Šokinėjimai

Atvykome į viešbutį, kuriame bus konferencija. Visi šurmuliuoja foje, šypsosi, o konferencijos personalas dalina paskaitų medžiagą. Kaip jau pasidarė įprasta, kartu duodamos ir kažkokios dovanėlės. Šįkart tai - pilki lagaminukai ant ratukų. Aš atsisakau savo dalies, bet paskui sumąstau, kadgi kaip tik neturiu tokio mažo, tad puolu dairytis, kur juos dalinantis darbuotojas, bet jis jau su visa priekaba, pilna neišdalintų lagaminų, keliauja į kitame upės krante esantį sandėlį. O upė - neplati, bet stačiais ir aukštais šlaitais bei srauni. Artimiausias tiltas - tolokai, o konferencija greit prasidės, tad laikas spaudžia. Hm. Ką daryti? Lagamino juk norisi. :D Belieka skristi! Tad bėgdama kartu su savo šunimi mišku link skardžio bandau pakilti, tačiau šįkart kažkodėl neišeina. Bet didžiuliai šuoliai vis dar paklūsta, tad įsibėgėju taip, kad medžių lapai ir šakos susilieja į vieną margumą, ir ant skardžio krašto atsispyrusi iš visų jėgų jau džiugiai išsišiepusi skrieju kiton upės pusėn. Nusileidžiu ant kojų su nemenku smūgiu, bet kartu ir minkštai, ir lekiu toliau. Šuva niekur neatsilieka. Kaip tik spėju pasivyti darbuotoją prie sandėlio durų, tad dar minutė - ir jau su lagaminu rankoje skubu atgalios link upės. O prie jos kaip tik eina maudytis grupė bernų. Visi jie išsirikiuoja viens šalia kito vidury skardžio - ketina šokti upėn. "Cha," galvoju, "tuoj aš jum parodysiu, kaip šokinėti upėn reikia." >:D Tad, jų nepastebėta, įsibėgėjusi vėl strykt nuo pat skardžio viršaus, pralekiu jiems virš galvų ir pūkšt vandenin su visu lagaminu ir šunimi iš paskos! Purslai pakilo ohoho kiek! O kad dar labiau pasicirkinčiau, nusprendžiu ne išnirti ir pasirodyti, o pasiversti žuvimi ir nuplaukti - tegu mano, kad šiais laikais šunys su lagaminais šokinėja. Bet vis tik pasiverčiu antimi ir nuneriu šalin. O netrukus jau su šunimi ančių medžioklėje prie upės dalyvauju. Svarstau, ar susiprotės šuva, ką jam reik daryti, bet po šūvio jis neprašytas nuskuodžia paskui kitą šunį link ančių. Ir ką - atneša net tris. Gyvas! Suleidžiu jas į baleikos dydžio užutekį toj upėj, kur ir medžiojam. O jos kvaksi, plaukioja, žvalgosi ramiai. Et, pagailo man jų, tad paleidžiu jas plaukti. Bet dėl vienos apsigalvoju (mat nuplaukdama ji kažką įžeidžiančio man pasityčiodama kvykteli), puolu ją griūdama gaudyti, ale nepagaunu. Atsistojusi upėje, kur vandens - ligi kelių, dairausi, kur ta antis, ir tada pastebiu, kad vis tik kažką pagavau - prispaudusi laikau archaiškai atrodančią eršketiniams priklausančią nemažą žuvį. Žvilgt į skaidrų upės vandenį - o ti ir daugiau tokių pat žuvų vangiai plaukioja. Viena kaip tik palei kojas man plaukia. Ir staiga pamatau dar vieną pavidalą, susiliejantį su dugnu ir kone tobulai jį atkartojantį. Pasirodo, kad stoviu vos per žingsnį nuo gigantiško jūrų velnio - žuvies, kuri medžioja staigiai išžiodama savo didžiulius žabtus (tada nuo slėgių skirtumo vanduo galingu srautu veržiasi jai į gerklę, ir į tą srautą patekusios žuvys praktiškai neturi šansų pasprukti). O čia upėje tokia gigantiška guli ant dugno ir tyko! Ir su siaubu suvokiu, kad tas jūrų velnias nusitaikęs į pro šalį plaukiančią eršketžuvę. Tą pat akimirką gigantė pradeda verti savo žabtus, pasiglemždama auką, bet srovė kerta per kojas ir man. Bandau atatupsta staigiai atsitraukti, bet srovė baisiai stipri, žuvis žiojasi vis plačiau, su siaubu žvelgiu jai į lyg bedugnę gerklę ir tuo pat metu šaukiu šuniui, esančiam priešingoje žuvies pusėje nei aš, bėgti šalin, nes matau, kad srautas jau tuoj pasieks ir šunį...

Brrr. Dažnai sapnuoju žuvis, bet dar niekad jos man negrasino...

"Sizifo" kalnas

25/05/2011 – 26/05/2011 iš trečiadienio į ketvirtadienį

Šilta vasaros diena. Pro akis bėga nuostabus gamtovaizdis... Miškai ir spalvingai žalios pievos. Akys nukrypsta į dangų... Mėlynas ir beribis dangus, kur ne kur lengvi debesėliai. Pagaliau ausis pasiekia šurmulys. Apsidairau. Sėdžiu autobuse pilname jaunimo, juokas, klegesys ir vienas už kitą garsesni pašnekesiai. Nepažįstami veidai. Hmmm~ atmosfera autobuse tokia tarsi važiuotumėme į kokią ekskursiją. Aš tylėjau, nors šalia manęs kažkas sėdėjo. Važiavome kokia dar 10 minučių ir pagaliau sustojome. Vėl kilo didžiulis šurmulys, prie jo prisidėjo išlipančiųjų stumdynės ir neslepiamas jaudulys. Išlipau paskutinė. Prieš akis atsivėrė milžiniško aukščio kalnas-krioklys (nors koks ten krioklys, vanduo teka visu kalno paviršiumi, paversdamas jo paviršių slidžia ir dumblina čiuožykla). Vanduo nuo kalno suformuoja sėklų ir akmenuotą, bet ganėtinai platų upeliuką.

Dar kelias minutes rinkomės ir autobuso bagažinės savo rakandus, o paskui prasidėjo kopimas su visa manta, kuri svėrė tikrai daug, nes ten buvo visi būtiniausi daiktai stovyklavimui ar kažkam panašiam. Šį kartą jau nebeplanavau būti paskutinė, tad greitai prisijungiau prie jau kopti pradėjusių. Bet šitas mūsų kopimas nebuvo tik paprastas kopimas į kalną „just for fun or shits and giggles“, tai buvo mirtinas išbandymas, kurį deja ne visiems pavyks išlaikyti. Ne vienas aukščiau manęs kopęs žmogus paslysdavo ir krisdavo žemyn. Nuolatos girdėjosi siaubo klyksmas, kuris baigdavosi garsiu ‚tekšt‘ kai kūnai pasiekdavo akmenis. Dažnai pasigirsdavo lipančiųjų verkšlenimai ir dejonės. Kažkoks košmaras.. Mano galvoje sukosi begalės klausimų: kodėl mes lipame, kas mūsų laukia užlipus? Aš nieko nesupratau, tik žinojau, kad būtinai turiu lipti. Kuo toliau tuo labiau aukštis darėsi didesnis. Kartais koks pasmerktasis bekrisdamas ir bandydamas kur įsikabinti paskui save nusitempdavo dar kelis nelaimėlius. Tad visada stengiausi laikytis nuo visų tolėliau. Dėl šventos ramybės.  Kol kas man sekėsi. Nors skausmingai ilgai, bet lėtai ir užtikrintai kopiau aukštyn. Netrukus radau saugią kalno atplaišą, ant kurios nusprendžiau kiek atsipūsti, virpančiam iš nuovargio kūnui ir kruvinom bei nudaužytom rankom ir kojom reikėjo pailsėti. Užmerkiau akis ir staiga laikas tarsi sustojo. Jaučiau kaip pro šalį kopė sunkiai alsuojantys žmonės, taip pat jaučiau kaip jie anksčiau ar vėliau klykdami krito žemyn. Nes šlaitas kuo aukščiau tuo labiau darėsi statesnis. Jau supratau, kad tai buvo mūsų išbandymas, mūsų likimas ir niekas negalėjo jo išvengti, nebuvo net minties nekopti į kalną. Atsimerkiau, laikas vėl buvo tęsti kelionę. Pastebėjau, kad iš kiek aukštėliau buvusios panašios į manąją kalno atbrailos mane stebėjo labai mielas vaikinukas, kurio aš kažkaip autobuse neprisiminiau pastebėjusi. Dailūs veido bruožai, mėlynos akys, ir tamsūs tamūs plaukai iš karto krito į akis. Nusišypsojau. Jis atsakė tuo pačiu ir taip pat pradėjo kopti. Bekopdama ne kartą paslydau, ne kartą čiuožiau kelis metrus žemyn, bet sėkmė vis buvo mano pusėje ir vis sugebėdavau rasti pakankamai stiprią atbrailą užsikabinti.  Ir vėl kantriai kopdavau aukštyn. Kartkartėm nužvelgdavau kalno viršūnę, ji vis atrodydavo nepasiekiama, milžiniška. Ir visada pakėlusi akis apsidairyti pastebėdavau  tą tamsiaplaukį vaikinuką ir jo skatinančią šypseną. Tas visada suteikdavo man naujų jėgų. Kopiau. Jau nedaug beliko, dar keli pasiyrimai aukštyn. Dar truputis. Viena ranka jau lyg ir užčiuopiau viršūnės kraštą, kai išgirdau paniką iš kiek žemiau manęs kopiančio vaikino. Tvirčiau įsikabinau į atbrailą ir pažvelgiau žemyn. Nelaimėlis nebesugebėjo ilgėliau išlaikyti savo ir naštos svorio ir pradėjo slysti, rankomis ir kojomis paniškai ieškodamas kur įsikabinti.  Jis buvo per arti manęs. Suskubau ropštis toliau nuo jo, bet per vėlai. Jis čiupo man už kojos kai jau pradėjo kristi. Nepaisant slidaus kalno paviršiaus nebebuvo jokio šanso išlaikyti savo ir dar kito žmogaus svorį. Smegenyse įsižiebė suvokimas kas nutiko ir kas dar tik nutiks. Akyse atsispindėjo nuostaba, panika, nusivylimas, baimė. Tiek nedaug man buvo belikę. Iš visų jėgų dar viena koja atsispyriau, ištiesiau ranką lyg bandydama įsikabinti. Akies krašteliu pamačiau, kad kažkas bandė ją sugriebti, bet per vėlai. Tas tamsiaplaukis vaikinas. Jo akyse pamačiau liūdesį ir skausmą. Koks jis mielas, pagalvojau. Nusišypsojau. Ir kritau. Netrukus vaikinas kuris laikėsi už manęs atleido gniaužtus vėl pajutęs kad krenta. Tad sumažėjus svoriui dar bandžiau visom jėgom į ką nors įsikabinti. Veltui. Per greitai kritau o ir kruvinos ir nubrozdintos rankos jau seniai tapo nejautrios. Skausmo jau nebejutau, tiek žaizdų, tiek kraujo. Greit viskas baigsis dar pagalvojau ir pajutau smūgį. Plaučius apleido oras. Prieš aptemstant sąmonei dar stebūklingai apsidairiau. Kūnai, dešimtys kūnų. Kritusiųjų. Aš tėškiausi ant kelių vienas ant kito sukritusių kūnų, kas išgelbėjo mane nuo staigios mirties. Šiaip ne taip dar sugebėjau nusiridenti nuo mirusiųjų. Tiesiai į upelį. Upelį su raudonu vandeniu. Bet taip vis tiek geriau. Temo sąmonė, kūną pradėjo kaustyti šaltis. Užsimerkiau. Ausis pasiekė žingsniai vandens paviršiumi. Aš žinojau... Tai buvo JIS. Sustojo prie manęs. Šiaip ne taip praplėšiau akis, norėdama dar kartelį į jį pažvelgti. Jis pakėlė mano bejausmį kūną nuo žemės, apkabino ir tyliai į ausį kažką sušnabždėjo. Ir nusišypsojo pačia nuostabiausia šypsena. Tai buvo paskutinis dalykas prieš pagaliau užslenkant tamsai.

Kai suranda

Laukiau saviškių miške, nebetoli nuo stovyklavietės, vaikščiodama zigzagais aplink visų paliktus daiktus. Turėjome kartu keliauti į stovyklavietę. Išgirdau, kad kažkas atkeliauja. Bet paaiškėjo, kad ten - kita šeimyna, išsiruošusi pailsėti gamtoje. Laukiu toliau, o miškas tampa vis panašesnis į miesto parką, va ir autobuso stotelė atsirado, žmonių vis daugiau praeina, kol tampa tikru gatvės srautu. Kaip tik tada pastebiu mane sekančią, nieko gero nežadančiai rimtą moterį. Matau, kaip sustojusi stotelėje bando pagal mano telefono signalą susekti, kur tiksliai esu, nes pametė mano pėdsakus toje žmonių gausybėje. Duodu telefoną draugui paprašydama įsimaišyti į minią, kad gaučiau daugiau laiko, o pati lengvai atsispyrusi nuskrendu. Lengva skristi, o dar kai nieks nesiveja, visai gerai. Nusprendžiu atsipalaiduoti, tad skrisdama virš miško sustoju ir krentu žemyn. Medžių šakos tankios ir stebėtinai minkštos, tad dar nepasiekusi žemės būnu sulaikoma šakų, o po akimirkos jos lyg įtemptos gumos iššauna mane atgal į orą. Bet aš neskrendu, o vėl krentu ir vėl būnu katapultuojama virš miško. Kelis kartus taip pasilinksminusi, nutariu skristi pas savo žmones - vienos nedidelės indėnų genties palikuonis. Atskrendu į miškuose, ant sraunaus upelio kranto stovintį gelstelėjusį nuo amžiaus erdvų dvarą, kuriame visi turi būti. Bet pralekiu pro pravertas paradines duris nieko nesutikusi, tad lekiu į kitus kambarius ieškodama jų, o ten... O siaube... Mano žmonės... Po visus kambarius... Išrengti nuogai ir pavieniui pasodinti, pastatyti įvairiomis pozomis ir ramiais užsimerkusiais veidais, lyg atsipūtę kažko lauktų. Tik jau nebesulauks nieko - visi nebegyvi... Vaikštau po kambarius, ir visur - tos nuogos vargšės būtybės. Ir ant šviesių jų kūnų teišsišoka vienas tamsiai bordinis puslankis kūtinės kairėje - kaip tik ten, kur turėtų būti širdis. Bet žinau, kad nei vienos ten nebėra. Tie, kas manęs ieškojo, pirmiau rado mano žmones ir paliko "žinutę". Ir žinau, kad anksčiau ar vėliau ras ir mane...

Kuziai ir Siaures Amerika

21-05-2011 (is sestadienio i sekmadieni)

Sapno viso ryte jau kaip ir nebeprisiminiau, bet issaugojau kai ka, ka labai norejau prisiminti. Tad tais keliais fragmentais ir pasidalinsiu.

Prisimenu kabineta, kazkaip labiau panasu buvo i mokslininko ofisa. Vienas didelis stalas, kuris buvo visiskas uzkrautas knygomis ir popieriais, 2 kedes, zaliuzemis uzdengtas langas, spinta ir ganetinai plati sofa, kuri tikriausiai turbut atstojo lova, nes tarp sofos ir spintos buvo patalynes kruva. Lagaminai, kelioniu zurnalai, ir daug kavos puodeliu... tas zmogus tikrai buvo kazkuom apsestas....Jis atsiprasinedamas uz netvarka, atlaisvino man viena is kedziu, pats atsisedo uz stalo. Kazko ieskodamas jis nuverte kruva popieriu, bet to turbut net nepastebejo. As tik syptelejau. Jauciausi jaukiai. Pazinojau sita "pamiseli", turbut buvom seni geri draugai. Dar karteli apsidairiau. Joooo~ Staiga isgirdau suksni panasu i "eureka" XD Pagaliau jis ta kazka rado. Pasigirdo burzgesys, ant sienos isijunge projektoriaus sviesa. Jis spustelejo dar viena mygtuka ir ant sienos pasirode Siaures Amerikos zemelapis. Jis pradejo pasakoti apie savo naujausia atradima, zmoniu negyvenamoje vietoje. Jo pasakojimas buvo labai entuaziastingas, bet man nelabai uzstrigo...tik vieans pavadinimas mane priverte suklusti..
Teritorija, apibrezta zemelapyje yra butent ta vieta/teritorija apie kuria tas vaikinas pasakojo.
Sioje apibreztoje teritorijoje yra ta vieta, gal tiksliau butu jei pasakyciau ilankos pavadinimas, kuris atkreipe mano demesi... Deja, kai pabudau ryte pavadinimo jau nebeatgaminau. tik teritorija. Gal tas vaikinas ka atrado ten? Kuo ta vieta buvo taip ypatinga, kad net dabar prisiminus sapna, prisimenu ta trauka, kuria jutau kai apie ja buvo kalbama.
Mano ir to zmogaus pokalbis buvo ganetinai ilgas...mes planavom, organizavom, skambinom...galiausiai man jau laikas buvo eiti. Apsivilkau palta ir jau ruosiausi eiti pro duris, kai jis manes dar kai ko uzklause, sustojau ir mano akys uzkliuvo uz lentynos su knygomis. Atsakiau ko klausiama, bet mano akys vis dar klajojo knygu pavadinimais. Jis pradejo juoktis, is ko nesupratau, bet jis nurode knyga, kuria butinai tureciau perskaityti, kuri butinai mane sudomins. Kiek paieskojusi radau. Tai buvo sena knyga, seno leidimo. Idomiu pavadinimu "Kuziu genties istorija" (Zinau zinau, lietuviskai labai juokingai skamba XD) Bet tik taip maciau knygos pavadinima. Tas vaikinukas pasake kad tai gentis siaures amerikoje. Tuo momentu man ta knyga susisiejo su irgi labai sena knyga "skitu palikuonys" (beje rekomenduoju paskaityti). Taigi pasiemu ta knyga, padekoju uz pagalba ir paskui save uzdarau duris.

Ryte atsikelusi smalsumo vedina isijungiau google. Pradejau narsyti po amerikos indenu gentis su panasiu pavadinimu. Ir radau...nezinau ar tai tas pavadinimas, bet radau indenu genti Coos. Buvau biski apsalusi XD

Nuosirdus linkejimai
Natsu

Deimantinis Miestas

Sapnuose, sakykime, esu daug keliavusi ir daug maciusi, bet tai ka pamaciau ir patyriau vienoje is savo kelioniu dar nesu regejusi. Gal as kartais ir perdetai tai pasakau bet is tikruju....ten kur as buvau zodziais neapibudinciau. Miestas.... kazkur... gal galaktikos vidury ar pakrasty, bet tokios vietos niekur musu pasaulyje neuztiktum, o man papuole si auksine galimybe...(kaip sakoma tik sapnuose ar ne XD)....bet gal apie viska nuo pradziu....

“Bounty hunter” – darbas ne is lengvuju. Neretai pasibaigiantis “pedsekio” mirtimi, bet as si darba laikiau garbingu, nes niekas neturi teises issisukti nuo nusikaltimu, kuriuos padare. Mano nuomone itakojo mano praeitis, kurios kaip bebutu juokinga as neprisiminiau (tik is nuogirdu, zmoniu snabzdesiu). Ir zmogus, kuri medziojau buvo kazkaip su viskuo susisiejes. Nesupratau ar as jo ieskojau kad pristatyciau teisingumui ar kad pagaliau atskleisciau savo praeities syda. Nezinojau apie ji nieko, isskyrus jo varda ir veida, kuris man smeksciojo kaip “flashback”, vos tik uzmerkdavau akis. Kas jis per vienas? Atsekiau ji iki "deimantinio" miesto. Dar tik besikuriancio miesto, nes tas miestas augdavo priklausomai nuo nora gyventi ten pareiskusiu zmoniu. Speju, kad mano "target" tikrai buvo kazkas labai ypatingo, kadangi i si miesta NIEKAS negali patekti, negaves reikiamu popieriu ir nesumokejes astronomines sumos uz leidima gyventi , kitaip tariant nesusimokejes “nuomos” kelis menesius i prieki. Priklausomai nuo pinigines storumo kiekvienas yra priskiriamas vienai ar kitai kastai, kurios yra issidesciusios skirtinguose miesto lygiuose/aukstuose (apibudinti miesta pabandysiu kiek veleliau). Isvaizdavimui pasakysiu, kad vieno menesio kaina siame mieste prasideda nuo 50.000 svaru (zemiausia kasta) iki isivaizduokite patys kiek reikia sumoketi uz nora gyventi auskciausioje kastoje. Apsauga tame mieste yra absoliuti. Tokios apsaugos sistemos net nesusapnuotum, o ir vaizduote turi buti nepaprastai laki. Daug apie ja papasakoti negaliu (nedaug bepamenu), o ir su ja nesusiduriau, bet sis miestas garsejo savo neiveikiama apsauga. Vienintelis dalykas kuri pati savo akimis maciau tai nerealus, miesta supantis, barjeras, kurio dydi sunku nupasakoti, ir kuris unduliavo bei keite spalvas (visai kaip koks gyvas giluminio vandenyno organizmas). Ir niekas negrizo po bandymo ivairiais budais pralauzti sistema. Kam tokia apsauga? Variantu daug ir ivairiu, bet pagrindine turbut del elito, kuris ten kuresi. Ten ne su ziburiu nerastum vargso ir nepasiturincio…Visu to miesto gyventoju saskaitos virsijo 7 nulius. Tad mano mintyse sukosi dar viena mintis, jog tiek tas zmogus, kuri persekiojau, tiek organizacija, kuri mane is dalies nusamde, tikrai buvo kazkas. Nes pirmasis sugebejo I ta miesta isigauti, o pastaroji negailejo lesu jam sugauti, nes as buvau aprupinta visais leidimais ir uz mane buvo sumoketa ta astronomine vietos nuoma, kol as ta vyruka gaudysiu. “What a fearsome organization”, pagalvojau ir trumpam pamirsau viska nes visos mano mintys dabar buvo nukreiptos I vadinamaji “Deimantini miesta”. Vos tik praejau pro barjera (deja nepamenu jokio jausmo, kai zengiau pro ta syda) pries akis stojo I dangu spirale kylantis miestas..Nezinau net kaip apibudinti tai ka regejau…tarsi stovetum kalno papedeje ir stengtumeisi izvelgti kur to kalno virsune. Miestas buvo isikures kaskadomis ant to kalno (nors to kalno ten kaip ir nebuvo, miestas buvo tarsi pakibes ant nematomo kalno, aaaa >< mooo~ pasitelkit vaizduote, nes man net zodziu truksta kaip tai nupasakoti). Kopiau I to nematomo kalno virsune, kur buvo mano apartamentai…Jauciausi kaip kokiame muziejuje…eini pro nama ir tenka sustoti nes namas yra tikras meno sedevras, tiek detaliu ir raiziniu. Nezinia kas buvo sio miesto architektas, bet jis puikiai derino ivairiu laikotarpiu architektura, stiliai ir kultura viskas buvo viename. As buvau apzaveta. Kas mane dar nustebino tai faktas, kad visas miestas buvo medinis, bet sito medzio jokia ugnis ar jega neiveiktu, vel kazkoks medzio misinys, kadangi svieciant saulei mediena svytejo ivairiomis spalvomis…sumasciau, kad tai naturali mediena…fantastika…

Kiek pabludinau ir pagaliau pasiekiau savo apartamentus beveik “kalno “ virsuneje. Mano apartamentai buvo istisas kompleksas, kaip rumai, ten laisvai galetu gyventi kelios seimos…tokia erdve….Taigi vis dar suzaveta isorinio meno sedevro/namo grozio zengiau pro duris, o ten mano ziaunos tik dar labiau atvipo…be zodziu…neapibudinama…bet jusu vaizduotei duosiu kelias uzuominas… interjeras modernus su isiliejusia senove, kuria atspindi medienos panaudojimas, japoniskas estetizmas, lengvumas ir sviesumas…raiziniai, detales ant grindu sienu, lubu, palangiu ir t.t. Bustas su gyva, teigiama ir jausmus isgryninancia atmosfera… Visur jautesi tyrumas ir dvasingumas… Baldai, patalai viskas buvo absoliutus tobulumas. Isejau I balkona… Ir pries akis atsivere visa miesto didybe. Kadangi gyvenau vos ne auksciausioje kastos dalyje, tad maciau visa stebukla…Zemesnese kastose jau kaip ir vire gyvenimas, nes zymiai daugiau zmoniu galejo sau leisti isigyti leidimus toje kastoje, mano kaimynyste buvo kiek tyloka, nes tik vienas kitas zmogus jau buvo isikures. Vakarejo, ir miestas besileidziancios saules spinduliuose suzibo magiskomis sviesomis, neikyriomis, o labai jaukiomis ir siltomis, supratau kad tai miesto naktiniai ziburiai. Nuzvelgiau horizonta, netoliese pamaciau dar viena toki pati I dangu besistiebianti miesta, nuo to miesto barjero link musu tiesesi “ciuptuvai”. Zymiai veliau supratau, kad sitokiu budu miestai bus sujungti… Vienu zodziu sitas miestas buvo Rojus. Nesveikai brangus rojus ir man buvo suteikta galimybe patirti si Roju… Isgirdau atmosferos traskesi buto viduje, atsisukau ir pamaciau, kad ant stalo garavo maistas…Dar vienas stebuklas, kuris prieinamas isrinktiesiems…Pasakysiu tik tai, kad ant stalo nebuvo nieko kas primintu siuolaikines civilizacijos trukumus…Viskas buvo naturalu, vaisiai, darzoves (nematytu formu, spalvu ir skonio), bet tai buvo ambrozija, dievu maistas…vienintele mintis, kuri sove paragavus sio bei to…Vienintelis gerimas buvo vanduo…tyras, saltas, originalus. Pavalgiusi, uzmeciau aki I miesta, kuriame vis daugejo sviesu…

Laikas miegoti, ryte pradesiu medziokle, nes iseiti dabar butu nuodeme…. Tas zmogus nuo manes vistiek nepasisleps…

P.S. Paveikslai tik is dalies padeda isivaizduoti ta zodziais nenusakoma Roju....

Žmogiškumas kilusiems ne iš čia

Vietinė valdžia pradėjo spausti vieną etninę grupę, norėdami juos išgyvendinti iš miesto. Nors ir nepriklausydami tai grupei, dėl elementaraus žmogiškumo patekome į įvykių sūkurį. O situacija jau visai nieko gero nežadanti, mat valdžia pasiuntė ginkluotus karius šiai operacijai, ir visi neramūs, skubiai bėga į pastatus slėptis. Bėgam ir mes, nešdami be sąmonės esančią mažą mergaitę, kurios nė nepažįstam. Galiausiai pasislepiame užgriozdotam kambary ir sėdėdami apsikabinę kelius laukiam, kada visa ta suirutė praeis. Ir tada aš pastebiu, kad po paguldytos ant dėžės mergaitės šonu pradeda plėstis kraujo dėmė. Pasirodo, ji buvo pašauta. O kraujas toks šviesus, net į rausvumą, lyg netikras būtų. Bet jo klanas sparčiai didėja, mergaitė sąmonės vis neatgauna. Sakau, kad reikia jai kaip nors padėti, bet mūsų grupėje buvęs gydytojas yra kitos nuomonės: „Ji per sunkiai sužeista, kad tokiomis sąlygomis jai galėtume padėti. Net jei ir atgautų ji sąmonę, kaži, ar išgyventų netekusi tiek kraujo. O jei ir išgyventų, kaži, ar jai vis tiek gerai baigtųsi, juk ji yra iš tos etninės grupuotės, kurią dabar tie kariai medžioja...“ Ir mes nieko nedarom, klanas vis plečiasi, pasiekia dėžės kraštą ir pradeda bėgti žemyn visai neklampiai, greičiau kaip rausvas vanduo, o ne kraujas. Ir netrukus mergaitė, taip ir neatsipeikėjusi, mūsų akyse užgęsta. Kyla kitas klausimas dabar – kaip ją nuprausti ir palaidoti, kad niekas neužtiktų. Ir staiga mes jau esam karo veiksmams pasiruošęs būrys karių, kurie gauna naują misiją – įsiveržti į vieną namą, tapusį valkatūniško jaunimo būstu, išvyti visus jo gyventojus lauk ir nuvalyti nuo mergaitės kūno visas apnašas ir supuvusias šaknis. Tik tas mergaitės kūnas jau tapęs nedideliu kompaktišku ir purvinu objektu su nupuvusiomis šaknimis. Ir šturmuojam tą pastatą, varom visus lauk, pribėgu ir aš prie vieno ant gulto gulinčio vaikino, varau jį lauk, o jis atsipalaidavęs moja man ranka vydamas šalin, maždaug – netrukdyk man. Išsitraukiu skalpelį, prispaudžiu jam prie kaklo ir sakau nešdintis, o jis vis dar toks pat niekur nenusiteikęs eiti. Paspaudžiu skalpelį dar labiau, bet stengiuosi neįpjauti, ir jau prašydama tylomis sakau, kad eitų lauk iš čia, čia tik misija tokia, visai nereikia aukų. Galiausiai jis tingiai išeina, patalpa lieka tuščia, ir mes su partneriu skubiai dedame tą keistąjį kūną-objektą ant stalo ir skalpeliais atskyrinėdami purvo sluoksnius bandom jį nuvalyti. Ir kuo toliau, tuo labiau objektas darosi panašus į balsvą, lyg vaškinę ir labai ilgais pirštais plaštaką be jokio kūno, bet iš kitos pusės pažiūrėjus ji tampa panaši į varlę keistai ištemptomis kojomis. Ir didžiai mano nuostabai ateina suvokimas, kad ta mergaitė buvo ne iš Žemės, dėl to ir kraujas tokios keistos spalvos buvo, dėl to ir persekiojo juos. Bet čia mano misijos partneris besišypsodamas savo sava ir šilta šypsena mane visai išmuša iš vėžių pasakydamas, kad va, jo laikas čia jau baigėsi, jau metas ir jam grįžti, nes atliko savo misiją, ir ima tą plaštaką-varlę. Ir bammmm! Trenkia man suvokimas dar kartą, kad ir jis yra atėjūnas iš kito pasaulio, kad visus šiuos metus, kiek esam pažįstami, jo misija buvo surasti ir grąžinti mergaitės kūną namo ir kad jo daugiau niekada nepamatysiu. O jis juk geras mano draugas yra. Ir su ašaromis puolu jam į glėbį, apsikabinam paskutinįkart ir... atsisveikinam.

Pašokim

Ateinam pas draugą, kuris kaip choreografas ruošia 8 žmonių grupę šokių konkursui. Ateinam, tačiau jo paties neradę be jo žinios lendam į jo garažą, kur yra mums reikalingas daiktas ir manom, kad draugas jį mum tikrai paskolins, tad ir imam neatsiklausę. Ir kaip tik tuo metu kieman įžengia tas draugas – juodas kaip debesis, akis paslėpęs po kepure ir toks visas nesavas, kad net baugu pasidaro matant jį tokį, kai paprastai jis trykšta gera nuotaika. Ir jis nė biškio neapsidžiaugia užtikęs mus savo garaže. Klausiu, kaip sekasi ruošti pasirodymą konkursui. Pasirodo, jis 50 valandų be perstojo žiūrėjo įvairių pasirodymų įrašus ieškodamas minčių šokio choreografijai. Šį tą rado, pasiūlo ir man pažiūrėti, tad keliaujam pas jo šokėjus, kurie keturiomis poromis ir pašoka tą keistą šokį –viduramžiškų pavaikščiojimų ir rumbos mišinį. Na ką aš žinau... Betgi nesakysi, kad nesąmonė kažkokia. Ir staiga paaiškėja, kad vienas šokėjas dėl neaiškios priežasties nebegali šokti, o jiems jo būtinai reikia, kitaip visa kompozicija griūna. Ir mane tik capt už rankos, sako „Tu vietoj jo šoksi! Mokykis žingsnelius.“ O ligi konkurso belikusios dvi dienos. Bet šiaip ne taip pasiruošiam, nors šokio eiliškumą dar pamirštu, bet gal kaip nors praplauksim. Ir jau pasirodymo diena, jau renkasi visi į tą, pasirodo, pokylį, kuris vyks dvaro salėje su didžiuliais langais. Įlendu į savo suknelę, o ji, pasirodo, kiek trumpoka priekyje. Sakyčiau, net per daug trumpa – rankų jau nė biškio nepakelsi padorumo ribose, o čia dar šokti reiks! Uhhh. Toliau – neiloninės kojinės... kurių viena yra ruda, o kita – balta! Kas čia per ... ? Bet jau nebėra laiko ką nors keisti. O čia dar paaiškėja, kad sunkelė, kuri nugaroje yra gerokai ilgesnė nei priekyje, elektrinasi nuo kojinių, limpa prie jų ir lipa aukštyn! Ir šiek tiek pavaikščiojus ji užlipa tiek, kad užpakalio visai nedengia! Nu kas čia per apranga?! Siutas ima, pasirodyt reikės už minutės, o čia dar suirutė tarp pokylio dalyvių, visi kažko sukrutę, o mane vis didesnis siutas ima, tad atsidarau stiklines salės duris į lauką ir pradedu rėkti, kiek tik gerklė leidžia. Bet niekas to nė nepastebi, nes lauke – baisingas, medžius lankstantis vėjas, o dangų baigia aptraukti švininiai audros debesys, ir aš prarėkiu savo balsą iki visiško užkimimo, bet nieks taip ir nepastebi, nes visi susirūpinę bėgioja, nes artinasi škvalas, ir girdžiu už nugaros vyriškį su kreiva šypsena kažkam sakanantį, kad „tau gerai, čia ne tavo dvaras, kurį dabar škvalas gabalais išnešios, o mano, tad džiaukis pokyliu, kol gali.“ Ir išsirėkusi uždarau duris, bet jos neužsifiksuoja, tad galvoju, kaip čia bus per tą škvalą su atradom durim, bet nebėra laiko jau galvoti, nes dvare, kurį tuojau nusiaubs škvalas, man reikia eiti šokti tiems sujudusiems ir nerimstantiems pokylio svečiams...