O apsivertus ant kito šono sapnai tęsėsi toliau. Sapnuoju, kad žiūriu mano koibito nuotraukas, kuriose su draugais jis. Vieną iš tų draugų aš pažįstu, tačiau jo plaukai kažkodėl kitokie nei normaliai - ryyyžas jis ir banguotais potrumpiais plaukais. Kitas draugelis irgi kažkodėl ryžas, bet taip skaisčiai ir gražiai jų abiejų plaukai spindi. Taigi žiūriu nuotraukas, bet pamažu jos pereina į tikrą gyvenimą ir atgyja - lyg nuotrauka plėstųsi ir galiausiai atsidurtum joje pats, tad matau, kaip jie fotografuojasi. Koibito tose nuotraukose mažiausiai, daugiau tie du draugai matosi. Paskui jo draugų dar daugiau atsiranda, kalba jie, paskui lyg ir filmą pradedam žiūrėti visi, bet mes su koibito pradedam kalbėt, jis kažką siūlo, aš nesutinku, lyg ir juokiamės, bet rimtai nenoriu, pradedu jam kąsti, ir kandu skaudžiai ir aštriai, bet jis toliau šypsosi, juokiasi - visai skausmo nejaučia. Tada jis su visais draugais kažkur dingsta (išeina kažkur kažko paimti ar padaryti... konkretumo šitam sapne "daug" >.>), liekam jo namuose tik aš ir jo buvusioji. Nueinam mažytėn virtuvėn, pradedam maistą ruošti (aš kažkodėl pjaustau griežinėliais spalvotus pieštukus ir dedu gražiai į lėkštutę, buvusioji pažiūri nustebusi, bet nieko nepasako), kalbamės normaliai, pagalvoju, kad nebepyksta ji, jog nuviliojau, o tuo metu šalia manęs ant dviejų kojyčių trypčioja norintis bendrauti kiobito geltonas kokerspanielis (kurio jis šiaip neturi...) ir vis bando savo priekines letenėles uždėti ant manęs, bet jų nagai vis įsipainioja į mano žalią nertą tinklinį megztuką, tad aš vis bandau nemačiomis jį nustumti. O tada virtuvėn ateina kalbėdamas su kažkuo koibito dėdė su maisto produktais. Aš pasilabinu, buvusioji irgi, dėdė (kiek nustebęs mus ti matydamas) su mumis - irgi. Paskui jį ateina ir koibito tėvas, su kuriuo dėdė ir kalbėjo. Vėl pasisveikinam visi. O man akys O-O, kelnės biški pilnos, nes pirmą kartą juos matau (realybėj irgi jų nemačiusi). Abu tokie aukšti, pečiuiti, gan tamsia oda (lyg įdegę, bet su manim palyginus beveik visi atrodo tokie...), kvadratiniai žandikauliai milžiniški - na, tokie, su kuriais vos susipažinus juokauti tikrai nesinori... Suprantu, kad jie žino, kas aš tokia ir ką veikiu jų namuose. Buvusiąją jie irgi pažįsta. O ji pradeda su jais ir su koibito mama bendrauti taip laisvai, lyg pati būtų jų šeimos dalis. Pasijuntu totaliai ne vietoj, lyg nekviestas svetimas žmogus jų namuose, tuo labiau, kad ir koibito nėra šalia, jis - vis dar kažkur išėjęs su draugais... ><
O tada - vėl šuolis. Esu prie aukštos šviesių plytų sienos, kurioje yra gal pusės kvadratino metro skylė - ji dar neužmūryta. Aplink mane - vien ta pati plytų spalva, siena dar nebaigta, į krūvas sukrauta daug plytų ir plytgalių, tad reikia žiūrėti, kur statau koją. Kitoje sienos pusėje yra lyg tvenkinys, lyg pelkė su keliais nudžiūvusiais dideliais medžiais, bet yra ir nemažai žalumos (aplink mane - tik plytos, net žolės nėra, viskas, net ir žemė, plytų dulkėmis padengta). Kitapus sienos per tą skylę matau gan aukštą, tamsiaplaukį vaikiną. Iš išvaizdos jis man nematytas, bet suprantu, kad esu su juo pažįstama, net daugiau - mes esam kažkaip susiję. Tarp mūsų vyksta pokalbis, bet nepamenu nė trupinio, apie ką. Pokalbis pilnas emocijų, jos - skaudžios, draskančios. Jis nori, kad aš jį išleisčiau (o gal kaip tik - įsileisčiau?), kad neužblokuočiau jo, priekaištauja man, ir su jo žodžiais aš dalinai sutinku. Pradedu verkti, kažką jam sakydama čiumpu plytą, perbraukiu jos šoną kažkokiu džiovintu vaisiu, ir dedu į skylę - mūriju ją. Jis kitoje pusėje pradeda draskytis, šaukti bandydamas mane sulaikyti, bet nieko negali padaryti, nes tas džiovintas vaisius veikia jį - jis negali prie jo prisiliesti, tad ir pro skylę pralįsti, nors dar tilptų. Tas vaisius veikia ir kaip skiedinys, tvirtai sulipdantis plytas tarpusavy, tad skylė vis mažėja, siena darosi neįveikiama dėl vaisiaus, jis draskosi pasiutęs iš nevilties, aš verkiu, bet imu vieną plytą, kitą, tepu vaisiu ir vis labiau atskiriu mus vieną nuo kito. Galiausiai jo pasakyti žodžiai išprovokuoja mane, užuot mūrijusi sieną, čiumpu nuo žemės plytgalį ir verkdama paleidžiu į jį. Nepataikau, griebiu dar vieną, bet ir jis pro šalį. Dairausi dar vieno, bet nei vieno nematau, nors jų tiek daug aplink buvo prieš akimirką, tebėra ir dabar, tik jie nejudinamomis krūvomis sudėti, po vieną neatskirsi...
...o toliau sapno nebepamenu. O gal jis tuo ir baigėsi - desperatišku vieno bandymu nebūti užblokuotam amžiams ir kito srūvančiomis upeliais ašaromis. Tik baisus nusivylimas ir skausmas buvo abious sienos. Užrašinėju dabar sapną ir galvoju, kad nepatinka man šis sapnas. Ankstesnis (vykęs virtuvėje) - irgi. Ir kad jie iš viso buvo abu vieną naktį. Gal man, nesuopratai, pasąmonė taip kužda apie tai, ką pati sau neigiu? Hmm...
2010 m. kovo 30 d., antradienis
Sapnų siūlai I
Mano sapnai pastaruoju metu yra labai gausūs visko, veiksmas ir vietos keičiasi gan greitai, tad pabudus galvoje būna makalynė, kuri gan greitai visai išnyksta, jei apie ją negalvoji ir nebandai iš tos raizgalynės ištraukti po siūlelį sapnų siužetus. Šiąnakt kaip tik tą ir padariau, tik iš tos gausybės pavyko užfiksuoti atminty tik kelis. Juos čia ir pateiksiu.
Kalbina mane kolegė finansininkė ir klausia, kaip man sekasi dirbti, ar labai prailgsta laikas darbe. O aš nujaučiu, kad čia ji mane iškamantinėti nori, ir man nuo to nieko gero nebus, tad sakau, jog labai įvairiai - kartais normaliai laikas eina, kartais labai prailgsta, o kartais bėga kaip pasiutęs, net nepastebi, kad darbo diena jau baigiasi. Tada ji sako, kad mano darbo rezultatų seniai nematė, ir klausia, ar aš tikrai dirbu. Nes jeigu ne, tada reikia peržiūrėti kažkokį dokumentą ir perskaičiuoti MS ar MD (kažkoks sutrumpinimas, kurio nepamenu ir nežinau, ką jis reiškia) koeficientą, nuo kurio priklauso mano atlyginimas.
Sapnas šoka į kitą erdvę, ir lyg ir su kolegomis esame viešbutyje ir laukiame savo lėktuvo reiso. Aš kažkur nueinu, ir susigaudau, kad reikia grįžti tik tada, kai iki skrydžio būna likę nedaug laiko. Puolu bėgti į savo kambarį daiktų, bet pasiklystu tam pastate, ir tik iš kelinto karto randu reikiamą aukštą. Skubant link kambario, jo durys atsidaro, ir iš jo išeina mano Sesė ir dar kelios moterys (lyg ir kolegės jos turėjo būti, bet neįsižiūriu į jas) su savo tašėmis ir lagaminais. Pripuolu prie Sesės ir klausiu, kodėl ji nepaėmė mano daiktų. Jos atsakymo nepamenu, bet nelogiškas jjs buvo (gi nepaliktų manęs mano Sesė taip, juk tuoj išskristi reikės). Puolu kambarin, o mano daiktai ant lovos išimti. Sugriebiu pripučiamas pagalvytes (prieš kelias dienas plaukdami baidarėmis ant jų sėdėjom), kurios vis dar pripūstos ir drėgnos, ištraukiu jų kamštukus, tada pamatau, kad pinigai išimti iš piniginės ir šalia padėti, tad susemiu monetas ir kupiūras su čekiais į saują, prigriebiu ir piniginę, dar kelis daiktus, bet jų per daug ir per smulkūs jie, kad viskas rankose tilptų, tad pradedu dairytis savo tašės. Sapno šuolis, ir su tašėmis jau atlapsiu prie kitų laukiančių.
Vėl kitas sapnas. Einu gražaus, žaliuojančio miško vingiuotu takeliu paskui kažkokį vyruką, važiuojantį dviračiu. Priekyje pamatome dar vieną plikagalvį vaikiną, kuris eidamas su ilga vytele kapoja grybus. Vyrukas ant dviračio šūkteli, kad anas sustotų, nes daro nusižengimą, o dviratuotas turi teisę jį sulaikyti (kažkoks inspektorius jis). Plikšis sustoja laikydamas rankas už nugaros, o inspektorius sako, kad iš tolo matosi, jog tas plikšis jau ne kartą su antrankiais yra buvęs. Ir tikrai - ant riešų matosi rausvi randai, lyg antrankių nutrinta. Ir tada paaiškėja, kad su antrankiais dabar yra pats inspektorius (nors ką tik dviračiu važiavo, ir rankos laisvos buvo, o dabar už nugaros surakintos). Plikšis prieina prie jo iš nugaros ir peiliu perpjauna tuos antrankius jungiančią storą virvę. Ne draugai jie, bet viens kitą suprantanta, lyg abu tam pačiam š.. maltųsi, su gaujomis susiję abu. Plikšis sako, kad jis nieko bloga nedarys ir man, ir praleidžia mus abu toliau eiti miško takeliu. Bet už mūsų iš kažkur atsiradusiam vaikinui taip nepasiseka - plikšis išsišiepia ir jį atskiria nuo mūsų. Inspektorius ragina mane nesnausti ir eiti toliau, negerai ten ilgiau likti, bet eidama atsisuku ir matau, kad tas vaikinukas pagulytas ant pilvo ir išsigandęs žiūri per petį į plikšį nujausdamas, kas jam toliau bus, bet nedrįsdamas priešintis, o tas šūkalioja kažkokias nešvankybes ir ruošiasi prievartauti... Užstrigo labai tai, kad vietoje, kur gulėjo vaikinukas, buvo nupjauti keli didžiuliai medžiai, ir ant žemės vis dar buvo pilna gelsvų drožlių, o juk mes ėjome per gražią ir žalią girią - kontrastas toks. Padėti tam vaikinukui negalėjau, bet ir nenorėjau, kad tokios baisybės vyktų mano sapne, todėl prisiverčiau pabusti iš sapno ir taip pabaigti visą tą baisią sceną.
Atsimerkiau pabudusi, bet jaučiau, kad scena vis dar nesibaigė, kad tai tebevyksta (nors ir buvau iš tikro pabudusi). Supratau, kad vertimasis ant kito šono nepadės, kad sapnas vis dar su manimi. Atsikėliau, nuėjau į virtuvę atsigerti, nusiprausiau veidą šaltu vandeniu, bet scena niekur nedingsta, ir, jei nieko nedarysiu, ji tęsis toliau, ko aš jokiu būdu nenorėjau leisti. Taigi grįžau lovon ir nemiegodama grįžau sapnan. Scena ta pati - vienas ant žemės, kitas už jo šaiposi ir šūkalioja visokias bjaurybes. Ir tada aš be pastangų pasikviečiau mintimis didžiulį baltą vilką (panašūs buvo Vilkės jaunikliai iš "Princesės Mononokės"). Dar mintimis galvojant apie jį ir jį kviečiant, jis jau buvo netoliese ir lengvais žingsniais prabėgo pro mane - toks baltas tokioj žalioj girioj - ir, griebęs ir mirtinai apžiojęs plikšį iki pusės, jį nusinešė. Giria buvo apvalyta nuo pabaisiško žmogaus. Va tokia buvo sapno nemiegant pabaiga. Tik po to galėjau ramiai verstis ant kito šono ir vėl miegoti. Nei ta scena, nei plikšis nebegrįžo.
Kalbina mane kolegė finansininkė ir klausia, kaip man sekasi dirbti, ar labai prailgsta laikas darbe. O aš nujaučiu, kad čia ji mane iškamantinėti nori, ir man nuo to nieko gero nebus, tad sakau, jog labai įvairiai - kartais normaliai laikas eina, kartais labai prailgsta, o kartais bėga kaip pasiutęs, net nepastebi, kad darbo diena jau baigiasi. Tada ji sako, kad mano darbo rezultatų seniai nematė, ir klausia, ar aš tikrai dirbu. Nes jeigu ne, tada reikia peržiūrėti kažkokį dokumentą ir perskaičiuoti MS ar MD (kažkoks sutrumpinimas, kurio nepamenu ir nežinau, ką jis reiškia) koeficientą, nuo kurio priklauso mano atlyginimas.
Sapnas šoka į kitą erdvę, ir lyg ir su kolegomis esame viešbutyje ir laukiame savo lėktuvo reiso. Aš kažkur nueinu, ir susigaudau, kad reikia grįžti tik tada, kai iki skrydžio būna likę nedaug laiko. Puolu bėgti į savo kambarį daiktų, bet pasiklystu tam pastate, ir tik iš kelinto karto randu reikiamą aukštą. Skubant link kambario, jo durys atsidaro, ir iš jo išeina mano Sesė ir dar kelios moterys (lyg ir kolegės jos turėjo būti, bet neįsižiūriu į jas) su savo tašėmis ir lagaminais. Pripuolu prie Sesės ir klausiu, kodėl ji nepaėmė mano daiktų. Jos atsakymo nepamenu, bet nelogiškas jjs buvo (gi nepaliktų manęs mano Sesė taip, juk tuoj išskristi reikės). Puolu kambarin, o mano daiktai ant lovos išimti. Sugriebiu pripučiamas pagalvytes (prieš kelias dienas plaukdami baidarėmis ant jų sėdėjom), kurios vis dar pripūstos ir drėgnos, ištraukiu jų kamštukus, tada pamatau, kad pinigai išimti iš piniginės ir šalia padėti, tad susemiu monetas ir kupiūras su čekiais į saują, prigriebiu ir piniginę, dar kelis daiktus, bet jų per daug ir per smulkūs jie, kad viskas rankose tilptų, tad pradedu dairytis savo tašės. Sapno šuolis, ir su tašėmis jau atlapsiu prie kitų laukiančių.
Vėl kitas sapnas. Einu gražaus, žaliuojančio miško vingiuotu takeliu paskui kažkokį vyruką, važiuojantį dviračiu. Priekyje pamatome dar vieną plikagalvį vaikiną, kuris eidamas su ilga vytele kapoja grybus. Vyrukas ant dviračio šūkteli, kad anas sustotų, nes daro nusižengimą, o dviratuotas turi teisę jį sulaikyti (kažkoks inspektorius jis). Plikšis sustoja laikydamas rankas už nugaros, o inspektorius sako, kad iš tolo matosi, jog tas plikšis jau ne kartą su antrankiais yra buvęs. Ir tikrai - ant riešų matosi rausvi randai, lyg antrankių nutrinta. Ir tada paaiškėja, kad su antrankiais dabar yra pats inspektorius (nors ką tik dviračiu važiavo, ir rankos laisvos buvo, o dabar už nugaros surakintos). Plikšis prieina prie jo iš nugaros ir peiliu perpjauna tuos antrankius jungiančią storą virvę. Ne draugai jie, bet viens kitą suprantanta, lyg abu tam pačiam š.. maltųsi, su gaujomis susiję abu. Plikšis sako, kad jis nieko bloga nedarys ir man, ir praleidžia mus abu toliau eiti miško takeliu. Bet už mūsų iš kažkur atsiradusiam vaikinui taip nepasiseka - plikšis išsišiepia ir jį atskiria nuo mūsų. Inspektorius ragina mane nesnausti ir eiti toliau, negerai ten ilgiau likti, bet eidama atsisuku ir matau, kad tas vaikinukas pagulytas ant pilvo ir išsigandęs žiūri per petį į plikšį nujausdamas, kas jam toliau bus, bet nedrįsdamas priešintis, o tas šūkalioja kažkokias nešvankybes ir ruošiasi prievartauti... Užstrigo labai tai, kad vietoje, kur gulėjo vaikinukas, buvo nupjauti keli didžiuliai medžiai, ir ant žemės vis dar buvo pilna gelsvų drožlių, o juk mes ėjome per gražią ir žalią girią - kontrastas toks. Padėti tam vaikinukui negalėjau, bet ir nenorėjau, kad tokios baisybės vyktų mano sapne, todėl prisiverčiau pabusti iš sapno ir taip pabaigti visą tą baisią sceną.
Atsimerkiau pabudusi, bet jaučiau, kad scena vis dar nesibaigė, kad tai tebevyksta (nors ir buvau iš tikro pabudusi). Supratau, kad vertimasis ant kito šono nepadės, kad sapnas vis dar su manimi. Atsikėliau, nuėjau į virtuvę atsigerti, nusiprausiau veidą šaltu vandeniu, bet scena niekur nedingsta, ir, jei nieko nedarysiu, ji tęsis toliau, ko aš jokiu būdu nenorėjau leisti. Taigi grįžau lovon ir nemiegodama grįžau sapnan. Scena ta pati - vienas ant žemės, kitas už jo šaiposi ir šūkalioja visokias bjaurybes. Ir tada aš be pastangų pasikviečiau mintimis didžiulį baltą vilką (panašūs buvo Vilkės jaunikliai iš "Princesės Mononokės"). Dar mintimis galvojant apie jį ir jį kviečiant, jis jau buvo netoliese ir lengvais žingsniais prabėgo pro mane - toks baltas tokioj žalioj girioj - ir, griebęs ir mirtinai apžiojęs plikšį iki pusės, jį nusinešė. Giria buvo apvalyta nuo pabaisiško žmogaus. Va tokia buvo sapno nemiegant pabaiga. Tik po to galėjau ramiai verstis ant kito šono ir vėl miegoti. Nei ta scena, nei plikšis nebegrįžo.
2010 m. kovo 26 d., penktadienis
Kelionė
Kažkas negerai.. >.< vakar buvo besapnė naktis.. Šiandien vėl su sapnais apie Natsu...
Jei bučiau vaikinukas tai turbūt manyčiau, kad įsimylėjau, bet kadangi esu mergina ir taip aišku, kad Natsu..........*hug* Gali būti, kad susapnavau šį sapną, nes baisingai laukiau Natsu pasirodančios skype..yey jau turiu ausines ir viskas veikia..Pokalbiai skype nevaržomi.. Ok...per daug visko čia rašau ne į temą..Juk čia sapnų blogas...
Aš ir meška buvom vėl svečiuose pas Natsu ir tai buvo jau paskutinės dienos..Prieš išvykdamos nusprendėm pakeliauti po pačia Natsu šalį..(garbės žodis nežinau ar ten tikrai buvo Anglija, labiau priminė Liuksemburgą)... Tai gi sėdom į traukinius ir nurūkom nežinomomis kryptimis.. Aplankėm neįtikėtino grožio kalvas..Iš tiesų tai turbūt viso to grožio mišinys ir buvo iš Liuksemburgo...toks petrussy slėnis tik mažutis, o jo viduryje stūkso dantyta pilis. Pilis smėlio spalvos, korėta, jos gynybiniai bokštai tarsi strėles nukreiptos į dangų...Parkas aplink žaaaalias žalias..žalesnių nebūna..
Tam žaliam nuostabiam kampelyje praleidom daug laiko šnekėdamos. Paskui teko grįžti.
Sedėjom autobuse į namus ir laukėm kada jis pajudės.. Iki išvažiavimo dar buvo likę laiko todėl aš iš niekur sugalvojau lauktuvių parsivežti to krašto tradicinio sūrio. Su Natsu bėgom iki turgaus.. Turguje radom sūrių iš įvairių skonių želė (kaip tai įmanoma neklauskit..). Natsu pasiūlė jį.. Aš sakau netiks..reiktų, kad būtų iš pieno.. Ir beklaidžiodama po prekystalius pasakiau „ FAG“ labai garsiai. Natsu pasakojau apie naujai įsigytos mašinos numerius... Žinoma aplinkiniai nesuprato ką aš šneku lietuvių kalba.. suprato tik „FAG“... (Jusu žiniai fag 3 amer. vulg. pederastas )
Mintyse šmėkštelėjo, kad Kuro(draugas iš VAK) kai busiu Anglijoje liepė šito žodžio nenaudot...“aaaaaAAAA!”...mane turbūt tikrai girdėjo koks pustuzinis žmonių.. Neapsirikau.. Mes su Natsu jau buvom nuklaidžiojusios į ne pačią saugiausią turgaus dalį.. Aplink mus rinkosi skustų stambių vaikinukų banda... Ji ratuku mus supo..
Persigandau..ne todėl, kad mus ji supo, o todėl, kad Natsu gali būti nevaldoma.. „Natsu Natsu viskas gerai eikš čia nieko mums nenutiks...“- kviečiau Natsu link savęs... Natsu!
Natsu veidas buvo šiek tiek pasikeitęs, bet pavojaus jos žvilgsnyje nejutau.. „Natsu nieko nedaryk, jie mums nieko nedarys...“ Netsu turbūt manęs nebegirdėjo... Tas būrys mus apsupusiųjų ėjo tik su Natsu..į mane nekreipė dėmesio.. „ VELNIAI rautų!” – klyktelėjau – „prie ko čia Natsu jei aš tą „fag“ pasakiau!”
Į mane vis dar nekreipė nieks dėmesio. Pasinaudojau tuo... Čiupau Natsu už parankės ir neskubriai pradėjau traukt paskui save... Paskui padidinau žingsnį paskui su Natsu pradėjom bėgti.. Bėgom toli ir ilgai, nors mūsų turbūt nieks nesivijo...Natsu nebegalėjo bėgt.. „Nebeturiu jėgų, tai kas įvyko mane be galo išvargino“...
Palengva nuėjome į stotį, kur mūsų laukė Meška.
Natsu paklausiau ar viskas gerai. Kaip ji jaučiasi. Ji atsakė“viskas gerai“, bet ja nepatikėjau... Pro langą matėme liūdną Natsu veidą.. Tikiuosi ji saugiau grįš namo....
P. S. >...<“ Natsu tau viskas gerai? Tavęs nieks realybėje neužpuolė?
P.P.S šiandien buvo pirma, nors nelabai sėkminga, bet DIENA SU DVIRAČIU(paskutinę eilute reikia išdainuoti operiniu balsu)!
Ohohohoho…
Jei bučiau vaikinukas tai turbūt manyčiau, kad įsimylėjau, bet kadangi esu mergina ir taip aišku, kad Natsu..........*hug* Gali būti, kad susapnavau šį sapną, nes baisingai laukiau Natsu pasirodančios skype..yey jau turiu ausines ir viskas veikia..Pokalbiai skype nevaržomi.. Ok...per daug visko čia rašau ne į temą..Juk čia sapnų blogas...
Aš ir meška buvom vėl svečiuose pas Natsu ir tai buvo jau paskutinės dienos..Prieš išvykdamos nusprendėm pakeliauti po pačia Natsu šalį..(garbės žodis nežinau ar ten tikrai buvo Anglija, labiau priminė Liuksemburgą)... Tai gi sėdom į traukinius ir nurūkom nežinomomis kryptimis.. Aplankėm neįtikėtino grožio kalvas..Iš tiesų tai turbūt viso to grožio mišinys ir buvo iš Liuksemburgo...toks petrussy slėnis tik mažutis, o jo viduryje stūkso dantyta pilis. Pilis smėlio spalvos, korėta, jos gynybiniai bokštai tarsi strėles nukreiptos į dangų...Parkas aplink žaaaalias žalias..žalesnių nebūna..
Tam žaliam nuostabiam kampelyje praleidom daug laiko šnekėdamos. Paskui teko grįžti.
Sedėjom autobuse į namus ir laukėm kada jis pajudės.. Iki išvažiavimo dar buvo likę laiko todėl aš iš niekur sugalvojau lauktuvių parsivežti to krašto tradicinio sūrio. Su Natsu bėgom iki turgaus.. Turguje radom sūrių iš įvairių skonių želė (kaip tai įmanoma neklauskit..). Natsu pasiūlė jį.. Aš sakau netiks..reiktų, kad būtų iš pieno.. Ir beklaidžiodama po prekystalius pasakiau „ FAG“ labai garsiai. Natsu pasakojau apie naujai įsigytos mašinos numerius... Žinoma aplinkiniai nesuprato ką aš šneku lietuvių kalba.. suprato tik „FAG“... (Jusu žiniai fag 3 amer. vulg. pederastas )Mintyse šmėkštelėjo, kad Kuro(draugas iš VAK) kai busiu Anglijoje liepė šito žodžio nenaudot...“aaaaaAAAA!”...mane turbūt tikrai girdėjo koks pustuzinis žmonių.. Neapsirikau.. Mes su Natsu jau buvom nuklaidžiojusios į ne pačią saugiausią turgaus dalį.. Aplink mus rinkosi skustų stambių vaikinukų banda... Ji ratuku mus supo..
Persigandau..ne todėl, kad mus ji supo, o todėl, kad Natsu gali būti nevaldoma.. „Natsu Natsu viskas gerai eikš čia nieko mums nenutiks...“- kviečiau Natsu link savęs... Natsu!
Natsu veidas buvo šiek tiek pasikeitęs, bet pavojaus jos žvilgsnyje nejutau.. „Natsu nieko nedaryk, jie mums nieko nedarys...“ Netsu turbūt manęs nebegirdėjo... Tas būrys mus apsupusiųjų ėjo tik su Natsu..į mane nekreipė dėmesio.. „ VELNIAI rautų!” – klyktelėjau – „prie ko čia Natsu jei aš tą „fag“ pasakiau!”
Į mane vis dar nekreipė nieks dėmesio. Pasinaudojau tuo... Čiupau Natsu už parankės ir neskubriai pradėjau traukt paskui save... Paskui padidinau žingsnį paskui su Natsu pradėjom bėgti.. Bėgom toli ir ilgai, nors mūsų turbūt nieks nesivijo...Natsu nebegalėjo bėgt.. „Nebeturiu jėgų, tai kas įvyko mane be galo išvargino“...
Palengva nuėjome į stotį, kur mūsų laukė Meška.
Natsu paklausiau ar viskas gerai. Kaip ji jaučiasi. Ji atsakė“viskas gerai“, bet ja nepatikėjau... Pro langą matėme liūdną Natsu veidą.. Tikiuosi ji saugiau grįš namo....
P. S. >...<“ Natsu tau viskas gerai? Tavęs nieks realybėje neužpuolė?
P.P.S šiandien buvo pirma, nors nelabai sėkminga, bet DIENA SU DVIRAČIU(paskutinę eilute reikia išdainuoti operiniu balsu)!
Ohohohoho…
2010 m. kovo 24 d., trečiadienis
Natsu kambarys
Viskas prasidėjo ganėtinai paprastai ir padrikai. Mes su Meška atvažiavome pas Natsu. Tarsi viskas vyktų pagal scenarijų tačiau taip iš tiesų nebuvo.. Veiksmas vyko tarsi daugiaaukščiame, tipiškame Vilniaus daugiabutyje...Čigaou...Šiek tiek modifikuotame..Į virtuvę galima buvo pakilti atskiru ovaliu liftu, kuris tarsi vieša erdvė buvo prieinama visiems..Išvada virtuvė iš tiesų buvo laiptinėje. Ten sutikau C, mes šnekėjome apie Natsu..Kadangi tam pokalbyje ir veiksmuose buvo privačių dalykų, leisiu sau daugiau apie tai nerašyti, todėl nepykite..
Išvada buvo padaryta paprasta. Natsu kažką slepia. Kas keisčiausia visa tai aptarinėjau su C tarsi kalbėčiau su pačia Natsu..ar Meška, juk iš tiesų C aš visai nė nepažįstu.
Sužinojome, kad Natsu persikraustė į nuosavą namą/butą. Nusprendėme ją ten aplankyti.
Sode stovėjo namas. Toks tarsi sena lietuviška troba. Labai sena. Toje troboje gyveno moteriškė. Kažkada gyveno, bet ir dabar po mirties tos trobos nesutinka apleisti. Kiekvieną kartą įėjus į trobą reikia kalbėti kažkokią senovinę malda. Iš jos žodžių nieko nepamenu, bet žinau, kad ji buvo nepaprastai graži. Mane pakerėjo senosios lietuviškos kalbos žodžiai ir kreipiniai į dvasią.
Žinojau, kad jei ir norėčiau negaliu užeiti į tą trobą, neturiu tiek valios atsispirti ir apvalyti tą erdvę..Man reikia pagabininko. Iškart pagalvojau apie savo seniai seniai įsigytą amuletą, tačiau tuoj pat jį atmečiau-jis neturi tiek galios. (pabudusi svarsčiau kodėl gi?) Vienintelis galią tebeturėjo mano dievukas..Tačiau jo su savimi neturėjau..į trobą eiti negalėjau.. o prie ko čia ta troba? O gi troba priklausė Natsu.. Ji tarsi niekurnieko pareiškė, kad tai vienas iš jos bustų, nors čia ji niekada ir negyvena, laukia kol kas nors sugebės išprašyti ta moteriškę.. Pakraupusios su Meška keliavome apžiūrėti jos kito būsto.
Šalia senos trobos stovėjo daugiabutis namas, tame daugiabučiame name Natsu turėjo butą.
Į butą įėjome vienos, mums reikėjo palaukti grįžtančios Natsu (iš kur, nepamenu..)
Netrukus tarsi niekur nieko į butą įsiveržė turbūt tos „moteriškės dvasios“ girtuoklis sūnus..Jis buvo baisingai girtas ir tikrai ne draukiškai nusiteikęs.. Sugriuvom į pirmą pasitaikiusį kambarį ir užsibarikadavom. Su Meška buvome ne vienos. Kartu tampėsi kažkokie mažamečiai vaikai. Tai buvo nedideli, kokių septyneriu mergaitė ir berniukas. Kaip supratau jie buvo to girtuoklio vaikai. Panašu, kad tais vaikais rūpinosi Natsu..
Galiausiai grįžo Natsu. Ji įėjo į butą lyg niekur nieko. Išvijo ta girtuoklį be jokių pastangų ir paskui atėjo pas mus. Mes vis dar buvo šoko būsenoje. Nė neklausinėjome nei kas nei kaip.
Tiesa Natsu kažkodėl pyktelėjo radusi mus būtent tame kambaryje. Tik tada apsisukume ir apsidairėme. Kambarys kaip kambarys iš tiesų nieko ypatinga, bet...be lovos, ir stalo kambaryje lentynois pupsojo knygos.. o tarp vienų iš lentynų ir stalo stovejo žmogaus dydžio manekenas-bjd lelė. Ganėtinai išgąsdino, nes tikrai priminė gyvą žmogų. Galiausai Natsu išdavė, kad čia jos miegamasis. Ir jame ne taip jau ir jauku būti, todėl siūlo eiti į kitą kambarį (garbės žodis, paskui supratau, kodėl ji taip sakė)... Taigi likom kambaryje, šnekėjom, o aš tuo tarpu žaidžiau su žmogaus dydžio bjd..apsikabinau..lyginau dydį normalaus vaikino ir šio.. nusprendžiau, kad bjd kažkodėl šiek tiek mažesnė..kai vis dar niurkiau lėlę, Natsu lyg niekur nieko atsisuko ir pasakė: Žinai aš tau nepasakiau, bet jis Šaltasis..
vos nenudrėbiau bjd ant grindų... širdis pradėjo nesveiku greičiu plakti. Vos pastačiau jį atgal į stovą, nes buvau išvedusi jį pasivaikščioti, na, žinot, tikrinau kiek jis gyvas...
Pasistatė jis netiesiai.. šiek tiek pasviręs, bet buvau per daug išsigandusi, kad dar prie jo kada artinčiausi. Ir tada prasidėjo... Nieks išskyrus mane nematė ką darė ir kaip mane erzino Šaltasis. Stovėdamas šiek tiek pasviręs į priekį jis vaipėsi..darė įvairias grimasas. Kvietė mane prieiti. Matyt mano energija jį gerokai pamaitino. Jam reikėjo dar, todėl, padariau išvada tik viena aš ir mačiau tai ką jis darė.. Pasakiau apie tai Natsu ir Meškai. Meška liepė jos nešiurpint ir pasakė, kad aš turbūt pervargus.. Susiraite ant sofutės miegot. Natsu pasakė: Keista, tu pirma su kuria jis taip elgiasi, būk atsargi..paskui mano širdis jau nesveikai davėsi, patikėkit manim, atrodė, kad aplink mane visi žmonės prie tokių dalykų pripratė...žinoma, lengva priprast kai prieš tave nesimaivo „negyvas“ daiktas.. susisukau šalia Meškos bandydama užmigti, bet nieks nepadėjo man nuo to išgąsčio iš šalčio..negalėjau į jį nežiūrėt....o jis kikeno..
Pabudau klaiskiai besidaužančia širdim, eidama į wc aiškiai supratau, kad ir kojos manęs nelabai klauso..Grįžus į lovą bandžiau nurimti..labai sunkiai sekėsi širdis mušė keturgubą taktą.negalėdma užmigti masčiau, kad tai ką sapnavau gali turėti gana didelę reikšmę..bandžiau prisimintui kiekvieną smulkmeną, kad galėčiau šį sapna užrašyt..bei bandydama užmigt kartojau, kad nenoriu į tą patį sapną..
Rašant paskutines eilutes širdis beprotiškai vėl pradėjo dunksėti.. iš tiesų man sunku suvokti kuo gi taip mane paveikė Šaltasis... atrodė be galo gražus, bet..kraupus vienu metu.. Kai gali sapnas šitaip klaikiai plakti širdį? Turbūt pirmą sykį ją tokią jutau...uwaaa...
2010 m. kovo 16 d., antradienis
Meškos plaukuosenos
Naktį po T. Burton "Alisos Stebuklų šalyje" sapnavau, kad mano šukuosena buvo kaip Raudonosios Karalienės - lyg dalis plaukų virš kaktos būtų nuskusta, o ir antakiai pakelti ir plonyčiai. Šiąnakt - jau kitokia šukuosena. Ateinu pas kažkokią lyg ir kirpėją apsikirpti. Ji man nuskuta dalį galvos plaukų mašinėle, bet kai pasižiūriu į veidrodį, pamatau, kad ji padarė visai ne taip, kaip norėjau. Vietoj to, kad nuskustų plikai galvos šonus, ji juos nukirpo palikdama kelių milimetrų ilgio plaukus, o per vidurį galvos turėjusį likti platų plaukų ruožą (einantį nuo kaktos link sprando) ji irgi pravarė vieną 5 cm pločio juostą, ir dar kreivai! Žiūriu aš į veidrodį ir pasipiktinusi sakau: "Ką čia pridirbai? Juk čia ne mahoga. Sugadinai ją visiškai". O ji stovi sukryžiavusi rankas ant krūtinės, papūtusi lūpas ir visa poza sako, kad ne jos čia kaltė, kad ji nieko blogo nepadarė, nėr ko prie jos kabintis. Ot, rupūžė. O ta mano minėta mahoga iš tikro turėjo būti mohawk. Vietoj panašaus varianto į šitą, gavos panašiau į šitą. Grrrr! Bet linksmumai tuo nesibaigia, kadangi pastebiu, jog truputį virš kaktos, kur jau plaukai auga, yra apvali, maždaug 3 kvardatinių centimetrų žaizda - gabalo odos nebėr. o_O Ale jokio kraujo, atrodo, lyg riebaus karpio šone išpjovus skylę. Žaizdos kraštuose matosi, kad odos storis yra apie 0,5 cm, o ten, kur oda nurėžta mašinėle (o taip, kitokio varianto nėra pabuvus tokios kirpėjos rankose), matosi kaukolė. Stoviu aš prieš veidrodį, apžiūrinėju savo atidengtą kaukolės gabaliuką, jokios baimės ar silpnumo, tiesiog šmoto odos trūksta galvoj. Tada pradedu iš šalia žaizdos esančių plaukų išrinkinėti krešuliukus ir sukietėjusios limfos gabaliukus, o jie taip prie plaukų prilipę, lengvai neišsiima..
Pabudusi esu jau ilgokai, tačiau vis dar matau save pakeltomis rankom prie plaukų ir valančią iš jų tuos sustingimus. Pastebėjimai:
1. jokios baimės ar skausmo, tik biški pikta ant kirpėjos, kad sugadino mano šukuoseną;
2. mano sapnuose kraujo nebūna (neholivudiška XD);
3. pagal sapnus - laikas keisti šukuoseną (laukiam šiltesnių laikų, bo daba ausys nukristų).
Pabudusi esu jau ilgokai, tačiau vis dar matau save pakeltomis rankom prie plaukų ir valančią iš jų tuos sustingimus. Pastebėjimai:
1. jokios baimės ar skausmo, tik biški pikta ant kirpėjos, kad sugadino mano šukuoseną;
2. mano sapnuose kraujo nebūna (neholivudiška XD);
3. pagal sapnus - laikas keisti šukuoseną (laukiam šiltesnių laikų, bo daba ausys nukristų).
2010 m. kovo 5 d., penktadienis
Juoduojančios meškos tuščios galvos dieninis posapnis
Lyg galva būtų sudaryta iš paviršiaus su oda, plaukais, nosim, akim, ausim, o viduje būtų ne smegenys, o tiesiog tuštuma. Paprasčiausiai tuščia. Žiūri į tą savo galvos tuštumą (lyg sugebėtum žiūrėti savom akim ne tik nuo galvos paviršiaus į išorę, bet ir į galvos vidų), ir matai kitoj galvos pusėj nei akys esančią galvos sienelę. Nieks jos neužstoja, nes juk ten - tuščia. Net mintys neskraido. O būna gi jos lyg dūzgiančios ir karingos vapsvos, kad net pats nuo savų minčių negali atsimušti. O čia - tyla. Nieko. Tik galvos sienelėmis, po plaukų svogūnėlių šaknimis slankioja plokščia, tyli mintis apie galvos tuštumą ir tą tylą. Ir nekyla jokia emocija. Tik ta šliaužiojanti mintis - pastebėjimas, nenuspalvintas jokiais jausmais. Žiūrėjau vakar Tim Burton "Alisą Stebuklų šalyje". Patiko? Kai kurie dalykai - taip, kai kurie - ne. Bet per visą filmą taip ir likau šalia jo, neįsijaučiau, tad ir įspūdžio nepaliko. Tik ta burtoniška aplinka sukurta - patinka man ji, kiek šiurpoka, keista, bet priimtina. Šalia sėdėjo man brangus žmogutis, bet net ir tai nekėlė emocijų. Galėjo būti, galėjo ir nebūti. Tuštuma. Kas sustingdė mano emocijas?
Jau gal dvi savaitės kaip einu miegoti, tikėdamasi pailsėti, bet ryte pabundu su mintimi, kad noriu miego be sapnų. Nes dabar jų - gausu, ir visuose nėra nieko lengvo. Pabudusi stengiuosi juos kuo greičiau nustumti, nes jų niūroka nuotaika ir taip paveikia dienos pradžią, o dar jei apie juos pradedu galvoti, tai užstringa ilgam. Jie pilni kažko, ko nesuprantu, net kai bandau juos prisiminti, jie lieka neaiškūs, kažkokie gabalai tik, fragmentai, paliekantys tą bjaurią jauseną, bet nepaaiškinantys, kodėl ji tokia ir nuo ko. Ryte keltis norisi bent jau kad sapnuoti nebereiktų. Anksčiau miegas buvo mano gydytojas, guodėjas, padedantis užsimiršti, bet dabar jo prieskonis - sapnai - tiek sugadina jį, kad miegas tampa kažkuo panašiu į maistą - valgai, miegi, nes reikia, nes be to organizmui negerai, malonumas, noras čia nefigūruoja.
Kur dingo mano norai? Kodėl prišalo mano emocijos? Kiek truks šis sąstingio laikotarpis?
Už nesapnišką įrašą akmenis mesti meškos pusėn.
Jau gal dvi savaitės kaip einu miegoti, tikėdamasi pailsėti, bet ryte pabundu su mintimi, kad noriu miego be sapnų. Nes dabar jų - gausu, ir visuose nėra nieko lengvo. Pabudusi stengiuosi juos kuo greičiau nustumti, nes jų niūroka nuotaika ir taip paveikia dienos pradžią, o dar jei apie juos pradedu galvoti, tai užstringa ilgam. Jie pilni kažko, ko nesuprantu, net kai bandau juos prisiminti, jie lieka neaiškūs, kažkokie gabalai tik, fragmentai, paliekantys tą bjaurią jauseną, bet nepaaiškinantys, kodėl ji tokia ir nuo ko. Ryte keltis norisi bent jau kad sapnuoti nebereiktų. Anksčiau miegas buvo mano gydytojas, guodėjas, padedantis užsimiršti, bet dabar jo prieskonis - sapnai - tiek sugadina jį, kad miegas tampa kažkuo panašiu į maistą - valgai, miegi, nes reikia, nes be to organizmui negerai, malonumas, noras čia nefigūruoja.
Kur dingo mano norai? Kodėl prišalo mano emocijos? Kiek truks šis sąstingio laikotarpis?
Už nesapnišką įrašą akmenis mesti meškos pusėn.
Vėl sodyboje...
2010 - 01 - 19...
Na va pagaliau ir aš radau laiko prisėsti prie sapnų rašymo ^^. Smagu, kai galiu po ilgos (na gal ir trumpos), bet psichologiškai veikiančios dienos prisėsti prie kompo, įsijungti ir paskaitinėti blog'ą. Patikėkite veikia raminančiai.. Bet ilgai nepliurpsiu ir eisiu prie esmės...Pasakysiu taip...sapnus sapnuoju kiekvieną naktį, bet ryte man net nesuspėjus susigriebti jie išnyksta..Ir tai mane labiausiai siutina, nes tikrai būtų kas papasakoja...Šį sapną prisiminiau gal dėl to, kad aš ir vėl buvau sodyboje...
Prisimenu, kaip mes keliom mašinom važiavom jau gerai pažįstamu keliu į sodybą. Vasaros atostogoms..Kiek prisimenu ta pati chebra..tik šį kartą dar turėjom kelis naujokus.. Tad nuotaika buvo iš tiesų pakili, nes nusimatė nepaprastas savaitgalis..Trys mašinos įvažiavo į kiemą. Išlipom. Man visada čia patinka, nes mus visada pasitinka tyla, paukščių čiulbesys, ir ramus lapų šlamėjimas...Taip ir šį kartą....Tik mane kažkas neramino...ant dušios užsirito akmuo...Kažkoks nejaukumas...Bet gal tai tik mano vaizduotė...Ji visada buvo labai laki XD Aiškinti niekam nieko nebereikėjo...daugelis mūsų čia jautėsi kaip namuose, tad visi išsiskirstėm pasidėti daiktus ir pasiruošti tūsui.
Buvo vakaras...dauguma viduje žaidė Alias..Nemirtingas žaidimas XD Aš sėdėjau lauke su arbatos puodeliu ant suoliuko...klausiausi žiogų čirpimo, stebėjau žvaigždes...Ir staiga atslinko baimė...Negirdėjau jokių pašalinių, neįprastų garsų..Tiesiog pradėjau jausti šaltį..Buvo toks jausmas, kad serbentuose, agrastuose, obelyse sėdi daugybe siaubą, baimę ir beprotybę skleidžiančių padarų...mano kojos nevalingai užsikėlė ant suoliuko...norėjau bėgti į vidų pas visus, bet negalėjau net pajudėti...nenorėjau net sumirksėti, nes buvo apėmęs toks jausmas, jog jei sukrutėsiu būsiu "suvalgyta" to siaubo...Mano žvilgsnis sustojo ties tamsa ant takelio...ten kažkas buvo...Išpylė prakaitas...Nežinau kiek ilgai taip sėdėjau...kol kažkas išėjo į lauką pažiūrėti kur dingau...Vos tik išgirdau mane šaukiant vardu...Tas kažkas išnyko, išnyko ir tas jausmas...Išnyko ir baimė, ir vėl galėjau judėti...
Apie tą nutikimą/pojūtį niekam nieko nesakiau...Kam be reikalo gadinti nuotaiką..Bet širdis jautė, kad kažkas čia žiauriai negerai...Prisiminiau savo turėtus sapnus apie šią vietą, apie tą išblįškusi vaikiną žydrom nustebusiom akim...Negalėjau užmigti visą naktį...klausiausi ištempusi ausis..bene ką neįprasto išgirsiu..nieko...Ryte visi susirinkom pusryčiauti, vėl klegesys, juokas ir pokštai...bet susėdę pastebėjom, kad trūksta vieno "naujoko". Kai paklausiau ar kas matė jį šį rytą, visi papurtė galvas..kai kas pasakė, kad nereikia pergyventi, gal tas vaikis užtruko "ilgam" tulike. Dėl viso pikto visų atsiprašiau minutėlei...ir išskubėjau... Jau dariau laukujes duris, kai iš nuostabos atšokau atgal...pasirodo tas pradingėlis stovėjo už jų...nuleidęs galvą...Aš jam nedrąsiai labas rytas, bet širdis kažkodėl daužėsi iš siaubo, kažkas apie tą vaikiną buvo labai negerai... Jis lėtai pakėlė galvą, pažiūrėjo į mane ir...nusišypsojo...Labas rytas...išgirdau..ir jis praėjo pro mane į vidų. Tik vaizduotė pagalvojau...tik vaizduotė...
Po kelių valandų visi sėdėjom lauke, pasitiesę dekius po obelaitėm..kas šnekėjo, kas vėl snuduriavo, kas žaidė badmintoną...O aš stebėjau tą vaikiną...Jis sėdėjo ant suoliuko...ir žiūrėjo...tiesiai į mane...net nemirksėdamas...Man pasirodė, kad to vaikino išvaizda kažkaip pasikeitė...gal plaukų spalva, gal odos spalva....kai jis taip nejudėdamas sėdėjo, pagalvojau, kad jis kažkaip panašus į numirėlį. Pro šalį ėjo kitas vaikinas. Jis nešėsi krūvą malkų. Ir einant pro šalį kelios malkos iškrito jam iš rankų, tiesiai tam kitam ant kojų...Va tada viskas ir prasidėjo...Tas atsistojo...pakėlė malką nuo žemės ir vožė galvon...Pradėjo šaukti ir talžyti...Visi sukruto, puolė juos skirti..O tas vis draskėsi ir klykė tokiu siaubingu balsu, kad kūnas pagaugais ėjo..Galiausiai vaikinai užlaužė tam "bepročiui" rankas, merginos puolė padėti kraujuojančiam nabagui... Nusprendėm, kad agresorių reikia kažkur uždaryti...Rūsys! Taigi užrišom rankas, užkimšom burną (nes jis niekaip nesiliovė klykės ir prakeikinėjęs visu) ir nuvedę į rūsį paguldėm i bulvių aruodą. Užrakinom ir susirinkom aptarti kas nutiko...Dabar prie stalo trūko vienos merginos..Kai paklausiau ar kas matė..viena iš merginų pasakė, kad prieš kokias 10 min. matė ją einant prie šulinio...Nubėgau jos parsivesti...Jos ten nebuvo...pašaukiau vardu...niekas neatsiliepė... Jau sukausi eiti link trobos, kai už nugaros, lyg iš giedro dangaus, stovėjo ji...nuleidusi galvą..Jėtau...vos infarkto neįvarė...Ji pakėlė galvą ir paklausė...kvietei? Ir jos veidą iškreipė šlykštus šypsnys...Pasakiau, kad visi susirinkom aptarti rytinio įvykio...Ji pažiūrėjo į mane ir pasisuko eiti į trobą...Taigi...Visi sėdėjom ir tylėjom...kiekvienas mąstė apie tai kas įvyko ir ką toliau daryti...Prasidėjo ginčai...vieni norėjo kuo greičiau nešti iš čia kudašių, kiti norėjo pamiršti visą nesusipratimą ir tęsti toliau... Aš visų atsiprašiau ir išėjau į lauką pakvėpuoti grynu oru...
Taip besėdint mane tarsi apsėdo žinojimas...tarsi kažkas pasidalino informacija apie tai kas čia vyksta...man kažkaip tas žydraakis vaikinas susivaideno...Supratau, kad čia vis dar yra "blogis". Tik šį kartą jis neapsiribojo stebėjimu ar gąsdinimu...Jis įgavo galią..Galią užimti sielą arba apsėsti.. Kad žmogus apsėstas pastebėti dažniausiai galima po valandos ar kelių..kai apsėdimas pasiekdavo 20% (tarkim taip) pasirodydavo pirmieji ženklai...po truputį pasikeisdavo išvaizda ir elgesys...žmogus pasidarydavo tylesnis, agresyvesnis ir žiauresnis. Su tuo žinojimu atėjo vaizdiniai, kaip kažkas, saujele žmonių grumiasi su juos vis labiau supančiais "zombiais". Toks jausmas, kad šioje sodyboje prieš mums atvykstant vyko žiaurios grumtynės...ir kad nors kova baigėsi...blogis čia liko laukti...
Mano mąstymus nutraukė iš trobos sklindantis klaikus rėkimas, dūžtantys indai...per langą, man virš galvos išskrido kėdė...žyrantis stiklas...lyg to betrūktų, akies krašteliu pastebėjau judėjimą tarp liepų...Fuck! Sulaukėm kompanijos...visai kaip iš tos vizijos...Puoliau į vidų... Radau draugus laikančius tą mergaičiukę, kuri buvo kuriam laikui dingusi...ji riaumojo ir drąskėsi...Aš prilėkiau prie jos ir vienu galingu smūgiu ją atjungiau... Tada užrėmiau duris, nubėgau į virtuvę, atsukau dujas...ir nustebusiems draugams paaiškinau kame reikalas...Skaudėjo širdį žinant kad šią naktį sunaikinsim tai kas mums teikdavo džiaugsmą kiekvieną vasarą...Bet kitos išeities nebuvo...čia slypėjo blogis...ir mano galva geriausias variantas buvo sunaikinti sodybą, nei leisti blogiui pasiimti man brangių draugų sielas...Daug nelaukę....iššokom per langus...kaip ir buvom sutarę visi pasileido bėgti kuo toliau nuo sodybos...Aš padegiau lovą ir užuolaidas...ir tada iššokau paskutinė...pribėgusi liepas sustojau...atsisukau ir pastebėjau, kad apsėstieji lipa į vidų ir bando gesinti ugnį, bet jau per vėlu...nugriaudėjo sprogimas...nusisukau...
Nieko sau vasaros atostogos...
Pabudau nuo žadintuvo keliamo triukšmo... Džiaugiuosi, kad tai tik sapnas...ta sodyba man visai patinka ir dar tikiuosi, kad bus progų nuvykti ten dar kartelį ;)
--- Natsume ---
Na va pagaliau ir aš radau laiko prisėsti prie sapnų rašymo ^^. Smagu, kai galiu po ilgos (na gal ir trumpos), bet psichologiškai veikiančios dienos prisėsti prie kompo, įsijungti ir paskaitinėti blog'ą. Patikėkite veikia raminančiai.. Bet ilgai nepliurpsiu ir eisiu prie esmės...Pasakysiu taip...sapnus sapnuoju kiekvieną naktį, bet ryte man net nesuspėjus susigriebti jie išnyksta..Ir tai mane labiausiai siutina, nes tikrai būtų kas papasakoja...Šį sapną prisiminiau gal dėl to, kad aš ir vėl buvau sodyboje...
Prisimenu, kaip mes keliom mašinom važiavom jau gerai pažįstamu keliu į sodybą. Vasaros atostogoms..Kiek prisimenu ta pati chebra..tik šį kartą dar turėjom kelis naujokus.. Tad nuotaika buvo iš tiesų pakili, nes nusimatė nepaprastas savaitgalis..Trys mašinos įvažiavo į kiemą. Išlipom. Man visada čia patinka, nes mus visada pasitinka tyla, paukščių čiulbesys, ir ramus lapų šlamėjimas...Taip ir šį kartą....Tik mane kažkas neramino...ant dušios užsirito akmuo...Kažkoks nejaukumas...Bet gal tai tik mano vaizduotė...Ji visada buvo labai laki XD Aiškinti niekam nieko nebereikėjo...daugelis mūsų čia jautėsi kaip namuose, tad visi išsiskirstėm pasidėti daiktus ir pasiruošti tūsui.
Buvo vakaras...dauguma viduje žaidė Alias..Nemirtingas žaidimas XD Aš sėdėjau lauke su arbatos puodeliu ant suoliuko...klausiausi žiogų čirpimo, stebėjau žvaigždes...Ir staiga atslinko baimė...Negirdėjau jokių pašalinių, neįprastų garsų..Tiesiog pradėjau jausti šaltį..Buvo toks jausmas, kad serbentuose, agrastuose, obelyse sėdi daugybe siaubą, baimę ir beprotybę skleidžiančių padarų...mano kojos nevalingai užsikėlė ant suoliuko...norėjau bėgti į vidų pas visus, bet negalėjau net pajudėti...nenorėjau net sumirksėti, nes buvo apėmęs toks jausmas, jog jei sukrutėsiu būsiu "suvalgyta" to siaubo...Mano žvilgsnis sustojo ties tamsa ant takelio...ten kažkas buvo...Išpylė prakaitas...Nežinau kiek ilgai taip sėdėjau...kol kažkas išėjo į lauką pažiūrėti kur dingau...Vos tik išgirdau mane šaukiant vardu...Tas kažkas išnyko, išnyko ir tas jausmas...Išnyko ir baimė, ir vėl galėjau judėti...
Apie tą nutikimą/pojūtį niekam nieko nesakiau...Kam be reikalo gadinti nuotaiką..Bet širdis jautė, kad kažkas čia žiauriai negerai...Prisiminiau savo turėtus sapnus apie šią vietą, apie tą išblįškusi vaikiną žydrom nustebusiom akim...Negalėjau užmigti visą naktį...klausiausi ištempusi ausis..bene ką neįprasto išgirsiu..nieko...Ryte visi susirinkom pusryčiauti, vėl klegesys, juokas ir pokštai...bet susėdę pastebėjom, kad trūksta vieno "naujoko". Kai paklausiau ar kas matė jį šį rytą, visi papurtė galvas..kai kas pasakė, kad nereikia pergyventi, gal tas vaikis užtruko "ilgam" tulike. Dėl viso pikto visų atsiprašiau minutėlei...ir išskubėjau... Jau dariau laukujes duris, kai iš nuostabos atšokau atgal...pasirodo tas pradingėlis stovėjo už jų...nuleidęs galvą...Aš jam nedrąsiai labas rytas, bet širdis kažkodėl daužėsi iš siaubo, kažkas apie tą vaikiną buvo labai negerai... Jis lėtai pakėlė galvą, pažiūrėjo į mane ir...nusišypsojo...Labas rytas...išgirdau..ir jis praėjo pro mane į vidų. Tik vaizduotė pagalvojau...tik vaizduotė...
Po kelių valandų visi sėdėjom lauke, pasitiesę dekius po obelaitėm..kas šnekėjo, kas vėl snuduriavo, kas žaidė badmintoną...O aš stebėjau tą vaikiną...Jis sėdėjo ant suoliuko...ir žiūrėjo...tiesiai į mane...net nemirksėdamas...Man pasirodė, kad to vaikino išvaizda kažkaip pasikeitė...gal plaukų spalva, gal odos spalva....kai jis taip nejudėdamas sėdėjo, pagalvojau, kad jis kažkaip panašus į numirėlį. Pro šalį ėjo kitas vaikinas. Jis nešėsi krūvą malkų. Ir einant pro šalį kelios malkos iškrito jam iš rankų, tiesiai tam kitam ant kojų...Va tada viskas ir prasidėjo...Tas atsistojo...pakėlė malką nuo žemės ir vožė galvon...Pradėjo šaukti ir talžyti...Visi sukruto, puolė juos skirti..O tas vis draskėsi ir klykė tokiu siaubingu balsu, kad kūnas pagaugais ėjo..Galiausiai vaikinai užlaužė tam "bepročiui" rankas, merginos puolė padėti kraujuojančiam nabagui... Nusprendėm, kad agresorių reikia kažkur uždaryti...Rūsys! Taigi užrišom rankas, užkimšom burną (nes jis niekaip nesiliovė klykės ir prakeikinėjęs visu) ir nuvedę į rūsį paguldėm i bulvių aruodą. Užrakinom ir susirinkom aptarti kas nutiko...Dabar prie stalo trūko vienos merginos..Kai paklausiau ar kas matė..viena iš merginų pasakė, kad prieš kokias 10 min. matė ją einant prie šulinio...Nubėgau jos parsivesti...Jos ten nebuvo...pašaukiau vardu...niekas neatsiliepė... Jau sukausi eiti link trobos, kai už nugaros, lyg iš giedro dangaus, stovėjo ji...nuleidusi galvą..Jėtau...vos infarkto neįvarė...Ji pakėlė galvą ir paklausė...kvietei? Ir jos veidą iškreipė šlykštus šypsnys...Pasakiau, kad visi susirinkom aptarti rytinio įvykio...Ji pažiūrėjo į mane ir pasisuko eiti į trobą...Taigi...Visi sėdėjom ir tylėjom...kiekvienas mąstė apie tai kas įvyko ir ką toliau daryti...Prasidėjo ginčai...vieni norėjo kuo greičiau nešti iš čia kudašių, kiti norėjo pamiršti visą nesusipratimą ir tęsti toliau... Aš visų atsiprašiau ir išėjau į lauką pakvėpuoti grynu oru...
Taip besėdint mane tarsi apsėdo žinojimas...tarsi kažkas pasidalino informacija apie tai kas čia vyksta...man kažkaip tas žydraakis vaikinas susivaideno...Supratau, kad čia vis dar yra "blogis". Tik šį kartą jis neapsiribojo stebėjimu ar gąsdinimu...Jis įgavo galią..Galią užimti sielą arba apsėsti.. Kad žmogus apsėstas pastebėti dažniausiai galima po valandos ar kelių..kai apsėdimas pasiekdavo 20% (tarkim taip) pasirodydavo pirmieji ženklai...po truputį pasikeisdavo išvaizda ir elgesys...žmogus pasidarydavo tylesnis, agresyvesnis ir žiauresnis. Su tuo žinojimu atėjo vaizdiniai, kaip kažkas, saujele žmonių grumiasi su juos vis labiau supančiais "zombiais". Toks jausmas, kad šioje sodyboje prieš mums atvykstant vyko žiaurios grumtynės...ir kad nors kova baigėsi...blogis čia liko laukti...
Mano mąstymus nutraukė iš trobos sklindantis klaikus rėkimas, dūžtantys indai...per langą, man virš galvos išskrido kėdė...žyrantis stiklas...lyg to betrūktų, akies krašteliu pastebėjau judėjimą tarp liepų...Fuck! Sulaukėm kompanijos...visai kaip iš tos vizijos...Puoliau į vidų... Radau draugus laikančius tą mergaičiukę, kuri buvo kuriam laikui dingusi...ji riaumojo ir drąskėsi...Aš prilėkiau prie jos ir vienu galingu smūgiu ją atjungiau... Tada užrėmiau duris, nubėgau į virtuvę, atsukau dujas...ir nustebusiems draugams paaiškinau kame reikalas...Skaudėjo širdį žinant kad šią naktį sunaikinsim tai kas mums teikdavo džiaugsmą kiekvieną vasarą...Bet kitos išeities nebuvo...čia slypėjo blogis...ir mano galva geriausias variantas buvo sunaikinti sodybą, nei leisti blogiui pasiimti man brangių draugų sielas...Daug nelaukę....iššokom per langus...kaip ir buvom sutarę visi pasileido bėgti kuo toliau nuo sodybos...Aš padegiau lovą ir užuolaidas...ir tada iššokau paskutinė...pribėgusi liepas sustojau...atsisukau ir pastebėjau, kad apsėstieji lipa į vidų ir bando gesinti ugnį, bet jau per vėlu...nugriaudėjo sprogimas...nusisukau...
Nieko sau vasaros atostogos...
Pabudau nuo žadintuvo keliamo triukšmo... Džiaugiuosi, kad tai tik sapnas...ta sodyba man visai patinka ir dar tikiuosi, kad bus progų nuvykti ten dar kartelį ;)
--- Natsume ---
2010 m. kovo 1 d., pirmadienis
"Pavargęs" žmogelis
Sveikinimai su pavasariu ;)
Ta proga kitas sapnas. Šį kartą trumpas.
Viskas vyksta vasarą prie mano namų, miškelyje.
Sapne esu mažas kokių 10-12 metų vaikas ir žaidžiu kažką su keliais draugais. Na ir kažkaip nusprendėme ar žaisti ar šiaip kažko ant kalniuko. Lipam lipam, ir užlipę pamatom iš galo, kad žmogus sėdi pasirėmęs prie medžio. Galva nusvirusi, turbūt ilsisi pagalvojau arba girtas. Tada pajutom labai bjaurų kvapą. Smirdėjo dvėselėna/puvėsiais. Prieinam arčiau prie to žmogaus. Pasižiūrim į jį: marškiniai prasekti, aplink skraido musės, matosi apipuvęs lavonas jau pradėjęs irti, nes net kai kur jau odos nelikę ant pilvo (skylės matosi). mes visi išsigandę. Kažkam pasakau, kad pakviestų policiją.
Tada Jau pamenu sapno galą, kad atvyko policija ir matau kaip jie lipa į kalną apžiūrėti lavono, o mes jiems rodom kur jis yra.
Po dviejų dienų mirė kaimynas.
Ta proga kitas sapnas. Šį kartą trumpas.
Viskas vyksta vasarą prie mano namų, miškelyje.
Sapne esu mažas kokių 10-12 metų vaikas ir žaidžiu kažką su keliais draugais. Na ir kažkaip nusprendėme ar žaisti ar šiaip kažko ant kalniuko. Lipam lipam, ir užlipę pamatom iš galo, kad žmogus sėdi pasirėmęs prie medžio. Galva nusvirusi, turbūt ilsisi pagalvojau arba girtas. Tada pajutom labai bjaurų kvapą. Smirdėjo dvėselėna/puvėsiais. Prieinam arčiau prie to žmogaus. Pasižiūrim į jį: marškiniai prasekti, aplink skraido musės, matosi apipuvęs lavonas jau pradėjęs irti, nes net kai kur jau odos nelikę ant pilvo (skylės matosi). mes visi išsigandę. Kažkam pasakau, kad pakviestų policiją.
Tada Jau pamenu sapno galą, kad atvyko policija ir matau kaip jie lipa į kalną apžiūrėti lavono, o mes jiems rodom kur jis yra.
Po dviejų dienų mirė kaimynas.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)