Keliaujant tarp pasaulių

Pamenat, sakiau, kad mano sapnai paprastai būna tikrovės kratinys? Na, kartais ta tikrovė būna labai nuoširdžiai sukratyta... :)

Vėl sapnavau, kad galiu skraidyti. Ne kaip triko užsitempę super herojai ar kokie naminiai balandžiai, bet ne ką mažiau maloniai. Tiesiog reikia gerai atsispirti, ir kojos remiasi jau ne į šaligatvį, o į antrą namo aukštą. Dar šuoliukas, ir jau gali dairytis nuo stogo. Kai išmoksti, toks skridimas šuoliukais tampa paprastu, bet maloniai kutenančiu padus veiksmu. Ir jis yra labai parankus, kai reikia nuo ko nors pasprukti ar greitai dingti. O šitam sapne buvau tokia žvitri, smagiai besišypsanti persona, kuriai dažnai būdavo paranku greitai dingti kitiems iš akių. Buvau kaip ir paprasta, gyvenimu besidžiaugianti mergina, tik be gebėjimo skraidyti dar rankovėje slėpiau ir gebėjimą keliauti tarp pasaulių. Dauguma tų pasaulių yra paraleliniai ir persikloję tarp savęs, tad jei sugebi praardyti pasaulius skiriančias sienas – lyg erdvės sutankėjimus, tuomet kelionėms ir nuotykiams galo nėra. Reikia pastebėti, kad perėjimai galimi tik horizontalūs, t.y. iš vieno pasaulio į kitą patenki lįsdamas per žemę, o ne atverdamas kokias vertikalias duris ore priešais save.

Pradžioje, kai tik išmokau keliauti tarp pasaulių, mano „sienų“ praardymai būdavo toli gražu ne patys elegantiškiausi... Greičiau galėdavai pamanyti, kad kažkas iškasė grindinį ar net išsprogdino jį (o iki žemės yra būtina prisikasti, kitaip niekur nenukeliausi). Bet toks praėjimas veikdavo labai trumpai, tik kol pranerdavau pro jį. Joks paprastas žmogelis negalėdavo juo pasinaudoti, tematydavo tik iškapstytas žemes.

Taigi gyvenau lankydamasi kituose pasauliuose su įvairiomis užduotimis. Buvau mažai suvaržyta nurodymų, turėjau net ir savo dvarą, kuriame gyveno ir dirbo mano žmonės. Tačiau mes buvome tik viena iš daugelio didelės organizacijos atšakų. Kišomės mes į įvairius įvairių pasaulių reikalus, buvom tas nenorimas susirinkimų dalyvis, keliantis bangas, klausiantis „O kodėl?“ ir kompromituojantis pristatytus kaip neturinčius trūkumų sprendimus. Ko mes siekėm? Dažniausiai kaišiojom pagalius į ratus blogiukams, galvojantiems tik apie save kitų sąskaita. Kovotojai už gėrį ir teisybę :], bet pažiūrėjus į ganėtinai lengvabūdiškai besielgiančią mane – atšakos viršininkę – to nebūtum pasakęs...

Kartą teko lankytis rusų valdančiojo organo posėdyje, kuriame dalyvavo prie lenkto stalo ant aukštos pakylos sėdintys „neliečiamieji“ valdantieji ir po jų kojomis susirinkę žemesnių instancijų nariai ir rimti žurnalistai. Valdantieji dėstė savo planus vangiai ir atmestinai, lyg tai jau būtų nuspręsta, bet tik formalumas likęs pristatyti temą šiame susirinkime. Užsimaskavęs mano žmogus paklausė, kiek iš tų valdančiųjų yra kalėję sugiežtinto rėžimo kalėjimuose. Vienas atgrasaus veido vyras iš už stalo mostelėjo atsakydamas, kad tai – visai nesvarbu. Ir tuomet aš – Pilypas iš kanapių – paklausiau „O kodėl Jūs manote, kad nesvarbu? Ar taip sunku atsakyti į klausimą?“. Kokiu žvilgsniu jis į mane pasižiūrėjo... Dingtelėjo mintis, kad reikės iš čia tyliai ir greitai pasišalinti, kol dar ko nors ant mūsų neužsiundė. Savo darbą jau padarėm – bangas sukėlėm, nes buvo ir taip neoficialiai žinoma, kad ne vienas iš valdančiųjų yra ilgai žiūrėjęs į pasaulį pro grotas, tik nieks to nebuvo garsiai pasakęs. O svarstomas klausimas buvo kaip tik su tuo susijęs, ir buvę kaliniai negalėjo spręsti jo. Dėl tos priežasties aš ir mano žmonės ten ir buvom. Vis daugiau įgavusių drąsos žmonių pradėjo reikalauti atsakymo, o tuo metu aš tylutėliai ir nepastebėta išsmukau iš salės, kur mane pasitiko keli pažįstami žurnalistai, veiksmą stebintys per jiems skirtus salės langus (nevisi į ją įleidžiami). Pasilabinę trumpai papasakojo, kokias juodas istorijas tie valdantieji slepia, ir patarė kreiptis į Nico, jei noriu sužinoti daugiau. O Nico (gerokai panašus į „Twilight“ Jacob vaidinusį vaikinuką :)) kaip tik sėdėjo netoliese, tad šūktelėjau jam. Nico, kalbėdamas su aiškiai girdimu akcentu, pradėjo neskubėdamas krautis daiktus nuo stalo ir pasakoti. Viena buvo aišku – laiku įkišome savo trigrašį...

Keliaudama po pasaulius mėgau pasidairyti naujų objektų savo kolekcijai, kuri jau užėmė dalį dvaro – mūsų būstinės – koridorių erdvės. Palei sienas keliais aukštais buvo sustatyta daugybė akvariumų. Juose plaukiojo, rangėsi ir unduliavo įvairiausios pasaulių žuvys, kurias mėgdavau stebėti, kai grįždavau po užduoties dvaran. Tąkart kaip tik viena jų neršė (buvo tokia stora, kad, rodės, tuoj sprogs), tad sėdėjau prilipusi prie stiklo ir stebėjau, kaip greitai iš ikrelių vystosi lervutės, akyse kisdamos ir tapdamos mažomis žuvytėmis. Nors pasauliai ir buvo paraleliniai (daugelis su žmonija susijusių detalių buvo tokios pat, tik vienur parkelyje gal buvo ledų pardavėjas, o kitame gal jis neatėjo, nes susirgo; dėl tokio panašumo reikdavo visada prisiminti, ar jau buvai tame pasaulyje bei ką ir su kuo kalbėjai, nes susimaišyti buvo lengva ir kartais pražūtinga... Įdomu tai, kad aš buvau viena, kituose pasauliuose mano „paralelių“ nebuvo, gal galintis keliauti tarp pasaulių todėl ir neturi savo atitikmenų, kad neįvyktų nesusipratimų?), gamtinė dalis juose šiek tiek skyrėsi, todėl ir buvo man įdomu ieškoti ichtiofaunos skirtumų.

Taip ramiai bestebint nerštą priėjęs darbuotojas pranešė, kad manęs laukia nauja užduotis. Išvykimas – tuojaus pat. Ką gi, vėl į kelionę. Vėl tiek kartų išvaikščiotame, bet pirmąkart šiame pasaulyje lankomame mieste keliauju su tikslu. Gatvėje sėdintys šviesiomis, gelsvomis spalvomis apsirėdę draugiški arabai pasiūlo prisijungti prie jų ir išgerti arbatos. Čia – taip įprasta. Tad su malonumu prisėdu ant spalvoto kilimo ir laukiu, kol mano arbata kiek pravės. Atlošiu galvą kaip tik tuo momentu, kai juodoji varna, plasnodama vietoje, leidžiasi prie manęs, stveria viena koja man skirtą mandariną ir pradeda kilti aukštyn, tačiau neskubėdama, lyg klausdama manęs, ar gali pasiimti tą mandariną. „Žinoma“, sakau jai mintimis, ir stebiu, kaip dabar jau greitai ji plasnoja tolyn.

O netrukus aš jau su pagrobta princese – apie 12 metų mergaite – paskubomis praplėšiu pasaulių sieną ir perneriu į savo pasaulį. Užduotis atlikta švariai. Stovim abi giliai alsuodamos (teko kiek pabėgėti nuo persekiotojų, kurie norėjo atgauti princesę, bet ne kad į šilkus ją suptų, o po savo valdžia paspaustų) ir žiūrim į praplėšimą senovinėje, baltos uolienos luitais grįstoje aikštelėje, apsuptoje dar išlikusių aptrupėjusių kolonų. Šiek tiek koncentracijos, ir praplėšimas pradeda trauktis, gyti, kol jo nebelieka nei žymės. „Na va“ galvoju sau patenkinta, „galima ir gražiai šitą reikalą sutvarkyti.“ Kitame pasaulyje, iš kurio ką tik pabėgome, irgi nebelikę nė žymės. Tad traukiame į dvarą, o pakeliui princesei pasakoju jos tikrąją istoriją – kad ji nėra tikroji princesė, kad dar kūdikystėje jas sukeitę gelbėdami tikrąją paveldėtoją, ir kad mus besivijusi grupuotė nori dabar ją išlaikyti soste tikėdamiesi jos rankomis daryti nešvarius darbus, naudingus tik jiems. Ką daryti toliau – jos sprendimas. Jei mums jos sprendimas tiks, mes ją paremsime, jei ne, paleisim vieną atgalios. „O tuo tarpu gal nori mano žuvytes apžiūrėti? :]“

Dvasių girioje

Senoje, anksčiau pjūklo neliestoje, samanų patalais nuklotoje girioje, kur auga galingos šimtametės eglės ir pušys, vykdome suplanuotą kirtimą, norėdami nukirsti tik kelias dešimtis medžių. Darbus atliekame neskubėdami, nes norime kuo mažiau pakenkti miškui. Tačiau nelauktai atvažiuoja vienas vyras (matau susikaupimą jo veide) su savo iš šviesios spalvos džipo ir miškapjovės mašinos su pjovimo diskais ir manipuliatoriais-„rankomis“ susikonstruotu hibridu ir mūsų akyse per kelias sekundes nukerta neegzistuojančią šimtametę eglę, kurios kamieno ir dviese nelabai apkabintum. Gal kyla klausimas, kaip gali neegzistuojantis medis būti nupjautas ir kristi? Ši giria ypatinga tuo, kad drauge su tikrais medžiais auga ir netikri – medžiai dvasios. Pažiūrėjus ar palietus neatskirsi jų tarpusavyje, bet tiesiog jauti, kad va – stovi prie dvasinio medžio. Tokie medžiai yra neatsiejama šios girios dalis, palaikanti jos nepaprasto pasaulio balansą, todėl kirsdami mes stengiamės šių dvasių nesužeisti, kitaip visa giria gali pražūti. Ir dabar matom, kaip nupjautoji eglė-dvasia pamažu ir be jokio garselio virsta savo didžiuliu kūnu ant žemės, ir nieko nebegalim padaryti, didžiulės žalos miškui neatitaisysi. Nusprendžiu pati viena surasti niekadėją, kuris, vos atlikęs tą baisų darbą, apgręžė savo velnio aparatą ir nudūmė, kol mes apšalę stovėjome ir žiūrėjome į liūdną ir nepelnytą neegzistuojančios eglės likimą. Neilgai ieškojusi pamatau netoli girios pakraščio ant vieno namo laiptų ramiai sėdintį vyrą, labai panašų į ką tik matytą niekadėją. Apsimetu, kad baisiausiai kosčiu, ir pasiprašau jo įleidžiama į namą atsigerti vandens. Kosėdama ir kalbėdama lipu pro jį laiptais, o jis tik tylėdamas seka mane akimis ir žiūri keistu, lyg vertinančiu žvilgsniu. Iš jo sutikimo taip ir nesulaukiu, tačiau įeinu į namą ir pradedu paskubomis ieškoti įėjimo į slaptavietę, kur jis laiko tą savo mašiną, nes reikia įrodymų, kad čia tikrai jis. Bet po kelių minučių į namą ateina žmonių grupė. Jie – mano kolegos, taip pat ieškantys kaltininko, tik jau oficialiai (ne taip, kaip aš). Vienas iš tų žmonių yra mano mama, kurią tik pamačius sušnypščiu, kad tylėtų, nieko apie mūsų ryšį nesakytų, bet kaip tyčia ji jau sako paskui juos į namą įėjusiam šeimininkui, kad jie čia atėjo atlikti inspekciją, nes aš jiems pasakiusi, jog čia gali būti slepiamas pagrindinis nusikaltimo įrankis – mašina. Mintyse tik nusikeikiu ir kaip pašėlusi toliau ieškau įėjimo į slaptavietę, nors žinau, kad laiko man liko tik kelios akimirkos, o tada šeimininkas atsigręš į mane verdamas pykčio pilnu žvilgsniu ir puls. Tą akimirką kaip tik už sienoje įtaisytos sofos minkštos atramos ranka užčiuopiu rankeną, atverčiu atramą – tikrai durys! Tačiau pabandžius jas atidaryti net suaimanuoju iš nusivylimo, nes tai – tik butaforija, o ne tikras įėjimas. Ir viskas – mano laikas baigėsi, ir aš sprunku dabar jau dėl savo gyvybės. Per sekundę pro langą atsiduriu lauke, kur kažkoks vyras laiko atidaręs džipo duris ir nervingai moja man sėsti į jį, kol dar nevėlu. Šoku į jį, užtrenkiu dureles, ir jau skrieju tolyn miško keliukais, kurie darosi vis klampesni ir vandeningesni, kad kita mašina nelabai ir begalės pravažiuoti. „Plaukiu“, kasuosi tais keleliais, žinau, kad manęs jau nepagaus, bet širdy – nusivylimas, nes žinau, kad ir nebegalėsiu grįžti...

Nekišk pirštų

Atėjusi į savo kambarį pamatau, kad langas pradarytas, o mėlynai violetinė su baltais taškeliais naktinė užuolaida laukan išlindusi ir ramiai vilnija vėjyje. Nustembu, nes paprastai taip lango nepalieku. Prieinu, norėdama jį uždaryti, ir išgirstu jau ne kartą girdėtą garsą. Kai pirmą kartą (nemiegodama :)) jį išgirdau, pamaniau, kad peliukai sienoje įsitaisę ir kažką graužia. Bet vieną kartą persisvėrusi per langą pamačiau, kad tie "peliukai" - tik didžioji zylė, kuri snapeliu kapoja po palange supurkštas makroflekso putas. Tada atėjo mintis, kad gal lizdeliui vietą darosi. :) Taigi ir vėl girdžiu, kad kažkas darbuojasi. Vėl smalsumas pagauna pamatyti tą zylutę, tad iškišu ranką ir galvą pro dalinai atsidariusį langą (plyšys per mažas, kad visa pratilpčiau) ir bandau pirštais užčiuopti paukštuko padarytą skylę po palange (o gal ir patį paukštuką užčiuopsiu :]). Tuo metu įvyksta keli dalykai - atskrieja keli vėjo gūsiai, nuo kurių užuolaida pradeda smarkiai plevėsuoti, ir aš matau tik langą ir užuolaidas, daugiau nieko, net ir savo plaštakos, kurią užstoja medžiaga, ir tuo pat metu pajuntu, kad vieną mano pirštą kažkas sugnyba! Vėjyje užuolaidos banguoja, ir akimirką pamatau, kad tikrai ne zylė šįkart ten buvo - mano pirštą sugnybęs laiko didžiulis, per plaštakos ilgį juodas tiesus snapas! Medžiaga dar kartą subanguoja, ir atidengia snapo savininką... O dievulėliau! O..O Kranklys! Didžiulis, juodutėlis, blizgantis. Ir nusiteikęs karingai. Iš nuostabos ir netikėtumo pradedu šypsotis (taigi zylės tikėjausi, o čia gyvenimas mestelėjo "kiek didesnio" kalibro paukštytį XD) ir bandau skubiai įtraukt galvą į vidų, kol jis dar nesumąstė man kakton kaukštelt. O galva kaip tyčia užstrigo tarp lango ir sienos! Nervingai kikenu bandydama išlupti tą savo galvą ir... pabundu. O pabudusi išgirstu krebždėjimą po palange. :) Tik šįkart tikrinti nelendu, tiesiog pamanau, kad kranklys ti niekaip netilptų, o ir ką tam girių didžiūnui veikti vidury miesto.

Tornadas

Iš sekmadienio į pirmadienį (2010 11 22)

Esu namuose. Daugailiai. Kaip seniai čia besilankiau. Nostalgiškas jausmas įsitaisęs mano širdyje. Vasara. Karšta ir tvanku. Bus lietaus, čia faktas nes dangus pakraščiuose jau pradeda keistai tamsuoti. Stoviu ant pamatų. Bala beveik išdžiūvusi. Suspaudžia širdį. Daug prisiminimų, o ir vietinės balos faunos ir floros gaila ><. Namuose stovi dvi mašinos. Lauke vyksta šiokie tokie darbai....turbūt daro priestatą. Kaimo ramybė.

Staiga viskas pasikeičia...matau, kad žmonės labai sukruto, nes visi tik bėgioja į visas puses, griebia daiktus iš lauko ir tempia į vidų, šunis, ir kates irgi suvaro į vidų. Pažvelgiu į horizontą...ir man širdis į kulnus nurieda. Tiesiai į kaimelį atsiaučia galingas tornadas...Didžiulis piltuvo formos sūkurys siaubia viską pakeliui. Aš greitai varydama saviškius į vidų, liepiu jiems visiems lipti į rūsį. Mano širdis plyšta iš skausmo. Ne per seniausiai namas sudegė, o dabar tornadas viską nušluos nuo žemės paviršiaus. Daugiau nebenorėjau matyti skausmo artimųjų akyse...Prieš leisdamasi paskui kitus nusprendžiau dar kartelį žvilgterėti pro langą į tą monstrą. Ir mano didžiausiam nustebimui pamačiau keisčiausią dalyką. Tornado piltuvas gerokai išretėjo. O kai priartėjo prie namų jis kaip vaivorykštė išsilenkė. Taip pralenkdamas mano namus. Viskas kas buvo jausti tai namo girgždesys nuo stipraus vėjo. Bet jokios žalos absoliučiai nebuvo padaryta.

Vėliau buvo padarytos palydovinės nuotraukos. Tai pusė miestelio buvo nušluota nuo paviršiaus...o kita pusė stovėjo kaip stovėjusi....

Kuo toliau tuo keisčiau...Tornadai Lietuvoje?

Resident Evil tik žymiai baisiau

Iš šeštadienio į sekmadienį (2010 11 21)

Viso sapno kaip ten buvo neprisimenu, bet prisimenu fragmentą, kuris dar ir dabar sukasi mano atmintyje. Turbūt gerai prisimenate filmą Resident Evil. Apie keletą žmogelių ir vieną superheroję, kuri bando išgyventi zombių puolimą ir tuo pačiu bando rasti dar nesuzombėjusius žmones. Tai va mano sapnas buvo kažkuo labai panašus. Iš pradžių galvojau, kad filmas įtakojo mano sapną, bet paskui pagalvojau kad aš jau senokai bežiūrėjau filmus tokia tematika, o ir šiaip zombių tema nesusidūriau gyvenime...Tai nežinau...turbūt kaip visada mano pasiligojusi vaizduotė, bando kurti siaubo šedevrus, kurie tikrai sudomintu net ir Steven King'ą... Bet grįžkim prie sapno ištraukos.

Prisimenu, kad klausėmės žinių. Visi laikraščiai, televijos kanalai ir radijas skelbė pavojų apie naują epidemiją. Žmogaus naujai sukurtą virusą. Ir išbandytą vienoje gyvenvietėje, bet neilgai trukus virusas išplito. Priežastis paprasta - oru plintantis. Apsikrėtimo požymiai atsirasdavo po kelių valandų: krauju pasruvusios akys, kraujavimas iš nosies ir burnos. Agresyvus, nekontroliuojamas ir nenuspėjamas elgesys. Užkrėstieji dažniausiai savo aukas ar bet ką pasitaikiusius jų kelyje paprasčiausiai mirtinai sukandžiodavo. Nors iš tikrųjų užtekdavo vieno įkandimo, ar vienintelio kraujo, seilių lašelio, patekti į sveiko žmogaus organizmą ir žmogus buvo prarastas. Jau nekalbu jei esi šalia užsikrėtusiojo ir kvėpuoji beveik tuo pačiu oru... Mirtis buvo neišvengiama. Tiesa pastebėjau, kad yra žmonių kurie yra kažkiek atsparūs virusui. Atsparūs ta prasme, kad jei neįkanda, tu gali išgyventi. Bet ir vėl...kiek ilgai?...kai ištisi miestai vien viruso nešiotojai....Neįmanoma... Aš ir dar keli sveikieji buvome iš tų kelių žmonių atsparių virusui. Mus siejo bendras bruožas kas leido man spėti mūsų atsparumą. Tai kraujo grupė. Mes visi turėjom tą pačią grupę ir tai lėmė mūsų ilgesnį gyvenimą šiame pragare... Kankynę - žinant, kad išsigelbėjimo nėra. Bet mes nenorėjom pasiduoti, turėjom rasti nors kokį būdą kaip nugalėti užkrėstuosius. Mes kaip tik ilsėjomės po vienos kovos su jais. Dėl teritorijos. Mes darėm ką galėjom bet jie stūmė mus į kampą ar teisingiau sakant stūmė ant stogo. Susirėmimo metu praradom kelis žmones, ir tas buvo mūsų nenaudai.. Užblokavom vieninteles duris. Bet žinojom kad tai mums nepadės. Kitaip nei zombiai iš Resident Evil jie nebuvo buki, kurie galvas monotoniškai daužytų bandydami patekti į vidų. Šitie naudojo įrankius. Buvo velniškai greiti ir naudojo smegeninę bandydami pasiekti savo aukas. Nors mes buvome ant stogo, bet matėme, kad ta zombių masė žemiau mūsų buvo organizuota. Jie stūmė ir krovė į krūvą dėžes ir bet ką ką rado ir kopė aukštyn. Kaip juos nugalėti? Tai buvo vienintelė karštligiškai besisukanti mintis. Vienintelis būdas kuris buvo veiksmingas tai nukirsti galvą, ir mes tai naudojom kai tik buvo įmanoma, bet ne tada kai reikėjo kovoti su tokiom masėm. Neturėjom laiko švaistytis kirviais ar dalgiais. Dar ypač tada kai ne visi buvo tokiais įrankiais apsiginklavę. Nei šūviai į galvą ar kur kitur jų nė kiek nesustabdydavo. Sunkūs kūno sužalojimai taip pat nebuvo veiksmingi. Neturėjom progos išbandyti ugnies...bet spėju kad tai taip pat nebūtų jų sulaikę, bent jau ne iš karto. Mes buvom pasmerkti... Staiga kažkas šūktelėjo...pribėgom prie stogo krašto ir pamatėm kaip tie padarai pradėjo griūti į vieną krūvą, jiems ant galvų lipo kiti, paskui juos dar kiti ir taip toliau ir t.t. Ir tokios krūvos augo ne vienoje vietoje. Visur aplink pastatą. Kelios merginos pravirko... Verk neverkęs tai nepadės. Pasigirdo šūvis. Atsisukom. Vienam neišlaikė nervai arba pasirinko greitą mirtį. Dar kelios akimirkos ir tie padarai pradėjo lipti per kraštus. Nieko kito nebeliko tik kautis iki paskutinio kraujo lašo. Aš griebiau savo dalgį ir kirtau arčiausiai buvusiam padarui...Galva nuriedojo į šoną, bet kūnas dar judėjo...Paspyriau, kad nesimaišytų po kojom. Dar vienas apsisukimas ir kita galva nukrito. Bet jų vis daugėjo ir daugėjo. Dar kartelį kirtau dalgiu bet naujasis priešininkas matė kas nutiko jo pirmtakams, tad buvo gudrenis ji pasilenkė taip išvengdamas mirtino kirčio. Bet mano dalgis buvo dviašmenis, tad atgalia ranka gražindama dalgį sugebėjau perrėžti jį per pusė. Žaizda žiojėjo nuo pusės veido per krūtinę ir ranką. Tai nė kiek nesustabdė. Man iš už nugaros pripuolė kitas, greitu judėsiu išsilenkiau puolimo ir iš ant klubo esančio dėklo išsitraukiau galingą durklą. Vienu staigiu judesiu nurėžiau galvą. Vėl griebiau dalgį ir dar viena galva nuriedėjo...Apžvelgiau stogą. Dar mačiau kelis besiginančius draugus, bet jiems padėti jau nebegalėjau, buvau per toli. Vieną akirmirką pažvelgiau dangų trokšdama ramybės, o jau kitą akimirką viską nustelbė kurtinantis triukšmas ir absoliučiai viskas paskendo milžiniškose liepsnose....

Akys lėtai atsimerkė. Supratau, kad esu savo kambaryje.

Dar viena naktis....

My Little Angel

2010 11 05 -06 iš penktadienio į šeštadienį

Tai turbūt vienas iš nedaugelio sapnų kur nors kažkas primena mums visiems suprantamą ir logišką realybę...Ir vienas iš sapnų po kurio pabudusi jaučiausi rami, patenkinta ir trokštanti grįžti į miegų karalystę ^^

Esu vietiniame prekybos centre. Atėjau ne viena, su drauge. Turėjom nemažą reikalingų pirkinių sąrašą. Iš prekybos centre esančių žmonių skaičiaus spėjau, kad buvo savaitgalis, arba penktadienio vakaras. Maišalynė, stumdalynė ir triukšmalynė, bet mes buvom patenkintos. Užsižiopsojusi į kažką atsitrenkiau, jau žiojausi atsiprašyti, kai išgirdau pažįstamą balsą. Pažvelgiau į savo kliūtį, ogi buvęs kursiokas...Buvau labai nustebusi jį čia matydama, bet hey! pasaulis mažas, tad ko stebėtis. Pasilabinome, apsikeitėme šabloninėmis frazėmis "seniai matyta/as", "kaip sekasi?", "ka čia veiki" ir t.t. Mano draugė, trūktelėjo už rankovės, rodydama ranka kad ji eina į kitą skyrių paimto to ko mums reikia, ir taip duoda mums kelias minutes pasikalbėti. Aš linktelėjau ir nusišypsojau už supratingumą. Buvau nustebinta koks šnekus mano kursiokas pasidarė prabėgus tiek laiko. Jis paklausė ar aš laisva šį vakarą, nes jis pasirodo šitam mieste ne vienas, dar keli kursiokai yra atvažiavę susitikti ir paklausė ar nenorėčiau prisijungti. Nors kažkaip nebuvom pernelyg dideli draugai studijų metais, bet toks pakvietimas šildė širdį, aš linktelėjau ir pagalvojau, kad būtų tikrai smagu susitikti po tiekos metų.

Kas nutiko toliau nebepamenu...

Skambutis.... Ištraukiu iš kišenės mobilų telefoną ir atsakau...Mano širdis pradėjo daužytis...Name kuriame gyvenu įvyko 2 sprogimai...Vienas sprogimas išdrąskė laiptinę keliais aukštais žemiau mano buto, o antras nugriaudėjo mano bute...O aš tai gyvenau ne viena...Drebančiomis rankomis surinkau telefono numerį. Atsiliepė vyriškas balsas...Lengviau atsikvėpiau...Pasirodo jis buvo keliom valandom užsukęs pas draugus....Jis užtikrino, kad jie abu yra sveiki ir gyvi...ir kad jei kur esu netoli prekybos centro ar galėčiau kai ką nupirkti...net ir esant tokiai situacijai nusišypsojau...

Sėdžiu ant plačios ir minkštos sofutės pas draugę, kuri mus laikinai priglaudė. Glėbyje laikau my little angel. Savo dar net metuku neturinčią dukrytę. Turiu pasigirti turėjau gražų kūdikį ^^ Angeliško grožio (kaip kūdikiui) galvytę dengė trumpi balti plaukučiai...Bet dėl ko aš labiausiai dievinau savo vaiką tai dėl to kad mergytė labai retai verkdavo (be reikalo). Dabar ji miegojo, klausiausi kiekvieno jos ramaus įkvėpimo ir iškvėpimo. Į kambarį nešinas padėklu su arbatos puodeliais ir keliais sumustiniais įėjo mano vyras (tiesa sakant net neprisimenu kokie santykiai mus siejo, bet žinojau, kad tuo metu man tas vyras labai daug reiškė.) Mes pradėjome šnekėtis, apie tai kas įvyko....

Dabar mergytė buvo pabudusi ir kiek nerami, buvo laikas jai valgyti...niekados gyvenime nemaniau, kad galiu turėti tokį stiprų motinišką instinktą (kažna kokie pas mane instinktai būtų realiame gyvenime XD Na tikiuosi gal kada išaus tokia diena, tikiuosi neprireiks kito gyvenimo :D) Ramiai žingsniavau po kambarį su vaiku prie krūtinės.... Švelniai šnekinau mažylę, ji žiūrėjo į mane savo didelėm mėlynom viską suprantančio akim....o aš jaučiausi saugi kol vaikas saugus...

Su vyru grižom į namus... perėjom per kambarius kur regis tik prieš kelias valandas tai buvo mūsų gyvenimas...dabar tik didžiulė šipulių krūva...skausmas pervėrė sielą, lyg tą nujausdamas vyras priėjęs iš už nugaros mane ir kūdikį apkabino ir tyliai sušnabždėjo "Viskas bus gerai, mes viską susigražinsime, aš tau pažadu", o mergytė taip pat tarsi jausdama mano būsena kiek atsitraukė nuo krūtinės ir savo du angeliškus delniukus priglaudusi prie mano žandų nusišypsojo...Žinojau, kad viskas bus gerai, tiesiog aš labai nemėgstu tokiu "siurprizų"....Viskas bus gerai....dar ilgai skambėjo šitie žodžiai mano ausyse....

Pamenu dirbau sode, oras buvo fantastiškas, kūdikis miegojo ramiai lopšelyje, išgirdau tylų beldimą...pro vartelius įėjo mano best-friend...mes pradėjom šnekėti...apie viską, nes mes nesematėm jau laaabaaaiii ilgas laikas....paaiškėjo kad ir ji turi vaikiuką, berniuką. Pasakojo...apie savo gyvenimą, kaip jai sekėsi ir kaip jai sekasi dabar...prisimenu kaip ji pasakojo istoriją po kurios ji davė savo sūnui Tittus vardą.

Ir dar daug ko buvo sapne, daug buvo istorijų papasakota, daug prisiminimų, kurie dar tik bus prisiminimai...bet ne visada lemta viską prisiminti, ypač jeigu tai lemta išgyventi pačiai....
Gal tai buvo tik žvilgsnis į ateitį...o galbūt man sapnai taip pasako ko man taip ir nelemta turėti...Aš to nežinau...ir niekas kas turi fizinį kūną to nežino....

Bet sapnai tai lyg orakulai....kurie visada kažką pasako...ir tik nuo tavęs priklauso kaip tu juos perskaitysi ;)
Tad sapnuokime daugiau XD

Audros ir arkliai mokyklose

Būnant name prasidėjo audra. Pylė kaip iš kibiro, žaibai blykčiojo kaip pašėlę, o nuo griausmų, rodos, ausys plyšo. Užėjau į vieną kambarį, kuriame buvo ha_ha_eglute. Priėjusi pamačiau, kad ji baisiausiai išsigandusi rauda. Bandžiau raminti sakydama, kad jei labai baisu tos audros, galim langus uždengti ir langines užverti. Bet, pakėlusi į mane savo išsigandusį veidą, ji pasakė, kad ne audros bijo, o būti pačiame name, nes nežinia, kurią akimirką jis gali pradėti griūti, nors ir buvo nesukriošęs, o normalus, patikimas namas... Trumpas sapno fragmentas, bet kažkaip...

Šuolis kiton erdvėn. Po audros esu su klasiokais ir pažįstamais savoj mokykloj, sėdim matematikos kabinete ir laukiam savo kuratoriaus. Aš esu dabartinė aš, o ne mokyklos laikų, kiti - irgi. Galiausiai kuratorius ateina ir pasako, kad va, užsitęsė kažkoks renginys, dabar jau atsilaisvino kitas kabinetas, tad persineškit savo daiktus į jį. Susirenku savuosius, o jų kaip tyčia daug ir visokių smulkių - kažkokie paketėliai, maišiukai, dar rašikliai, sąsiuviniai, o tašės ar kuprinės neturiu, tad kiek galiu, suimu į glėbį ir einu paskui kitus. O koridoriuje pilna moksleivių, praeit pro juos sunku, gelbsti tik tas, kad dabar esu kiek aukštesnė už daugelį jų. Įeinu naujan kabinetan, o jis - visas dulkėtas, seniai kas jį bevalė. Ant kai kurių suolų be dulkių sluoksnio yra ir daiktų - vienur šepetys padėtas, kitur aukštakulnis batelis guli, knygos. Ir dabar neaišku, ar čia iš anksčiau likę turtai, ar kažkas iš mūsų "klasės" atsinešė juos ir pasižymėjo suolus kaip užimtus. Viena gan aršių merginų grupelė kaip tik klausia kitos grupelės, ar čia kuri nors iš jų padėjusi nosinaitę ant suolo. Tačiau jos nesusikalba, nesupranta, ko nori iš jų, tad galiausiai aršioji skelia tiesiai šviesiai klausimą "Tai ar sergat kuri niežais, ar ne? Nes tikrai nenoriu užsikrėsti." Kaip šlapiu skuduru per veidą klasiokei... Išeinu pasiimti likusių savo daiktų ir sprausdamasi per vieną koridoriaus susiaurėjimą sutinku savo biologijos mokytoją, kurios nemačiau jau nuo pirmo kurso. Džiugiai su ja pasisveikinu "Laba diena, Mokytoja!", o ji, visai nenustebusi mane matydama, kasdieniškai klausia, ar parnešiau jai paukščių iš biologijos olimpiados (lyg net nebūčiau baigusi mokyklos, o vis dar ją lankyčiau), ir žiūri į mano glėbyje laikomus daiktus, tarp kurių ir aš pamatau kelis išlankstytus origami paukščius. Jau žiojuosi jai atsakyti, tačiau tuo metu koridoriuje aplink mus buvę mokiniai virsta beforme makalyne, kuri lyg verpetas sukasi ir kovoja pati su savimi. Tik vienur kitur pasimato, kad vietoj mokinių ten atsiradę arkliai, kurie įnirtingai mosuoja savo kanopomis kitiems virš galvų, dar sugriebiu toj košėj kažką tvirto, kas pasirodo esąs ožkos ragas, o ožka nusiteikusi karingai, tad pradeda kąsti man į plaštaką. Ir visa ta beformė kanopėta ir raguota masė sukasi, grumiasi, bet man taip ir lieka neaišku, dėl ko.

Ir dar prie to pacio jei jau kalbam apie baznycias

Kai pradejau skaityti sapnus su baznyciomis, prisiminiau sapna (dar viena su baznycia), is kurio liko tik idomiausias, o gal ir siurpiausias gabaliukas.

Pamenu, kad kazka medziojome...tykojome iki paskutines akimirkos, o tada kai jau galvojome, kad pergale jau musu, kazkas nutiko...viskas pakrypo labai negera kryptimi...musu nedidelis burelis buvo priverstas issiskirti. As ir toks vienas mielas vaikinukas (naujai priimtas i medziotojus), pasileidome begti. Deja, mums nelabai pasiseke, kadangi mus vijosi tas, kuriam nugaleti reikejo musu visu jegos, o ne 2 ir dar issigandusiu, pagal visus musu turetus duomenis, tas demonas negalejo izengti i baznycia, sventa vieta. Mano smegenys greitai dirbo stengdamosi prisiminti visas baznycias siame regione. Mus ir demona skyre gal tik kokia minute laiko, nebuvo laiko nei sustoti, nei surikiuoti karstligiskai besisukancius variantus. Pagaliau pribegome savo issigelbejima, surikau vaikinukui sleptis, kai tik izengsim i baznycia (o pasitaikius progai sprukti is ivykio vietos ir pranesti atitinkamiems zmonems apie tai kas nutiko) , bet kad jis spetu dorai pasislepti, man reikejo iskovoti laiko. Begom palei baznycia keikdamiesi, nes niekaip negalejom rasti iejimo i pastata...pagaliau radom sonines duris...abu isireme atidarem....dabar tik laiko klausimas...mano porininkas nuvare i tolimiausia kampa, salia pagrindiniu duru, na o as karstligiskai masciau ka daryti...Meldziausi, kad demonas bijotu sventos vietos...Bet mano nelaimei sventos vietos tik zmonems...su didziausiu trenksmu i sona nuleke sonines durys, vejas atnese pragaro smarve...daugiau nebelaukiau jokiu "tinkamu progu", aklai puoliau demona...Kova buvo inirtinga, bet trumpa. Vienu suktu judesiu uzneriau demonui ant rankos is specialaus metalo pagaminta anti-demon grandine, kitu staigiu judesiu uztikrinau, kad grandine atsidurtu ant kitos rankos, jau galvojau, kad pavyks laimeti, bet demonas tik dar labiau isiuto. Pradejo blaskytis...nors grandiniu jis nesugebejo sudraskyti, bet uztat sugebejo padidinti tarpa tarp galuniu. To jam uzteko, kad padarytu staigu suoli ir atsidurtu uz manes (as vis dar laikiau kita grandiniu gala), vos tik jis atsidure uz manes, smoge priversdamas mane plotis pilvu zemyn. Dabar mano pacios rankos atsidure uz nugaros ir susipainiojiusios grandinese...niekaip nebegalejau istrukti. Nezmoniskas skausmas pervere smegenis kai uzlauztos rankos grasino isnirti. Surikau nesidrovedama. O spaudimas vis didejo...jis su manimi zaide...megavosi savo pergale...Surikau vaikinukui isakyma begti, kol yra proga...Isgirdau tik kaip letai prasiveria pagrindines durys ir nutolstancius zingsnius... demonas pasisuko eiti, bet as truktelejau grandines priversdama demono demesi grizti prie saves. Jis nebenorejo zaisti...Pajutau kaip jis uzdejo viena savo koja man ant nugaros (tiesiai ant stuburo) taip isispirdmas tvirciau ir vel pradejo lauzti rankas...Kaip dieva myliu jis norejo istrukti is grandiniu su mano rankom. Nezmoniskas skausmas dar kartelis pervere rankas...ir dar to padaro svoris...Niekada nemaniau, kad sis vakaras butent sitaip baigsis...musu pralaimejimu...pries ateinant tamsai, meldziausi, kad tam vaikinukui pasisektu pasiekti pagalba....

Pabudusi, dar ilgai jauciau skausma abiejuose peciuose ir didele peda ant nugaros...lygiai toj pacioj vietoj kur demonas buvo isispyres...priejusi prie veidrodzio dar pasitikrinau ar kartais nepaliko kokios pedos zymes..bet teko nusivilti, jokiu zenklu nepamaciau, nors kaip sakiau skausma jutau dar kuri laika...
Brrrrr.... kartais tokie sapnai.....

Dar vienas bažnytinis sapnas

Natsu, čia Tavo prašymu mano šios nakties sapno draiskanėlės.

Esam neišpuoštoje, net kiek atsilaupiusioje, pilko mūro spalvos bažnyčioje, pilnoje jaunų žmonių. Visi jie susirinko į paskaitą. Priešais auditoriją stovi jau gal aštuntą mėnesį besilaukianti neaukšta moteris (ganėtinai panaši į mūsų bestų laborų dėstytoją) ir kažką pasakoja. Prisimenu tik jos klausimą „Ar žinote, kas čia?“, kai ji, pasisukusi į visus šonu, šypsodamasi rodo į savo didelį pilvą. Tada pagalvoju, kad kaip nėščioji ir dar bažnyčioj tai ji ne itin tinkamai apsirengusi. Mat dėvi ji tamsias kelnias ir samaninį nertinį (panašų į Natsu juodąjį su kapišonu), kurio rašto skylės yra 1 cento dydžio, tad per jį daugiau matosi nei kad jis uždengia. Dar ir liemenėlė jos kūno spalvos, tad rodosi ji lyg pusplikė bažnyčioj. Paskui paskaita pereina lyg ir į koncertą. Paskaitai-koncertui besibaigiant dėstytoja ramiai ir savim patenkinta šypsodamasi pasitraukia prie sėdinčiųjų jau apsirengusi striukę su kepure, užleisdama vietą savo vyrui – cirko artistui tamsiais garbanotais plaukais ir melsvai padažytomis lūpomis bei ant veido vienur kitur priklijuotais mažais apvaliais blizgučiais – ir dar keliems vaikinams, kurie palei altoriaus pakylą ištempia-išvynioja kiliminį taką iš papirusų stiebų, ant kurio parašyta baigiamasis akcentas, protinantis jaunimą. Koks jis – nebepamenu. Pasibaigia viskas, ir žmonės pradeda skirstytis, o aš einu ieškoti vieno savo draugelio – gerybinio žmogelio, nes jis kažkur toj bažnyčioj irgi yra. Bet prie manęs pristoja kažkoks įkyrus bernas, kurį, rodos, netyčiom pastūmiau. Tai dabar eina jis man iš paskos vis pastumdamas mane ar pirštu besdamas ir taip dėmesio sau reikalaudamas. Labai greit toks „gerbėjas“ užknisa, tad atsisuku ir rėžiu jam į akis:
– Nenoriu turėti nieko bendra su tavim!
Tada kiek nustebęs (kad kaip čia taip nenoriu su juo bendrauti, jis gi taip kibino) atsikabina ir nueina šalin. O aš susirandu savo draugelį ir pradedu su juo kalbėti. Paaiškėja, kad greit bus Keistuolių koncertas ir kad visai čia pat galima nusipirkti bilietų. Tad patraukiu tan kampan, kur juos parduoda. O priėjus pamatau už stalo stovinčią savo draugę, buvusią kambariokę – ramų ir šiltą žmogutį. Pasirodo, ji ir pardavinėja bilietus. Jau noriu pirkti vieną, bet tada kažkaip netikėtai išsitraukiu iš piniginės kvadratinį prisegamą ženkliuką su užrašu „Keistuoliai“, pažiūriu į jį ir klausiu:
– Pala, tai čia ir yra bilietas?
Draugė linkteli. Tad bilieto nebereik pirkti. O šitą ženkliuką gavau iš senų laikų Mamos simpatijos, kuris kažkokia proga vėl prisistatė. Nepatiko jis man – šlykščiai dendiškai pasipūtęs ir susireikšminęs. O toliau... o kas gi toliau? Va ir pasimetė likę sapno draiskalai, nors pabudusi ir bandžiau juos susirinkti, kad čia galėčiau surašyt.

Vestuvės

Nedaug ką pamenu iš šito sapno, ir tik dėl to kad tik dabar radau laiko prisėsti prie kampo rašymui (tinginė esu šiuo atveju). Bet grįžkim prie sapno...
Esu laimingiausia mergina pasaulyje, po keliu valandų aš pagaliau ištekėsiu. Keisčiausia tai, kad aš žinau, jog mano gyvenime niekas nebuvo padėta ant sidabrinio padėkliuko, tik imk ir džiaukis... Viską ką aš turėjau ir turiu teko išplėšti stipriai dantimis įsikandus. Niekas nebuvo lengvai pasiekta...Daug ašarų išlieta ir daug neatsargių keiksmų paleista nežinia kieno kryptimi...bet šiandien, žiūrėdama į save veidrodyje, ir matydama priešais stovinčią merginą supratau, kad šiandien pagaliau ir ji nusipelno laimės. Laimės, kurios ji taip ilgai ieškojo, laimės, kurios ji jau nebesitikėjo rasti. Bet vėlgi... Gyvenimas pilnas įvairių, neįtikėtinų ir kartais beveik neįmanomų likimo posūkių. Nusišypsojau sau, nuvydama visas sunkias mintis ir prisiminimus į šalį. Šiandien mano diena. (Komentaras: Kai tik pabudau iš sapno žinojau daug dalykų, tokių kaip kad kurią dieną aš teku, kas mano sužadėtinis, kur aš išteku ir t.t, bet kažkaip nesusipratau pažymėti tokių detalių kur nors ant lapo, kadangi sapnas buvo labai ryškus ir gyvybingas tad pasitikėjau savo atmintimi >.<) Suknelė buvo nuostabi...gal pirmą kartą gyvenime pati sau patikau =), dar kartą apžvelgiau save veidrodyje (aš buvau aš, o ne aš iš kokio kito praėjusio gyvenimo. Kažkaip keista buvo matyti save veidrodyje, bet anyway...), ir krūptelėjau, kai pajutau kažkieno buvimą (pabrėžiau sau, kad jau kuris laikas kaip neteko susidurti su Tuo), giliai įkvėpiau ir atsisukau, kambaryje nieko nebuvo išskyrus mano sužadėtinį, kuris šiandien taps mano vyru (Jetau, kaip keista rašyti, „mano vyru“ lyg tai kada nors bus tiesa ><). Jis nusišypsojo ir priėjęs prie manęs stipriai apkabino, tada padrąsinančiai paklausė kaip aš jaučiuosi, ir tik įsitikinęs, kad tikrai su manimi viskas gerai priminė, kad jau laikas į bažnyčią. Mano širdis garsiai mušė ritmą. Šyptelėjau pajutusi, kad ne aš viena jaudinuosi. (Dabar įdomiausias klausimas, kurį galbūt galėtumėt užduoti tai, kaip tas mano išrinktasis atrodo? Atsakymas paprastas „Nebeprisimenu“. Žinau tik kad jis žavus, ir kad širdyje ir sieloje jis tvirtai laiko „The Spark“, kurios aš taip visuose žmonėse ieškojau. Kiek pamenu jis buvo rudaplaukis, stiprus, bet ne kultūristas XD, už save pakovoti mokantis vyras, aukštesnis už mane XD). Mes bažnyčioje (bet bažnyčia nelabai priminė bažnyčią, na pastatas tai jo, bet pati ceremonija truputėlį buvo keistoka). Durys lėtai už mūsų užsidarė, pajutau lengvą padrąsinantį rankos spustelėjimą. Iškvėpiau. Visur tamsa. Nematau nei svečių nei šiaip pasveikinti atėjusių žmonių, bet tikrai jaučiau juos visus susirinkusius... Tokios žmonių esybės užgniaužti neįmanoma. Staiga, vienas po kito nusileido „saulės stulpas“ sudarydamas šviesos taką vedantį į bažnyčios vidurį. Sakydama „saulės stulpas“ turiu omenyje, kad tarsi kas nors atitrauktų užuolaidą taip įleisdamas šviesą į vidų. Čia jau vaizduotės reikalas. Mes lėtai žengėme tuo taku, kol pasiekėme įspūdingu ornamentu apšviestą centrą.
Balsas iš tamsos švelniai paliepė stotis į centrą prieš visus. Mes taip ir padarėme. Vos tik įžengėme, tamsa prasisklaidė ir mes pamatėme visus susirinkusius svečius, kurių buvo apie 100. Tada kunigas, pradėjo skaityti sutuoktuvių įžadus. Daug nepasakosiu, nes viskas kaip kad jūs ir patys gerai žinote. (Keisčiausia, kad sapne ir dar truputis iš karto po sapno aš žinojau to vaikino vardą ir netgi pavardę, nes kunigas garsiai ištarė, ir jei nuojauta gerai veža, tai tikrai jis nebuvo lietuvis, na ir tikrai ne azijietis). Kai baigėme įžadus, aš tikrąją to žodžio prasme buvau laimingiausia mergina. Ritualą užbaigėme bučiniu. Pasigirdo laimingas ošimas iš susirinkusiųjų pusės. Visi buvo laimingi. Kai viskas pasibaigė, aš ir mano vyras vis dar apsikabinę , ir vis dar tam magiškame saulės šviesos centre, išgirdome, kaip keli jaunuoliai, kurie padėjo su vestuvių organizavimu nuskubėjo į kambariuką, iš kurio turėjo atnešti visus indus ir valgius. Žmonės pradėjo rinktis į bažnyčios centrą norėdami mus pasveikinti ir palinkėti laimės...staiga išgirdome baisų trenksmą ir dūžtančių indų garsą. Mano širdis nukrito į kulnus. Kažkas buvęs netoliese leptelėjo, kad šukės laimę neša. Bet aš žinojau dar kitą tiesą. Sugriebiau suknelės padurkus ir nuskubėjau į kambariuką, mano vyras netrukus prisijungė. Pamatėme, kad vaikinukams viskas buvo gerai, tik ant žemės mėtėsi daugybe sudužusių porcelianinių lėkščių ir krištolinių taurių šukių. Jaunuoliai atsiprašė ir puolė rinkti duženas... Bet aš vėl pajutau kažkieno buvimą. Tą patį, kurį jutau dar prieš ceremoniją..Staiga, kambaryje pajutome stiprų „vėjo“ gūsį. Atsisukau pažiūrėti į atvykėlį. Jis buvo aukštas ir tvirtas vyras. Vilkėjo juodus apdarus. (Ne, jis ne Mr. Death), bet jis visada turėdavo ką pasakyti kaskart kai mes susitikdavome. Ir dažniausiai tai nebūdavo geros naujienos. Ir šį kartą jis pažvelgęs į duženas pradėjo pranašauti. Jis pasakė, kadangi sudužo apie 100 lėkščių ir taurių, mes (turėdamas omenyje mane ir mano vyrą) turime tik apie 100 dienų laimės, o po trijų mėnesių tik mirtis mus išskirs.
Aš negalėjau tuo patikėti. Pažvelgiau į savo vyrą, jis nejudėjo. Pažvelgiau į kitus, jie taip pat buvo laike sustingę. Vadinasi tik aš viena girdėjau šitą pranašystę ir tik aš viena mačiau šitą būtybę. Gerklėje užstrigo siaubo gniutulas...Negali būti! Tik ne tada kai aš pagaliau galvojau kad radau savo laime! Ne tada, kai aš pagaliau radau žmogų, kuris man tiek daug reiškė! Niekada! Ašaros tvenkėsi vien pagalvojus apie kokį likimą man vėl skyrė likimo deivės. Jos tikrai mane mėgsta. Vyras dar kiek į mane pažiūrėjęs, pasisuko eiti, ir žengęs kelis žingsnius ištirpo ore. Viskas grįžo į šurmulį...Viskas grįžo į normalias vežes...lyg niekas niekur nebūtų nutikę. Trys mėnesiai „laimės“...Vienintelė mintis sukosi mano mintyse kai aš pažvelgiau į savo atrastą vyrą, tam kad jį vėl prarasčiau...
Salėje nuaidėjo šaiži muzika, kuri viską pavertė tamsa.....
Kelios sekundės ir aš gulėjau savo lovoje plačiai atmerktomis akimis....

Negalėjau patikėti...

Per bangas

Esu medinių lentų sienomis pastate esančioje prieplaukoje. Tarp joje stovinčio ne itin didelio keleivinio laivo ir prieplaukos nėra jokio tiltelio, tad, norint į jį patekti, tenka per esantį tarpą šoktelėti. Taip ir šokinėju per jį, nes nešioju daiktus laivan. Rodos, tai yra siuntiniai, kurie bus gabenami į vieną miestelį Turkijoje. Jau viskas pakrauta, visi keleiviai sulipę, tad man reikia lipt lauk ir leist laivui išplaukti kelionėn. Vėl šokteliu iš jo ant prieplaukos, tačiau atsiduriu vandenyje. Nors tarpas buvo nedidelis, dabar matau prieplauką tolokai nuo savęs. Laivo už nugaros irgi nebėra. Apsidairau – aplink tyvuliuoja jūra, bet ji – vis dar tame pačiame pastate medinėmis sienomis, jokių durų ar langų, tik sienos. Netgi matau sienas sudarančias medines lentas, o virš galvos lyg niekur nieko yra lubos. Bandau plaukti link kranto, tačiau jūroje pradeda kilti bangos – kol kas dar tingios, bet jau didelės, tad sūpuodamasi ant jų kartais pamatau ir kitus žmones, kurie, kaip ir aš, bando pasiekti krantą. Na, vis tiek reik pasiekt krantą, tad pradedu plaukt krauliu, bet po kelių yrių mane galinga banga pakiša po vandeniu. Bandau išplaukti, bet mano pastangos prieš jūros galybę – niekinės, tad kurį laiką tik žiūriu išplėtusi akis į vandens srovių šokį virš mano galvos, o kasimasis vandens paviršiun vis dar neduoda jokių vaisių. Galiausiai išsikapanoju į paviršių, giliai įkvepiu, ir kita banga vėl mane kaip skudurinę lėlę skalbimo mašinoje įtraukia gilyn ir pradeda kočioti, sukti, ir akimirkai prarandu orientaciją – nebežinau, kur dugnas, kur paviršius. Bet vis tiek plaukiu, kapanojuos, ir galiausiai vėl mano galva išnyra. Stebuklo dėka tokioj nerimastingoje jūroje atsiduriu ant nedidelės salelės – prieplaukos gabaliuko. Bandau atsipūsti, dairausi, kiek dar liko plaukti, ir išgirstu džiaugsmingos pagiežos kupiną vyrišką balsą, sakantį man, kad galiu pamiršti krantą, jo aš nepasieksianti, nes jis neleis, ir aš tikrai nerasianti būdo, kaip išsivaduoti. Suvokiu, kad man tą sako to jūros gabalėlio dievas. Ir suprantu kitą dalyką – kad būdas, kaip ištrūkti, vis tik yra, pats dievas man tą pasufleravo manydamas, kad aš jo nesugalvosiu. Belieka sugalvoti, koks tas būdas. Bet atsakymas ateina savaime, ir puolu veikti be jokių svarstymų. Mat tuo metu atsiduriu prie užtvindytojo kambario kampo (bet ne tokio, kur klupdyt ant žirnių galima, ne įdubusio, o iškilusio, kaip būna koridoriui pasukus), kuris labai panašus į mano buto koridorių – taip pat iškaltas plastikinėmis lentutėmis. Puolu nagais plėšti tas lentas, nes žinau, kad jos netvirtai laikosi vienoje vietoje. Ir randu tai, ko ir tikėjausi – po jomis lyg grybų hifai išsiplėtusios gijos – jūros dievo galybė ir jo gyvybinės jėgos. Ir jos dabar – po mano ranka, kuria bet kurią akimirką galiu jas sutraiškyti. Krantą aš pasieksiu.

Ezeras

Vykome į naująjį pasaulį, kurį ne per seniausiai atradome. Mūsų ekspedicijoje dalyvavo 2 ar 3 skirtingos mokslinės grupės. Palyginus tai buvo jauni žmonės. Amžius svyravo nuo dvidešimties iki šešiasdešimties metų. Mano komanda į šią ekspediciją papuolėme dėl to, kad mes rašėme mokslinį darbą apie šios ekologinės nišos, florą ir fauną. Kitą komandą sudarė turtingų tėvelių vaikučiai, kuriems tokios kelionės smagus laiko praleidimas, nepaisant rizikos esant neištirtoje vietoje. Na o paskutinę ekspedicijos narių dalį manau sudarė garbaus amžiaus dėdės, kurių indėlis mokslo pasauliui buvo milžiniškas. Bet nepaisant nuolatinių trukdžių kuriuos sukeldavo savi vieni kitiems, jautėmės kaip rojuje. Tarsi Žemės džiunglėse. Keliavę visą dieną pagaliau pasiekėme stovyklai tinkamą vietovę, palei upės/ ežero vingį. Manau kad nelabai protinga mintis, bet tikrai geresnė nei praleisti miško tankmėje. Čia bent jau gali matyti su kuo turi reikalą. Bent jau taip manėme. Kai kiekviena komanda įsikūrė savo stovyklavietes prasidėjo linksmybės. Kaip visada naujoje vietoje, jautėmės pakankamai atsipalaidavę.

Laikas slinko...jokie pavojai ar netikėtumai mūsų neužklupo. Čia lijo ir plieskė saulė, čia niekados nenutildavo gamtos garsai..Visai kaip kokiuose atogrąžų miškuose. Kasdieną vis ką naujo atrasdavome. Vieną vakarą paaiškėjo, kad šviečiant tam tikrai mėnulio fazei, pasikeičia kai kurie fizikos dėsniai...aš ne fizikė..tad nepaaiškinsiu..bet pateiksiu pavyzdį, kuris mums buvo pati didžiausia atrakcija. Vieną kartą, ruošėmės maudynės. Aš įsibėgėjau ir pasileidau bėgti link vandens tikėdamasi didžiuliu greičiu nerti gilyn. Kur tau! Didžiausiam mano ir visų nustebimui aš kaip lėkiau tokiu pat greičiu taip lėkiau...VANDENIU. Vandens paviršiumi. Padariau lanką (turėjau proto nesustoti..manau kad instinktai XD) taip pribėgdama mokslininkų stovyklavietę. Būtumėt matę jų veido išraiškas XD. Na o aš tuo pačiu greičiu vėl nulėkiau į savo stovyklavietę. Niekas dar nebuvo pasiryžęs pakartoti mano triuko. Drąsiausi priėję prie vandens bandė jį paliesti, bet viskas ką jie juto buvo...vanduo...skystas vanduo. Na, o aš nesusilaikiau nepabandžiusi dar kartelį. Įsibėgėjau. Visi prasiskyrė į šalis. Prie manęs prisijungė dar keli drąsuoliai. Vienas...du...ir vėl artėja krantas...ir vėl šypsena iki ausų suvokus, kad vanduo bėgant liūliuoja tarsi želatina. Nerealu.. Bebėgdama akies krašteliu pastebėjau, kad tie kurie sustojo vos pajutę kad laikosi paviršiuje iš karto paniro...Štai taip pralakstėme didžiąją dalį vakaro...kol daugiau nebebuvo jėgų net atsistoti. Kitą vakarą bandėme, bet nebepavyko...

Prabėgo pora mėnesių ir mes jau turėjome surinkę pakankamai medžiagos savo ginamajam darbui. Šį darbą mes rašėme nes norėjome gauti finansavimą savo tyrimams pratęsti. Bet kažkam iš ekspedicijos senolių nepatiko, ką mes čia darėme. Jie norėjo, kad kažkas iš jų jau numatytų (savų) užimtų mūsų vietą šiame projekte. Tad jie sukompromitavo mūsų teoriją ir įrodymus kaip nepakankamus, liepė susirinkti savo daiktus ir nešdintis. Sugniuždyti grįžome į stovyklavietę. Keikiau tuos biurokratus senius. Draugai pradėjo rinktis daiktus, kad atseit daugiau nebeapsimoka čia būti jei negausime finansavimo. Pritariau. Bet man reikėjo pabūti vienai. Vis dar negalėjau patikėti tuo kas šiandien nutiko. Nusivylusi, supykusi ir nuliūdusi nuėjau prie ežero. Įsibridau iki kelių, pastovėjau kurį laiką tada tiesiog atsisėdau ten kur stovėjau. Buvo gera. Jaučiausi tarsi mane ežeras apsikabinęs guostų. Mano siela rimo. Nudelbiau akis į pakrantės dugną. Pamačiau keistus, per visą laiką ekspedicijoje, dar nematytus ežero gyvius ropojančius link manęs. Susidomėjusi stebėjau kaip jie artėja, gražiai, nesigrūsdami, nelipdami vieni kitiems per galvas. Nebijojau. Žinojau, kad esu saugi. Vieną arčiausiai esantį padarėlį net paliečiau, jis buvo švelnus ir pūkuotas. Tas sustojo ir įsisiurbė man į pirštą. Neįkando, tiesiog įsisiurbė. Netrukus galva pradėjo svaigti, akyse vaizdas sustojo.. ir netrukus nebejutau nieko. Tik žinojau kad tie padariukai mane tempia gilyn į ežerą.

Po kurio laiko pradėjau atsigauti. Atmerkiau akis ir mane pakerėjo mirguliuojanti žaliai balta erdvė. Nepaprasta. Pakėliau akis į viršų (kadangi vis tiek kažkaip suvokiau jog esu ežero dugne) ir pamačiau mirguliuojančią saulę, turiu omeny, kad pamačiau tokį patį vaizdą kokį pamatytumėte jei žiūrėtumėte į saulę nuo ežero dugno. Buvo nepakartojama. Galėjau kvėpuoti, galėjau judėti, galėjau šnekėti. Kiek pasidairiusi supratau, kad padariukai mane vėl apsupo. Jie su manimi bendravo, tyrinėjo, liesdami mane savo mažais ir švelniais čiuptuviukais. Nežinau kaip viskas veikė, turiu omenyje bendravimą, tai buvo tiesiog genialu, bet aš žinojau kaip pagerinti rezultatus ir kur gauti daugiau, ir tikrai nenuginčijamų įrodymų. Supratau, jog jie nenori, kad aš išvykčiau. Kaip dievą myliu aš tikrai bučiau sutikusi praleisti visą laiką, bet išgirdau riksmus ir šūksnius. Mane kvietė. Manęs ieškojo. Kontaktas nutrūko, ir pajutau kaip mane nežemiška jėga stumia i vandens paviršių....dar kelios minutės ir aš išnyrau.

Po kelių dienų intensyvaus darbo surinkome reikiamus duomenis ir pateikėme viską taip kad niekas nebegalėjo mūsų nuginčyti. Mes apsigynėme, dar tą patį vakarą gavome skambutį iš aukščiau su nuostabia naujiena, mes galime čia likti ir įsikurti, nes mes gavome finansavimą visiems metams. Senoliai turėjo išvažiuoti nes jų darbas čia baigėsi, o kita grupė irgi ruošėsi išvažinėti, kadangi nerimastingajam jaunimui greitai pabodo. Mes įsikūrėme prie to pačio ežero.

Mane draskė ilgesys, aš norėjau žinoti, daugiau nei žinojau dabar...Aš norėjau suprasti. Norėjau grįžti į ežerą.

Dreams

Dreams feel real while we're in them. It's only when we wake up that we realize something was actually strange.

Twilight

Po ganėtinai ilgo ramybės periodo, aplink mane vėl prasidėjo keisti dalykai: šmėklos, antgamtiniai reiškiniai ir panašūs visiems šiurpą varantys nutikimai. Žmonės buvo persigandę, aš – nustebusi, bet kas keisčiausiai, kad viskas kaip netikėtai prasidėjo taip netikėtai ir pasibaigė. Visi lengviau atsipūtė. Praėjo metai. Buvo vasara, paskutinė vasara, kurią aš ketinau praleisti šiame miestelyje. Planavau vasaros pabaigoje išvažiuoti, gal į kokį didesnį miestą, kur kas nors vyksta, arba šiaip kur pakeliauti, kad tik nebūti vienoje vietoje. Taigi....išvažiuoti taip ir neteko. Nes... staiga pasigirdo pranešimai apie keistus žmonių dingimus. Dingdavo jie visaip...kai jie būdavo vienui vieni ar net kai būdavo su kitais žmonėmis. Per kiekvienas naujienas pranešdavo apie naują dingimą. Dingusiųjų niekas niekada nerasdavo. Radijas, žmonių paskalos, kalbos niekada nenutildavo...Norėjau kuo greičiau iš čia išvažiuoti. Savaitgaliui atvažiavo mama su sesute. Sesutė padėjo man su mano darbu, darbas ėjosi sėkmingai ir aš pradėjau ją juokais šnekinti ją pasilikti su manimi ir padėti su darbu XD. Vieną vakarą beeinant namo prie manęs priėjo labai mielas ir draugiškas vaikinas, neslėpsiu, ir labai simpatiškas XD. Galvojau, kad jis čia neseniai vasarai atvažiavęs, atostogauja ar panašiai, bet bešnekant supratau, kad jis atvažiavo susitikti su manimi. Buvau labai nustebusi, nes aš jo tikrai nepažinojau. Aš pasakiau, kad man jau tikrai laikas namo, bet jis paėmė mane už rankos ir pasakė, kad man reikės labai greitai išvykti. Aš sutrikau. Paklausiau iš kur jis mane pažįsta ir kodėl galvoja, kad man reikės greitai išvykti. Jis tik nusišypsojo ir pasakė, kad greitai aš viską suprasiu.

"O dėl išvykimo tikriausiai girdėjai apie dingstančius žmones?" – linktelėjau, bet negalėjau patikėti savo ausimis. Man turbūt sapnuojasi. Jis tik palingavo galvą ir pasakė:

" Tai tikrai ne sapnas. Tu turi vieną dieną. Kitos dienos vakare aš grįšiu pas tave. Patikėk tau tikrai nėra ko bijoti, nes kiek aš tave pažįstu, tikiu, kad tu susitvarkysi!" – šyptelėjo ir ištirpo ore, - Viskas bus gerai. Nurimk.

Grįžau virpančiom kojom, nes nieko nebesupratau. Pamačiusi sesutę supratau, kad viskas bus gerai.

Kitą dieną uždirbome žvėriškai daug. Buvom pasiutusiai laimingos. Nuėjau pas mamą, ji padėjo mokyklos kolektyvui ruoštis vakare vykstančiam festivaliui. Paėmiau ją už rankos ir pasivedėjusi tolėliau prisėdom. Papasakojau, kaip mums šiandien pasisekė su darbu. Tada pasakiusi, kad kad ir ką dabar bepasakyčiau ji nesijaudintų. Papasakojau, kad vakar susipažinau su vaikinu, kuris pasakė, kad man reikės greitai, šiandien vakare, išvykti. Ir kad nežinau, kada grįšiu, bet kai pasitaikys proga – grįšiu, kad ir iš pačio pragaro. Ji buvo labai nuliūdusi, pergyveno, bet galiausiai pasakė, kad ji jaučia jog viskas bus gerai. Ji prisipažino, jog ji sapnavo kažkokį vaikiną, kuris pasakė, jog aš turėsiu išvykti, jog jis žino, kad man viskas bus gerai, o ir jis mane saugos. Aš buvau apšalusi... Mama nusišypsojo ir palinkėjusi sėkmės mane apkabino. Pasakė, kad visiems viską paaiškins. Taip besėdint, saulė pradėjo leistis link horizonto. Atėjo tas vaikinas...Dar kartą apkabinau mamą ir perdaviau laiškus, kuriuos parašiau tėčiui, broliui ir savo draugėm. Visiems pažadėjau, kad greitai grįšiu. Vaikinas linktelėjo mamai ir nusišypsojęs man pasisuko eiti. Netoli reikėjo eiti, jis sustojo prie durų, kurių galiu prisiekti šioje vietoje niekada nebuvo. Jis atidarė jas ir praleido mane į vidų. Pasirodo ten buvo dar ir liftas. „Wow“ nevalingai išreiškiau savo nuomonę. Jis vėl šyptelėjo ir globėjiškai patarė - „Laikykis“. Apsidairiau. Nėra už ko...Tada atėjo mano eilė nusišypsoti. Jis kilstelėjo antakį. Priėjau arčiau jo, pažvelgiau į akis ir apsikabinau jį. Jis sutriko. Vėl nusišypsojau.

„Tu pirmoji. Pirmoji, kuri būdama šioje situacijoje nesidaužo, neklykia ir nešaukia reikalaudama pasiaiškinimų.“

Kažkodėl maniau, kad supratau tuos dingstančius žmones. Jų baimę. Jie prieštaravo tam kas vyksta, o aš susitaikiau. Aš nebijojau, buvau rami, o be to...aš tikėjau vaikinu, kuris buvo dabar čia, šalia, su manimi. Aš juo tikėjau. Jis dar kartą pasakė, kad jau beveik laikas...ir dar nedrąsiai pridūrė „aš noriu tau kai ką parodyti“. Laukiau. Iš kišenės jis išsitraukė nosinaitę arba tiksliau tai kas buvo suvyniota į tą nosinaitę. Kai jis atvyniojo nosinę supratau, kad ten buvo nuotraukos, senos nuotraukos..Jis padavė jas man. Kad žinotumėt kaip aš nustebau. Kodėl? Nes jos buvo mano. Ten buvau aš, kai buvau visai mažytė. Kelios, kai buvau vyresnė, ir dar kelios regis visai neseniai darytos...Jis mane sekė? Tarsi perskaitęs mano mintis jis pasakė: „Aš gyvenau su tavimi, stebėjau ir saugojau tave. Laukiau dienos kada tu būsi pasirengusi mane ir mus sutikti.“ Aš linktelėjau vis neatitraukdama akių nuo nuotraukų. Jos labai gražios, šių nuotraukų aš niekada nemačiau. „Stebuklų nebūna... ka“ pagalvojau ir dar tvirčiau jį apkabinau. Liftas pradėjo leistis...Vis greičiau ir greičiau...Netrukus jis taip pat mane apkabino. Jei nubūčiau jo įsikabinusi tikrai būčiau prilipusi prie lubų. Leidimosi žemyn metu, lifte atsirasdavo skylės, kartais lifto iš viso nebebūdavo, bet man tas nerūpėjo, kol Jis buvo šalia viskas buvo gerai. Taip leidomės nežinau kiek laiko...Bet pagaliau sustojome. Aš vis dar jo laikiausi, bet net ir norėjusi negalėjau jo paleisti, nes po tokios kelionės manęs nelaikė mano pačios kojos...Jos virpėjo, jaukiausi baisingai mieguista, galvą buvau padėjusi jam ant krūtinės. Jis pasakė, kad pagaliau mes atvykome. Atsidarė durys. Mus pasitiko Prieblandos Pasaulis. Jis prilaikydamas mane žengė žingsnį iš lifto...“Visai kitas pasaulis“ – pagalvojau. Mus pasitiko KITI...Kaip supratau iš jų laimingų veidų aš buvau vienintelė pasiekusi šią vietą....

Norėjau kažko klausti,bet pasigirdo klaikus garsas...kas vėliau supratau buvus žadintuvą....pabudau...bet sapnas dar kurį laiką sukosi galvoje, tarsi norėjo,kad būtų užrašytas.