Lyg galva būtų sudaryta iš paviršiaus su oda, plaukais, nosim, akim, ausim, o viduje būtų ne smegenys, o tiesiog tuštuma. Paprasčiausiai tuščia. Žiūri į tą savo galvos tuštumą (lyg sugebėtum žiūrėti savom akim ne tik nuo galvos paviršiaus į išorę, bet ir į galvos vidų), ir matai kitoj galvos pusėj nei akys esančią galvos sienelę. Nieks jos neužstoja, nes juk ten - tuščia. Net mintys neskraido. O būna gi jos lyg dūzgiančios ir karingos vapsvos, kad net pats nuo savų minčių negali atsimušti. O čia - tyla. Nieko. Tik galvos sienelėmis, po plaukų svogūnėlių šaknimis slankioja plokščia, tyli mintis apie galvos tuštumą ir tą tylą. Ir nekyla jokia emocija. Tik ta šliaužiojanti mintis - pastebėjimas, nenuspalvintas jokiais jausmais. Žiūrėjau vakar Tim Burton "Alisą Stebuklų šalyje". Patiko? Kai kurie dalykai - taip, kai kurie - ne. Bet per visą filmą taip ir likau šalia jo, neįsijaučiau, tad ir įspūdžio nepaliko. Tik ta burtoniška aplinka sukurta - patinka man ji, kiek šiurpoka, keista, bet priimtina. Šalia sėdėjo man brangus žmogutis, bet net ir tai nekėlė emocijų. Galėjo būti, galėjo ir nebūti. Tuštuma. Kas sustingdė mano emocijas?
Jau gal dvi savaitės kaip einu miegoti, tikėdamasi pailsėti, bet ryte pabundu su mintimi, kad noriu miego be sapnų. Nes dabar jų - gausu, ir visuose nėra nieko lengvo. Pabudusi stengiuosi juos kuo greičiau nustumti, nes jų niūroka nuotaika ir taip paveikia dienos pradžią, o dar jei apie juos pradedu galvoti, tai užstringa ilgam. Jie pilni kažko, ko nesuprantu, net kai bandau juos prisiminti, jie lieka neaiškūs, kažkokie gabalai tik, fragmentai, paliekantys tą bjaurią jauseną, bet nepaaiškinantys, kodėl ji tokia ir nuo ko. Ryte keltis norisi bent jau kad sapnuoti nebereiktų. Anksčiau miegas buvo mano gydytojas, guodėjas, padedantis užsimiršti, bet dabar jo prieskonis - sapnai - tiek sugadina jį, kad miegas tampa kažkuo panašiu į maistą - valgai, miegi, nes reikia, nes be to organizmui negerai, malonumas, noras čia nefigūruoja.
Kur dingo mano norai? Kodėl prišalo mano emocijos? Kiek truks šis sąstingio laikotarpis?
Už nesapnišką įrašą akmenis mesti meškos pusėn.
1 komentaras:
Mano miela meskute...jokiu akmenu i Tavo puse nemetysiu/nemetysim... man brangi kiekviena Tavo mintis...sapnas tai butu ar ne sapnas...Liudna, kai sapnai palieka slogu jausma...bet vadinasi Tave tikrai kazkas is vidaus "grauzia"...Kas? Kazkas is isores neduoda ramybes? Mokslai?...darbas?...gal tikslo nebuvimas? Galbut tas slogutis atsispindi ir sapnuose? Kai susitiksim...papasakok man kas dedasi...noriu nors kiek buti naudinga *HUG*
Nera nieko amzino...praeis kazkada ir sita tustuma ;)
Rašyti komentarą