Natsu, čia Tavo prašymu mano šios nakties sapno draiskanėlės.
Esam neišpuoštoje, net kiek atsilaupiusioje, pilko mūro spalvos bažnyčioje, pilnoje jaunų žmonių. Visi jie susirinko į paskaitą. Priešais auditoriją stovi jau gal aštuntą mėnesį besilaukianti neaukšta moteris (ganėtinai panaši į mūsų bestų laborų dėstytoją) ir kažką pasakoja. Prisimenu tik jos klausimą „Ar žinote, kas čia?“, kai ji, pasisukusi į visus šonu, šypsodamasi rodo į savo didelį pilvą. Tada pagalvoju, kad kaip nėščioji ir dar bažnyčioj tai ji ne itin tinkamai apsirengusi. Mat dėvi ji tamsias kelnias ir samaninį nertinį (panašų į Natsu juodąjį su kapišonu), kurio rašto skylės yra 1 cento dydžio, tad per jį daugiau matosi nei kad jis uždengia. Dar ir liemenėlė jos kūno spalvos, tad rodosi ji lyg pusplikė bažnyčioj. Paskui paskaita pereina lyg ir į koncertą. Paskaitai-koncertui besibaigiant dėstytoja ramiai ir savim patenkinta šypsodamasi pasitraukia prie sėdinčiųjų jau apsirengusi striukę su kepure, užleisdama vietą savo vyrui – cirko artistui tamsiais garbanotais plaukais ir melsvai padažytomis lūpomis bei ant veido vienur kitur priklijuotais mažais apvaliais blizgučiais – ir dar keliems vaikinams, kurie palei altoriaus pakylą ištempia-išvynioja kiliminį taką iš papirusų stiebų, ant kurio parašyta baigiamasis akcentas, protinantis jaunimą. Koks jis – nebepamenu. Pasibaigia viskas, ir žmonės pradeda skirstytis, o aš einu ieškoti vieno savo draugelio – gerybinio žmogelio, nes jis kažkur toj bažnyčioj irgi yra. Bet prie manęs pristoja kažkoks įkyrus bernas, kurį, rodos, netyčiom pastūmiau. Tai dabar eina jis man iš paskos vis pastumdamas mane ar pirštu besdamas ir taip dėmesio sau reikalaudamas. Labai greit toks „gerbėjas“ užknisa, tad atsisuku ir rėžiu jam į akis:
– Nenoriu turėti nieko bendra su tavim!
Tada kiek nustebęs (kad kaip čia taip nenoriu su juo bendrauti, jis gi taip kibino) atsikabina ir nueina šalin. O aš susirandu savo draugelį ir pradedu su juo kalbėti. Paaiškėja, kad greit bus Keistuolių koncertas ir kad visai čia pat galima nusipirkti bilietų. Tad patraukiu tan kampan, kur juos parduoda. O priėjus pamatau už stalo stovinčią savo draugę, buvusią kambariokę – ramų ir šiltą žmogutį. Pasirodo, ji ir pardavinėja bilietus. Jau noriu pirkti vieną, bet tada kažkaip netikėtai išsitraukiu iš piniginės kvadratinį prisegamą ženkliuką su užrašu „Keistuoliai“, pažiūriu į jį ir klausiu:
– Pala, tai čia ir yra bilietas?
Draugė linkteli. Tad bilieto nebereik pirkti. O šitą ženkliuką gavau iš senų laikų Mamos simpatijos, kuris kažkokia proga vėl prisistatė. Nepatiko jis man – šlykščiai dendiškai pasipūtęs ir susireikšminęs. O toliau... o kas gi toliau? Va ir pasimetė likę sapno draiskalai, nors pabudusi ir bandžiau juos susirinkti, kad čia galėčiau surašyt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą