Nekišk pirštų

Atėjusi į savo kambarį pamatau, kad langas pradarytas, o mėlynai violetinė su baltais taškeliais naktinė užuolaida laukan išlindusi ir ramiai vilnija vėjyje. Nustembu, nes paprastai taip lango nepalieku. Prieinu, norėdama jį uždaryti, ir išgirstu jau ne kartą girdėtą garsą. Kai pirmą kartą (nemiegodama :)) jį išgirdau, pamaniau, kad peliukai sienoje įsitaisę ir kažką graužia. Bet vieną kartą persisvėrusi per langą pamačiau, kad tie "peliukai" - tik didžioji zylė, kuri snapeliu kapoja po palange supurkštas makroflekso putas. Tada atėjo mintis, kad gal lizdeliui vietą darosi. :) Taigi ir vėl girdžiu, kad kažkas darbuojasi. Vėl smalsumas pagauna pamatyti tą zylutę, tad iškišu ranką ir galvą pro dalinai atsidariusį langą (plyšys per mažas, kad visa pratilpčiau) ir bandau pirštais užčiuopti paukštuko padarytą skylę po palange (o gal ir patį paukštuką užčiuopsiu :]). Tuo metu įvyksta keli dalykai - atskrieja keli vėjo gūsiai, nuo kurių užuolaida pradeda smarkiai plevėsuoti, ir aš matau tik langą ir užuolaidas, daugiau nieko, net ir savo plaštakos, kurią užstoja medžiaga, ir tuo pat metu pajuntu, kad vieną mano pirštą kažkas sugnyba! Vėjyje užuolaidos banguoja, ir akimirką pamatau, kad tikrai ne zylė šįkart ten buvo - mano pirštą sugnybęs laiko didžiulis, per plaštakos ilgį juodas tiesus snapas! Medžiaga dar kartą subanguoja, ir atidengia snapo savininką... O dievulėliau! O..O Kranklys! Didžiulis, juodutėlis, blizgantis. Ir nusiteikęs karingai. Iš nuostabos ir netikėtumo pradedu šypsotis (taigi zylės tikėjausi, o čia gyvenimas mestelėjo "kiek didesnio" kalibro paukštytį XD) ir bandau skubiai įtraukt galvą į vidų, kol jis dar nesumąstė man kakton kaukštelt. O galva kaip tyčia užstrigo tarp lango ir sienos! Nervingai kikenu bandydama išlupti tą savo galvą ir... pabundu. O pabudusi išgirstu krebždėjimą po palange. :) Tik šįkart tikrinti nelendu, tiesiog pamanau, kad kranklys ti niekaip netilptų, o ir ką tam girių didžiūnui veikti vidury miesto.