Avarija

Štai naujausias mano sapnas.

Veiksmo vieta buvo mano kaimas. Jo neaprašinėsiu kadangi tai nėra didėlės svarbos, ar neturėjo įtakos, sapnui. Pakanka įsivaizduoti paprastą vienkiemį.

Sapna dalyvavau aš, bei mano keli pažystami, kaimynai, kurie gyveno tame kaime. Vienas iš pažystamų buvo, dabar jau 30 metų vyras.

Sapnas prasidėjo nuo to, jog mes kažką dirbom. Negaliu pasakyti ką, bet tai turbūt buvo paprasti kaimo darbai (gal su šienu?). Kai pabaigėme darbus, mes nuėjome į kažkokią organizuojamą šventę (gal kažkieno gimtadienis ar kažkas panašaus). Sename name susirinko nemažai žmonių (50-100), tad buvo gan ankšta, bet linksmumas nuo to nesumažėjo. Taip bešvęsdami, sulaukėme ryto. Dauguma jau buvo išsiskirstę. Aš buvau gan įkaušęs, o mano pažystamas negėrė nei lašo (realiame gyvenime turėtų būti atvirkščiai). Kadangi į šią šventę atvykau su mašina, o po šventės to su ja išvyktiti negalėjau (policija, atimtos teisės, ar dar kokia nelaimė - nenoriu rizikuoti), tad maniau kad teks pėdinti pesčiomis iki ten kur gyvenau. Tačiau, prie manęs priėjęs pažystamas pasisiūlo mane pavežėti į namus. Aišku, už tokią paslaugėlę pasiprašė, kad užsuktumėme dar kai ką aplankyti. Na aš aišku sutikau, nes pėdinti namo pėsčiomis tikrai tingėjau. Taip ir pajudėjome. Važiavome miško takeliais bei kalneliais, netgi kalnais. Taip bevažiuojant mes ytin diskutavom apie kažką (nepamenu ką). Tas labai turėjo neigiamos įtakos jo vairavimui. Užsiplepėję npamatėm jog ant kalno buvo didelis posūkis. Kai jis buvo pastebėtas, jau buvo per vėlu išvengti to kas įvyko. O įvyko tai, jog mes tiesiog nuskridom nuo to kalno: mašina vartėsi, kelis kartu trenkėsi i medžius. Nieko nepamenu. Ligoninė. Nepamenu. Atmerkiu akis - ligoninės palata. Esu visas sutvarstytas. Taip pragulėjau toje palatoje labai ilgą laiką. Paskui išleido. Tačiau nors ir išleido, buvau visas sutvarstytas. Toks sugryžau į kaimą. Ten atsigavęs nuėjau aplankyti savo to pažystamo. Kai jį pamačiau, nukratė vidinis drebulys: jo veidas buvo sudėtas atskiru odos gabalų - atrodė klaikiai. Jis pats vis dar gulėjo lovoje - spėju buvo gerai aplaužyti kaulai. Mes šiek tiek pasišnekučiavome, o po pokalbio pasukau namo. Kai sugryžau buvo nuspręsta man nuimti tvarščius. Buvau nusiteikęs optimistiškai, kadangi man beveik niekas nelūžo, jaučiausi jau gerai, skausmai nekamavo, lovoje negulėjau tiek kiek mano pažystamas, bet... Bet kai nuėmė tvarščius, nusprendžiau žvilgtelėti į veidrodį. Pusė veido buvo tvarkoje, kita pusė.. kažkokia gerokai išpūsta ir sulypdyta is odos atplaišų. Jei bandant žiūrėti bendrą veido vaizdą, atrodė kaip storaveidės merginos (atsiprašau už išsireiškimą, bet tai geriausiai apibūdina tai ką pamačiau veidrodyje), nes kaip minėjau veidas labai išsipūtęs/užtinęs. Vaizdelis nekoks.. Pajaučiau širdį tuštumo, nepilnavertiškumo jausmą. Tada aš supratau, kodėl visi į mane taip žvelgė. Nuo tada man tie žvilgsniai, kaip adatomis, varstė širdį. Išėjęs į laiką pradėjau gailėtis viso šio atsitikimo: kaltinti save, kaltinti kitus.. Jaučiau, kad tokios išvaizdos busiu atstumtasis, manimi niekas nesidomės.. Tuo metu liejos daug tokių ir panašių minčių, o tada ir prabudau.

Prabudęs jaučiau, kad man baisiai skauda visus raumenis. Kažkaip labai neįprasta. Dabar berašydamas šį sapną tas skausmas vis dar toks pat. Lygiai toks pat (stiprumo) kaip ir ryte buvo. Idomu ar čia ta avarija kažkuom siejasi su šiuo skausmu?