Audros ir arkliai mokyklose

Būnant name prasidėjo audra. Pylė kaip iš kibiro, žaibai blykčiojo kaip pašėlę, o nuo griausmų, rodos, ausys plyšo. Užėjau į vieną kambarį, kuriame buvo ha_ha_eglute. Priėjusi pamačiau, kad ji baisiausiai išsigandusi rauda. Bandžiau raminti sakydama, kad jei labai baisu tos audros, galim langus uždengti ir langines užverti. Bet, pakėlusi į mane savo išsigandusį veidą, ji pasakė, kad ne audros bijo, o būti pačiame name, nes nežinia, kurią akimirką jis gali pradėti griūti, nors ir buvo nesukriošęs, o normalus, patikimas namas... Trumpas sapno fragmentas, bet kažkaip...

Šuolis kiton erdvėn. Po audros esu su klasiokais ir pažįstamais savoj mokykloj, sėdim matematikos kabinete ir laukiam savo kuratoriaus. Aš esu dabartinė aš, o ne mokyklos laikų, kiti - irgi. Galiausiai kuratorius ateina ir pasako, kad va, užsitęsė kažkoks renginys, dabar jau atsilaisvino kitas kabinetas, tad persineškit savo daiktus į jį. Susirenku savuosius, o jų kaip tyčia daug ir visokių smulkių - kažkokie paketėliai, maišiukai, dar rašikliai, sąsiuviniai, o tašės ar kuprinės neturiu, tad kiek galiu, suimu į glėbį ir einu paskui kitus. O koridoriuje pilna moksleivių, praeit pro juos sunku, gelbsti tik tas, kad dabar esu kiek aukštesnė už daugelį jų. Įeinu naujan kabinetan, o jis - visas dulkėtas, seniai kas jį bevalė. Ant kai kurių suolų be dulkių sluoksnio yra ir daiktų - vienur šepetys padėtas, kitur aukštakulnis batelis guli, knygos. Ir dabar neaišku, ar čia iš anksčiau likę turtai, ar kažkas iš mūsų "klasės" atsinešė juos ir pasižymėjo suolus kaip užimtus. Viena gan aršių merginų grupelė kaip tik klausia kitos grupelės, ar čia kuri nors iš jų padėjusi nosinaitę ant suolo. Tačiau jos nesusikalba, nesupranta, ko nori iš jų, tad galiausiai aršioji skelia tiesiai šviesiai klausimą "Tai ar sergat kuri niežais, ar ne? Nes tikrai nenoriu užsikrėsti." Kaip šlapiu skuduru per veidą klasiokei... Išeinu pasiimti likusių savo daiktų ir sprausdamasi per vieną koridoriaus susiaurėjimą sutinku savo biologijos mokytoją, kurios nemačiau jau nuo pirmo kurso. Džiugiai su ja pasisveikinu "Laba diena, Mokytoja!", o ji, visai nenustebusi mane matydama, kasdieniškai klausia, ar parnešiau jai paukščių iš biologijos olimpiados (lyg net nebūčiau baigusi mokyklos, o vis dar ją lankyčiau), ir žiūri į mano glėbyje laikomus daiktus, tarp kurių ir aš pamatau kelis išlankstytus origami paukščius. Jau žiojuosi jai atsakyti, tačiau tuo metu koridoriuje aplink mus buvę mokiniai virsta beforme makalyne, kuri lyg verpetas sukasi ir kovoja pati su savimi. Tik vienur kitur pasimato, kad vietoj mokinių ten atsiradę arkliai, kurie įnirtingai mosuoja savo kanopomis kitiems virš galvų, dar sugriebiu toj košėj kažką tvirto, kas pasirodo esąs ožkos ragas, o ožka nusiteikusi karingai, tad pradeda kąsti man į plaštaką. Ir visa ta beformė kanopėta ir raguota masė sukasi, grumiasi, bet man taip ir lieka neaišku, dėl ko.