FLCL

Žinote, kodėl taip pavadinau(FLCL) savo sapną?ogi todėl, kad tai yra "sąmonės galia". Tiksliai nepamenu, bet regis mangoje buvo iššifruota tai būtent taip.
Nepasakosiu pradžios, nes kaip ir ne tame esme, pats įdomumas prasidėjo vėliau.
Šis sapnas suteikė man neišdildomų įspūdžių. Pabandykite įsijaust.

Esu pastate kuris turi be galo daug stiklinių konstrukcijų. Šis pastatas erdvus, su holu. Šviesa nuostabiai gražiai krinta pro stiklinius holo langus. (Įsivaizduokite tą vakaro-dienos šiluma, manau tai buvo vasaros pabaiga). Lipu laiptais, bet staiga suvokiau, kad be galo skubu į viršų, net nenutuokiu kodėl, bet man būtinai reik kažkur nubėgt. Lekiu laiptais viršun, kai apima jausmas jog galiu skrist (nesistebėkime, pastaruoju metu jau nebemoku sapnuose vaikščiot, visur skraidau)..
Sąmonės signalas -- kažkokios sudėtingos fizikinės formulės apdorojamos mano smegenyse, tačiau tas vyksta akimirksniu, diskomforto nepajuntu-- skrieju laiptais aukštyn, jaučiu kaip paklūsta oro srovė, kūnas susilieja su materija aplinkui. (Na, bet šis pavyzdys netinkamas tam ką aš noriu papasakot. Reikia tai patirti. Šis skrydis ne toks kaip dažniausiai sapnuose būna, jis kitoks)
Viršutiniame aukšte sustoju, bet nenusileidžiu ant žemės. Vis dar sklandau. Mano kojos kokie 10cm nuo žemės. Esu parduotuvėlių aukšte. Viskas dar uždaryta, tačiau pardavėjos jau dirba. Tvarkosi. Pajudu į priekį. SIENA.
Sąmonės signalas -- konvertuojama info, sužinau duomenis apie sienos sudėti ir molekules -- pajudu prie sienos sutampu su ja. Ribos nebeegzistuoja, galiu eit per bet ką bet kaip, kiaurai išilgai.. Nepaprastas jausmas, tarsi būtų atsivėrusios neribotos galimybes, apima euforija.
bet..
Kaip reaguotumėt jei jūsų parduotuvėje atsidurtų mergina einanti kiaurai sienas, bei sklendžianti ore. Kilo panika. Visos spiegė, bei rėkė kažkokius užgaulius žodžius, taip pat visos apie saugos pažeidimą pranešė apsaugai. Vėliau kažkokiu būdu jos įgavo drąsos ir bandė mane pagauti.
O man tai tebuvo žaidimas, kuris suteikė galimybę kiek siekia mano galios. Žaidžiau su jomis tarsi su marionetėmis. Jos visos skraidė ore, kadangi galėjau keisti atmosferos slėgį, tai buvo lengviau nei lengva.
Tačiau pasirodė jis. Aš jo nepastebėjau. Jis čiupo mane už gerklės ir trenkė į šaldytuvo sieną (gėrimų šaldytuvo).. Siaubingai mane mušė, nesugebėjau niekaip įveikti jo sąmonės galia, nes buvau nuvargusi (juk naudojau sąmonę labai įtemptai).. susikaupiau kovot fiziškai, tačiau merginos jėgos ir vaikino jėgos toli gražu nelygios.. staiga įveikiau atmosferos slėgi ir pakilau, buvau per silpna, kad išsilaikyčiau ore, mane timptelėjo už kojos ir įsviedė į šaldymo kamerą (tokios šaldymo kameros būna tik kūnų užšaldymu užsiimančiose firmose). Jis(nes nežinau kas ten buvo) mane prirėmė prie saldymo sienos. Akimirksniu šalo plaučiai. Skausmas surakino gerklę. Neįsivaizduojat koks klaikus skausmas kai negali įkvėpt oro, kai tavo plaučiai prišalę prie nugaros sienelės. aš miriau.
Sąmonės signalas -- meldžiu, meldžiu, meldžiu, kokia ledo sudėtis..kaip man savo kūną paversti ledu, kaip?...._____

-----
formatavimas---aš pavirtau viena esybe su ledu..


išpsrūdau iš žudiko glėbio.
Man beskrendant iš pastato pagalvojau, kad tik į mane nešautų, nes pirma kulka man reikalinga adaptavimuisi, tačiau kas bus jei kulka pataikys i širdį, arba smegenis.. Skausmas mane numuš žemyn. Be to sąmonė gali ir nesureaguoti.

Tam tikra prasme viskas tuo ir baigėsi. Tačiau sapno pabaigoje sutikau agentę, kuri mane medžiojo, bet ne tam kad nužudytų, jai reikėjo manęs kitiems tikslams..
ji suteikė man nauja tapatybę, o senąją nužudė.viskas labai paprasta. Kas keisčiausia mano naujoji tapatybė buvo vyriška, pamenu pavardę "Koichi" XD japoniška, koks sutapimas XD
štai toks mano sapnas, didžiausia įspūdį palikęs, tačiau nemanau, kad sugebėjau ta įspūdį jums perduot. o gaila, reiktų pajust tą galią..

Aš ir Tu...

Sapnas sapnuotas prieš dvi kažkur savaites apie 1-2h nakties.
Tik prabudęs naktį iš karto užrašiau šį sapną į mobilų tad atkurti problemų nebus, o ir nėra jis labai ilgas (tiksliau pačios pradžios neužrašęs buvau tad ir nepamenu jos :P). Dėl tam tikrų priežasčių delsiau užrašyt sapną, na bet dabar užrašau tai nebesvarbu :)

Esminis dalykas sapno, kad rašysiu jį nestandartiškai - pagrinde pirmuoju bei antruoju asmeniu. Taip geriausiai persiteiks sapnas bei visas sapno grožis...

Buvome susipykę...
Baisiai norėjau susitaikyti su Tavimi, todėl Mums beeinant Kartu keliu ties lukiškių aikšte netoli esančios stotelės, Aš truputi stabtelėjau ir staigiai pribėgęs prie Tavęs iš galo apkabinau. Tai truko apie 5-10 sekundžių. Tada Tu atsistumei, paėjai kelis žingsnius nuo Manęs ir atsisukai į Mane nepatenkintu žvilgsniu. Nuliūdau..
Aš vėl prie Tavęs pribėgau atsiklaupiau ant vieno kelio ir kaip magas iš niekur ištraukiau mažytę gėlytę (ar baltą ar geltoną), bet Tu jos nepriėmei...
Tada Aš išsitraukiau kažkokį daiktą (panašų į dežutę žiedui) iš Savo kišenės ir su dviem suglaustais delnais tiesdamas rankas keliu tai prie Tavęs. Tu atsisakai tai paimti. Aš tada su dviem rankom mestelėjau tai į viršų (3m~) ir iš to daikto išskrido du balti karveliai į priešingas puses. Tu abstulbai ir žvilgtelėjai į Mane. Tada Aš atsikėliau (nes klūpėjau) ir Mano siela tuo momentu išskrido (iš Mano kūno) pažiūrėt reginio kas bus su Mano kūnu (kaip veliau supratau). Kai Mes dviese stovėjome jau abu vienas prieš kitą (1m~ atstumu) iš Mano kūno pradėjo lįsti sparnai. Ne bet kokie sparnai, o aklinai juodos spalvos. Jie lindo Man iš nugaros. Jų dydis buvo stulbinantis, vos ne autobuso dydžio į ilgį ir kaip dviejų autobusų aukščio. Kai jie pilnai išlindo iš Mano kūno, Aš įlindau atgal į Savo kūną ir iš karto jau tuo metu Aš su savo sparnais apkabinau Tave ir prisitempiau Tave prie Savo kūno. Tada apkabinau Tave Savo rankomis, o Mano sparnai susisuko aplink Mus abu. Iš kart po to Aš kažkaip sugebėjau greit pakilt į orą. Aš Tave pabučiavau ir Tu šį kartą Manęs neatstūmei, o priešingai - mėgavomis ilgi ilgu, kupino jausmų, bučiniu...
O Mes pakilom jau aukštai aukštai padangėse...

Pabudau :(

Treniruotė

Šią naktį sapnavau gan absurdišką sapną. Nors jo atsimenu tikrai mažai, bet noriu užrašyti dėl tam tikrų absurdiškų aspektų.

Taigi, pradžios kaip visad nepamenu. Pradedu tik atgaminti kai mes (kokių 5-7 žmonių komanda su kapitonu) atvykome su laivu į kažkokią salą. Išlipome. Saulė šviečia, vandenynas skalauja krantus (sapne neabejojau kad sala vandenyne). Nuotaikos visų geros. Sapne buvo aišku, jog mano komandos nariams čia praleisti laiką nėra naujiena, nes jie jau čia yra buvę. Saloje buvo įvairių objektų , kurių saloje šiaip nelabai būtų (gaila neįstrigo man į galvą kas per objektai buvo pas kitus komandos narius). Kapitonas liepė eit ten kur kiekvienam priklauso, tad visi ir nužygiavo prie kiekvieno objekto (t.y. vienam žmogui vienas objektas). Kadangi aš buvau naujokas tad kapitonas užsiėmė manim t.y. nurodė kur man eiti. Tuo metu supratau: narys prie savojo objekto ar tai susilieja su juo ar kaip, kad įgautų tam tikrų galių. Pamenu kad eidamas iki savojo objekto vienas iš mūsų narių jau buvo ore ir svaidėsi ugnimi iš rankų. Mano objektas buvo truputi toleliau, ėjau nuogomis kojomis, vanduo skalavo krantą ir mano kojas.
Koks mano objektas? Va čia ir buvo absurdiškas dalykas - kokių 10metrų ilgio ir 20metrų pločio šiukšlių krūva - nuostabus objektas.. nuostabus (atsikėlęs pamasčiau kad turėjau tapti garbage man... :D )...
Taigi, sako, jau žinai kaip viska daryt tad gero praktikavimosi, jei kas neaišku bus tai kviesk. Tada jis nuėjo. Na o aš likau stovėt prie tos šiukšlių kruvos (Pastebėjimas - nesmirdėjo ji). Pradėjau daryt kažkokius veiksmus - šiukšlių kruva pradėjo didėt ir apsupinėti mane. Taip ir apsupinėjo kol liko durų pločio plyšys. Pasidarė tamsiau. Priešais mane atsirado ir pradėjo didėti kažkokia juoda skylė. Išsigandau, tačiau smalsumo vedinas toliau žiūrėjau kas bus. Kai skyle tiksliau sakant kvadratas, tapo pusmetrio pločio ir ilgio, jis sustojo didėt. Staiga, iš skylės pradėjo sklisti kažkokie neaiškūs, šaižūs, cypiantys, gergždantys bauginantys garsai. Mano kojos sustingo iš baimės. Vat tada pradėjo iš tos skylės lėtai lįsti daiktai panašūs į rankas. Greičiausiai tai ir buvo rankos, bet išvaizda tikrai ne pasakiška tų rankų: tamsiai žalsvai pilkos spalvos, su kažkokiom labai tamsiom ataugom, ir juodom dėmėm. Storos ataugos panašios į pirštus. Tokių daiktų, rankų lindo apie 5-6. Pradėjau garsiai šaukti. Kai sušaukiau tie daiktai pradėjo plėstis toje skylėje (pora į kampą skylės nuvarė, kelios vidurį pasiliko ir t.t.).
Kai atbėgo kapitonas tos "rankos" buvo išlindusios iki kažkur alkūnės. Kaptionas tai pamatęs griebėsi iš kažkur panašų daiktą į vytelę ir pradėjo visaip mosikuoti priešais tas "rankas" ir per tuos mostus buvo galima ižiūrėti kažkokius geltonos spalvos ruožus. Mosikavo mosikavo jis ten taip ir tos "rankos" pradėjo lėtai pamažu lįsti atgal, o po to kai jos sulindo pradėjo trauktis ir pati skylė.
Aš viską persigandęs stebiu. Kapitonas pabaigęs visą tai pasakė, jog tai labai rėtai pasitaiko, kad tai yra labai pavojingas dalykas ir kitą kartą į visą treniruotę žiūrėčiau atsakingiau (kažkokią ne tokią turbūt kombinaciją dariau prieš tą šiukšlių krūvą).

Tada pabudau.

Kelione per Erdve

Šiąnakt sapnavau tokį keistą sapną. Na jis susidėjo iš 3 dalių, bet 1-osios visiškai neprisimenu, antroji dalis tik nuotrupa ir ji įsisuka į trečiąją dalį.

Visa šeima išvažiavom Panemunėn į svečius pas kažką. Pasibeldėm į duris, taičau niekas neatsiliepė. Nuėjau prie lango ir pažiūrėjau pro jį. Namuose kažkas buvo ir tas kažkas vertė viską ant žemės kažko ieškojo. Pagalvojau kad tai koks užpuolikas ir mudvi su Dalia įsiveržėm į vidų. Pamatęs mus įsibrovėlis spruko pro duris. Sušukau tėčiui:
- Sulaikyk jį!
Tačiau tėtė nespėjo jo sulaikyti ir tas nuskuodė tolyn prie upės. Dalia leidosi jam iš paskos. Ji buvo kažkaip keistai greita, tad ganėtinai greitai jį pagavo. Truputį pakamantinėjom jį, bandėm susisiekt su policija, tačiau mūsų visų signalai buvo dingę. Pats įsibrovėlis panikavo. Jis skubėjo kuo greičiau dingti iš čia. Visąlaik vebleno, kad niekas čia negrįš, nes viskas paskęs. Šeimininkai irgi išvyko.
Mes jį paleidom ir dar kartą apieškojom namą. Buvome antrame aukšte ir radome įjungtą kompiuterį. Ekranas mirgėjo, kartais visiškai išnykdavo vaizdas. Staiga pajutau, kad koja šlampa. Žiuriu, visas pirmas aukštas užsemtas. Galvoju, WTF? Tada brolis sako, kad potvynis prasidėjo, kurį minėjo įsibrovėlis. Mama pažiūrėjusi pro langą teištarė: "Aplink vien vanduo ir sparčiai kyla". Nešneku apie mašiną, kuri jau buvo po vandeniu. Pamačiau žurnalą numestą ant stalo, buvo atverstas puslapis, kuriame buvo gamtos paveiksliukas. Sakau, varom i gamtą :D Pirmiausia pasiunčiau brolį, paskui sesę, tada tėvus ir aš paskutinę. Kai aš "lipau" į paveiksliuką, vanduo jau buvo pakilęs jau visą metrą. O tas "lipimas į paveiksliuką" buvo toks: įsitaisiau taip, lyg ruoščiausi likti kopėčiom žemyn. Paveiksliukas staiga tampa didžiulis. Nuleidau vieną koja, paskui kitą. Jausmas ir vaizdas toks, lyg į vandenį liptum. Na, paskui jau ir panėriau. Esmė ta, kad tai buvo ne paveiksliukas, o vartai į kitą vietą. Tad šitaip kirtom erdvę ir atsidūrėm saugioj vietoj.... :D

Pastatas ant kalno

Parašysiu sapną kurį šianakt sapnavau ir kurio nelabai ketinau dėt, bet... Nesvarbu priežastys, geriau prie esmės :D

Kadangi viso sapno gerai nepamenu, todėl bus sunku jungti kai kurias dalis.
Nepamenu pradžios (nors ji buvo idomi sapno metu), bet žinau, kad aš jau važiuoju iš kažkur moderniu autobusu (modernesniu nei dabartiniai: visokių nematytų daikčiukų elektroninių buvo kurių paskirties nežinau) per panašią į gedimino prospekto gatvę ir išlipau ten kur seimas. Skirtumas tas kad velgi modernesnė vieta, yra daiktų kurie man neaiškūs, prie seimo stotelė įrengta, o pačio seimo pastato nėra. :D

Žinau kad buvau ne vienas, o su kažkuo, bet visiškai nepamenu su kuo, tiksliau ne nepamenu, bet tikrai nežinojau (nepažystu dabar, nors sapne gerai pazinojau. Gal kada ateityje pažinosiu). Taigi, išlipome. Jau vakarojo. Mes nuėjome į pastatą kitoje gatvės pusėje, kur viešbutis turėtų būti, bet aišku, sapne nieko panašaus nėra. Iš pažiuros ten lyg gigantiška parduotuvė ar kažkoks muziejus (labai didelis pastatas). Mes į jį įėjome. Iš karto prie pat kaip kasa ar priimamasis, o toliau viduje labai panašu kaip Belgijos tokia parduotuvių alėja (namai apjungti/apgaupti kaipo apvalkalu ar kažkuo panašiu - sunku paaiškint :P). Ji buvo labai labai didelė, kokių 2-3km ilgio. Nusprendėm pasidairyti ten viduje.

Taip pravaikščioję ir bežiūrinėdami kokią valandelę ar dvi, susiradom pačiam gale pastato (cia viduje) kur atsisėsti: palangę, tačiau lango nebuvo, buvo ušmurytas, tik likus palangė. Atsisėdę, iš kuprinių išsitraukėme maisto (buvo jo ten, kažkokiu būdu) ir pradėjome valgyti, bei šnekučiuotis (apie ką, nežinau).

Taip besišnekant ir bevalgant per garsiakalbį pranešė, kad jie (visas šis kompleksas) jau užsidaro, bet mes galvojom kad dėl keletos minučiu nieko nenutiks, kad dar truputį pasėdėsim ir baigsim valgyti. :)
Deja, klydom. Žiurim, kaip šviesos pradedant nuo mūsų pusės (visgi buvom pačiam gale pastato) pradėjo po viena eile gest arba degt prieblandos režimu. Sunerimom. Greit susipakavom savo valgius į kuprines ir pradėjom lėkti link išėjimo, bet ta alėjos/pastato koridorius buvo laaabai ilgas (t.y. tas kolidorius - gal kokių 2km minimum), Tad nespėjom dabėgt ir visur nebedegė arba vos vos degė šviesos. Uždarė :\

Staiga, Išgirdom kažkokį dundejimą iš tos pusės kur mes valgėm savo maistą (jau buvome pusiaukėlę nubėgę, 1km~). Mes susisžvalgėm vienas į kitą ir nusprendėm kur nors pasislėpt.

Radom kažkokį užkampį ir ten užlindom. Tada nusprendėm pasižiūrėt kas sukelia tą artėjantį dundėjimą. Pasirodo, ten ėjo kažkoks didelis milžinas, šiek tiek panašus į žmogų. Tik jis buvo tokios pilkos, sidabrinės, akmens spalvos. Ėjo gan lėtu žingsniu, dairydamasis į šalis (gal mūsų ieškojo ar maisto likučių kuriuos nešėmės, bet išsiaiškinti ko nori tikrai nekoks malonumas). Kai mes jį pamatėm, mums pradėjo keliai virpėt, ir mintyse: Ką jis čia toks didelis veikia tokioje vietoje? Iš kur jis atsirado po galais??? Pradėjom galvot kur čia bėgt. Laimei pasisekė, kad tas užkampis prie kurio dangstemės, buvo mini koridorius, tad mes pasukom tuo keliu. Na, bet aišku, mūsų nelaimei, staiga visos šviesos užgeso, o tas milžinas mus išgirdo... Girdime, kad dundėjimas (žingsniai) tapo intensyvesnis (bėga). Tai išgirdę mes kiek įkabindami pradėjome lėkti tuo mini koridoriumi aklinoje tamsoje ir ieškoti kokio nors išėjimo...

Dėja, nieko panašaus nebuvo arba bentjau nepastebėjom. O aklinoje tamsoje orientuotis juk labai sunku (nors tam milžinui toks jausmas, ne motais)...Durniausia, kad net langų nėra... 

Kai jau juntam, kad jis sustojo toje vietoje kur tas mūsų mini koridoriukas (jam pralįst nėra šansų), girdim jog kažkoks šliaužimo garsas vyksta (ar jis šliaužia, ar jis kiša ranką į tą koridoriuką). Mes visai persigandom: pradėjom, bėgdami, per sienas braukti rankas - gal kokias duris užkabinsim ar kažką panašaus..  Ir še tau - užkabino mano ranka kažką, o mano kolega užkabino, kad mes esame aklavietėje.

Tai ką aš užkabinau buvo uždarytas (su kartonu ar kazkuom panašiu) langas (va kodėl visur taip aklinai tamsu!). Atidariau tą langą ir išvydau neįtikėtiną vaizdą: esame taip aukštai, kad apačioje sunkiai ką įžiūrėsi, o šio pastato galas grynai ant skardžio atbrailos, o apačioje vos ne plynas laukas (labai panašu kai būna išdžiuvęs ežeras, t.y. tokia žemė). Pamatę tai netekom žado ir nežinojom kur dėtis, garsas buvo jau ytin arti, o čia ir aklavietė čia jau, tad pagalvoję jog ar taip ar taip žuvę, nusprendėm eiti pro langą, kadangi buvo įmanoma eiti šonu to pastato (apie ketvirtis metro pločio atsikišimas yra). Drebančiomis kojomis atsistojom ant to įsikišimo (vėjas laabai didelis...) ir pradėjome lėtai letai, atsargiai atsargiai, eiti tuo atsikišimu iki pastato kampo.

Kai jau priėjome pastato kampą/kraštą, išgirdome kaip prie to lango iš kurio išlipome, kažkas bumtelėjo, atsitrenkė į sieną - akligatvio galą. Mes greituku perėjome pro tą sienos kampą ir kitoje pastato pusėje išvydome dar vieną stulbinanti vaizdą - mes esame ant nežmoniškai aukšto kalno, ir į šį kalną eina tik vienas kelias - nežmoniško ilgumo laiptai nusidriekiantys per visą kalną... Laiptai platūs, atrodo lyg piramidės tie luitai. Didingas vaizdas.

Mes toliau po truputį žingsniavome tuo atsikišimu. Apačion jei pasižiūri tai net silpna pasidaro. Nuo čia sapno nepamenu. Man akyse iš karto stovi jau kitas kadras: mes jau esame apačioje, nežinau kaip kur kada, bet stovim prie tų laiptų (turbūt bėgom nuo jų o po to pažvelgėm aukštyn - bet čia mano spėjimas) ir žvelgiu į viršų. Tai tikra milžiniška šventykla ant nerealiai didelio kalno: pirma eina daug kolonų ir stačiai pastato konstrukcijos, o paskui visas pastatas pradeda siaurėt kaip piramidė, kol sueina į vieną tašką, patys laiptai: aukštis kaip iki mano kelio, o jų plotis - kaip dviejų juostų kelias iš dviejų pusių (4 juostos iš viso). Atsitraukus nuo visko bendras vaizdas iš tiesų nerealus: visur aplinkui tuščia, negyvos dvasios, nei vieno medelio, žolytės, žemės spalva rausva, prieblanda (nes vakaras), ir žinot kai ežerai ištirpsta žemė būna tokiomis rėvemis išraižytos ir tokiais įtrukimais, skylemis nusėtas, tai va čia irgi taip buvo. Tad prie visos šios plynės toks stūksantis milžiniškas kalnas su milžiniškais laiptais ir tuo pastatu atrodo pritrenkiamai..

Štai, idedu pasaulio didžiausią akmenį (Australijoje). Įsivaizduokit, kad ant tokio tik dar aukštesnio (per plotį panašiai kaip paveikslėlyje) kalno stūkso per visą viršukalnę ta šventykla,  o žemė ant kurios stovėjau spalvos būtų kaip šis akmuo, truputį dadėtumėm tamsumo (didesnio vakarėjimo) ir būtų labai panašiai į mano matytą vaizdą.. 

Ir Kaip mes čia atsidūrėm?

Negi viena pusė pastato yra egzistuojantis mūsų pasaulyje dieną, o kita dalis egzistuojanti čia naktį? O tas milžinas - sargas? Spelioti bei klausimų sugalvoti galima daug, bet tai tik liks samprotavimai be jokio tikslaus atsakymo...

Kelionė

Šį sapną sapnavau jau senokai. Nors pagalvojus nebuvo jau taip ir senai. Šių metų 10.29 - 30 d. Pabudusi aš šio sapno jau detaliai nebeprisiminiau, bet prieš "atgaudama sąmonę" spėjau įsidėmėti kelis hint'us (užuominas), iš kurių dabar bandysiu atkurti savo naktines klajones. Pasakysiu iš karto, vos tik patekau į sapną iš karto supratau, kad esu kažkuriame iš paralelinių pasaulių. Kadangi kelionės jausmas jau man įsigėręs į kraują iš ankstesnių mano kelionių. Tai va...

Atmerkusi akis pamačiau, jog esu kažkokioje erdvėje. Nesuprasi ar ji buvo uždara ar atvira. Tiesiog stoviu neaiškios pilkumos ir prieblandos zonoje ir neaišku ko laukiu. Dairausi aplinkui, bet aplinkui nebuvo nieko, nei gyvo nei negyvo organizmo...tiesiog erdvė...tarpinė erdvė. Staiga, per visą erdvę nusirito neapčiuopiama banga...pasijuto virpesiai ir neilgai trukus prieš akis esanti pilkuma pradėjo raibuliuoti ir juoduoti. Ore atsirado durų dydžio skylė...Iš pradžių lysti pro ją buvo baugu (nežinomybė juk visada baugina), bet kad ir šičia nebuvo kas veikia, tad surizikavau, giliai įkvėpiau, tarsi panerdama ir žengiau.... Atsidūriau vėl neiškioje erdvėje. Šį kartą aplinkui buvo tamsu, juoda, nors pirštu į akį durk. Bet netrukus, po truputį pradėjo ryškėti, lemputėmis iš abiejų pusių, takas. Jis prasidėjo iš po mano kojų. Kai jis nusitiesė pakankamai toli aš įsidrąsinau žengti pirmuosius žingsnius. Ėjau ir dairiausi... Be tamsos ir to apšviesto tako nieko nemačiau. Kas dar sudomino - tai garsas...nors ėjau sausu takeliu, bet girdėjosi vandens teškėjimas...tarsi žengtum vandeniu padengtu kietu paviršiumi. Jokio aido...Staiga netoliese pasirodė šviesi anga (duru pavidalo, panaši pro kokią įėjau pati), pro ją kažkas įlindo, anga staigiai užsivėrė. Sustojau. Netrukus pastebėjau, kad iš tamsos į mano pusę atsiveja šviesos takas. Toks pat kokiu ėjau aš pati. Netrukus pamačiau žmogų. Sustojau nes nežinojau kaip reaguoti į jo pasirodymą. Nedrąsiai kilstelėjau ranką jam pamojuoti. Jis prakalbo...man nesuprantama kalba. Kažką labai nerišliai aiškino mosikuodmas rankomis. Aš jo nesupratau, bet galėjau įsivaizduoti. Netrukus pastebėjau ir daugiau tokių šviesos angų, kurios greitai užsidarinėjo palikdamos savo keliauninkus šiapusinime pasaulyje. Atsiradusios švieselės subėgdavo į mano taką, kuris dabar patapo pagrindiniu. Neilgai trukus prie mūsų prisijungė ir daugiau žmonių. Dar trys vyrai ir viena moteris. Kiekvienas šnekėjo savo kalba... negirdėta kalba...ne mano pasaulio kalba...Stovėjom visi krūvoje ir bandėm suprasti kas dedasi ir kur mes esame. Aš norėjau traukti tolyn savo taku. Bet dėl viso pikto kyštelėjau koją už švieselių, oras...Vadinasi vienintelis tvirtas pagrindas buvo takas. Jau žengiau kelis žingsnius tolyn taku, kai atsivėrė dar viena anga. Šį kartą žymiai didesnė ir platesnė pro ją pralindo kažkas labai didelis. Visi sustingo, man gerklę užgniaužė neaiški baimė. Nusprendžiau nelaukti to naujojo svečio ir nuskubejau tolyn...nežinia kur vedančiu, įvairiai vingiuojančiu šviesos taku. Kojomis pajutau neaiškų virpėjimą. Sustojau...ausis pasiekė garsus riaumojimas. Atsisukau...iš tamsos pagrindinio tako link artėjo šviesa. Tolumoje išvydome milžinišką padarą. Man kažkaip atmintyje užstrigo T.rex. Tas padaras bėgo..padrikai...tarsi supanikavęs, žengęs į tamsą suklupdavo, kas tik dar labiau skatino jo paniką. Negerai...negerai...ir kažkas galvoje suklykė "Bėk!" Ir aš daugiau nebelaukdama nieko pasileidau bėgti. Dar akimirkai atsisukau pažiūrėti kur kiti, bet pamačiau, kad jie mąsto tą patį. Jie neatsiliko. Bet kur bėgti? Nėra nieko..nei ribų, kad baigsis šis tamsos kambarys, nei Finish'o linijos, kuri reikštų, kad laimėjau krosą. Nieko, tik į tamsą besidriekianti šviesos gyvatė, kuria mes bėgome. Staiga iš niekur nieko tamsa baigėsi ir mes vėl atsidūrėme prieblandoje. Dar akimirka ir prieš akis atsidarė "durys" iš šio pasaulio. Aš visiems surikau. Ir kviečiau dar greičiau paspartinti žingsnį. Bet kas baisiausia, kad tos durys buvo aukštai. Kokių 3 ar 4 m. aukštyje, o jas pasiekti vienintelis būdas - kolonos, kurios taip pat iš nežinia kur atsirado. Aš padėjau visiems užlipti....greičiau, greičiau sukosi mintis...kol tas padaras dar tolokai. Kai beveik visi užkopė atėjo ir mano eilė.. Jau pradėjau kopti, karštligiškai ir atrodė labai lėtai...vyrai iš viršaus tiesė man rankas ir šaukė...Aš žvilgterėjau žemyn ir pamačiau tą milžiną čia pat. Jis ištiesė savo "mažą" T. rex rankutę ir galingai plojo į koloną. Į tą vietą, kur turėjau būti aš. Ačiū Dievui spėjau užsisukti už kolonos, tik rankoms nelabai pasisekė. Kadangi be smūgio aš pajutau kaip vienas jo rankutės nagas sulindo man tiesiai į plaštaką. Turbūt tai man padėjo išsilaikyti. Jis atitraukė savo leteną kitam smūgiui. Aš jau nebeturėjau jėgų toliau kopti, bet staiga pajutau kaip iš viršaus kažkas pačiupo mano ranką. Žvilgterėjau aukštyn ir pamačiau už kojų laikomą jaunuolį, kuris tvirtai laikė mane sugriebęs už riešų. Aš nusišypsojau...Viskas bus OK. Pajutau traukimą. Apačioje drąskėsi ir į koloną daužėsi dinozauras...
Antrasis pasaulis buvo dar keistesnis nei pirmasis. Kas keisčiausia..pastebėjau, jog kai užsidarė anga, dingo žmonės kurie buvo su manimi. Likau tik aš. Šį kartą erdvė buvo...kaip čia paaiškinus...hmmm...Įsivaizduokite plokštumą, kurios viduryje pastatytas milžiniškas veidrodis reiškiantis vidurio liniją arba plokštumos galą ar dar ką... Tai va jis atliko panašų vaidmenį veidrodžiui. Mano erdvėje buvo tamsa, o nuo to "vidurio" kur buvo veidrodis buvo šviesa. Kažkas panašaus į JING-JANG ratą. Tai va...toje kitoje plokštumoje aš mačiau save. Pakeliu ranką ir aš esanti kitoje pusėje pakelia ranką. Visai kaip kad būtum prieš veidrodį... Nuo čia prasidės truputį padrikas pasakojimas, kadangi šitą sapno dalį aš mažiausiai prisimenu...Tad sorry...Priešais veidrodį atsirado dar viena anga/durys...Kitoje veidrodžio pusėje taip pat atsirado durys...Aš apsidariau aplink, ta kita aš irgi apsidairė. Pakėlėm akis į "lubas" (kurių nebuvo) ir ten išvydome laikmatį... 5 min. Vadinasi atsirado laiko limitas...Negerai...labai negerai... Kažkas galvoje man įjungė paaiškinimą. Per 5 min turiu pasiekti duris ir pasirinkti vieną iš dviejų durų. Ta prasme, arba duris iš tamsiosios pusės arba duris iš šviesiosios pusės (dar aiškiau -> vienos durys false, kitos true). Tik kurios?... Pagalvojau...kas bus jei pasirinksiu ne tas duris? Galvoje atsirado vienintelis atsakymas - MIRTIS arba užstrigimas kažkur nežinomybėje. Nekas.... Vėl žvilgterėjau į laikrodį. Ir...pradėjo bėgti sekundės...daugiau nebelaukiau...pasileidau bėgti durų link...Lyg to būtų maža....erdvė tarp manęs ir durų išsitempė...Durys nutolo. Žvilgterėjau į veidrodį, ten esančiai man sekėsi lygiai taip pat...Aš sustojau bėgusi, erdvė vėl grižo į savo vietą. Žvilgterėjau į laikrodį...nemačiau laiko...Žengiau žingsnį...dar vieną ir dar....pasigirdo pypsėjimas reiškiantis, kad liko sekundės. Pasileidau bėgti, ištiesiau ranką rankenos link....sugriebiau....kurios durys teisingos?...kurios? Užsimerkiau...laikas tarsi sustojo...Atsimerkiau..pažiūrėjau sau į akis ir tą akimirką pastebėjau, kad matau nebe save, o kažką kitą...Pyp...pyp...pyp.....pyyyyyyyyyyyp........

Pabudau....o sapnas ir žinojimas kas ten paskutinę akimirką įvyko su kiekviena sekunde blėso iš atminties...Prakeiktas žadintuvas, pagalvojau ir nuspaudžiau Snooze...ir dar 10 min.panirau į pilką ir tuščią tamsą.

ech

O būna, kad visą naktį prastovi eilėje prie šviežiai spaustų kriaušių sulčių... Kaip aš šiąnakt. Be galo turiningas sapnas. Man regis, paskui kriaušių sultys baigėsi ir teko persirikiuoti į avokadų sulčių eilę.... :(

Gėlė :)

Šiandien sapnavau idomu spaną, kuriame susapnavau gražiausia Eglės gėlę :)

Sapno smulkmenų neaprašinėsiu, o tik esmę ir tos gėlės aprašymą įdėsiu, gal iš tikro egzistuoja tokia gėlė ir jūs tokia žinot, tai būtų malonu išgirsti jos pavadinimą.

Na grižkim prie sapno :)

Gaunu SMS žinutę iš Eglės, jog nori man kažka parodyti ko niekad nerodė, bet labai norėtų man parodyti. Na, po kelių akimirkų aš jau kelyje autobusu į sutartą vietą :) Sutartoji vieta stotelė prie žaliojo tilto. Atvykęs ten Eglė jau manęs laukė. " - Aš pasikviečiau tave čia todėl, kad norėjau tau parodyti savo gražiausia (mėgstamiausia) gėlę. Aš pastebėjau, kad ji kaip tik šalia čia žydi, tai kaip tik ir tau parodysiu, eime." Nuėjome pora dešimčių metrų, ten buvo 2 tos pačios rūšies gėlės. Vieną iš jų (didesnę) Eglė nuskynė. -"Štai, kaip tau?". Labai graži gėlė galėčiau pasakyti.

Gėlė: 

Na turbūt nereikia minėt kad kotas žalias :) Toje gėlėje yra gražiausi žiedai, buvo tuo metu 4 žiedai: per vidurį buvo vienas didesnis raudonos spalvos žiedas, labai gražus (labai panašus į tą nuotrauką kurią idėjau aukščiau), visai kitoks nei kad būna rožės, tačiau nežinau kaip kitaip apibūdint, nes su gelių rušių žinojimu man gan problematiška. :) Toliau sekė kiti trys žiedai: Du iš šonų (to raudonojo žiedo) ir vienas iš galo. Jie buvo mažesni (dvigubai) už tą raudonajį žiedą, formos tos pačios, bei buvo šviesiai, ryškiai geltonos spalvos. Aplink visus tuos žiedus supo daug mažų žalių lapelių, jie taip puikiai prisiderino prie tų žiedų, kad tikrai gražu pažiūrėt. Jų forma man priminė mėtų lapelius. 

Tad iš viso šio vaizdo galiu pasakyti viena: visas šio gėlės (vos ne kaip mini puokštė) vaizdas buvo tikrai labai gražus. Kiekviena tos gėlės detalė taip derinosi prie visų kitų kad sunku buvo atsistebėt. Toks jausmas jog jei nuimtum bent vieną kažkurią detalė tai gėlė prarastų savo grožį. Ne veltui čia Eglės gražiausia gėlė...

Tad toks tas spanas.

Gal kas žinot ar tokia, ar bent panaši egzistuoja? :)

Būtent tas alogiškumas, kuris mano sapnuose šiaip jau yra savaime suprantamas dalykas, labiausiai mane ir linksmina. Šios nakties motyvas: buvau tokia pavargusi nuo visko, kad keletą savaitgalių nusprendžiau praleisti Antarktidoje, kuri, kaip paaiškėjo naujausių geografinių atradimų dėka, dabar yra Pietų Amerikoje. (Velniaižin, gal dėl globalinio atšilimo nuslinko, sapne, šiaip ar taip, man atrodė savaime suprantamiškiausia, kad ji Pietų Amerikoje, ir baigta). Į Pietų Amerikos Antarktidą aš skrisdavau per Didžiąją Britaniją. Antarktidoje buvo tonos sniego, bet smagiai švietė saulutė. Ten gyveno vieniša mergina per brūkšnelį sekretorė, kuri priimdavo tokius vienišus turistus kaip aš. Neturėjo ji, vargšė, nei registratūros staliuko, nei kitų sekretoriškų atributų, tik naminį imperatoriškąjį pingviną. Tad man pasirodžius šiek tiek šnekteldavom, ir aš traukdavau rymoti savo filosofinių minčių į kalnus. Tačiau vis dažniau ir dažniau atvykdavo kitų turistų, kol galiausiai vieno mano apsilankymo metu "sekretorė" pranešė, jog "šįvakar vyrai renkasi žiūrėti futbolo galutinėje pirtyje, sporto klube." Man paklausus, kas žaidžia, ji atsakė, jog tai - "Manchester United" prieš "Milano Intero". Kadangi nebuvau nei vienos, nei kitos komandos gerbėja, atsidusau ir nusprendžiau skristi namo. Įdomu, kas laimėjo?...

Gyvatės

Na, šiąnakt sapnuodama gerai viską žinojau, pabudusi dar bandžiau prisiminti, tačiau dabar jau beveik nieko neišliko... Gaila man savosios trumpos atminties :( Išliko tik biednas fragmentas

Sapnavau, kad mama namuose laiko kelias gyvates (nenuodingas), nes kažkoks jos pažystamas paprašė prižiūrėti, kol grįš. Na, aš grįžusi namo nerealiai išsigandau, kai pamačiau jas šliaužiojančias po namus laisvų laisviausiai. Jos buvo palaidos. Mama paėmė vieną gyvatę ant rankų, išėjo į sodą ir ten mudvi šnekėjomės kurį laiką. Ji man prasitarė, kad gyvatės ją ramina, atpalaiduoja, užsidėjo net ant peties, o ji šliaužinėjo kur galėjo. Nebuvo gyvatė didelė, bet ir ne iš smulkiųjų. Mama paklausė, ar nenorėčiau jos palaikyti. Sakė, kad pasijusiu geriau - jos lyg neigiamą energiją nuimtų. Kūnu nubėgo pagaugai, buvo klaiku vien apie tai pagalvoti, tačiau, jei jau mama galėjo ją ramiausiai vartyti rankoje, tai galiu ir aš. Paėmiau gyvatę. Ji iškart apsivyniojo mano ranką, galvą ištiesę link mano veido. Išsigandau, kad gali kirsti, tad staigiai ėmiau ją purtyti ir smarkiai mostelėjau ranka, kad ši net nuskrido į krūmus.
Mama išsigando, kad lauke ji nesugaus gyvatės ir ją šitaip praganys.
Na, tai buvo mano kaltė, tad ėmiau jos ieškoti. Pamačiau gyvatę, ji mane ir pradėjo kuo skubiau šliaužti tolyn. Ėmiau ją vytis. Broviausi pro krūmus, net vandeniu teko bristi, beveik buvau ją sučiupusi - jau siekiau jos uodegą. Ji dingo krūmuose. Tada aš palindau po krūmu ir žiūrėjau kur ji šliaužia. Į pievą.
Aš apėjau krūmus ir vėl ėjau jos gaudyti.
Žodžiu, šiame sapne gaudžiau gyvatę :D Tik nepamenu ar ją sugavau...

Fragmentai

Na gerai, pats laikas ir man įdėti kokį savo sapną. Gaila, kad tai senas sapnas, kadangi man pastaruoju metu (spėkim dėl nesveiko gyvenimo būdo) yra sapnų krizė, tad tenkinkitės tuo ką galiu pasiūlyti ;)

Šį sapną sapnavau seniai. Tai buvo 2005 07 17-18. Tai bus fragmentinis sapnas. Šiaip jis realiai yra iš 3 dalių. Tos dalys padrikos ir visai neaiškios, ta prasme niekuo nesusijusios. Aš tik atsimenu faktą, kad tą naktį sapnuodama nejaučiau pusės juslių, kurios paprastai dalyvauja visuose mano sapnuose. Pavyzdžiui vietoj aštraus skausmo jaučiau tik silpną dilgsėjimą, vietoj rankų šilumos jutau bejausmį prisilietimą (gerai, kad nors tiek =] ). Bet kita vertus jutau visas emocijas: dvasinį skausmą ir nuovargį, pyktį, neapykantą. Vienu žodžiu, sapnuodama jaučiau visišką ano pasaulio disharmoniją. Gal tam įtakos turėjo mano tą kartiniai išgyvenimai, deja dabar jau nieko neatgaminsiu.

Tuo metu, tokie disharmoningi sapnai man būdavo tikra kančia, nes kaip jums jau visiems esu minėjusi, sapnai mano gyvenime turėjo ir vis dar tebeturi nerealiai didelę reikšmę ir įtaką kasdieniam gyvenimui arba bent jau busimos dienos nuotaikai. O dabar... kai nebesugebu sapnuoti tų ryškiųjų sapnų aš pati pradėjau jaustis disharmoninga. Be sapnų aš jaučiuosi truputį , kartais netgi gerokai, kaip tuščias indas....Anyway....Prašom žvilgterėti į mano anos nakties kelionės nuotrupas. Turiu perspėti tai tikrai nelabai gražūs sapnai ir jie tikrai nuteiks nelabai maloniai...tad jei pasirengę.... Yokoso! To my nightmare world.

Sapno pradžioje vyko pagrindinė ir turbūt reikšmingiausioji sapno dalis, bet pamenu tik tiek, kad esu eilinė (čia kariuomenės terminas). Ir kiekvieną dieną, kaskart gerokai prieš 18val. su dviračiu minu kažkokia miesto gatve iki savo bazės, štabo ar kas ten bebūtų (atkreipkit dėmesį - bazė miesto centre). Taigi minu smagiai sau gatve, laiko turiu iki valiai. Žinojau, kad priešakyje manęs laukia įspūdingi laiptai. Man patinka rizika, adrenalinas ir aišku turiu nediduką pasipuikavimo jausmą. Apsidairiau....mano didžiausiam nusivylimui gatvėje, kaip nekeista , nebuvo nė vieno žmogaus. "Gerai" - pagalvojau, - "galėsiu išbandyti vieną naujai išmoktą triuką". Priekyje mane gundė laiptai. Įsibėgėjau ir prasidėjo. Nežinau kaip aš tai padariau, bet su dviračiu užskridau ant siaurų laiptų turėklų ir čiuožiau jais žemyn. Dabar mintys buvo sukoncentruotos ties nusileidimu.. Juk reikėjo "švariai" nusileisti. Staiga, akies krašteliu, laiptų apačioje pamačiau nežinia iš kur išdygusį labai dailų vaikinuką. Azijietiškų veido bruožų. Jis irgi turėjo dviratį. Jis žiūrėjo tiesiai į mane ir laukė. Ir nebūčiau aš gi mergina... kažkas atsitiko...rankos sudrebėjo...praradau pusiausvyrą ir visu savo, ir dviračio, ūgio plojausi nuo turėklų žemyn. Skaudžiai (bet kaip sakiau sapne jaučiau tik silpną dilgčiojimą). Lyg nebūtų gana nudribimo, tai aš kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau čiuožtelti grindiniu ant kelių (iš šono turėjo įdomiai atrodyti). Pagulėjau, pagulėjau aš ant to grindinio...atsitokėjau po šoko ir staigiai atsisėdau. Išsiblaškiusiu žvilgsniu apsidairiau ar niekas daugiau kartais nematė mano žavaus nusileidimo. Žvilgsnis sustojo ties kojomis. Kelnės suplyšo (made in China :D).. Per kojas ėjo purvini ir kruvini nubrozdinimai. Apsidairiau ir pastebėjau šalimais purviną sniegą(?!) Viršutinį sniego sluoksnį atgalia dešine ranka nubraukiau ir pasiėmusi švaresnį sniego sluoksnį pradėjau valytis kraują. Dilgsėjo. Kruviną sniegą numečiau į šoną, vėl pasiėmiau saują.
- Ar labai skauda? Atleisk, nemačiau, nenorėjau tavęs išgąsdinti - pasigirdo susirūpinęs švelnus vyriškas balsas.
- Niekniekis - skubiai atsakiau...- man dažnai taip pasitaiko.
Jis pritūpė. Aš susilydžiau...nebejutau net skausmo, man per visu kūnu skraidžiojo drugeliai, kai jutau jo artumą ir kai jis taip pat sėmė sniegą ir dėjo ant mano perštinčių kelienų. Tada jis atsargiai gniužulą išsklaidydavo, taip malšindamas deginantį skausmą. Tada mano širdį nusmelkė jausmas, kad jis man nerealiai kažkur pažįstamas. Aš atsisukau į jį pasižiūrėti įdėmiau...
- Lex (vardas išgalvotas, nes jo paprasčiausiai nepamenu), įeisi ar šiandien darai pravaikštą?
Atsisukau ir pamačiau štabo durininką. Jis mane puikiai pažinojo (:D), tad buvo malonus ir palaukė, o ne užrakino duris (nes jau buvo kelios minutės po 18 val. Po šios valandos durys paprasčiausiai užrakinamos). Mano "draugas" azijietukas padėjo man atsistoti ir nušlubuoti iki įėjimo, kur mane perėmė durininkas. Durys po truputį vėrėsi, atsisukau ir pamačiau jį tebežiūrintį į nueinančią mane. Prieš pat užsitrenkiant durims pamačiau kaip jis ištiesė į mane vieną ranką tarsi kviesdamas pas save. Galiausiai pasigirdo trinktelėjimas ir užrakto spragtelėjimas...Tuo pat metu pajutau begalinį liūdesį. Tarsi išsiskirčiau su nepaprastai brangiu žmogumi.
--------------------------------------------------------------------------------------------

Kita sapno dalis buvo tamsi, niūri...Kažkokio konflikto sukūryje....jame buvo viena sumaištis. Žiauraus konflikto preižastis buvo odos spalva. Baltieji žmonės nutarė atsikratyti tamsesnio gymio žmonėmis. Išnaikinti visus, kieno oda buvo nors kiek tamsesnė... Per radijo stotis buvo skelbiami miestai, kurie turėjo virsti savotiškais getais. Baltieji žmonės turėjo nedelsdami palikti savo namus tuose miestuose, kol neprasidėdavo žmonių medžioklė. Miestai buvo aptverti, tad pabėgti pasmerktiesiems beveik nebūdavo šansų. Baltieji tamsiaodžius žudė ir kankino be gailesčio, tarsi aukos nebūtų irgi žmonės. Kažkokia masinė psichozė. Pamenu, kaip braunuosi pro sprunkančius iš pasmerktųjų miestų baltuosius , kurie nešė savo baltas subines prie punktų, iš kurių buvo masiškai išvežami į saugesnes teritorijas. O tie kiti buvo paliekami žiauriai mirčiai. Aš buvau baltoji, aukštesnio rango karininkė ir nerealiai piktinausi dėl tokios vykdomos beprotybės. Aš kaip tik išgalėjau stengiausi padėti pasmerktiesiems žmonėms. Pamenu vieną akimirką. Bėgdama pro punktą, kuriame stovėjo autobusas, viena jauna mergina su mažu kūdikėliu ant rankų maldavo baltosios moters išgelbėti bent jos vaikutį. Ta baltoji moteris su skausmu akyse papurtė galvą ir įlipo į vidų. Moteris su kūdikiu suklupo ant kelių, kažkuris skubantis paspyrė ją...Aš pribėgau, čiupau merginą už alkūnės , stipriai trūktelėjau link savęs ir tyliai sušnabždėjau punkto numerį, kurį kontroliavo mano pavaldiniai, taip pat nepritariantys šiam absurdui. O aš toliau tęsiau savo rodos beviltišką kelionę miesto gatvėmis, ieškodama ir šluodama nuo kelio baltuosius žudikus, kurie tik naudojosi šiuo konfliktu patenkinti savo nesveikus, iškrypėliškus troškimus. Man širdį drąskė mintis, kad tiek daug nekaltų žmonių miršta.. Pavyzdžiui mano dūšią dar ilgą laiką po sapno draskė toks siaubingas vaizdas, kad niekada nenorėčiau ir nelinkėčiau tokio pamatyti nei sapne nei filme nei tikrovėje (nors aišku mūsų pasaulyje vyksta ir dar šlykštesni dalykai).. Žinote, kaip katinai žaidžia su pelėmis iki jas suėsdami? Tai va, buvo panašus atvejis tik skirtumas buvo tas, jog tos "pelytės" buvo tamsiaodės mergytės. Jos buvo mažutės dar, ne vyresnės nei 10 ir 8 metukų. Vyresnioji gynė savo mažąją sesutę. Jos slapstėsi už sugriauto pastato sienos, bet ką ji galėjo padaryti prieš du suaugusius vyrus. Ypač kai abu buvo ginkluoti iki dantų. Jie šaipėsi ir gąsdino jas, puldinėjo ir atsitraukdavo, trenkdavo iš kumščio ir vėl žvengdavo. Mergytės laikėsi drąsiai. Jie turėjo keistus šautuvus, kurie šaudė spygliniais/adatiniais š0viniais. Vieną šovinį sudaro 10 aštrių panašiai 15 cm ilgio spyglių. Kol vyresnioji puolė vieną pernelyg arti jų priartėjusį vyrą, kitas nusitaikė į mažylę. Ji sustingo...Išš0vė...vieną vienintelį kartą.. Spygliai susmigo į mažą jos kūnelį. Suklykusi vyresnioji su neviltimi ir aklu įniršiu puolė šovusįjį, bet....ji buvo tik vaikas. Smūgis ir iš paskos sekęs šūvis nunešė ją į tamsos ir užmaršties pasaulį.
Aš nieko negalėjau padaryti...čia buvau tik stebėtoja, kuriai buvo lemta pamatyti žmonių žvėriškumo laipsnį...Bet tas negalėjimas nieko padaryti ar pakeisti kankina labiau nei didžiausia fizinė kančia.
-------------------------------------------------------------------------------------------

Veiksmas šiame sapno fragmente tęsėsi ir toliau tik aš jau visiškai nieko nebeprisimenu, bet man užteko ir to ką mačiau šioje dalyje..

žaibo nutviekstas namas

Iš kart atsiprašysiu, kadangi tai nėra pats tinkamiausias sapnas kuri derėtų pasakoti..
Nežinau kodėl, bet gal todėl, kad tai paskutinis mano įrašas popieriniame sapnų dienoraštyje( kaip man gaila, kad jo įrašų nepratęsiau, dabar tikrai turėčiau ką papasakoti). Šis įrašas taip pat susijęs ne su manim, o su mano išgalvotu personažu Eolh.
gommene , kadangi sapnas kažkaip siaubingai shoujo...



Lauke lijo. Smarkiai. Namas dviaukštis. Paradinės durys atlapotos. Nuo visų kraštų varva. Lyja. O namas, jo vidus, atrodo tarsi apšviestas begalinės mėnulio šviesos. o gal tai buvo niekada nenutrūkstantis žaibas?

Eolh, tarsi nerami siela, blaškėsi po namus ir laukė. Jo.Ko? Ji pati nesuprato, bet puikiai žinojo jis retkarčiais ateina ir užpildo tą tuštumą. Kokią tuštumą, ji taip pat nesuprato.
Jis? Kaip jį apibūdinti? Jis yra padaras. Ta lipni ir baisi tamsa. Jis yra padaras kuris kelia šiurpą. Jis padaras ateinantis su nakties tamsa. Gal būt lietum ir audrom. Jis tas padaras, nenusakomas žodžiais. Jis atneša tik jausmą. Jausmą krūtinėje stovinčio didžiulio svorio, kuris spaudžia, bei griaužia gerklę..Kyla ja. tiksliau kyla bronchais. tarsi įkvėptum baimę, o iškvėptum kažkokį neaiškų sumišusį jausmą, kurį galėtume pavadinti jauduliu. Kaip nupasakoti tą jausmą, kai buvusi tuštuma staiga užsipildo? ir kai staiga ta tuštuma vėl atsiveria?
Jis ateina. Bet jis ne žmogus. Jis nakties padaras. Jis tas kuris ateina ir išeina bet kada..
O Eolh lieka laukti. Laukti jo vėl pasirodant. Kartais jai atrodo, kad, tas padaras, tai tik jos vaizduotės padarinys, kad jo iš tiesų nėra. ir kad tas padaras egzistuoja kažkuo panašiu į normalų žmogų tik trumpą akimirką.
Eolh mano, kad jis demonas. Niekada jo nepaklausė, kas jis toks.


okey..parašiau ir iškart kilo noras ištrint..na, bet susilaikysiu...labai jau švelnus tas mano sapnas XD
bet parašiau tai tegu lieka

Pasaulio pabaiga ?

Na ką, turėdamas laiko sumasčiau parašyti savo seną, bet man labiausiai istrigusį ir palikusį didžiausią įspūdį sapną. Na gal visas sapnas bus visiškai nieko ypatingo, bet galas jo (kurio žodžiais aprašyt neįmanoma, o tik paviršutiniškai aptart) man asmeniškai įspūdingas.

Sapnas prasideda mašinoje. Aš sėdžiu priekyje, Eglė prie vairo, Dalia gale, toje pusėje kur Eglė. Taip pat gale sėdi dar du žmonės, tačiau negaliu garantuoti, kuris iš šių variantų: Rasa ir Laimis, Gu ir Laimis, Rasa ir Gu (Greičiausiai Rasa su Laimiu, nes atrodo buvo vaikinas vienas iš gale sėdinčių žmonių). Taipogi jei kądomina mašinos modelis tai (jei gerai pamenu), buvo audi.

Buvo šilta ir saulėta vasaros diena. Visi buvo geros nuotaikos, apie kažką šnekėjomės. Eglė buvo daugiau susikaupusi ties vairavimu, tad ji buvo tylesnė nei mes visi likę. Mes važiavom laukų bei miško keliukais, vingiuoti - tai nuo kalno tai į kalną. Taip ir važiavom šnekėdamiesi, kol atvažiavom ten kur mes ir norėjom - parką (Po sapno man buvo šovusi mintis, kad ten buvo poligonas). Kad į tą parką įvažiuoti, reikėjo su mašina užvažiuoti į gan statoką kalną. Pats tas takelis buvo drėgnas (gal vakar lijo čia lietus?), tad kylant mašina šiek tiek čiužinėjo. Užkilom. Prieš mūsų mašiną išdygo kariškis, kuris paliepė sustoti. Sustojom ir išlipom. Kariškis nurodė mums keliuką į parką, tad visi, išskyrus mane, patraukė ten kur nurodė kariškis. Aš prieš visiems nueinant, paėmiau iš Eglės mašinos raktus. Kodėl aš likau ir taip padariau? O gi todėl, kad mašina stovėjo grynai ant to keliuko į kalną, tad kiti lankytojai nelabai būtų galėję pravažiuot. Priėjau aš prie to kariškio ir paklausiau, kur galėčiau pastatyti mašiną. Jis man nurodė vietą ant kalno, prie prasidedančio miško, į šalikelę. Taip ir padariau - atsisėdau mašinon ir nuvažiavau į tą vietą. Pastatęs pastebėjau, kad iš karto nuo čia kur pastatyta mašina, prasideda nuokalnė. Apsidairius, matosi gražus vaizdas: visur laukai - nei vieno medžio, o toleliau prasideda kalnas, tokio pačio aukščio kaip ir šis ant kurio stoviu. Skirtumas tik tas, kad ten taip pat nei vieno medžio, o čia didelis gražus miškelis. Apsisukau ir nusprendžiau eiti ten kur nuėjo visi. Pakeliui pamačiau du dalykus, kurie ytin patraukė mano dėmesį: Tankų išvažinėtas miško takelis (purvas, ir vikšrų žymės juodžemyje) bei tolėliau padėta pusė tanko/dalis tanko ( nebuvo vikšrų ir visos tos dalies per kur eina vikšrai, kitaip tariant tik viršutinė tanko dalis). Tokį dalyką iš taip arti pirmą kartą mačiau tai buvo šiokia tokia egzotika, bet tuo pačiu ir kažkoks vidinis nerimas bei jaudulys. Apžiūrėjęs iš arčiau tanko viršutinę dalį patraukiau ten kur ir visi. Į ten vedė gražus, pramindžiotas miško takelis, apsuptas medžių. Jis buvo nuo kalno (leidžiausi žemyn). Pats takelis nebuvo tiesus, o ejo kaip spiralė - į dešinę pusę. Buvo labai jauki aplinka. Likus kokiems 50 žingsnių iki priėjimo prie visų, atsisukęs į dešinę pamačiau labai dailią pievutę miško apsuptyje - iš karto pasijautė saugomas, sutvarkytas gamtos kampelis. Toje pievutėje buvo keletas žmonių, tačiau per daug į juos dėmesio nekreipiau, nes ieškojau kur buvo nuėję mano kelionės kolegos. Pamačiau, kad visi jie (Eglė, Dalia, Rasa ir Laimis) stovi prie medinio stendo ir jame kažką išskaptuoto skaito. Priėjau prie jų, pasižiūrėjau ką ten gero rašo, bet spėju labai manęs tai nesudomino, kadangi atsikėlęs po sapno neatsiminiau kas buvo ten parasyta. Nusprendžiau nužingsniuoti prie tos gražiosios pievutės, palikdamas juos skaitinėti. Jie paklausė kur einu, o aš atsakiau, kad va čia šalia į tą pievutę. Pamenu, kad nueidamas nuo jų dar buvau vieną kartą atsisukęs pažiūrėti ar jie vis dar ten skaito. Kai vėl atsisukau į tą pievutę, pamačiau vaiką su dideliu balionu (buvo arba mėlynas arba raudonas), bei moterį, jo mamą. Vaikas bėgo su balionu į mano pusę, o mama bėgo paskui jį, prižiūrėdama kad kas nors jam neatsitiktų. Staiga, vaikas per neatsargumą, paleidžia savo balioną iš rankų. Balionas pradėjo skrieti po truputi aukštyn į orą ir vis arčiau manęs (nors atstumas buvo dar koks 10-20 metrų). Vaikas, tai matydamas, pradėjo bėgti link to baliono ir jį bandė pagauti, bet balionas buvo greitesnis, o ir aukštis jau buvo neįkandamas vaikui pasiekt... Bet jis vistiek stengėsi jį pasiekt. Mama pradėjo jį gaudyti, bet su aukštakulniais sunkiai tai sekės padaryti.

Matydamas tokį vaizdą,pradėjau bėgti link baliono. Bėgti greitai, kad tik suspėti jį pagriebti. Tiesą sakant neketinau to daryti sąmoningai, mane kažkas iš mano vidaus pastūmėjo tą padaryti, lyg nekontroliuočiau savo kūno. Taip sugebėjau pagauti tą balioną. Kai probėgo vaikas, aš pasilenkiau ir padaviau jam tą balioną. Buvo malonu matyti jo laimingas akis. Tada pažiūrėjau tolėliau: jo mama vis dar bėgo link manęs ir vaiko visa uždusus. Vaikas man padekojo ir nulėkė link mamos. Aš atsitiesiau ir jau norėjau pasisukti link draugų...

---------------------------------------------------------------------------------------------------

Pradėjau suktis link tos pusės ir būtent tuo momentu įvyko tai, ko negaliu paaiškinti žodžiais.

Tai buvo kažkas tokio, kas netelpa į jokius žmogaus suvokimo rėmus!

Tai buvo tai, po ko aš prabudau išpiltas šalto prakaito.

Tai buvo tai, po ko mano širdis galvojau iššoks iš kūno.

Tai buvo tai, po ko aš sunkiai atgavau kvapą.

Tai buvo tai, po ko, galima sakyti, atsibudau sedėsenoje, o ne gulintis jau, nes tiesiog pašokau iš tos lovos.

Tai buvo tai, po ko aš gavau tokią dozę adrenalino, kad nežinau ar begausiu kada tiek savo gyvenime.

Tai buvo kažkas didinga, neapsakoma ir kartu siaubinga, mistiška, žaibiška, galinga ir kaip minėjau - nesuvokiama protu.

Kas tai buvo? Aš pats sunkiai suvokiu. Žinau tik tiek, kad nespėjęs atsisukti viskas totaliai sutemo, bet ne daugiau nei 1sec. , tada pradėjo baisiai baisiai spiginti ir taipogi kokią 1sec., tada vėl toks pat scenarijus ir vėl ir vėl...

Bet tai ne viskas, prie viso šito, tokiu pačiu intervalu vyko kitas reiškinys - toks jausmas kad arba saulė arba mūsų planeta būtų pradėjusi suktis nežmonišku greičiu (Tokia hipotezė pateisintų tuos 1sec. šviesos ir tamosos maišymąsi).

Ir lygiai tuo pačiu metu, kai būdavo tie 1sec. trukmės spiginimai, aš sugebėjau du kartus užfiksuoti savo akimis kažką didelio, nežmonišku greičiu lekiančiu iš dangaus.

Supraskit, viskas vyko žaibišku greičiu, sunku suprasti kas daro aplinkui. Spėjau nugirsti tik panikos šūksnius.

Ir staiga aklina tamsa ir iš karto prabudau. Kaip minėjau, tiesiog staigiai atsikėliau iš lovos (iš gulėjimo pozicijos į sedėjimo poziciją, kaip kad per filmus po košmarų žmonės pašoksta).

Galiu tik pasakyti, kad žodžiais to neperteiksiu. Tą reikia pamatyti ir pajausti. Tikrai man šis sapnas įstrigo ilgam atmintyje (1.5-2 metai) ir turbūt dar ilgam pasiliks ten...

Viena labai unikali detalė sapne:

Tuo metu kai sapnavau šį sapną, pažinojau Eglę ir atrodo dar (gal) Dalią. Dar yra minimalus šansas kad esu matęs iki sapno  (labai labai maža tikimybė) Rasą. Tačiau Laimio 100% ne!

Remiuosi pagal tai, kad kai tik susipažinau su jais, man jie kažką priminė, o paskui prisiminiau iš kur...

Vat kaip kartais idomiai būna. Belieka galvoti kaip tik nori, bet nieko čia neprigalvosi.

Avarija

Štai naujausias mano sapnas.

Veiksmo vieta buvo mano kaimas. Jo neaprašinėsiu kadangi tai nėra didėlės svarbos, ar neturėjo įtakos, sapnui. Pakanka įsivaizduoti paprastą vienkiemį.

Sapna dalyvavau aš, bei mano keli pažystami, kaimynai, kurie gyveno tame kaime. Vienas iš pažystamų buvo, dabar jau 30 metų vyras.

Sapnas prasidėjo nuo to, jog mes kažką dirbom. Negaliu pasakyti ką, bet tai turbūt buvo paprasti kaimo darbai (gal su šienu?). Kai pabaigėme darbus, mes nuėjome į kažkokią organizuojamą šventę (gal kažkieno gimtadienis ar kažkas panašaus). Sename name susirinko nemažai žmonių (50-100), tad buvo gan ankšta, bet linksmumas nuo to nesumažėjo. Taip bešvęsdami, sulaukėme ryto. Dauguma jau buvo išsiskirstę. Aš buvau gan įkaušęs, o mano pažystamas negėrė nei lašo (realiame gyvenime turėtų būti atvirkščiai). Kadangi į šią šventę atvykau su mašina, o po šventės to su ja išvyktiti negalėjau (policija, atimtos teisės, ar dar kokia nelaimė - nenoriu rizikuoti), tad maniau kad teks pėdinti pesčiomis iki ten kur gyvenau. Tačiau, prie manęs priėjęs pažystamas pasisiūlo mane pavežėti į namus. Aišku, už tokią paslaugėlę pasiprašė, kad užsuktumėme dar kai ką aplankyti. Na aš aišku sutikau, nes pėdinti namo pėsčiomis tikrai tingėjau. Taip ir pajudėjome. Važiavome miško takeliais bei kalneliais, netgi kalnais. Taip bevažiuojant mes ytin diskutavom apie kažką (nepamenu ką). Tas labai turėjo neigiamos įtakos jo vairavimui. Užsiplepėję npamatėm jog ant kalno buvo didelis posūkis. Kai jis buvo pastebėtas, jau buvo per vėlu išvengti to kas įvyko. O įvyko tai, jog mes tiesiog nuskridom nuo to kalno: mašina vartėsi, kelis kartu trenkėsi i medžius. Nieko nepamenu. Ligoninė. Nepamenu. Atmerkiu akis - ligoninės palata. Esu visas sutvarstytas. Taip pragulėjau toje palatoje labai ilgą laiką. Paskui išleido. Tačiau nors ir išleido, buvau visas sutvarstytas. Toks sugryžau į kaimą. Ten atsigavęs nuėjau aplankyti savo to pažystamo. Kai jį pamačiau, nukratė vidinis drebulys: jo veidas buvo sudėtas atskiru odos gabalų - atrodė klaikiai. Jis pats vis dar gulėjo lovoje - spėju buvo gerai aplaužyti kaulai. Mes šiek tiek pasišnekučiavome, o po pokalbio pasukau namo. Kai sugryžau buvo nuspręsta man nuimti tvarščius. Buvau nusiteikęs optimistiškai, kadangi man beveik niekas nelūžo, jaučiausi jau gerai, skausmai nekamavo, lovoje negulėjau tiek kiek mano pažystamas, bet... Bet kai nuėmė tvarščius, nusprendžiau žvilgtelėti į veidrodį. Pusė veido buvo tvarkoje, kita pusė.. kažkokia gerokai išpūsta ir sulypdyta is odos atplaišų. Jei bandant žiūrėti bendrą veido vaizdą, atrodė kaip storaveidės merginos (atsiprašau už išsireiškimą, bet tai geriausiai apibūdina tai ką pamačiau veidrodyje), nes kaip minėjau veidas labai išsipūtęs/užtinęs. Vaizdelis nekoks.. Pajaučiau širdį tuštumo, nepilnavertiškumo jausmą. Tada aš supratau, kodėl visi į mane taip žvelgė. Nuo tada man tie žvilgsniai, kaip adatomis, varstė širdį. Išėjęs į laiką pradėjau gailėtis viso šio atsitikimo: kaltinti save, kaltinti kitus.. Jaučiau, kad tokios išvaizdos busiu atstumtasis, manimi niekas nesidomės.. Tuo metu liejos daug tokių ir panašių minčių, o tada ir prabudau.

Prabudęs jaučiau, kad man baisiai skauda visus raumenis. Kažkaip labai neįprasta. Dabar berašydamas šį sapną tas skausmas vis dar toks pat. Lygiai toks pat (stiprumo) kaip ir ryte buvo. Idomu ar čia ta avarija kažkuom siejasi su šiuo skausmu?

Pradžiai

Sveiki. Na štai, pagaliau ir aš gavau galimybę retsykiais pašiurpinti pasaulį savo naktinėmis vizijomis :)
Hmmm.... kokios jos būna? Pačios įvairiausios, dažniausiai spalvotos, labai intensyvios ir.... žodžiu, kurį laiką nubudusi dar turiu gerokai pasvarstyti apie tai, ar aš tikrai nubudau, kelinta šiandien diena, ar nevėluoju į darbą (dažniausiai vėluoju) ir ar kitą naktį vėl galiu tikėtis skrieti motociklu su Tomu Cruise'u... būdama saldainio popierėliu, prilipusiu prie jo motociklo padangos. Šiek tiek beprotiškos.... et, kam tas protas sapne. Ten veikia aukštesnės jėgos.

1. Senoliai | 2. Bokštas/stulpas

Taigi,

Kodėl būtent tokį pavadinimą uždėjau? Ogi todėl, kad papasakosiu du sapnus, iš kurių pirmasis labai trumpas, o antrojo pamenu tik galo fragmentus.

1. Senoliai

Sapnas prasideda namuose (bentjau panaši aplinka kaip namų, tik kad dar reiktų išgriauti kaimynei sieną (bet tik vidurį sienos - kaip valgyklose būna tokiakiarymė kur lėkštes dėt bet per visą kambarį nusidriekus) ir prasiplatinti butą :D ). Neįprasta buvo ir tas, jog namuose gyveno ne tik aš ir mano šeima, bet ir dvi nepažystamos merginos: viena iš jų buvo pagal išvaizdą sprendžiant studentė (pagal amžių), o kita buvo mokyklinio amžiaus (kazkur 7-tokė).

Sėdžiu aš prie savo kompiuterio, kažką jame skaitau. Prie pat manęs langas į lauką. Kartkartėm žvilgteliu pro tą langą pailsint akis. Tuo metu į kambarį įžengė ta jaunesnioji (mergaitė). Žinau, kad ji kažkokios paslaugos norėjo, bet nepamenu kokios - lyg ir interneto, ar kažko panašaus. Po kažkurio laiko man išėjo jos atsikratyti. Dar kartą žvilgtelėjau pro langą. Tuo metu lauke žaidė vaikai, lakstė į kalną, nuo kalno (turbūt gaudynes žaidė). Taip į juos bežiūrėdamas, staiga išvydau keisčiausią vaizdą: Po kaire puse, tokio pačio lygmens kaip ir mano aukštas (3 aukštas), iš mano pusės (ne į mane, o nuo manęs) matau kaip eina trys senyvi žmonės (senukai). Bet eina ne šiaip sau, o ore! Senukai eina lėtai, susilenkę, bet be lazdų... Du iš jų (du iš kairės), eina prie pat vienas kito, o trečiasis per kokius tris žingsnius šoniau.  Aš pasimečiau iš nuostabos ir tokios mistikos. Tik staiga vienas iš senolių (vidurinysis) klumpa ant kelių (nusilpo) ir visgi ne ant oro o... krenta žemyn. Kairėje esantis senolis sugebėjo pastvert krentantį senolį už rankos ir bandė laikyt. Trečiasis (dešininis) stengės kuo greičiau ateiti padėti laykiti antrajam, bet jis nuo senatvės negalėjo greitai judėt, tad ėjo vistiek labai lėtai.. Tik staiga!... Kai beveik trečiasis senolis beveik pasiekė tuosdu senolius, kairysis senolis nebeišlaikė to viduriniojo ir jis pradėjo krist žemėn. Taip ir sulindo žemėn nepalykdamas jokios žymės ant žemės, o vaikai viso šio įvykio taip pat visiškai nematė (aš vienintelis tai regėjau). Tai pamatęs, stvėriau mobilų ir bandžiau prisiskambint Daliai ir Eglei (neatsimenu kieno pirmą numerį rinkau - ne ėsmė). Deja, nei viena iš jų nekėlė ragelio. Kai po to iš karto atsisukau pažiūrėti pro langą ką daro tie likę du senukai, jau jų nebuvo.. Taip ir nesužinojau kas jie ir koks jų likimas..

2. Bokštas/stulpas

Sapnas blankus, neaiškus. Pamenu tik kelis fragmentus.

Viskas vyko prie mano namų tik kaip visada, būna vis kažkas modifikuota. Šį kartą tai buvo labai didelis bokštas/stulpas. Jis buvo išskirtinis tuom, kad jis buvo labai aukštas (minimum 20 aukštų namo ilgio) bei plonas (plonesnis už stelmužės ąžuolą). Taip pat jis stovėjo ten kur vyko statybos, o jis taipogi buvo nepabaigtas iki galo statyti.

Taigi, veiksmas prasidėjo vėlyvą naktį. Nežinau ką aš veikiau tokiu laiku , bet žinau kad begiojau, lyg būtume žaidę su kažkuo gaudynes (Taip - aš buvau vaikas sapne), tik vienas aspektas įdomus - aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Begiojau po tas statybas, nuo kažko slėpiaus, po to taip ir nepamenu kaip atėjo rytas. Išaušo. Aš nubėgau ant šalia namų esančio kalno, prabėgau daug pažystamų vietų kur, kaip dabar atsimenu, teko begioti realiai mažam. Taip bėgdamas kur akys veda,  apibėgau nemažą ratą ir gryžau prie namų. Tada man šovė į galva mintis nubėgti į tas statybas prie to bokšto/stulpo (iš smalsumo). Nubėgau, stoviu prie bokšto.stulpo - apžiurinėju jį. Jis niekuom neypatingas, tik kad, kaip jau minėjau: aukštas, plonas ir nebaigtas statyti.

Iš tikro aš net nežinau ką pridirbau, žinau tik tiek kad KAI JAU pridirbau - buvo per vėlu kažką atitaisyti - bokštas/stulpas pradėjo svyruot. Pamatęs tai kiek įmanydamas skuodžiau link miško (reikia perbėgt gatvę), tada į kalną. Atsisukau ir kaip tik tuo metu matau kaip tas bokštas/stulpas virsta. Virsta ne bet kur, o tiesiai į ten kur aš gyvenu - į namus. Buvo didelis bubum. Iš bokšto/stulpo nieko neliko, tik cemento, betono didėlė, nusijuosusi išilgai krūva. Gatvė tapo nepervažiuojama, mūsų namui taip pat teko nemažas apgriovimas. Aš visas išsigandęs bėgau į namus, nes bijojau būti apkaltintas šiuo įvykiu. Aišku iki lauko durų voliojosi dideli betono gabalai, bet tas nesutrukdė man įeiti į laiptinę, o įėjęs skuodžiau laiptais aukštyn į namus. Beskuosdamas, matau kad visur laiptinės langai sudaužyti, visur mėtosi betono gabalai bei šukės, bendrasis balkonas apgriautas. Išgastis mano paduose. Atsidariau buto duris įbėgau, tėvų nėra, langai taip pat išbarškinti. Įbėgau į virtuvę ir pradėjo skambėt man žadintuvas..

Vėl tas prakeiktas žadintuvas! :)

Kažkur anapus..

Visada norisi patirt kažka ko dar nesi patyręs, šiuo atvėju, pasivaikščiot kažkur ten - kitam pasaulyje. Tokia proga gavosi vieną naktį.

Sapnas prasideda nuo to, jog mes tryse (aš, Dalia ir dar kažkas) einam naktį šaligatviu. Nors ir naktį tamsu, bet nuo kairėje pusėje esančios gatvės bei apšviesto šaligatvio krentanti šviesa daro matomumą labai gerą. Dešinėje pusėje šaligatvio stovi pastatų kvartalas.  Pačiam šaligatvio gale - T formos sankryža (tačiau iki jos 500-1000 metrų) ir jei eitumem iki jos tai pastebėtumėm kad ji yra žemumoje (t.y. mes, bei pastatai stovi ant aukštumos). Visa kita teritoriją užima plynas laukas su ryškia žalia žole, tad iš mūsų pusės einant vaizdas krenta visai gražus.

Mes einam palei tą minėtąjį pastatų kvartalą, kol pasiekiame savo tikslą: gerokai atokiau nuo to kvartalo esantį pastatą: jis buvo 9-12 aukštų ir labai platus ( ilgas). Jo langai bei balkonai buvo (atsisukę) toje pusėje kur sankryža. Šalia to pastato buvo didelė (na maždaug 15x10)  smelio dėžė: daug smėlio ir aplink visą teritoriją apjuosta tokiom plytom kaip būna šaligatvio kraštuose. Pastato dešinėje augo miškas. 

Mes įėjome į tą pastatą. Viduje buvo labai tamsu. Šviesa sklido tik iš lango kuris buvo laiptinėje prie laiptų į kitus aukštus. Mes patraukėme būtent ten. Užkilome laiptais į kažkurį aukštą (trečias arba ketvirtas aukštas) ir priėjome prie ten esančio lango. Jis buvo be stiklo. Iš kišenių mes išsitraukėme daiktus panašius i caps'ų muštukus: maži, apvalūs (storesni už kompaktus ir žymiai mažesni, be skylės viduje). Mes visi trys smarkiai užsimojom ir metėm pro ta langą tuos "muštukus" taip, kad jie suktusi aplink savo ašį.

Nuo čia prasidėjo įdomumai. 

Realiai jie turėjo greit nukrist, tačiau buvo kiek kitaip: Išmetus, jie sukosi aplink savo ašį kaip ir turėjo būti, tačiau jie vos ne "pakibo" ore, t.y. labai lėtai leidosi žemyn. Kai jie nusileido mes nubėgom žemyn jų pasiimti (mes nebuvome vaikai). Išbėgę į lauką pamatėm, kad visi trys "muštukai" guli smėlio dėžėje. Dalios muštukas gulėjo toliau negu mano ir kito žmogaus, t.y. pačiam smėlio dėžės gale. Kol mes pakėlėm "muštukus" ir atsistojom, Dalia jau lenkėsi paimti savojo "muštuko". Mes pradėjom bėgti link jos.  Per tą laiką ji atsistojo ir žengė žingsnį į priekį, t.y. už smėlio dėžės ribų. Ji dingo... Tiesiog akyse pradingo. Nėra. Kur ji dingo? Mes nubėgom ten kur ji pradingo. 

Tamsu. Labai tamsu. Bet trumpai. Labai trumpai. Sekundę arba dvi.

Aš pramerkiu akis. Gaubia rūkas (mano akyse). Jis sklaidosi. Prasisklaidė. Po kaire matau Dalią stebinčią esamą vietą/aplinką. Atsisuku į kairę, matau tą patį darant ir tą kitą žmogų. Aš esu viduryje. Apsidairau pats. Toks jausmas jog esame kažkur po žeme, kažkokiam rūsį/labirinte. Visur viskas vienoda: purvinai baltos sienos, grindys is cemento, praktiškai juodos aprūkusios lubos. Atsisuku atgal, matau sieną, tačiau ji vos vos įžiūrima, nes ten visiškai tamsu, nors visur apšvietimas geras. Mes pradedame judėti į priekį. Vis renkamės kur pasukti ir ku toliau eiti/bėgti. Pačiam rusį visiška tyla, todėl kartais kai pasigirsta kažkoks labai neaiškus garsas būdavo jausmas labai labai nekoks...

Toliau nieko nepamenu..

Tik jau vėliau, po visiškai aklinos tamsos (dabar spėju kad tai tas pats kaip ir patekom pirmyn), rūkas. Kai jis prasisklaidė, mes visi trys jau stovim prie to pastato lauke. Mes nusprendėm pakartoti tai: Įęjom į tą pastatą, užlipom į tą patį aukštą ir tokiu pačiu principu paleidom tuos daiktus panasius į muštukus. Viskas vyko taip pat kaip ir pirmąjį kartą: aplink savo ašį sukosi normaliu greičiu bet krito labai labai lėtai. Kai nukrito ant žemės vėl nubėgom jų pasiimti.

Jie vėl nukrito į smėlio dėžę. Šį kartą mūsų su Dalios muštukai nukrito prie pat vienas kito. Aš pirmas pribėgęs pasiėmiau sąvąjį "muštuką" ir tūpėdamas pasisukau į šalia jau stovinčią Dalią. Jos žvilgsnis žvelgė į kažką, ko aš negalėjau pamatyti. Žvilgsnis buvo kupinas baimės, jaudulio, nerimo ir paslapties. Ji tiesė ranką tiesiai su nykščiu priešakį (laikė nykštį taip kaip būna ima pirštų antspaudus policijoje). Nebaigus ištiesti pilnai rankos su nykščiu ji staiga nustojo daryti šį veiksmą. Trumpam sustingo, veidas persikreipė iš dar didesnės baimės. Ji pradėjo nejudindama rankos ir plaštakos judinti nykštį. Judino taip lyg kažkąsu juo liestų ar trintų. Pažvelgiau į nykštį iš tokios padeties kaip Dalia - viskas lyg ir tvarkoje. Nusprendžiau apeiti aplink (tūpedamas/pasilenkęs). Lėtai eidamas žvelgiu į tą nykštį. Kai priėjau vietą kur turėtų matytis nykštys kaip parodyta paveikslėlyje,

jo taip nesimatė.. Nykščio priekio nesimatė, lyg jo nebūtų, lyg ištrintas.. Pajutau jog Dalia iš tikro jaučia kažką kieto ir šiurkštaus.. Kažką ko negali paaiškint.. Pasidarė labai nejauku..

Ir tada kaip visada - prakeiktas žadintuvas...

Po šio sapno prisiminiau kad esu sapnavęs du kartus tą kitą pasaulį, tik iš pirmojo sapno nieko neatsimenu, o antrajame buvo daugiau veiksmo kitame pasaulyje (tiksliau sakant - visas veixmas). Na bet apie tai jau bus kita istorija, kadanors vėliau..

 

....

2008 09 16 - 17

Yo! Šį kartą noriu papasakoti tik visiškai trumpą sapno fragmentą, kuris labai gerai išliko galvoje :D Kažin ar galėtų ši detalė (apie kurią tuoj jums papasakosiu) turėti kokią nors prasmę? XD

Tai va...sapno buvo daug ir įvairaus, bet aš prisiminiau tik pačią jo pabaiga.. Pamenu, sėdžiu mašinoje. Kažkur važiuojame. Aš nesu šios sportinės mašinos vairuotoja. Ją vairuoja žavus azijietiškų bruožų vaikinas (greičiausiai japonas. Ir labai jau panašus į Oguri Shun), kuriam ne daugiau 24. Nuotaika linksma, kadangi traukėme namų link po kažkokio svarbaus susitikimo ar renginio. Važiavomn trise. Tas vaikinas, aš ir mano/mūsų draugė. Sėdėjau priekyje keleivio pusėje, o kas keisčiausia - tai, kad mano draugė sėdėjo tam vaikinui ant kelių, apsikabinusi jį per kaklą..Man baisiai buvo įdomu kaip tas vaikinas sugeba vairuoti?!!! Bet ne tame esmė. Esmė tos mergaičiukės šnekoje..Ji, kartais po kelių žodžių, kartais po sakinio (bet labai dažnai) ištardavo "Pššš"...Juokinga? Kai atsikėliau iš sapno man taip pat buvo labai juokinga, bet sapne man viskas buvo lyg ir visai normalu, tas "pššš". Pamenu, kad pagaudavau save įsistebeilėjusią į jos lūpas ir belaukiančią kol ji ištars "Pššš".
- Tai kur man dabar važiuoti, - paklausė vaikinas
- Važiuojam pas mane, pššš - plačiai nusišypsojusi pasakė mergina kreipdamasi į mane. - Mes dviese, pššš, kaip nors tilpsim, pššš, jei ką aš miegosiu, pššš, ant žemės, pššš.
- Ką tu, visai nenoriu būti tau našta, geriau vežk į viešbutį. - pasakiau vairuotojui.
Vaikinas nusišypsojo ir atsisukęs į mane pasakė:
- Tokiu atveju važiuojam pas mane, kadangi aš turiu atskirą lovą, o mano kambarys labai erdvus ir patogus. Ką manai?
- Ką tu, pššš, - šūktelėjo draugė, - nenorim tau, pššš, trukdyti, pššš...
- Tai jau tikrai netrukdys, o ir aš norėčiau daugiau sužinoti apie jus ir jūsų šalį...
- Na jei tada tikrai tau netrukdysiu tada aš su mielu noru... - atsakiau patenkinta, kad galėsiu pabūti su juo.
Jis nusišypsojo ir važiavom toliau, klausydamiesi variklio ūžimo ir tos keistuolės mergaičiukės pliurpimo, kurį nuolat papildydavo keistasis garsas "Pšššš"

Tai va....toks mano keistasis sapnas (jo fragmentas)...Jei smalsu kaip skamba tas "Pššš" pabandykit ir jūs kas kelis žodžius įterpdami švelniai skambantį "pššš"

-----Natsu-----

Nei žmogus, nei demonas

Sapnavau šį sapną šiąnakt, tačiau jau išliko tik fragmentai.

Blūdinėjau mieste šiaip sau, be jokio tikslo ir, kad būtų įdomiau, nusprendžiau apsimesti turiste ir užeiti į bažnyčią, kurioje vyko pamaldos kunigams. Mišias skaitė kažkoks vyriškis su akinukais, jo kaktoje buvo gili raukšlė, nors jam pačiam ne daugiau nei 30 metų.
Sėdėjau bažnyčioje dešinėje pusėje už kolonos, kad kuo mažiau atkreipčiau į save dėmesį. Mintyse priminiau sau, kad velniškai seniai buvau bažnyčioje, tad buvo įdomu paklausyti mišių, skirtų būtent kunigams. Keista, bet bažnyčioje negirdėjau nei vargonų, nei pamaldaus pritarimo.
Nusprendžiau, kad man jau užtenka šitos religinės paskaitos ir nusprendžiau išeiti. Tačiau tasai pamokslininkas man sako:
- Kodėl taip greit išeini?
- Seniai buvau, tad norėjau tik užsukti, - sakau, - bet ne klausyti mišių iki galo...
Jis nusiėmė savo akinius.
- Ką veiki čia, bažnyčioje, kai tau čia nevieta?
- Norėjau kai ką prisiminti, - atsakiau.
- Keista. Nemaniau, kad tokie "padarai" kaip tu gali ką nors prisiminti... - man šitas kunigas buvo keistas.
Nesusiprausi stovėjau bažnyčios priekyje priešais altorių. Laikas atrodė sustojęs. Aš su kunigu šnekėjausi, o kiti buvo lyg sustingę laike, nekreipė jokio dėmesio į pokyčius.
- ?
- Tu esi nei žmogus, nei demonas, - paaiškino jis man. - Keista tave matyti čia.

Daugiau jis man nieko nesakė. Tik iškėlė ranką, sušnabždėjo kažką, mane apgaubė keista migla ir pajutau, kaip iš menčių lenda sparnai. Klūpėjau bažnyčioje susiėmusi sau už rankų, susirietusi taip, kad plaukai klojosi ant grindų. Pajutau palengvėjimą, kai galų gale galėjau ištiesti sparnus. Jie buvo sniego baltumo, rodos, net blausiai švytėjo... Tačiau mano akyse tvelkėsi ašaros...

Išėjau laukan, sparnai milžiniški, tačiau lengvi plazdėjo vėjyje. Pamačiau draugę ir nuėjau prie jos. bandžiau ją užkalbinti, bet ji lyg manęs negirdėjo. Ji su kažkuo šekėjosi. Pasisukau pažiūrėti su kuo ji šnekasi... Tai buvo mano sesė. Ji stovėjo priešais mano draugę, o aš šalia savo draugės. Norėjau pasilabinti, tačiau ir ji nesureagavo.
Tarsi manęs čia nebuvo.

Aš atsitraukiau, ašaros krito upeliais. Štai ką norėjau prisiminti...
Štai ką reiškia "Nei žmogus, nei demonas"...

Sodyba

Yo! Šį sapną sapnavau senokai (2007 05 12d). Kadangi man su šviežiais sapnais truputį striuka, tai aš nusprendžiau jums papasakoti savo senuosius sapnus, kurių aš laukdavau su tokiu nekantrumu ko iki šiol nesu taip nekantriai laukusi...Tad skaitykite į sveikatą...jei kils kokių minčių būtinai brūkštelėkite komentaruose...Labai norėčiau išgirsti Jūsų visų nuomonę ^^.


2007 05 12 diena


Šią naktį sapnavau keistą sapną, vieną iš tų, kurių aš be galo laukiu (net jei jie reiškia, kad bus košmarų pilna naktis). Nors šis sapnas lyg ir nieko ypatingo, bet tai ką sapnavau mane paskui persekiojo visą dieną. Mano mintys buvo užimtos to sapno analizavimu ir bandymu suprasti ženklus, kurie galbūt galėjo ten būti). O ir dabar aš vis dar prisimenu jo akis....

Pradžia buvo įspūdinga…deja nieko daugiau išskyrus jausmą nežinau. Švysteli kartais prisiminimai kaip su kažkokiu žmogumi lekiu nuo šakos ant šakos kažkokiose džiunglėse. Greitis buvo didelis ir visas judėjimas reikalavo didelio atidumo. Pamenu kaip po kažkurio laiko mano dėmesį kažkas išblaškė ir aš nepagavusi reikiamo greičio paslydau ir pradėjau kristi žemyn. Tiesiai į apačioje, tuo momentu atsivėrusią juodą duobę, kuri tarsi tik ir telaukė kol aš suklysiu. Galvojau jau viskas, bet ačiū dievui sugebėjau atsistumti nuo pakeliui pasitaikiusios šakos ir pakeisti kritimo trajektoriją. Saugiai, nors ir labai skaudžiai, nusileidau šalia tos creepy jausmą keliančios duobės (prarajos). Čia viskas išnyksta ir veiksmas persikelia į kitą vietą.

Paskui pamenu tik kaip su paaugliuke mergaičiuke keliauju į savo dėdės namus (sodyba vienkiemyje). Buvo vasara. Aplink, kaip visada žaliavo liepos, buvo ramu, bet kažkaip žiauriai neramu. Viskas buvo persisunkę neaiškiu užgniaužtu siaubu. Tyku…nuėjom prie durų. Pabeldėm. Užrakinta. Aš dar kelis kartus jas paklibinau. Neatsidarė. Tuo tarpu ta mergaičiukė nuėjo prie priešais namą esančio daržo. Aš priėjau prie lango, žvilgtelėjau į vidų. Kaip visada. Tušti namai. Siaubo ir panikos jausmas su kiekviena akimirka augo. Atsigręžiau pasižiūrėti į priekinį sodą. Gražu. Žvilgtelėjau į mergaičiukę. Ji stovėjo kaip įbesta. Aš jos paklausiau kas ten, ji papurtė galvą - nežinojo. Negeras jausmas sustiprėjo. Nuojauta sakė, kad tas jausmas man kažkur jau pažįstamas. Priėjau artyn. Mergaičiukė netyčia (o gal tyčia) buvo į kažką įlipusi ir dabar žiūrėjo į mane didelėm pasibaisėjusiom akim. Kas tai? Tai buvo nuopilos…na kai prikaupi įvairių skysčių, maisto likučių ar dar kokios greitai gendančios organikos, o paskui tiesiog išpili kur nors. Bet ten buvo kažkas kita…ta masė buvo ne tokia kokia ji turėtų pagal viską būti…ten mėtėsi kažkokie gabalai, toks jausmas tarsi koks milžiniškas padaras būtų išvėmęs pusiau suvirškintą maistą. O kas dar buvo baisiau tai vaizdas jog tas „ale“ maistas unduliavo, lėtai lėtai judėjo, tekėjo į šonus, po truputį plėtėsi. Apsižvalgiau. Tokiu nuopylų visame sode pamačiau daugiau…kilo siaubą varantis įtarimas. Nejaugi tai….? Aš paėmiau mergaičiukę už rankos ir lėtai iškėliau nuo tos masės, kuri kilo aukštyn tarsi norėdama pasiekti jos kojas. Mes pasiruošėme kuo greičiau iš čia dingti. Bet kur dingo dėdė? Negalėju taip lyg niekur nieko pabėgti taip jo ir nesuradusi. Tada griežtai pasakiau jai manęs palaukti šalia įvažiavimo į kiemą, o jei kas nors nutiks iš karto kviesti mane. Ji palingavo galvą supratusi. O aš sukaupusi visą drąsą nuėjau ieškoti dėdės. Ilgai jo ieškoti neteko. Kadangi vos tik užsukau už namo aš jį pamačiau ateinanti su kibiru nuo dirbtuvėlės. Kažkoks smaugiantis gumulas užstrigo gerklėje. Jausmas buvo toks tarytum būčiau siaubo filmo veikėja. Jis pasisveikino ir nusišypsojo. Paklausė kaip laikausi ir ką čia veikiu. Aš taip pat pasisveikinau ir priėjau arčiau jo...kažkodėl. Beeidama pamačiau beveik viduryje keliuko iškastą duobė. Keista. Ką jis ten daro pagalvojau. Priėjau arčiau, kad pamatyčiau ką jis ten kasa. Dėdė kaip niekur nieko šnekėjo toliau ir šypsojosi. Sakė, kad baisiai jam nuobodu čia vienam ir paklausė ar nenorėtumėm ilgiau čia pabūti…kol jis šnekėjo aš priėjau visai arti jo ir duobės krašto. Pagaliau nuleidau akis nuo jo i duobę...Tai ką pamačiau privertė širdį trumpam sustoti, o paskui nukristi į kulnus, negalėjau pajudėti. Bet mano veidas išliko ramus. Dabar žinojau ką aš visą tą laiką, kol buvau čia jaučiau. Tai buvo mirties, siaubo, neapykantos, beprotystės jausmas. Toje duobėje gulėjo vaikinas. Labai gražus vaikinas (buvo labai panašus į Kimimaro). Iki pusės jau užkastas. Atsargiai žvilgtelėjau į kibirą. Taip ir maniau - tai buvo smėlis. Dėdė jį užkasinėjo. Dabar pakėliau akis į dėdę. Jis kaip niekur nieko šnekėjo ir šypsojosi toliau. Aš taip pat per prievartą nusišypsojau tik nebesugebėjau šnekėti. Žvilgtelėjau į vaikiną. Koks gražus buvo vaikinas. Jo oda buvo nuostabiai kremiškai balta, o akys….jos buvo šviesiai mėlynos ir ramios...taip jos buvo atmerktos ir žiūrėjo tiesiai į mane. Tas žvilgsnis... jis ir po šiai dienai neduoda ramybės. Tokių akių dar gyvenime nesu mačiusi. Bežiūrint jam į akis tarsi užsimezgė kažkoks ryšys su juo. Supratau, kad mirtis vaikiną ištiko netikėtai...tada kažkur sąmonėje blykstelėjo tų „atliekų“ vaizdas….ir dar klaikesnis siaubas sukaustė širdį suvokus jų prigimtį. Ten buvo ne kas kita kaip žmonės arba tai kas iš jų liko.... Dėdė nustojo šnekėti. Užpylė kibirą smėlio jam ant veido taip tarsi nutraukdamas ta trapų kontaktą tarp mūsų…va tada ir šmėkštelėjo mintis greičiau nešti kudašių, kadangi jaučiau, kad dabar atėjo mūsų eilė…Aš nevalingai nusišypsojau, ir pasakiau, kad mums buvo malonu jį pamatyti ir kad jau metas, nes greit bus autobusas važiuojantis namo. Stengiausi elgtis taip tarsi nieko nebūčiau mačiusi. Atsisveikinau ir apsisukau. Už nugaros išgirdau tik klausimą „kodėl taip greit išeiname?“ ir kibiro dzingtelėjimą ant žemės… daugiau nebelaukiau ir pasileidau bėgti. Jaučiau, žinojau - jis mūsų gyvų nepaliks, o ar būtų palikęs net jei būčiau viso to nemačiusi? Jis išprotėjo arba...kas irgi visai labai tikėtina – jį apsėdo....tas nežemiškas blogis. Nesvarbu. Dabar vienintelė mintis - kuo greičiau pabėgti…mergaičiukė, kaip ir buvau paliepusi, kantriai laukė prie įvažiavimo. Tik dabar iš nežinia kur čia stovėjo ir sena mašina. Neklausiau nei kas nei kada. Tiesiog pagriebiau ją už rankos ir pasakiau „Bėgam ir kuom greičiau“. Ji suprato. Bėgdama pro mašiną dar pagalvojau, kad būtent šiuo daiktu jis mus ir vysis…norėjau turėti ką nors kuom būčiau galėjusi pradurti padangas. Bet deja... Išbėgome. Į sniegą.... Sustingau.... Iš pradžių nesupratau kas čia atsitiko. Kadangi ten kieme buvo šilta. Ten buvo šilta vasaros diena, o dabar.... mes pusplikės papuolėme į šitokį šaltį. Mergaičiukė timptelėjo už rankos. Atsitokėjau. Na ir kas kad pasikeitė sezonas, bet vietovė tai nepasikeitė – tas buvo svarbiausia, kadangi aš ganėtinai puikiai pažinojau šias vietas. Iš pradžių bėgome keliu, paskui pasukome link lentpjūvės. Sustojom. Pakėliau akis apsižvalgyti ir teko dar kartą nustebti. Vietoj kažkada stovėjusios senos lentpjūvės dabar stovėjo naujesni, bet taip pat apleisti pastatai. Tiksliau jų kompleksas. Jokių problemų.... mes pritūpėm prie žemės, tam, kad ne taip lengva būtų mus pastebėti ir zigzagais zigzagais nukūrėm link tų pastatų....netrukus išgirdau mašinos garsą. Šleptelėjom ant žemės….tada atsistojom ir vėl tekinom..nežinau kas buvo paskui, bet iš velniai žino kur atsidūrėm ale sniego kaimelyje, tiksliau stovykloje.

Pamenu aš stovėjau, laikydama už rankų mergaičiukę, ir kalbėjausi su iš nežinia iš kur atsiradusiais panike ir vaikinuku. Jie buvo keistokai apsirengę (gaila, kad nebepamenu visų smulkmenų, nors šioje sapno dalyje vyko irgi ne ką mažiau intriguojantys dalykai). Šie žmonės kažkam ruošėsi. Pamenu, kad ta panike kažką pasakiusi parodė man į kažką esantį už nugaros. Atsisukau ir pamačiau nemaža būrį žmonių, gal 20 jaunuolių, kurie stovėjo tiesūs ir sudėję rankas viena ant kitos delnais žemyn. Paklausiau ką visa tai reiškia, o ji vėl linktelėjo man už nugaros. Nežinau kaip visa tai paaiškinti, bet siena už jų nugarų buvo nusmaigstyta tūkstančiais, akupunktūrinių adatų pavidalo, strėliukėmis. Jos buvo iš gryno gryniausio ledo. Siena atrodė tarsi ežiukas nusmaigstytas deimantiniais spygliukas. Tai buvo jų galia. Jaučiausi saugi….tikėjau, kad radome vietą, kurioje būsime apgintos. Aš vėl atsisukau į tą merginą, o mano akys negalėjo patikėti tuo ką mato. Toliau viskas vyko kaip sulėtintame filme. Jai už nugaros stovėjęs vaikinas su netikėtumo kupinu žvilgsniu akyse savo slaptąja technika puolė merginą iš nugaros. Jis išsikvietė savo ginklą: ledinį pjautuvą ant ledinės grandinės. Ji būtų žuvusi, jeigu vaikinas nebūtų atgavęs sąmonės, o mergina tuo momentu būtų buvusi nors kiek atsipalaidavusi. Vaikinas buvo kažkieno kontrolėje. Pasigirdo iš įvairių pusių tylus šniokštimas. Tarsi vėjas šnarentų sniego dulkes. Mergina sulaikė vaikino puolimą….jie žvelgė vienas į kitą…nežinia kada, nežinia kaip - vaikinas mirė. Tiesiog krito be gyvybės ženklų. Merginos akyse matėsi nustebimas ir toks pat siaubas kaip ir mano akyse. Atsisukau atgal…akyse susikaupė ašaros, o širdyje baimė…. tas pats jausmas kuris, persekiojo nuo pat pradžios. Prieš mane gulėjo visų tų jaunų žmonių kūnai. Visi iki vieno susmaigstyti tomis pačiomis ledo adatomis. Jie kovojo vienas su kitu savo pačių ginklais.…kažkokia nesąmonė. Aš atsisukau į merginą. Paklausiau ką ji ketina daryti toliau. Ji tylėjo…aš tada jai pasiūliau bėgti kartu…pro šalį, tolėliau esančiame kelyje pravažiavo autobusas...jį vairavo simpatiškas ir jau kažkur matytas vaikinas…žinojau, kad jei dabar jis važiuoja į priekį, tai grįš dar negreitai, o mums reikėjo išgyventi iki tol, kol grįš autobusas. Tad pabaigos neturintis košmaras tęsiasi toliau.....

----Natsu----

Dead city

Pirmiausia noriu pasakyti, jog sapnus greit uzmirštu arba prisimenu tik jų fragmentus, tad kažko stebuklingo neverta tikėtis...

O dabar apie sapną:

Šį sapną esu sapnavęs du kartus (du identiški sapnai) ir abu kartus pamenu tik sapno fragmentus.

Veiksmo vieta: Dead city

Tikslas: išlikti

Taigi, atsirandu mieste, kuriame vyrauja Resident Evil,  bei I Am Legend miestų tematika, tačiau patys miesto pastatai  panašūs i Vilniaus senamiesčio namus tik kad didesni. Pagrindinis aspektas,  jog visas miestas tuščias, mėtos laikraščių atplaišos bei kitos šiukšlės. 

Aš esu  gatvėje atsirėmęs į namo kampą: jaučiuosi gan pavargęs, lyg būčiau neblogai pabegiojęs - atgaudinėju kvapa. Mieste jaučiasi slogi atmosfera. Toks jausmas, jog miestas išgyveno evakuaciją: minėtos šiukšlės, siek tiek apgriuvę kai kurie pastatai tą puikiai atspindi. Matant tokį vaizdą mane apima priešiški jausmai: smalsumas ir baimė - tai jausmai kurie sapne mane lydejo nuo jo pradžios iki pabaigos. Smalsumas: Apleisto miesto tematika visada vilioja, norisi sužinoti kodėl toks miestas toks pasidarė, išsiaiškinti ar kas nors dar čia gyvena. Baimė: jauti jog mieste esi ne vienas, tačiau dar nežinai kas tai. Jauti kad tai tikrai ne žmonės, ir jie tikrai nelinki tau labai jau gero gyvenimo. 

Taigi, aš atsistoju ir pradedu eiti palei namų sienas. Tai galėjai padaryti kadangi  namai ėjo viena nenutraukiama linija: t.y. nebuvo šalutinių keliukų kaip kad kiemo aikštelė ar kažkas panašaus. Buvo tik plačios po 2-3 linijas iš kiekvienos pusės gatvės, kurios kirsdavosi -|- arba T formos sankryžose (žr. į paveikslėlį), tad jei aiškiau šnekant: miesto gatvės ir pastatai buvo išdėstyti simetriškai kaip kad braižomos linijo kryžiukų ir nuliukų žaidime. Tad pastatai iki sankryžų ir eidavo viena nepertraukiama linija. Aš buvautoje vietoje kur tas taškiukas paveikslėlyje. 

Eidmamas išgirstu kažka, kas man buvo pirma kartą girdima - nepaaiškinsiukas tai tačiau jautėsi kad tai kažkas didelio ir sunkaus. Širdis pradėjo sparčiai daužytis krutinėje, o garsas vis artėjo gatve ir jaučiau kad tas kažkas tuoj išlys is gatvės kampo. Atsipeikėjęs nuo to garso ieškau kur galėčiau pasislėpti nuo to kas juda gatve link manęs. Randu įėjimą į pastatą, kuris kaip visi esami ten pastatai atrodo niūrus bei apleistas (duris buvo nemažo dydžio, apie 3-4 metrus). Įeinu į jį ir labai nustembu pamatęs tokį vaizdą: visur prieblanda, kai kur dega sviestuvai, patalpa panaši į senovės dvaro vidų: salė ir į antrą aukštą kylantys lanku iš dviejų salės pusių laiptai.

Įėjęs matau jog antrame aukšte šviesa ryškesnė nei visame likusiame pastato dalyje. Kiek įmanoma tyliau stengiuosi lipti aukštyn. Per tą laika kol lipu aukštyn girdžiu jog tas garsas kuris sklido lauke vis artėja ta gatve link manęs. Užlipęs į antrąjį aukštą pamatau du koridorius į skirtingas puses. Iš vieno sklinda šviesa, tad ten ir pasukau. Priėjau kambarį, kuriame durys šiek tiek atidarytos.  Tuo metu kaip tik tas garsas jau buvo prie pat šio pastato, garsas kuris labai labai garsus, sunkus kaip metalo,  jauti kad tai kažkas kaip jau minėjau labai labai didelio. Prie to garso galima išgirsti ir dar kazkokių papildomų garsų, lyg žmonių lyg ir ne žmoniu trepsėjimą. Tuo metu pasižiūrėjau pro atvertų durų plyšį (pagal logika tas kambarys ir jo langai turėjo būti kaip tik būti toje pusėje kur ta gatvė). Tai ką ten pamačiau, nepamenu. Galiu tik spėt, kad tai buvo tai kąpamačiau per langą kas žygiavo gatvėje iš labai arti, kadangi pamenu fragmentą kaip skuodžiau atgal laiptais iš to namo. Prie durų stabtelėjau dar neišėjęs, kadangi garsas buvo dar per daug gerai girdimas, o tai reiškė kad tai buvo labai netoli. Mano kvėpavimas ir širdies plakimas buvo labai tankus. Mintyse, kad tik niekas manęs nepastebėtų ir neišgirstų, stengiuos kuo tyliau kvėpuot, bet taip sunkiau atgauti kvapą.. Kai garsas mano manymu jau buvo paklankamai toli, nusprendžiau atidaryti duris.. Atidarau, išeinu į gatvę, tačiau nenueinu toliau nuo namo. Pažvelgiu į tą pusę kur tas garsas sklido. Pamačiau tai kas kėlė tą garsą: Tai daiktas (o gal gyvis?), dydis kaip miesto pastatų (pabrėžiu jog pastatai buvo didesni už mūsų senamiesčio pastatus kokių 1.5-2 kartus, o tas daiktas buvo tik vos vos mažesnis už pastatus).  Spalva jo sidabrinė. Jis nevaikščiojo - jis judėjo, kažkokiu kitu būdu, kurio kitaip nei judėjimas negalėčiau įvardinti. Taipogi negalėčiau paaiškint kuom jis skleidžia tuos garsus. To gyvio detalizuot neįmanoma, nes jis kaip judantis metalo gabalas, tik kad turi kažkokius galvos kontūrus.  Šalia jo ėjo (bėgo palengva tiksliau sakant) panašūs į žmones, apsiginklavę padarai.

Nusprendžiau eit į tą pačią pusę kur ir jie, kadangi eit į priešingą pusę pabijojau, kadangi neaišku ar dar ką panašaus nesutiksiu, o tada jaučiau jog būtų nekas. Kadangi jie žymiai sparčiau judėjo nei aš judu, jie greit atitrūko. o ir mano atmintis sapno toje vietoje nutrūko ir tada veiksmas persikelė į.. į apleistą traukinių stotį. Ji buvo šviesi, kadangi buvo daug didelių langų joje (labai daug). Ieškojau joje kaip galėčiau iškeliaut iš čia, nes neapleido nuojauta jog kažkas vyksta labai negero. Prie gelezinkelių, kurie iš pažiūros buvo apleisti ėjo miškas. Pasirodė kad tai miesto galas. Nepamenu smulkmenų ka aš ten dariau, tačiau vėliau matau kaip atvyksta traukinys. Aš į jį įlipau. Kaip  supratau jis skyrėsi nuo įprastų mūsų traukinių dviem dalykais: traukinys buvo daug didesnis bei erdvesnis už įprastinius traukinius, daugiau panašus į metro traukinius, ir antras skirtumas, jog jį vairavo... O gi niekas jo nevairavo! Esu vienas traukinį kuris pats važiuoja, kažkokiu būdu į kažkur. Tai tikrai man didelio pasitikėjimo nekėlė, tačiau ir didelio pasirinkimo nebuvo. Norėjau kuo greičiau dingti iš to miesto, nes viduje jaučiau tokią antipatiją šiai vietai, jog tai sunku labai aprašyti..

Kai pajudejo traukinys kartu su manimi, jaučiau palengvėjimą, o jau kai jis jau buvo pakankamai įsibegėjęs nusprendžiau traukinį apžiūrėti. Kaip jau minėjau be tų aspektų traukinys daugiau niekuom nebuvo ypatingas, tik pastebėjau jog jis neturi gale prikabinto garvežio kuris galėtu važiuoti atgal, o tai reiškė jog jis važiuoja visada pirmyn. Išvados: arba kažkur kur baigias geležinkelis arba visada ratu. Abu variantai nežavėjo. Nuėjau į galą traukinio, jame buvo (kaip anksčiau būdavo traukiniuose) balkonėlis į jei taip galima pavadinti tai. Jaučiau kaip pučia vėjas, jaučiau kad dabar jau vidurdienis (sapno pradžia prasidėjo ankstų rytą). Iš abejų geležinkelio pusių buvo po ~10metrų laukai, o paskui prasidėdavo miškai.

Traukinys stodavo visose stotelėse, kurios buvo kelyje. Niekas jose neįlipdavo ir neišlipdavo, nes be manęs nieko daugiau nebuvo... Supratau, kad traukinys taip užprogramuotas, jog stotų būtent taip, ir tokiu atveju nebereikia jam vairuotojo. 

Po kelių tokių stotelių, vienoje iš jų nusprendžiau išlipti, o išlipęs pradėjau eiti geležinkelio bėgiais.. Lėtai, letai.. O tada, prabudau iš savojo keistojo sapno..

Iškilę klausimai:

Kokia prasmė šio sapno?

Kodėl aš jį sapnavau du kartus? (tiksliai nepamenu kiek metų praėjo nuo pirmojo ir antrojo susapnuoto sapno. Manau apie 2-4metus.)

Gaila kad negaliu perteikt jums gražiai to gyvio vaizdo, nes jis atrodė šiurpinančiai, o menė (ta namo salė), kurioje buvau buvo ytin nejauki ir kėlė nerimą.

Tai tiek šiam kartui,

gerų sapnų!

Tvirtovė dykumoje

2008.09.06-07

Kas vyko šią naktį būtų sunku ir paaiškinti, kadangi jau nebedaug kas atmintyje ir beliko. Užšokant už akių pasakysiu, kad atsikėlusi ryte beveik nejaučiau kūno. Jį visą skaudėjo. Tik po kokios geros valandos po nubudimo atlėgo skausmas. Ai, ir kas dar keisčiausia, sapne aš buvau vyro kūne, tad ir pasakosiu viską iš to vyro pozicijos....

Nepykit tai bus tik fragmentinis sapnas.

Pamenu...sėdžiu tamsoje, užsimerkęs. Rankos ir kojos sukaustytos grandinėmis. Toje erdvėje kurioje buvau trenkė alkoholiu ir prakaitu. Kažkur važiavom...Karštis keliantis alpulį. Gerklėje buvo pragaras...norėjosi vandens...Kažkur girdėjosi arklių prunkštimas ir ritmingas kanopų kaukšėjimas...Tamsu...Ir tylu....Nors jaučiau, kad tikrai esu ne vienas....

Pagaliau siūbavimas liovėsi...sustojome....Atmerkiau akis. Priešais mane sėdėjo milžiniško sudėjimo tamsiaodis ir spitrijo į mane. Apsidairiau. Mūsų buvo apie 10. Pasigirdo šūksniai... Supratome, kad liepia išlipti. Vienas po kito pradėjo stotis bendrakeleiviai. Apakino ryški saulės šviesa, tvokstelėjo karščio banga. Kojas svilino karštas smėlis. Apsidairiau. Dykuma... kiek akys aprėpia bekraštės smėlio kopos. O priešais kažkokia tvirtovė, sustatyta iš stambių akmenų luitų. Labai aukšta. Iškvėpiau...Galvoje sukosi mintis, kad čia nėra paprasta tvirtovė, kad čia vyksta kažkas. Stambus sargybinis čiupo už visus varžančios vienos grandinės ir kažką garsiai rėkdamas pradėjo ją traukti link beatsidarančių, būsimo pragaro, durų. Jis kažką piktai aiškino ir nors aš nieko nesupratau...suvokiau, kad vienintelis dalykas kurį reiks čia padaryti – tai išlikti gyvam. Įėjome į vidų. Nieko ypatingo. Tai buvo cilindro formos tvirtovė su daug laiptų, karkasų (panašiai atrodytų pradėtas statyti pastatas, arba aikštelė kokiems nors ekstremaliems kaskadiniams triukams). Jokių kambarių...nieko....tik dykumos plotas aptvertas neįveikiama siena...Tiesa, dėmesį atkreipė tai, kad tiek grindinys, tiek sienos buvo nevientisai rausvai rudos spalvos, o tvirtovės sienos viduryje žiojėjo keturios grotuotos skylės..Širdį nusmelkė nemaloni nuojauta. Dėmesį patraukė grandinių žvangėjimas. Tai mūsų prižiūrėtojai, kurie nuo kiekvieno pagaliau nuėmė kausčiusias grandines. Dar kažką burbtelėjo ir išėjo. Iš vežimo ištraukė dėžę, kurioje buvo vandens ir truputis maisto. Žvilgterėjęs į kiekį supratau, kad tokiam kiekiui žmonių tiek užteks geriausiu atveju dviem dienom. Priėjau prie dėžės ir pasiėmiau 0.5L buteliuką vandens. Alkanas nesijaučiau. Bet vanduo šiame pragare – aukso vertės. Garsiai trinktelėjo uždaromos durys, pasigirdo užrakto spragtelėjimas. Viskas. Mes palikti vieni... Pasitraukiau į šešėlį...Prie dėžės iš karto supuolė mano kompanjonai.. Mano nuomone žudikai, piratai, ir šiaip visokio plauko niekšai...O aš? Ką aš tokio padariau, kad nusipelniau tokios garbės būti šioje vietoje? Šito nesupratau...
Apsidairiau....nusprendžiau susirasti sau tokią vietelę, kad niekam nekrisčiau į akis. Nenorėjau veltis į bereikšmes kovas, kol nesupratau kas, kur ir kaip. Kiek apsižvalgęs užlindau už kažkokios geležų krūvos, pakeliui suradau nusmailėjusį strypą, kuris maniau man tikrai pravers (dėl viso pikto). Vieta buvo iš tiesų patogi, mačiau, kas daugiau mažiau dedasi visoje tvirtovėje, tad manęs nepasiruošusio niekas nepagaus..O ir aš buvau nepastebimas. Atsirėmiau į akmeninę sieną. Buvo karšta, prakaitas žliaugė, norėjosi labai gerti, bet vanduo – prabanga. Geriau palauksiu vakaro ir tada numalšinsiu troškulį. Kilo muštynės, bet man tas nerūpėjo. Taip besėdėdamas užsnūdau..Prabudau nuo kažkokio keisto garso. Atmerkiau akis. Brėško...Kažkas aukštai virš galvos girgždėjo..Sunerimau...Pasigirdo ir kitų vyrų keiksmai ir šūksniai. Nusprendžiau išlįsti ir pažiūrėti. Kadangi nežinomybė visada varo iš proto. Atsistojau tvirtovės centre ir pakėliau akis triukšmo link. Po truputį vėrėsi grotos, kurios buvo uždengusios tas keturias skyles. Vėrėsi labai ilgai...Bet kai atsivėrė iki pusės pasigirdo tikrai nežmoniški riaumojimai ir riksmai..Nuo tų garsų širdis nukrito į kulnus. Dar truputis, ir pro angas ėmė lįsti padarai kurių aš net baisiausiuose košmaruose nesu regėjęs. Tai buvo kažkas nežemiško. Jie buvo dviejų rūšių – du stambesni, panašesni į dinozaurus rex, tik, kad galėjo eiti ant keturių kojų, ir kuo puikiausiai ant užpakalinių dviejų. O kiti du mažesni, panašūs į liūto ir skraidančios voverės hibridą..arba liūtą galintį skraidyti. Dar įstrigo faktas, kad tie padarai buvo be kailio, odos. Kaulus dengė tik savotiškas raumenų sluoksnis (panašiau į gerokai apvirškintų raumenų sluoksnį). Didesnių padarų galvos iš viso buvo be mėsos, tik kažkokiu gličiu sluoksniu apdengti kaulai. Dantys ilgi ir aštrūs..Viskas nutilo....pasigirdo kažkokio vyro keiksmažodis, paskui nuaidėjo geležinių strypų kaukšėjimas ir kovos šūksniai. Atsakančiai nuaidėjo tas kraupus riaumojimas ir... prasidėjo....Aš stoviu apačioje ir užvertęs galvą žiūriu į tuos siaubo kadrus, kuriuos kartkartėmis užfiksavo mano sąmonė...Kraujas...Skriejančio virš galvos padaro vaizdas, žemyn krentantys žmogaus kūno gabalai....siaubo klyksmai....Aš lėtai traukiausi link savo slėptuvės...Viena akimi pamačiau kaip tas stambesnis padaras, pasigavęs vieną vyrą ir įsikandęs akimirksniu jį sudrasko į skutelius...būti apačioje pasidarė šlykštu, kadangi per visokias grotas ir laiptus nuo viršaus pradėjo varvėti kraujas..pasklido kvapą gniaužianti smarvė..Viskas atrodo truko amžinybę. Staiga pasigirdo vyro riaumojimas, kitą akimirką kažkas garsiai dunkstelėjo žemyn...Atsargiai iškišau galvą ir pamačiau artyn šliaužiančią mažesnę šlykštynę. Rankomis sugriebiau strypą...Bet netrukus tas padaras išsirietė ir pradėjo spurdėti bei staugti ne savo balsu. Tik vėliau pastebėjau, kad iš jo kūno styro geležies gabalas. Pamačiau artėjančius lėtus žingsnius. Jis primynė tą padarą, ir su rankoje laikyta nuaštrinta geležine plokšte nurėžė baidyklės galvą. Tada lėtai atsitūpė ir pažiūrėjo į mano pusę (aš tuo metu spėjau pasislėpti, o jis ir nelindo patikrinti)...Viskas vyko ten, viršuje...aš galvojau, kad būdamas apačioje būsiu saugus, bet klydau... į mano slėptuvę lėtai slinko dar vienas mažesnis padaras....ilgiau nelaukiau...paspyriau kažkokius strypus ir mano slėptuvė pradėjo griūti, taip prispausdama ir užgriaudama tą padarą... O aš pradėjau bėgti...bėgau ne dėl to kad bijojau. Bėgau dėl to, kad nesustočiau. Buvo sunku prisiversti bėgti kai esi ištiktas šoko. Buvo slidu, visur varvėjo kraujas...grindinys, turėklai, sienos. Vidaus organai mėtėsi ant turėklų, bėgdamas turėjau peršokti ne per vieną besimėtančią galūnę...buvo labai šlykštu...Akimis karštligiškai dairiausi tų padarų...Kur jie? Ar liko bent vienas gyvas žmogus?Kas bus jei liksiu vienas su tom baidyklėm? Taip belėkdamas priekyje savęs pamačiau tą padarą, kuris galvojau buvo prispaustas toje geležų krūvoje, net nemąstydamas mečiausi į šoną, taip pakibdamas ant turėklų. Greitais judesiais pradėjau kopti aukštyn, padaras slinko iš paskos..kai pernelyg priartėjo greitai prisispaudžiau prie sienos, o tuos turėklus nuspyriau...kartu su tuo padaru. Nieko nelaukdamas kopiau vis aukščiau. Link tvirtovės sienos krašto. Tikėjausi, kad galbūt tenai rasiu būdą kaip iš čia ištrūkti...Staiga kažkas mane gerokai timptelėjo už kojos ir aš visu svoriu tėškiausi ant geležų. Išsigandau. Galvojau, kad vienas iš tų padarų, bet atsisukęs pamačiau tą patį juodaodį vyruką, kuris sėdėjo priešais mane tame vežime, ir kuris nudobė viena tų padarų. Bet žmogus jau į žmogų nebebuvo panašus, visas kruvinas, sudraskytas, o akyse švietė beprotybė... Jis kažką šaukė..Ir karts nuo karto mane pagriebęs už atlapų su žvėriška jėga trenkdavo tai į sieną, tai ant geležų...Jis išprotėjo, pagalvojau, jame nebeliko žmogiškumo, jaučiau visų savo kūnu.. Po eilinio smūgio galva į sieną, aptemusioje iš skausmo sąmonėje, skausmingai degė vienintelė mintis – pasiekti sienos viršų ir ištrūkti iš čia. Tad kai milžinas ruošėsi eiliniam savo griebimui, gerokai atsivėdėjęs ir sutelkęs visas savo jėgas spyriau jam į krūtinę, ir tada staigiai apsisukęs vėl pasileidau prie sienos..Bėgau, kliuvau ir vėl stojausi...Galų gale vargais negalais pasiekiau viršų. Tvokstelėjo svilinantis karštis...aplink bekraštė dykuma, nulipti ar nušokti (išliekant gyvam) nėra šansų. Nuo užplūdusios nevilties aptemo... Netrukus nugara vėl pajutau stiprų smūgį...Vėl tas milžinas. Aš traukiausi atatupstas. Galvoje sukosi viena mintis tik kaip nors išgyventi, netrukus šalimais atsivėrė durys (didžiausiam mano nustebimui). Atsidūriau savo namu svetainėje, visas kruvinas ir nusėtas mėlynėmis. Nieko nesupratau..Pro duris į areną žengė nauji vyrukai, sukaustyti grandinėmis...Aš atsisukau į arenos pusę, durys į ją lėtai vėrėsi, o tas juodaodis milžinas liko anapus jų...Ten kažkur...Smėlynuose...Karštyje...Pragaro ir siaubo karalijoje.. Aš suklupau, vėsa maloniai glamonėjo degantį kūną..Kas čia buvo taip ir nesupratau...Bet džiaugiausi, kad sugebėjau grįžti....

---Natsu---

Abyss Of Dreams

Sveiki, sveikučiai! Šiandien bus ta diena, kai pagaliau pradės gyvuoti naujas Blog'as...skirtas sapnams...Kodėl būtent sapnams? Puikų atsakymą į šį klausimą radau internete, gaila, kad nežinau kas šių žodžių autorius, bet jis puikiai išreiškia mano mintis.

"Žmogus vidutiniškai miegui per parą skiria 7 valandas (statistiniai skaičiukai). Tai 29,1 procentai paros - beveik trečdalis žmogaus gyvenimo! Kodėl taip mažai žmonių, besidominčių sapnavimu? Kai valgai, renkiesi ka valgyti, domiesi iš ko sudarytas tavo maistas; kai stoji į universitetą - kruopščiai ir apmąstytai pasirenki specialybę, nes tai bus tavo gyvenimo dalis; kai ieškai naujo automobilio, svarstai kokį išsirinkti, nes tai bus transporto priemonė, kurioje praleisi nemažai laiko. Tad kodėl taip mažai dėmesio skiriama sapnams? Juk tai dar didesnė gyvenimo dalis, nei kiti menkniekiai (trečdalis gyvenimo, I tell you, trečdalis!). Žmonės, atrodo, išvis pamiršo apie tokį reiškinį kaip sapnai, o dar geriau - kiti mano, jog išvis nesapnuoja. Niekas apie tai nekalba, nes mat tai būtų kvaila…
Jei šitoje vakarų visuomenėje vaikai nuo mažens būtų supažindinami su sapnų pasauliu tėvų iniciatyva, viešojo švietimo sistemų dėka), galiu lažintis sąmoningas sapnavimas būtų matomas kaip natūralus, įgimtas žmogaus gebėjimas, taip pat kaip kalbėjimas ar vaikščiojimas. Bet ką aš čia… ‘kas būtų, jeigu būtų’."

Taigi šiame blog'e mano noras buvo surinkti ir surašyti sapnus tų žmonių, kurių gyvenime sapnai yra tikrai kažkas daugiau nei tik paprasčiausios sapalionės :). Kai kurie sapnai, kurie čia yra ar bus užrašyti gali būti įvairios apimties (gali būti sapno fragmentai, o gali būti visa istorija su apytiksliai atkurtais dialogais), tad tie kurie nemėgsta ilgų tekstų, tada nesivarginkite ir skaityti. Mano tikslas, kad sapnai būtų kuo detalesni ir tikslesni. Tad rašykit mano brangieji, kadangi sapnas tai tik trumpa akimirka, kuria galime mėgautis užslinkus tamsai. Kai užmerkdami akis atveriame duris į paslaptingą ir viliojantį pasaulį - sapnų pasaulį, kuriame pabūti gali kiekvienas, bet ne kiekvienam duota dovana prisiminti savo kelionę.

---Natsu---