O apsivertus ant kito šono sapnai tęsėsi toliau. Sapnuoju, kad žiūriu mano koibito nuotraukas, kuriose su draugais jis. Vieną iš tų draugų aš pažįstu, tačiau jo plaukai kažkodėl kitokie nei normaliai - ryyyžas jis ir banguotais potrumpiais plaukais. Kitas draugelis irgi kažkodėl ryžas, bet taip skaisčiai ir gražiai jų abiejų plaukai spindi. Taigi žiūriu nuotraukas, bet pamažu jos pereina į tikrą gyvenimą ir atgyja - lyg nuotrauka plėstųsi ir galiausiai atsidurtum joje pats, tad matau, kaip jie fotografuojasi. Koibito tose nuotraukose mažiausiai, daugiau tie du draugai matosi. Paskui jo draugų dar daugiau atsiranda, kalba jie, paskui lyg ir filmą pradedam žiūrėti visi, bet mes su koibito pradedam kalbėt, jis kažką siūlo, aš nesutinku, lyg ir juokiamės, bet rimtai nenoriu, pradedu jam kąsti, ir kandu skaudžiai ir aštriai, bet jis toliau šypsosi, juokiasi - visai skausmo nejaučia. Tada jis su visais draugais kažkur dingsta (išeina kažkur kažko paimti ar padaryti... konkretumo šitam sapne "daug" >.>), liekam jo namuose tik aš ir jo buvusioji. Nueinam mažytėn virtuvėn, pradedam maistą ruošti (aš kažkodėl pjaustau griežinėliais spalvotus pieštukus ir dedu gražiai į lėkštutę, buvusioji pažiūri nustebusi, bet nieko nepasako), kalbamės normaliai, pagalvoju, kad nebepyksta ji, jog nuviliojau, o tuo metu šalia manęs ant dviejų kojyčių trypčioja norintis bendrauti kiobito geltonas kokerspanielis (kurio jis šiaip neturi...) ir vis bando savo priekines letenėles uždėti ant manęs, bet jų nagai vis įsipainioja į mano žalią nertą tinklinį megztuką, tad aš vis bandau nemačiomis jį nustumti. O tada virtuvėn ateina kalbėdamas su kažkuo koibito dėdė su maisto produktais. Aš pasilabinu, buvusioji irgi, dėdė (kiek nustebęs mus ti matydamas) su mumis - irgi. Paskui jį ateina ir koibito tėvas, su kuriuo dėdė ir kalbėjo. Vėl pasisveikinam visi. O man akys O-O, kelnės biški pilnos, nes pirmą kartą juos matau (realybėj irgi jų nemačiusi). Abu tokie aukšti, pečiuiti, gan tamsia oda (lyg įdegę, bet su manim palyginus beveik visi atrodo tokie...), kvadratiniai žandikauliai milžiniški - na, tokie, su kuriais vos susipažinus juokauti tikrai nesinori... Suprantu, kad jie žino, kas aš tokia ir ką veikiu jų namuose. Buvusiąją jie irgi pažįsta. O ji pradeda su jais ir su koibito mama bendrauti taip laisvai, lyg pati būtų jų šeimos dalis. Pasijuntu totaliai ne vietoj, lyg nekviestas svetimas žmogus jų namuose, tuo labiau, kad ir koibito nėra šalia, jis - vis dar kažkur išėjęs su draugais... ><
O tada - vėl šuolis. Esu prie aukštos šviesių plytų sienos, kurioje yra gal pusės kvadratino metro skylė - ji dar neužmūryta. Aplink mane - vien ta pati plytų spalva, siena dar nebaigta, į krūvas sukrauta daug plytų ir plytgalių, tad reikia žiūrėti, kur statau koją. Kitoje sienos pusėje yra lyg tvenkinys, lyg pelkė su keliais nudžiūvusiais dideliais medžiais, bet yra ir nemažai žalumos (aplink mane - tik plytos, net žolės nėra, viskas, net ir žemė, plytų dulkėmis padengta). Kitapus sienos per tą skylę matau gan aukštą, tamsiaplaukį vaikiną. Iš išvaizdos jis man nematytas, bet suprantu, kad esu su juo pažįstama, net daugiau - mes esam kažkaip susiję. Tarp mūsų vyksta pokalbis, bet nepamenu nė trupinio, apie ką. Pokalbis pilnas emocijų, jos - skaudžios, draskančios. Jis nori, kad aš jį išleisčiau (o gal kaip tik - įsileisčiau?), kad neužblokuočiau jo, priekaištauja man, ir su jo žodžiais aš dalinai sutinku. Pradedu verkti, kažką jam sakydama čiumpu plytą, perbraukiu jos šoną kažkokiu džiovintu vaisiu, ir dedu į skylę - mūriju ją. Jis kitoje pusėje pradeda draskytis, šaukti bandydamas mane sulaikyti, bet nieko negali padaryti, nes tas džiovintas vaisius veikia jį - jis negali prie jo prisiliesti, tad ir pro skylę pralįsti, nors dar tilptų. Tas vaisius veikia ir kaip skiedinys, tvirtai sulipdantis plytas tarpusavy, tad skylė vis mažėja, siena darosi neįveikiama dėl vaisiaus, jis draskosi pasiutęs iš nevilties, aš verkiu, bet imu vieną plytą, kitą, tepu vaisiu ir vis labiau atskiriu mus vieną nuo kito. Galiausiai jo pasakyti žodžiai išprovokuoja mane, užuot mūrijusi sieną, čiumpu nuo žemės plytgalį ir verkdama paleidžiu į jį. Nepataikau, griebiu dar vieną, bet ir jis pro šalį. Dairausi dar vieno, bet nei vieno nematau, nors jų tiek daug aplink buvo prieš akimirką, tebėra ir dabar, tik jie nejudinamomis krūvomis sudėti, po vieną neatskirsi...
...o toliau sapno nebepamenu. O gal jis tuo ir baigėsi - desperatišku vieno bandymu nebūti užblokuotam amžiams ir kito srūvančiomis upeliais ašaromis. Tik baisus nusivylimas ir skausmas buvo abious sienos. Užrašinėju dabar sapną ir galvoju, kad nepatinka man šis sapnas. Ankstesnis (vykęs virtuvėje) - irgi. Ir kad jie iš viso buvo abu vieną naktį. Gal man, nesuopratai, pasąmonė taip kužda apie tai, ką pati sau neigiu? Hmm...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą