Vestuvės

Nedaug ką pamenu iš šito sapno, ir tik dėl to kad tik dabar radau laiko prisėsti prie kampo rašymui (tinginė esu šiuo atveju). Bet grįžkim prie sapno...
Esu laimingiausia mergina pasaulyje, po keliu valandų aš pagaliau ištekėsiu. Keisčiausia tai, kad aš žinau, jog mano gyvenime niekas nebuvo padėta ant sidabrinio padėkliuko, tik imk ir džiaukis... Viską ką aš turėjau ir turiu teko išplėšti stipriai dantimis įsikandus. Niekas nebuvo lengvai pasiekta...Daug ašarų išlieta ir daug neatsargių keiksmų paleista nežinia kieno kryptimi...bet šiandien, žiūrėdama į save veidrodyje, ir matydama priešais stovinčią merginą supratau, kad šiandien pagaliau ir ji nusipelno laimės. Laimės, kurios ji taip ilgai ieškojo, laimės, kurios ji jau nebesitikėjo rasti. Bet vėlgi... Gyvenimas pilnas įvairių, neįtikėtinų ir kartais beveik neįmanomų likimo posūkių. Nusišypsojau sau, nuvydama visas sunkias mintis ir prisiminimus į šalį. Šiandien mano diena. (Komentaras: Kai tik pabudau iš sapno žinojau daug dalykų, tokių kaip kad kurią dieną aš teku, kas mano sužadėtinis, kur aš išteku ir t.t, bet kažkaip nesusipratau pažymėti tokių detalių kur nors ant lapo, kadangi sapnas buvo labai ryškus ir gyvybingas tad pasitikėjau savo atmintimi >.<) Suknelė buvo nuostabi...gal pirmą kartą gyvenime pati sau patikau =), dar kartą apžvelgiau save veidrodyje (aš buvau aš, o ne aš iš kokio kito praėjusio gyvenimo. Kažkaip keista buvo matyti save veidrodyje, bet anyway...), ir krūptelėjau, kai pajutau kažkieno buvimą (pabrėžiau sau, kad jau kuris laikas kaip neteko susidurti su Tuo), giliai įkvėpiau ir atsisukau, kambaryje nieko nebuvo išskyrus mano sužadėtinį, kuris šiandien taps mano vyru (Jetau, kaip keista rašyti, „mano vyru“ lyg tai kada nors bus tiesa ><). Jis nusišypsojo ir priėjęs prie manęs stipriai apkabino, tada padrąsinančiai paklausė kaip aš jaučiuosi, ir tik įsitikinęs, kad tikrai su manimi viskas gerai priminė, kad jau laikas į bažnyčią. Mano širdis garsiai mušė ritmą. Šyptelėjau pajutusi, kad ne aš viena jaudinuosi. (Dabar įdomiausias klausimas, kurį galbūt galėtumėt užduoti tai, kaip tas mano išrinktasis atrodo? Atsakymas paprastas „Nebeprisimenu“. Žinau tik kad jis žavus, ir kad širdyje ir sieloje jis tvirtai laiko „The Spark“, kurios aš taip visuose žmonėse ieškojau. Kiek pamenu jis buvo rudaplaukis, stiprus, bet ne kultūristas XD, už save pakovoti mokantis vyras, aukštesnis už mane XD). Mes bažnyčioje (bet bažnyčia nelabai priminė bažnyčią, na pastatas tai jo, bet pati ceremonija truputėlį buvo keistoka). Durys lėtai už mūsų užsidarė, pajutau lengvą padrąsinantį rankos spustelėjimą. Iškvėpiau. Visur tamsa. Nematau nei svečių nei šiaip pasveikinti atėjusių žmonių, bet tikrai jaučiau juos visus susirinkusius... Tokios žmonių esybės užgniaužti neįmanoma. Staiga, vienas po kito nusileido „saulės stulpas“ sudarydamas šviesos taką vedantį į bažnyčios vidurį. Sakydama „saulės stulpas“ turiu omenyje, kad tarsi kas nors atitrauktų užuolaidą taip įleisdamas šviesą į vidų. Čia jau vaizduotės reikalas. Mes lėtai žengėme tuo taku, kol pasiekėme įspūdingu ornamentu apšviestą centrą.
Balsas iš tamsos švelniai paliepė stotis į centrą prieš visus. Mes taip ir padarėme. Vos tik įžengėme, tamsa prasisklaidė ir mes pamatėme visus susirinkusius svečius, kurių buvo apie 100. Tada kunigas, pradėjo skaityti sutuoktuvių įžadus. Daug nepasakosiu, nes viskas kaip kad jūs ir patys gerai žinote. (Keisčiausia, kad sapne ir dar truputis iš karto po sapno aš žinojau to vaikino vardą ir netgi pavardę, nes kunigas garsiai ištarė, ir jei nuojauta gerai veža, tai tikrai jis nebuvo lietuvis, na ir tikrai ne azijietis). Kai baigėme įžadus, aš tikrąją to žodžio prasme buvau laimingiausia mergina. Ritualą užbaigėme bučiniu. Pasigirdo laimingas ošimas iš susirinkusiųjų pusės. Visi buvo laimingi. Kai viskas pasibaigė, aš ir mano vyras vis dar apsikabinę , ir vis dar tam magiškame saulės šviesos centre, išgirdome, kaip keli jaunuoliai, kurie padėjo su vestuvių organizavimu nuskubėjo į kambariuką, iš kurio turėjo atnešti visus indus ir valgius. Žmonės pradėjo rinktis į bažnyčios centrą norėdami mus pasveikinti ir palinkėti laimės...staiga išgirdome baisų trenksmą ir dūžtančių indų garsą. Mano širdis nukrito į kulnus. Kažkas buvęs netoliese leptelėjo, kad šukės laimę neša. Bet aš žinojau dar kitą tiesą. Sugriebiau suknelės padurkus ir nuskubėjau į kambariuką, mano vyras netrukus prisijungė. Pamatėme, kad vaikinukams viskas buvo gerai, tik ant žemės mėtėsi daugybe sudužusių porcelianinių lėkščių ir krištolinių taurių šukių. Jaunuoliai atsiprašė ir puolė rinkti duženas... Bet aš vėl pajutau kažkieno buvimą. Tą patį, kurį jutau dar prieš ceremoniją..Staiga, kambaryje pajutome stiprų „vėjo“ gūsį. Atsisukau pažiūrėti į atvykėlį. Jis buvo aukštas ir tvirtas vyras. Vilkėjo juodus apdarus. (Ne, jis ne Mr. Death), bet jis visada turėdavo ką pasakyti kaskart kai mes susitikdavome. Ir dažniausiai tai nebūdavo geros naujienos. Ir šį kartą jis pažvelgęs į duženas pradėjo pranašauti. Jis pasakė, kadangi sudužo apie 100 lėkščių ir taurių, mes (turėdamas omenyje mane ir mano vyrą) turime tik apie 100 dienų laimės, o po trijų mėnesių tik mirtis mus išskirs.
Aš negalėjau tuo patikėti. Pažvelgiau į savo vyrą, jis nejudėjo. Pažvelgiau į kitus, jie taip pat buvo laike sustingę. Vadinasi tik aš viena girdėjau šitą pranašystę ir tik aš viena mačiau šitą būtybę. Gerklėje užstrigo siaubo gniutulas...Negali būti! Tik ne tada kai aš pagaliau galvojau kad radau savo laime! Ne tada, kai aš pagaliau radau žmogų, kuris man tiek daug reiškė! Niekada! Ašaros tvenkėsi vien pagalvojus apie kokį likimą man vėl skyrė likimo deivės. Jos tikrai mane mėgsta. Vyras dar kiek į mane pažiūrėjęs, pasisuko eiti, ir žengęs kelis žingsnius ištirpo ore. Viskas grįžo į šurmulį...Viskas grįžo į normalias vežes...lyg niekas niekur nebūtų nutikę. Trys mėnesiai „laimės“...Vienintelė mintis sukosi mano mintyse kai aš pažvelgiau į savo atrastą vyrą, tam kad jį vėl prarasčiau...
Salėje nuaidėjo šaiži muzika, kuri viską pavertė tamsa.....
Kelios sekundės ir aš gulėjau savo lovoje plačiai atmerktomis akimis....

Negalėjau patikėti...