lyg niekur nieko pabėgti taip jo ir nesuradusi. Tada griežtai pasakiau jai manęs palaukti šalia įvažiavimo į kiemą, o jei kas nors nutiks iš karto kviesti mane. Ji palingavo galvą supratusi. O aš sukaupusi visą drąsą nuėjau ieškoti dėdės. Ilgai jo ieškoti neteko. Kadangi vos tik užsukau už namo aš jį pamačiau ateinanti su kibiru nuo dirbtuvėlės. Kažkoks smaugiantis gumulas užstrigo gerklėje. Jausmas buvo toks tarytum būčiau siaubo filmo veikėja. Jis pasisveikino ir nusišypsojo. Paklausė kaip laikausi ir ką čia veikiu. Aš taip pat pasisveikinau ir priėjau arčiau jo...kažkodėl. Beeidama pamačiau beveik viduryje keliuko iškastą duobė. Keista. Ką jis ten daro pagalvojau. Priėjau arčiau, kad pamatyčiau ką jis ten kasa. Dėdė kaip niekur nieko šnekėjo toliau ir šypsojosi. Sakė, kad baisiai jam nuobodu čia vienam ir paklausė ar nenorėtumėm ilgiau čia pabūti…kol jis šnekėjo aš priėjau visai arti jo ir duobės krašto. Pagaliau nuleidau akis nuo jo i duobę...Tai ką pamačiau privertė širdį trumpam sustoti, o paskui nukristi į kulnus, negalėjau pajudėti. Bet mano veidas išliko ramus. Dabar žinojau ką aš visą tą laiką, kol buvau čia jaučiau. Tai buvo mirties, siaubo, neapykantos, beprotystės jausmas. Toje duobėje gulėjo vaikinas. Labai gražus vaikinas (buvo labai panašus į Kimimaro). Iki pusės jau užkastas. Atsargiai žvilgtelėjau į kibirą. Taip ir maniau - tai buvo smėlis. Dėdė jį užkasinėjo. Dabar pakėliau akis į dėdę. Jis kaip niekur nieko šnekėjo ir šypsojosi toliau. Aš taip pat per prievartą nusišypsojau tik nebesugebėjau šnekėti. Žvilgtelėjau į vaikiną. Koks gražus buvo vaikinas. Jo oda buvo nuostabiai kremiškai balta, o akys….jos buvo šviesiai mėlynos ir ramios...taip jos buvo atmerktos ir žiūrėjo tiesiai į mane. Tas žvilgsnis... jis ir po šiai dienai neduoda ramybės. Tokių akių dar gyvenime nesu mačiusi. Bežiūrint jam į akis tarsi užsimezgė kažkoks ryšys su juo. Supratau, kad mirtis vaikiną ištiko netikėtai...tada kažkur sąmonėje blykstelėjo tų „atliekų“ vaizdas….ir dar klaikesnis siaubas sukaustė širdį suvokus jų prigimtį. Ten buvo ne kas kita kaip žmonės arba tai kas iš jų liko.... Dėdė nustojo šnekėti. Užpylė kibirą smėlio jam ant veido taip tarsi nutraukdamas ta trapų kontaktą tarp mūsų…va tada ir šmėkštelėjo mintis greičiau nešti kudašių, kadangi jaučiau, kad dabar atėjo mūsų eilė…Aš nevalingai nusišypsojau, ir pasakiau, kad mums buvo malonu jį pamatyti ir kad jau metas, nes greit bus autobusas važiuojantis namo. Stengiausi elgtis taip tarsi nieko nebūčiau mačiusi. Atsisveikinau ir apsisukau. Už nugaros išgirdau tik klausimą „kodėl taip greit išeiname?“ ir kibiro dzingtelėjimą ant žemės… daugiau nebelaukiau ir pasileidau bėgti. Jaučiau, žinojau - jis mūsų gyvų nepaliks, o ar būtų palikęs net jei būčiau viso to nemačiusi? Jis išprotėjo arba...kas irgi visai labai tikėtina – jį apsėdo....tas nežemiškas blogis. Nesvarbu. Dabar vienintelė mintis - kuo greičiau pabėgti…mergaičiukė, kaip ir buvau paliepusi, kantriai laukė prie įvažiavimo. Tik dabar iš nežinia kur čia stovėjo ir sena mašina. Neklausiau nei kas nei kada. Tiesiog pagriebiau ją už rankos ir pasakiau „Bėgam ir kuom greičiau“. Ji suprato. Bėgdama pro mašiną dar pagalvojau, kad būtent šiuo daiktu jis mus ir vysis…norėjau turėti ką nors kuom būčiau galėjusi pradurti padangas. Bet deja... Išbėgome. Į sniegą.... Sustingau.... Iš pradžių nesupratau kas čia atsitiko. Kadangi ten kieme buvo šilta. Ten buvo šilta vasaros diena, o dabar.... mes pusplikės papuolėme į šitokį šaltį. Mergaičiukė timptelėjo už rankos. Atsitokėjau. Na ir kas kad pasikeitė sezonas, bet vietovė tai nepasikeitė – tas buvo svarbiausia, kadangi aš ganėtinai puikiai pažinojau šias vietas. Iš pradžių bėgome keliu, paskui pasukome link lentpjūvės. Sustojom. Pakėliau akis apsižvalgyti ir teko dar kartą nustebti. Vietoj kažkada stovėjusios senos lentpjūvės dabar stovėjo naujesni, bet taip pat apleisti pastatai. Tiksliau jų kompleksas. Jokių problemų.... mes pritūpėm prie žemės, tam, kad ne taip lengva būtų mus pastebėti ir zigzagais zigzagais nukūrėm link tų pastatų....netrukus išgirdau mašinos garsą. Šleptelėjom ant žemės….tada atsistojom ir vėl tekinom..nežinau kas buvo paskui, bet iš velniai žino kur atsidūrėm ale sniego kaimelyje, tiksliau stovykloje.

Pamenu aš stovėjau, laikydama už rankų mergaičiukę, ir kalbėjausi su iš nežinia iš kur atsiradusiais panike ir vaikinuku. Jie buvo keistokai apsirengę (gaila, kad nebepamenu visų smulkmenų, nors šioje sapno dalyje vyko irgi ne ką mažiau intriguojantys dalykai). Šie žmonės kažkam ruošėsi. Pamenu, kad ta panike kažką pasakiusi parodė man į kažką esantį už nugaros. Atsisukau ir pamačiau nemaža būrį žmonių, gal 20 jaunuolių, kurie stovėjo tiesūs ir sudėję rankas viena ant kitos delnais žemyn. Paklausiau ką visa tai reiškia, o ji vėl linktelėjo man už nugaros. Nežinau kaip visa tai paaiškinti, bet siena už jų nugarų buvo nusmaigstyta tūkstančiais, akupunktūrinių adatų pavidalo, strėliukėmis. Jos buvo iš gryno gryniausio ledo. Siena atrodė tarsi ežiukas nusmaigstytas deimantiniais spygliukas. Tai buvo jų galia. Jaučiausi saugi….tikėjau, kad radome vietą, kurioje būsime apgintos. Aš vėl atsisukau į tą merginą, o mano akys negalėjo patikėti tuo ką mato. Toliau viskas vyko kaip sulėtintame filme. Jai už nugaros stovėjęs vaikinas su netikėtumo kupinu žvilgsniu akyse savo slaptąja technika puolė merginą iš nugaros. Jis išsikvietė savo ginklą: ledinį pjautuvą ant ledinės grandinės. Ji būtų žuvusi, jeigu vaikinas nebūtų atgavęs sąmonės, o mergina tuo momentu būtų buvusi nors kiek atsipalaidavusi. Vaikinas buvo kažkieno kontrolėje. Pasigirdo iš įvairių pusių tylus šniokštimas. Tarsi vėjas šnarentų sniego dulkes. Mergina sulaikė vaikino puolimą….jie žvelgė vienas į kitą…nežinia kada, nežinia kaip - vaikinas mirė. Tiesiog krito be gyvybės ženklų. Merginos akyse matėsi nustebimas ir toks pat siaubas kaip ir mano akyse. Atsisukau atgal…akyse susikaupė ašaros, o širdyje baimė…. tas pats jausmas kuris, persekiojo nuo pat pradžios. Prieš mane gulėjo visų tų jaunų žmonių kūnai. Visi iki vieno susmaigstyti tomis pačiomis ledo adatomis. Jie kovojo vienas su kitu savo pačių ginklais.…kažkokia nesąmonė. Aš atsisukau į merginą. Paklausiau ką ji ketina daryti toliau. Ji tylėjo…aš tada jai pasiūliau bėgti kartu…pro šalį, tolėliau esančiame kelyje pravažiavo autobusas...jį vairavo simpatiškas ir jau kažkur matytas vaikinas…žinojau, kad jei dabar jis važiuoja į priekį, tai grįš dar negreitai, o mums reikėjo išgyventi iki tol, kol grįš autobusas. Tad pabaigos neturintis košmaras tęsiasi toliau.....

----Natsu----