Sapnų siūlai I

Mano sapnai pastaruoju metu yra labai gausūs visko, veiksmas ir vietos keičiasi gan greitai, tad pabudus galvoje būna makalynė, kuri gan greitai visai išnyksta, jei apie ją negalvoji ir nebandai iš tos raizgalynės ištraukti po siūlelį sapnų siužetus. Šiąnakt kaip tik tą ir padariau, tik iš tos gausybės pavyko užfiksuoti atminty tik kelis. Juos čia ir pateiksiu.

Kalbina mane kolegė finansininkė ir klausia, kaip man sekasi dirbti, ar labai prailgsta laikas darbe. O aš nujaučiu, kad čia ji mane iškamantinėti nori, ir man nuo to nieko gero nebus, tad sakau, jog labai įvairiai - kartais normaliai laikas eina, kartais labai prailgsta, o kartais bėga kaip pasiutęs, net nepastebi, kad darbo diena jau baigiasi. Tada ji sako, kad mano darbo rezultatų seniai nematė, ir klausia, ar aš tikrai dirbu. Nes jeigu ne, tada reikia peržiūrėti kažkokį dokumentą ir perskaičiuoti MS ar MD (kažkoks sutrumpinimas, kurio nepamenu ir nežinau, ką jis reiškia) koeficientą, nuo kurio priklauso mano atlyginimas.

Sapnas šoka į kitą erdvę, ir lyg ir su kolegomis esame viešbutyje ir laukiame savo lėktuvo reiso. Aš kažkur nueinu, ir susigaudau, kad reikia grįžti tik tada, kai iki skrydžio būna likę nedaug laiko. Puolu bėgti į savo kambarį daiktų, bet pasiklystu tam pastate, ir tik iš kelinto karto randu reikiamą aukštą. Skubant link kambario, jo durys atsidaro, ir iš jo išeina mano Sesė ir dar kelios moterys (lyg ir kolegės jos turėjo būti, bet neįsižiūriu į jas) su savo tašėmis ir lagaminais. Pripuolu prie Sesės ir klausiu, kodėl ji nepaėmė mano daiktų. Jos atsakymo nepamenu, bet nelogiškas jjs buvo (gi nepaliktų manęs mano Sesė taip, juk tuoj išskristi reikės). Puolu kambarin, o mano daiktai ant lovos išimti. Sugriebiu pripučiamas pagalvytes (prieš kelias dienas plaukdami baidarėmis ant jų sėdėjom), kurios vis dar pripūstos ir drėgnos, ištraukiu jų kamštukus, tada pamatau, kad pinigai išimti iš piniginės ir šalia padėti, tad susemiu monetas ir kupiūras su čekiais į saują, prigriebiu ir piniginę, dar kelis daiktus, bet jų per daug ir per smulkūs jie, kad viskas rankose tilptų, tad pradedu dairytis savo tašės. Sapno šuolis, ir su tašėmis jau atlapsiu prie kitų laukiančių.

Vėl kitas sapnas. Einu gražaus, žaliuojančio miško vingiuotu takeliu paskui kažkokį vyruką, važiuojantį dviračiu. Priekyje pamatome dar vieną plikagalvį vaikiną, kuris eidamas su ilga vytele kapoja grybus. Vyrukas ant dviračio šūkteli, kad anas sustotų, nes daro nusižengimą, o dviratuotas turi teisę jį sulaikyti (kažkoks inspektorius jis). Plikšis sustoja laikydamas rankas už nugaros, o inspektorius sako, kad iš tolo matosi, jog tas plikšis jau ne kartą su antrankiais yra buvęs. Ir tikrai - ant riešų matosi rausvi randai, lyg antrankių nutrinta. Ir tada paaiškėja, kad su antrankiais dabar yra pats inspektorius (nors ką tik dviračiu važiavo, ir rankos laisvos buvo, o dabar už nugaros surakintos). Plikšis prieina prie jo iš nugaros ir peiliu perpjauna tuos antrankius jungiančią storą virvę. Ne draugai jie, bet viens kitą suprantanta, lyg abu tam pačiam š.. maltųsi, su gaujomis susiję abu. Plikšis sako, kad jis nieko bloga nedarys ir man, ir praleidžia mus abu toliau eiti miško takeliu. Bet už mūsų iš kažkur atsiradusiam vaikinui taip nepasiseka - plikšis išsišiepia ir jį atskiria nuo mūsų. Inspektorius ragina mane nesnausti ir eiti toliau, negerai ten ilgiau likti, bet eidama atsisuku ir matau, kad tas vaikinukas pagulytas ant pilvo ir išsigandęs žiūri per petį į plikšį nujausdamas, kas jam toliau bus, bet nedrįsdamas priešintis, o tas šūkalioja kažkokias nešvankybes ir ruošiasi prievartauti... Užstrigo labai tai, kad vietoje, kur gulėjo vaikinukas, buvo nupjauti keli didžiuliai medžiai, ir ant žemės vis dar buvo pilna gelsvų drožlių, o juk mes ėjome per gražią ir žalią girią - kontrastas toks. Padėti tam vaikinukui negalėjau, bet ir nenorėjau, kad tokios baisybės vyktų mano sapne, todėl prisiverčiau pabusti iš sapno ir taip pabaigti visą tą baisią sceną.

Atsimerkiau pabudusi, bet jaučiau, kad scena vis dar nesibaigė, kad tai tebevyksta (nors ir buvau iš tikro pabudusi). Supratau, kad vertimasis ant kito šono nepadės, kad sapnas vis dar su manimi. Atsikėliau, nuėjau į virtuvę atsigerti, nusiprausiau veidą šaltu vandeniu, bet scena niekur nedingsta, ir, jei nieko nedarysiu, ji tęsis toliau, ko aš jokiu būdu nenorėjau leisti. Taigi grįžau lovon ir nemiegodama grįžau sapnan. Scena ta pati - vienas ant žemės, kitas už jo šaiposi ir šūkalioja visokias bjaurybes. Ir tada aš be pastangų pasikviečiau mintimis didžiulį baltą vilką (panašūs buvo Vilkės jaunikliai iš "Princesės Mononokės"). Dar mintimis galvojant apie jį ir jį kviečiant, jis jau buvo netoliese ir lengvais žingsniais prabėgo pro mane - toks baltas tokioj žalioj girioj - ir, griebęs ir mirtinai apžiojęs plikšį iki pusės, jį nusinešė. Giria buvo apvalyta nuo pabaisiško žmogaus. Va tokia buvo sapno nemiegant pabaiga. Tik po to galėjau ramiai verstis ant kito šono ir vėl miegoti. Nei ta scena, nei plikšis nebegrįžo.