Iš šeštadienio į sekmadienį (2010 11 21)
Viso sapno kaip ten buvo neprisimenu, bet prisimenu fragmentą, kuris dar ir dabar sukasi mano atmintyje. Turbūt gerai prisimenate filmą Resident Evil. Apie keletą žmogelių ir vieną superheroję, kuri bando išgyventi zombių puolimą ir tuo pačiu bando rasti dar nesuzombėjusius žmones. Tai va mano sapnas buvo kažkuo labai panašus. Iš pradžių galvojau, kad filmas įtakojo mano sapną, bet paskui pagalvojau kad aš jau senokai bežiūrėjau filmus tokia tematika, o ir šiaip zombių tema nesusidūriau gyvenime...Tai nežinau...turbūt kaip visada mano pasiligojusi vaizduotė, bando kurti siaubo šedevrus, kurie tikrai sudomintu net ir Steven King'ą... Bet grįžkim prie sapno ištraukos.
Prisimenu, kad klausėmės žinių. Visi laikraščiai, televijos kanalai ir radijas skelbė pavojų apie naują epidemiją. Žmogaus naujai sukurtą virusą. Ir išbandytą vienoje gyvenvietėje, bet neilgai trukus virusas išplito. Priežastis paprasta - oru plintantis. Apsikrėtimo požymiai atsirasdavo po kelių valandų: krauju pasruvusios akys, kraujavimas iš nosies ir burnos. Agresyvus, nekontroliuojamas ir nenuspėjamas elgesys. Užkrėstieji dažniausiai savo aukas ar bet ką pasitaikiusius jų kelyje paprasčiausiai mirtinai sukandžiodavo. Nors iš tikrųjų užtekdavo vieno įkandimo, ar vienintelio kraujo, seilių lašelio, patekti į sveiko žmogaus organizmą ir žmogus buvo prarastas. Jau nekalbu jei esi šalia užsikrėtusiojo ir kvėpuoji beveik tuo pačiu oru... Mirtis buvo neišvengiama. Tiesa pastebėjau, kad yra žmonių kurie yra kažkiek atsparūs virusui. Atsparūs ta prasme, kad jei neįkanda, tu gali išgyventi. Bet ir vėl...kiek ilgai?...kai ištisi miestai vien viruso nešiotojai....Neįmanoma... Aš ir dar keli sveikieji buvome iš tų kelių žmonių atsparių virusui. Mus siejo bendras bruožas kas leido man spėti mūsų atsparumą. Tai kraujo grupė. Mes visi turėjom tą pačią grupę ir tai lėmė mūsų ilgesnį gyvenimą šiame pragare... Kankynę - žinant, kad išsigelbėjimo nėra. Bet mes nenorėjom pasiduoti, turėjom rasti nors kokį būdą kaip nugalėti užkrėstuosius. Mes kaip tik ilsėjomės po vienos kovos su jais. Dėl teritorijos. Mes darėm ką galėjom bet jie stūmė mus į kampą ar teisingiau sakant stūmė ant stogo. Susirėmimo metu praradom kelis žmones, ir tas buvo mūsų nenaudai.. Užblokavom vieninteles duris. Bet žinojom kad tai mums nepadės. Kitaip nei zombiai iš Resident Evil jie nebuvo buki, kurie galvas monotoniškai daužytų bandydami patekti į vidų. Šitie naudojo įrankius. Buvo velniškai greiti ir naudojo smegeninę bandydami pasiekti savo aukas. Nors mes buvome ant stogo, bet matėme, kad ta zombių masė žemiau mūsų buvo organizuota. Jie stūmė ir krovė į krūvą dėžes ir bet ką ką rado ir kopė aukštyn. Kaip juos nugalėti? Tai buvo vienintelė karštligiškai besisukanti mintis. Vienintelis būdas kuris buvo veiksmingas tai nukirsti galvą, ir mes tai naudojom kai tik buvo įmanoma, bet ne tada kai reikėjo kovoti su tokiom masėm. Neturėjom laiko švaistytis kirviais ar dalgiais. Dar ypač tada kai ne visi buvo tokiais įrankiais apsiginklavę. Nei šūviai į galvą ar kur kitur jų nė kiek nesustabdydavo. Sunkūs kūno sužalojimai taip pat nebuvo veiksmingi. Neturėjom progos išbandyti ugnies...bet spėju kad tai taip pat nebūtų jų sulaikę, bent jau ne iš karto. Mes buvom pasmerkti... Staiga kažkas šūktelėjo...pribėgom prie stogo krašto ir pamatėm kaip tie padarai pradėjo griūti į vieną krūvą, jiems ant galvų lipo kiti, paskui juos dar kiti ir taip toliau ir t.t. Ir tokios krūvos augo ne vienoje vietoje. Visur aplink pastatą. Kelios merginos pravirko... Verk neverkęs tai nepadės. Pasigirdo šūvis. Atsisukom. Vienam neišlaikė nervai arba pasirinko greitą mirtį. Dar kelios akimirkos ir tie padarai pradėjo lipti per kraštus. Nieko kito nebeliko tik kautis iki paskutinio kraujo lašo. Aš griebiau savo dalgį ir kirtau arčiausiai buvusiam padarui...Galva nuriedojo į šoną, bet kūnas dar judėjo...Paspyriau, kad nesimaišytų po kojom. Dar vienas apsisukimas ir kita galva nukrito. Bet jų vis daugėjo ir daugėjo. Dar kartelį kirtau dalgiu bet naujasis priešininkas matė kas nutiko jo pirmtakams, tad buvo gudrenis ji pasilenkė taip išvengdamas mirtino kirčio. Bet mano dalgis buvo dviašmenis, tad atgalia ranka gražindama dalgį sugebėjau perrėžti jį per pusė. Žaizda žiojėjo nuo pusės veido per krūtinę ir ranką. Tai nė kiek nesustabdė. Man iš už nugaros pripuolė kitas, greitu judėsiu išsilenkiau puolimo ir iš ant klubo esančio dėklo išsitraukiau galingą durklą. Vienu staigiu judesiu nurėžiau galvą. Vėl griebiau dalgį ir dar viena galva nuriedėjo...Apžvelgiau stogą. Dar mačiau kelis besiginančius draugus, bet jiems padėti jau nebegalėjau, buvau per toli. Vieną akirmirką pažvelgiau dangų trokšdama ramybės, o jau kitą akimirką viską nustelbė kurtinantis triukšmas ir absoliučiai viskas paskendo milžiniškose liepsnose....
Akys lėtai atsimerkė. Supratau, kad esu savo kambaryje.
Dar viena naktis....
Viso sapno kaip ten buvo neprisimenu, bet prisimenu fragmentą, kuris dar ir dabar sukasi mano atmintyje. Turbūt gerai prisimenate filmą Resident Evil. Apie keletą žmogelių ir vieną superheroję, kuri bando išgyventi zombių puolimą ir tuo pačiu bando rasti dar nesuzombėjusius žmones. Tai va mano sapnas buvo kažkuo labai panašus. Iš pradžių galvojau, kad filmas įtakojo mano sapną, bet paskui pagalvojau kad aš jau senokai bežiūrėjau filmus tokia tematika, o ir šiaip zombių tema nesusidūriau gyvenime...Tai nežinau...turbūt kaip visada mano pasiligojusi vaizduotė, bando kurti siaubo šedevrus, kurie tikrai sudomintu net ir Steven King'ą... Bet grįžkim prie sapno ištraukos.
Prisimenu, kad klausėmės žinių. Visi laikraščiai, televijos kanalai ir radijas skelbė pavojų apie naują epidemiją. Žmogaus naujai sukurtą virusą. Ir išbandytą vienoje gyvenvietėje, bet neilgai trukus virusas išplito. Priežastis paprasta - oru plintantis. Apsikrėtimo požymiai atsirasdavo po kelių valandų: krauju pasruvusios akys, kraujavimas iš nosies ir burnos. Agresyvus, nekontroliuojamas ir nenuspėjamas elgesys. Užkrėstieji dažniausiai savo aukas ar bet ką pasitaikiusius jų kelyje paprasčiausiai mirtinai sukandžiodavo. Nors iš tikrųjų užtekdavo vieno įkandimo, ar vienintelio kraujo, seilių lašelio, patekti į sveiko žmogaus organizmą ir žmogus buvo prarastas. Jau nekalbu jei esi šalia užsikrėtusiojo ir kvėpuoji beveik tuo pačiu oru... Mirtis buvo neišvengiama. Tiesa pastebėjau, kad yra žmonių kurie yra kažkiek atsparūs virusui. Atsparūs ta prasme, kad jei neįkanda, tu gali išgyventi. Bet ir vėl...kiek ilgai?...kai ištisi miestai vien viruso nešiotojai....Neįmanoma... Aš ir dar keli sveikieji buvome iš tų kelių žmonių atsparių virusui. Mus siejo bendras bruožas kas leido man spėti mūsų atsparumą. Tai kraujo grupė. Mes visi turėjom tą pačią grupę ir tai lėmė mūsų ilgesnį gyvenimą šiame pragare... Kankynę - žinant, kad išsigelbėjimo nėra. Bet mes nenorėjom pasiduoti, turėjom rasti nors kokį būdą kaip nugalėti užkrėstuosius. Mes kaip tik ilsėjomės po vienos kovos su jais. Dėl teritorijos. Mes darėm ką galėjom bet jie stūmė mus į kampą ar teisingiau sakant stūmė ant stogo. Susirėmimo metu praradom kelis žmones, ir tas buvo mūsų nenaudai.. Užblokavom vieninteles duris. Bet žinojom kad tai mums nepadės. Kitaip nei zombiai iš Resident Evil jie nebuvo buki, kurie galvas monotoniškai daužytų bandydami patekti į vidų. Šitie naudojo įrankius. Buvo velniškai greiti ir naudojo smegeninę bandydami pasiekti savo aukas. Nors mes buvome ant stogo, bet matėme, kad ta zombių masė žemiau mūsų buvo organizuota. Jie stūmė ir krovė į krūvą dėžes ir bet ką ką rado ir kopė aukštyn. Kaip juos nugalėti? Tai buvo vienintelė karštligiškai besisukanti mintis. Vienintelis būdas kuris buvo veiksmingas tai nukirsti galvą, ir mes tai naudojom kai tik buvo įmanoma, bet ne tada kai reikėjo kovoti su tokiom masėm. Neturėjom laiko švaistytis kirviais ar dalgiais. Dar ypač tada kai ne visi buvo tokiais įrankiais apsiginklavę. Nei šūviai į galvą ar kur kitur jų nė kiek nesustabdydavo. Sunkūs kūno sužalojimai taip pat nebuvo veiksmingi. Neturėjom progos išbandyti ugnies...bet spėju kad tai taip pat nebūtų jų sulaikę, bent jau ne iš karto. Mes buvom pasmerkti... Staiga kažkas šūktelėjo...pribėgom prie stogo krašto ir pamatėm kaip tie padarai pradėjo griūti į vieną krūvą, jiems ant galvų lipo kiti, paskui juos dar kiti ir taip toliau ir t.t. Ir tokios krūvos augo ne vienoje vietoje. Visur aplink pastatą. Kelios merginos pravirko... Verk neverkęs tai nepadės. Pasigirdo šūvis. Atsisukom. Vienam neišlaikė nervai arba pasirinko greitą mirtį. Dar kelios akimirkos ir tie padarai pradėjo lipti per kraštus. Nieko kito nebeliko tik kautis iki paskutinio kraujo lašo. Aš griebiau savo dalgį ir kirtau arčiausiai buvusiam padarui...Galva nuriedojo į šoną, bet kūnas dar judėjo...Paspyriau, kad nesimaišytų po kojom. Dar vienas apsisukimas ir kita galva nukrito. Bet jų vis daugėjo ir daugėjo. Dar kartelį kirtau dalgiu bet naujasis priešininkas matė kas nutiko jo pirmtakams, tad buvo gudrenis ji pasilenkė taip išvengdamas mirtino kirčio. Bet mano dalgis buvo dviašmenis, tad atgalia ranka gražindama dalgį sugebėjau perrėžti jį per pusė. Žaizda žiojėjo nuo pusės veido per krūtinę ir ranką. Tai nė kiek nesustabdė. Man iš už nugaros pripuolė kitas, greitu judėsiu išsilenkiau puolimo ir iš ant klubo esančio dėklo išsitraukiau galingą durklą. Vienu staigiu judesiu nurėžiau galvą. Vėl griebiau dalgį ir dar viena galva nuriedėjo...Apžvelgiau stogą. Dar mačiau kelis besiginančius draugus, bet jiems padėti jau nebegalėjau, buvau per toli. Vieną akirmirką pažvelgiau dangų trokšdama ramybės, o jau kitą akimirką viską nustelbė kurtinantis triukšmas ir absoliučiai viskas paskendo milžiniškose liepsnose....
Akys lėtai atsimerkė. Supratau, kad esu savo kambaryje.
Dar viena naktis....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą